Empatijos galia | Helen Reiss | TEDxMiddlebury

Ši kalba buvo pasakyta TEDx renginyje naudojant TED konferencijos formatą, tačiau ją savarankiškai organizavo vietos bendruomenė. Daugiau sužinoti galite apsilankę http://ted.com/tedx

Dr. Riess savo karjerą paskyrė paciento ir gydytojo santykių neuromokslų tyrimams bei psichiatrijos rezidentų ir medicinos studentų mokymui. Jos tyrimų komanda vykdo taikomuosius tyrimus, pagrįstus emocijų neuromokslu. Dr. Riess empatijos ugdymo metodo veiksmingumas buvo įrodytas keliuose tyrimuose, tame tarpe atsitiktinių imčių kontroliuojamą tyrimą. Dr. Riess empatijos ugdymo programos yra įgyvendinamos tarptautiniu mastu sveikatos priežiūros ir verslo srityse.

Dr. Helen Riess yra Harvardo medicinos mokyklos psichiatrijos docentė. Ji vadovauja „Empatijos ir santykių mokslų programai“, atlieka emocijų ir empatijos neuromokslų tyrimus, yra „Empathetics, LLC“ įkūrėja, vyriausioji mokslininkė ir pirmininkė. Ji taip pat yra emocinio intelekto tyrimų konsorciumo pagrindinė narė ir Harvardo Macy gydytojų lyderių instituto fakulteto narė.

Dar prieš man tampant psichiatre,

mane visada žavėjo žmogiškasis ryšys.

Kas paskatina mus užmegzti ryšį su kitais
ir dėl ko išsiskiriame?

Visi esame skridę lėktuvu,

ką tik įsitraukėme į romaną,

klausome muzikos ar ruošiamės dirbti,

staiga orą perskrodžia kūdikio riksmas.

(Juokas)

Esu stebėjusi visokių reakcijų į tai:

vieni labai užjaučiančiai žiūri į tėvus,

kiti lengvai susierzina ar net nusivilia,

kiti,

lenktyniauja kas pirmas
pasieks laisvą sėdynę lėktuvo priekyje,

kad pabėgtų nuo triukšmo.

Nesenos kelionės į Vakarų pakrantę metu
pamačiau nuostabiausią iš visų reakcijų.

Mažas trejų metų berniukas
nusirangė nuo savo sėdynės,

nukrypavo prie verkiančio kūdikio
ir pasiūlė jam savo žinduką.

(Juokas)

„Oho!“, pamaniau,

“tas mažas berniukas iš tikro išgirdo
ir pajuto kūdikio skausmą“.

Ar ne to mes visi norime?

Kad būtume pamatyti ir išgirsti,
ir kad į mūsų poreikius būtų atliepta?

Tai yra empatijos esmė.

Maždaug prieš dešimt metų man paskambino
mano studentas su viliojančia idėja.

Jis norėjo išsiaiškinti,

ar kai tarp žmonių yra empatija,

ar jų širdies ritmas
ir kiti fiziologiniai rodmenys

iš tikrųjų supanašėja?

Jis norėjo įtraukti daug gydytojų
ir pacientų porų,

sutinkančių, kad jų sesijos
būtų įrašomos vaizdo įrašais

ir, kad jie būtų prijungti prie aparatų
šių sesijų metu.

Užtruko kiek laiko, kol sutikau dalyvauti,

tačiau vėliau pasirodė, kad tai buvo
mano karjerą pakeitęs sprendimas.

Viena iš mano pacienčių,
sutikusi dalyvauti eksperimente,

buvo jauna koledžo moteris
ieškojusi pagalbos metant svorį.

Ji padarė pažangą daugelyje sričių,
bet ne šioje.

Taigi, laidais buvome prijungtos
prie mus stebinčių aparatų,

kurie, pasirodo, iš tikro gali parodyti,
ar du žmonės sinchronizuojasi,

kaip matote šioje skaidrėje,

kur fiziologinės reakcijos
iš tikro atspindi viena kitą

tarp gydytojo ir paciento,

o kur jos nėra sinchroniškos,
ar kur yra neatitikimų.

Taigi, vėliau tą pačią popietę
studentas man paskambino ir pasakė:

„Tu privalai ateiti ir tai pamatyti!“

Taigi, nuėjau pas jį,
pamačiau mūsų rodmenis ir apstulbau.

Ši rami, iš pažiūros
labai savimi pasitikinti,

savo mintis aiškiai reiškianti moteris,

pasirodo, patiria didžiulį nerimą.

Taigi, mūsų matavimai
iš tikrųjų buvo gana sinchroniški,

išskyrus tai, kad jos tyrimai buvo tokie,
o mano – tokie.

O aš nesuvokiau, kas vyksta jos viduje.

Kai jai parodžiau matavimus, ji pasakė:

„Aš tuo visai nesistebiu.

Su tuo gyvenu kiekvieną dieną,

bet niekas niekada nepamatė mano skausmo“.

Ne tik kaip jos gydytoją,
bet ir kaip žmogų,

tai mane giliai sukrėtė.

Taigi, grįžau, peržiūrėjau vaizdo įrašą,
šį kartą kaip emocijų detektyvė,

ir pabandžiau pamatyti, kas vyko,
nes, aiškiai, kažką praleidau.

Pastebėjau, kad aukščiausios
jos rodmenų smailės,

sutapo su šiais subtiliais
motoriniais judesiais,

tokiais kaip plaukų pasitaisymas,
žvilgsnis žemyn,

ar subtiliai pakitęs balso tonas.

Mūsų darbas tęsėsi

ir, kai pradėjau kreipti dėmesį
į šiuos ženklus ir į juos atliepti,

mūsų darbas perėjo į gilesnį lygmenį.

Ji nusikratė emocinių naštų

ir pirmą kartą gyvenime
pradėjo mankštintis.

Ir ši moteris,

kuri tik priaugdavo svorio
ir niekada jo nenumesdavo,

per kitus metus numetė
beveik 23 kilogramus.

Jai tai buvo didelė naujovė.

Ir man tai buvo naujovė,

nes supratau, kad atidžiai stebėdama,

aš išmokau būti labiau empatiška.

Tuomet visi manė,

kad empatija yra kažkas,
su kuo mes gimstame arba ne,

ir, kad mes tarsi esame įstrigę su tuo,
ar mes tai turime ar ne.

Įsivaizduokite, kokios būtų pasekmės,

jei gydytojai, slaugytojai,
mokytojai, darbdaviai,

tėvai, vaikinai ir merginos

galėtų išmokti būti vienas kitam
labiau empatiški.

Taigi, apie empatijos neuromokslą
bandžiau sužinoti viską, ką galėjau.

Tuo metu tai buvo sparčiai auganti
mokslo sritis.

Ir iš to ką atradau
sukūriau empatijos mokymus.

Šie mokymai buvo pagrįsti emocijų
ir empatijos neurobiologija.

Mokymus išbandėme atsitiktinės atrankos
būdu atliktame kontroliniame tyrime

Masačusetso bendrojoje ligoninėje,

kur pacientai vertino gydytojus

daug aukštesniais balais,

jei jie buvo dalyvavę mokymuose:

„Mano gydytojas tikrai manęs klausėsi,
rūpinosi manimi ir atjautė,

su manimi elgesė kaip su žmogumi
ir suprato mano rūpesčius“ –

keli komponentai
iš empatijos vertinimo skalės –

nei nedalyvavusius mokymuose gydytojus.

Taigi, tai atrodė
labai svarbi žinia, pradėti,

nes kai kas iš mano mokymų
padeda atverti jūsų akis

priimantiems ir suvokiantiems
empatijos aspektams

į empatiškas reakcijas.

Kad būtų lengviau, sukūriau
santrumpą E.M.P.A.T.H.Y.

kuri iš tikrųjų leidžia

įsiminti raktines dalis
kaip mes užmezgame ryšį su žmonėmis.

Taigi, „E“ reiškia akių (Eye) kontaktą.

Akių kontaktas paprastai yra
pirmas požymis,

kad mus kažkas pastebėjo,
net jei kultūriniai įpročiai ir skiriasi.

Akių žvilgsnis atsiranda jau tada,
kai motina mezga ryšį su kūdikiu.

Pasirodo, kad ryškiausias kūdikio
aiškaus matymo taškas yra 12 centimetrų,

tai yra tikslus atstumas
tarp kūdikio ir motinos akių,

kai kūdikis laikomas taip.

Akių žvilgsnis taip pat svarbus,

kai sakome labas ar kai sveikiname kitą.

Mūsų šalyje paprastai sveikinamės
tardami „labas“ ar „sveiki“.

Zulu gentyje žodis „sveiki“

yra „sawubona“, kas reiškia „matau tave“.

Kiekviena žmogiška būtybė trokšta
būti matoma, suprasta ir branginama,

o žvilgsnis į akis
yra pirmasis žingsnis link to.

„M“ reiškia veido išraiškos raumenis
(angl. Muscles).

Veidas yra viena iš mūsų kūno dalių,
kurios mes beveik niekada nedengiame.

Mūsų veidai iš tikro
yra žmogaus emocijų žemėlapis,

ir dėl to

mūsų veido išraiška
gali ne tik išgelbėti mūsų gyvybes,

bet iš tikro gali išsaugoti mūsų rūšį.

Įsivaizduokite pasišlykštėjimo kupiną
žvilgsnį veide to,

kuris paragauja supuvusio maisto

ir gali duoti ženklą visai genčiai,

laikytis toliau
ir gelbėtis nuo ligos ar mirties.

Ar apstulbęs jūsų draugo žvilgsnis į jus

prieš pat beisbolui kamuoliui
pataikant jums į galvą,

ir jūs galite laiku pasisukti,
kad nenukentėtumėt.

Arba sugrąžintas flirtuojantis žvilgsnis
gali būti pirmasis ženklas,

kad ką tik atradote meilę,
kurios ieškojote.

„P“ reiškia laikyseną (angl. Posture).

Laikysena yra dar vienas galingas
ryšio palaikymo būdas.

Mūsų atviros ar uždaros kūno pozos
kitiems parodo,

kad juos priimame ir jų vengiame.

Viename tyrime,

gydytojai, kuriems buvo pasakyta
vizitacijų metu atsisėsti,

buvo vertinami kaip daug šiltesni,
labiau besirūpinantys

ir buvo manoma, kad jie su pacientais
praleido tris-penkis kartus daugiau laiko

nei gydytojai, kurie stovėjo,
nors ir sakė tuos pačius žodžius.

„A“ reiškia stiprią emocinę reakciją
(angl. Affect).

Mes esame mokomi įvardinti
savo pacientų stiprias emocines reakcijas,

kad galėtume susiorientuoti
asmens emocinėje patirtyje.

Afektas yra mokslinis išreikštų
stiprių emocinių reakcijų apibrėžimas.

Kai būnate su kitu,
pabandykite įvardinti jų jausmus,

„Ar Jokūbas liūdnas?“,
„Ar Džeinė susijaudinusi?“,

„Ar Sally nusiminusi?“ ,

Ir tai pakeis tai kaip jūs girdėsite
ką jie sako.

„T“ žymi balso toną (angl. Tone).

Visi esame girdėję

trūkčiojimą balse žmogaus,
kuris tuoj pravirks.

Taip pat girdėjome pauzę balse žmogaus,

prieš jam supykstant.

Mūsų smegenų kamieno sritis

atsakinga už „muškis arba bėk” atsaką,

yra ta pati sritis,

kur yra ir balso tono
bei veido išraiškos centrai.

Tai reiškia, kad kai patiriame
stiprias emocijas,

mūsų balso tonas ir veido išraiškos
keičiasi net nesistengiant.

Taigi, tai reiškia,

kad mūsų emocijos tarsi nuolat
liejasi į išorę, kad visi jas pamatytų.

Kai kurių žmonių emocijos yra
šiek tiek labiau paslėptos nei kitų,

tačiau atidžiai žvelgdami, mes galime
išgirsti ir pamatyti visas emocijas.

„H“ reiškia girdėti (angl. Hearing)
visą žmogų,

daug daugiau nei tik žodžius,
kuriuos žmonės sako.

Girdėti visą žmogų reiškia

suprasti kontekstą,
kuriame kiti žmonės gyvena.

Tai taip pat reiškia likti smalsiems

ir nevertinti tol, kol iš tikro suprasime,
iš kur tas žmogus ateina.

„Y“ reiškia jūsų (angl. Your) atsakymą.

Mes visą laiką reaguojame
į kitų žmonių jausmus.

Galime manyti, kad patiriame
tik savo emocijas,

tačiau mes nuolat absorbuojame
kitų jausmus.

Naudinga žinoti, kad
dauguma jausmų iš tikro yra abipusiai.

Pagalvokite apie tai,
kaip jaustumėtes oro uoste,

pamatę motiną, apkabinančią savo sūnų,
kuris ką tik grįžo iš karinės tarnybos.

Pagalvokite kaip jaustumėtės,
pamatę veidą tėvo,

kuris ką tik prarado dukrą
per nelaimingą pasimatymą.

Pagalvokite apie tai, kaip jaustumėtės
pamatę veidus žmonių,

praradusių savo namus
praėjus uraganui ar cunamiui.

Ar matydami žvilgsnius tėvų,

ką tik praradusių vaikus
per susišaudymą mokykloje.

Mūsų vidinė patirtis
ir jausmai atspindi kitų jausmus.

Mūsų žmogiškos smegenys iš tikrųjų
yra tampriai susietos su empatija,

nes nuo to priklauso mūsų išgyvenimas.

Mes atspindime kitų jausmus,

nes to reikia mūsų išlikimui.

Mes visi išlikome nes savitarpio pagalba
ir bendradarbiavimas yra svarbesnis,

nei stipriausiųjų išgyvenimas.

Jei siektume stipriausiųjų išgyvenimo,

mes būtume linkę dominuoti
ir žiūrėti savo naudos,

bet mes esame sukurti ne taip.

Kaip sakė Dalai Lama:

„Meilė ir atjauta yra būtinybė,
o ne prabanga.

Be jų žmonija neišgyventų“.

Taigi, kaip visa tai veikia?

Mes visi girdėjome posakį
„Aš jaučiu tavo skausmą“.

Dabar akimirkai įsivaizduokite,
kad esate stovėjimo aikštelėje,

ir ką tik pamatėte, kad kažkieno
ranką privėrė automobilio durys.

Jau matau, kaip žmonės susiraukia,

nors niekas jų net nepalietė.

Dauguma žmonių iš tikrųjų kažką pajus
fiziškai, tiesiog tai įsivaizduodami.

Neuromokslininkai atliko
keletą nuostabių tyrimų,

bandydami atrasti pagrindą empatijai.

Viename tyrime

dalyvavo 16 porų, moterys buvo
patalpintos į galvos skanerius,

o per jų rankas buvo leidžiamas
skausmingas elektros šokas.

Kaip matote čia, žalia spalva
pažymėta sritis reiškia,

kad visa skausmo matrica užsidegė
kai jos gavo smūgius.

Vėliau joms buvo pasakyta,

kad jų partneriai ką tik gavo
tokius pačius smūgius

ir jūs matote – raudona sritis ženklina
beveik visą skausmo matricą;

tai tik žinojimas, kad kitam skauda.

Mūsų smegenys dirba
su jungtinėmis nervų grandinėmis,

jungtiniais neuronais
ir kai kuriais veidrodiniais neuronais,

taip, kad mes iš tikrųjų turime
vidinę patirtį to,

kas vyksta su kitais.

Taigi, kai girdime posakį
„Aš jaučiu tavo skausmą“,

tai nėra tik posakis;

mes esame tam sukurti, ir tai atsitinka
ne tik su mūsų artimiausiais.

Su technologijomis esame
pasiekę kritinę ribą.

Pašalietis stebintis mūsų
visuomenę galėtų spėti,

kad su savo išmaniaisiais telefonais
turime intymesnį santykį

nei su mums svarbiais žmonėmis.

Internetinės patyčios dažnėja
greičiausiai todėl, nes daug lengviau

padaryti žalą žmonėms, kurių skausmo
niekada nepamatysi.

Pradėti prasmingą pokalbį yra
daug sunkiau,

jei esate įpratę prie 140 simbolių ilgio
žinučių socialiniuose tinkluose.

Ir kaip žinoti ar atsakyti:
„Ar nori, kad aš pas tave atvažiuočiau?“

kai gavai, žinutę, kurioje rašoma:
„Sumauta diena” su jaustukais?

Kaip pasakė Jonathan Safran Foer’is:

„Kai priimame sutrumpintus pakaitalus,
mes tampame sutrumpintais pakaitalais“.

Taigi, geroji naujiena
apie empatiją yra ta,

kad kai ji sumažėja,
jos taip pat galima išmokti.

Darbdaviai, norintys įsitraukusios
ir produktyvios darbo jėgos,

turi įsiklausyti į žmones.

Pacientai, kurie nejaučia rūpesčio,

sveiksta ilgiau
ir jų imunitetas yra silpnesnis.

Studentai, kurie yra atsiriboję,
yra labiau linkę nebaigti mokslų,

o santuokos be empatijos
labiau tikėtina kad iširs.

Taigi, empatija yra svarbi
kiekvienoje jūsų gyvenimo dalyje.

Kaip zulai sako ne „labas“,
o „aš matau tave“,

mums visiems reikia matyti vienas kitą,
kad pažadintume pilną potencialą kituose.

Daugumai žmonių reikia, kad
jų ypatingumas atsispindėtų kitų akyse,

kad jie patys jį pamatytų.

Kiekvienas šioje auditorijoje
turi galią tai padaryti.

Ir kai mes įgaliname į kitus,

mes galime visi susitikti, atsinešti
pačius geriausius save,

kad išspręstume didžiausias, mažiausias ir
labiausiai erzinančias pasaulio problemas.

Tai yra empatijos galia.

(Plojimai)