Dar prieš man tampant psichiatre, mane visada žavėjo žmogiškasis ryšys. Kas paskatina mus užmegzti ryšį su kitais ir dėl ko išsiskiriame? Visi esame skridę lėktuvu, ką tik įsitraukėme į romaną, klausome muzikos ar ruošiamės dirbti, staiga orą perskrodžia kūdikio riksmas. (Juokas) Esu stebėjusi visokių reakcijų į tai: vieni labai užjaučiančiai žiūri į tėvus, kiti lengvai susierzina ar net nusivilia, kiti, lenktyniauja kas pirmas pasieks laisvą sėdynę lėktuvo priekyje, kad pabėgtų nuo triukšmo. Nesenos kelionės į Vakarų pakrantę metu pamačiau nuostabiausią iš visų reakcijų. Mažas trejų metų berniukas nusirangė nuo savo sėdynės, nukrypavo prie verkiančio kūdikio ir pasiūlė jam savo žinduką. (Juokas) „Oho!“, pamaniau, “tas mažas berniukas iš tikro išgirdo ir pajuto kūdikio skausmą“. Ar ne to mes visi norime? Kad būtume pamatyti ir išgirsti, ir kad į mūsų poreikius būtų atliepta? Tai yra empatijos esmė. Maždaug prieš dešimt metų man paskambino mano studentas su viliojančia idėja. Jis norėjo išsiaiškinti, ar kai tarp žmonių yra empatija, ar jų širdies ritmas ir kiti fiziologiniai rodmenys iš tikrųjų supanašėja? Jis norėjo įtraukti daug gydytojų ir pacientų porų, sutinkančių, kad jų sesijos būtų įrašomos vaizdo įrašais ir, kad jie būtų prijungti prie aparatų šių sesijų metu. Užtruko kiek laiko, kol sutikau dalyvauti, tačiau vėliau pasirodė, kad tai buvo mano karjerą pakeitęs sprendimas. Viena iš mano pacienčių, sutikusi dalyvauti eksperimente, buvo jauna koledžo moteris ieškojusi pagalbos metant svorį. Ji padarė pažangą daugelyje sričių, bet ne šioje. Taigi, laidais buvome prijungtos prie mus stebinčių aparatų, kurie, pasirodo, iš tikro gali parodyti, ar du žmonės sinchronizuojasi, kaip matote šioje skaidrėje, kur fiziologinės reakcijos iš tikro atspindi viena kitą tarp gydytojo ir paciento, o kur jos nėra sinchroniškos, ar kur yra neatitikimų. Taigi, vėliau tą pačią popietę studentas man paskambino ir pasakė: „Tu privalai ateiti ir tai pamatyti!“ Taigi, nuėjau pas jį, pamačiau mūsų rodmenis ir apstulbau. Ši rami, iš pažiūros labai savimi pasitikinti, savo mintis aiškiai reiškianti moteris, pasirodo, patiria didžiulį nerimą. Taigi, mūsų matavimai iš tikrųjų buvo gana sinchroniški, išskyrus tai, kad jos tyrimai buvo tokie, o mano – tokie. O aš nesuvokiau, kas vyksta jos viduje. Kai jai parodžiau matavimus, ji pasakė: „Aš tuo visai nesistebiu. Su tuo gyvenu kiekvieną dieną, bet niekas niekada nepamatė mano skausmo“. Ne tik kaip jos gydytoją, bet ir kaip žmogų, tai mane giliai sukrėtė. Taigi, grįžau, peržiūrėjau vaizdo įrašą, šį kartą kaip emocijų detektyvė, ir pabandžiau pamatyti, kas vyko, nes, aiškiai, kažką praleidau. Pastebėjau, kad aukščiausios jos rodmenų smailės, sutapo su šiais subtiliais motoriniais judesiais, tokiais kaip plaukų pasitaisymas, žvilgsnis žemyn, ar subtiliai pakitęs balso tonas. Mūsų darbas tęsėsi ir, kai pradėjau kreipti dėmesį į šiuos ženklus ir į juos atliepti, mūsų darbas perėjo į gilesnį lygmenį. Ji nusikratė emocinių naštų ir pirmą kartą gyvenime pradėjo mankštintis. Ir ši moteris, kuri tik priaugdavo svorio ir niekada jo nenumesdavo, per kitus metus numetė beveik 23 kilogramus. Jai tai buvo didelė naujovė. Ir man tai buvo naujovė, nes supratau, kad atidžiai stebėdama, aš išmokau būti labiau empatiška. Tuomet visi manė, kad empatija yra kažkas, su kuo mes gimstame arba ne, ir, kad mes tarsi esame įstrigę su tuo, ar mes tai turime ar ne. Įsivaizduokite, kokios būtų pasekmės, jei gydytojai, slaugytojai, mokytojai, darbdaviai, tėvai, vaikinai ir merginos galėtų išmokti būti vienas kitam labiau empatiški. Taigi, apie empatijos neuromokslą bandžiau sužinoti viską, ką galėjau. Tuo metu tai buvo sparčiai auganti mokslo sritis. Ir iš to ką atradau sukūriau empatijos mokymus. Šie mokymai buvo pagrįsti emocijų ir empatijos neurobiologija. Mokymus išbandėme atsitiktinės atrankos būdu atliktame kontroliniame tyrime Masačusetso bendrojoje ligoninėje, kur pacientai vertino gydytojus daug aukštesniais balais, jei jie buvo dalyvavę mokymuose: „Mano gydytojas tikrai manęs klausėsi, rūpinosi manimi ir atjautė, su manimi elgesė kaip su žmogumi ir suprato mano rūpesčius“ – keli komponentai iš empatijos vertinimo skalės – nei nedalyvavusius mokymuose gydytojus. Taigi, tai atrodė labai svarbi žinia, pradėti, nes kai kas iš mano mokymų padeda atverti jūsų akis priimantiems ir suvokiantiems empatijos aspektams į empatiškas reakcijas. Kad būtų lengviau, sukūriau santrumpą E.M.P.A.T.H.Y. kuri iš tikrųjų leidžia įsiminti raktines dalis kaip mes užmezgame ryšį su žmonėmis. Taigi, „E“ reiškia akių (Eye) kontaktą. Akių kontaktas paprastai yra pirmas požymis, kad mus kažkas pastebėjo, net jei kultūriniai įpročiai ir skiriasi. Akių žvilgsnis atsiranda jau tada, kai motina mezga ryšį su kūdikiu. Pasirodo, kad ryškiausias kūdikio aiškaus matymo taškas yra 12 centimetrų, tai yra tikslus atstumas tarp kūdikio ir motinos akių, kai kūdikis laikomas taip. Akių žvilgsnis taip pat svarbus, kai sakome labas ar kai sveikiname kitą. Mūsų šalyje paprastai sveikinamės tardami „labas“ ar „sveiki“. Zulu gentyje žodis „sveiki“ yra „sawubona“, kas reiškia „matau tave“. Kiekviena žmogiška būtybė trokšta būti matoma, suprasta ir branginama, o žvilgsnis į akis yra pirmasis žingsnis link to. „M“ reiškia veido išraiškos raumenis (angl. Muscles). Veidas yra viena iš mūsų kūno dalių, kurios mes beveik niekada nedengiame. Mūsų veidai iš tikro yra žmogaus emocijų žemėlapis, ir dėl to mūsų veido išraiška gali ne tik išgelbėti mūsų gyvybes, bet iš tikro gali išsaugoti mūsų rūšį. Įsivaizduokite pasišlykštėjimo kupiną žvilgsnį veide to, kuris paragauja supuvusio maisto ir gali duoti ženklą visai genčiai, laikytis toliau ir gelbėtis nuo ligos ar mirties. Ar apstulbęs jūsų draugo žvilgsnis į jus prieš pat beisbolui kamuoliui pataikant jums į galvą, ir jūs galite laiku pasisukti, kad nenukentėtumėt. Arba sugrąžintas flirtuojantis žvilgsnis gali būti pirmasis ženklas, kad ką tik atradote meilę, kurios ieškojote. „P“ reiškia laikyseną (angl. Posture). Laikysena yra dar vienas galingas ryšio palaikymo būdas. Mūsų atviros ar uždaros kūno pozos kitiems parodo, kad juos priimame ir jų vengiame. Viename tyrime, gydytojai, kuriems buvo pasakyta vizitacijų metu atsisėsti, buvo vertinami kaip daug šiltesni, labiau besirūpinantys ir buvo manoma, kad jie su pacientais praleido tris-penkis kartus daugiau laiko nei gydytojai, kurie stovėjo, nors ir sakė tuos pačius žodžius. „A“ reiškia stiprią emocinę reakciją (angl. Affect). Mes esame mokomi įvardinti savo pacientų stiprias emocines reakcijas, kad galėtume susiorientuoti asmens emocinėje patirtyje. Afektas yra mokslinis išreikštų stiprių emocinių reakcijų apibrėžimas. Kai būnate su kitu, pabandykite įvardinti jų jausmus, „Ar Jokūbas liūdnas?“, „Ar Džeinė susijaudinusi?“, „Ar Sally nusiminusi?“ , Ir tai pakeis tai kaip jūs girdėsite ką jie sako. „T“ žymi balso toną (angl. Tone). Visi esame girdėję trūkčiojimą balse žmogaus, kuris tuoj pravirks. Taip pat girdėjome pauzę balse žmogaus, prieš jam supykstant. Mūsų smegenų kamieno sritis atsakinga už „muškis arba bėk” atsaką, yra ta pati sritis, kur yra ir balso tono bei veido išraiškos centrai. Tai reiškia, kad kai patiriame stiprias emocijas, mūsų balso tonas ir veido išraiškos keičiasi net nesistengiant. Taigi, tai reiškia, kad mūsų emocijos tarsi nuolat liejasi į išorę, kad visi jas pamatytų. Kai kurių žmonių emocijos yra šiek tiek labiau paslėptos nei kitų, tačiau atidžiai žvelgdami, mes galime išgirsti ir pamatyti visas emocijas. „H“ reiškia girdėti (angl. Hearing) visą žmogų, daug daugiau nei tik žodžius, kuriuos žmonės sako. Girdėti visą žmogų reiškia suprasti kontekstą, kuriame kiti žmonės gyvena. Tai taip pat reiškia likti smalsiems ir nevertinti tol, kol iš tikro suprasime, iš kur tas žmogus ateina. „Y“ reiškia jūsų (angl. Your) atsakymą. Mes visą laiką reaguojame į kitų žmonių jausmus. Galime manyti, kad patiriame tik savo emocijas, tačiau mes nuolat absorbuojame kitų jausmus. Naudinga žinoti, kad dauguma jausmų iš tikro yra abipusiai. Pagalvokite apie tai, kaip jaustumėtes oro uoste, pamatę motiną, apkabinančią savo sūnų, kuris ką tik grįžo iš karinės tarnybos. Pagalvokite kaip jaustumėtės, pamatę veidą tėvo, kuris ką tik prarado dukrą per nelaimingą pasimatymą. Pagalvokite apie tai, kaip jaustumėtės pamatę veidus žmonių, praradusių savo namus praėjus uraganui ar cunamiui. Ar matydami žvilgsnius tėvų, ką tik praradusių vaikus per susišaudymą mokykloje. Mūsų vidinė patirtis ir jausmai atspindi kitų jausmus. Mūsų žmogiškos smegenys iš tikrųjų yra tampriai susietos su empatija, nes nuo to priklauso mūsų išgyvenimas. Mes atspindime kitų jausmus, nes to reikia mūsų išlikimui. Mes visi išlikome nes savitarpio pagalba ir bendradarbiavimas yra svarbesnis, nei stipriausiųjų išgyvenimas. Jei siektume stipriausiųjų išgyvenimo, mes būtume linkę dominuoti ir žiūrėti savo naudos, bet mes esame sukurti ne taip. Kaip sakė Dalai Lama: „Meilė ir atjauta yra būtinybė, o ne prabanga. Be jų žmonija neišgyventų“. Taigi, kaip visa tai veikia? Mes visi girdėjome posakį „Aš jaučiu tavo skausmą“. Dabar akimirkai įsivaizduokite, kad esate stovėjimo aikštelėje, ir ką tik pamatėte, kad kažkieno ranką privėrė automobilio durys. Jau matau, kaip žmonės susiraukia, nors niekas jų net nepalietė. Dauguma žmonių iš tikrųjų kažką pajus fiziškai, tiesiog tai įsivaizduodami. Neuromokslininkai atliko keletą nuostabių tyrimų, bandydami atrasti pagrindą empatijai. Viename tyrime dalyvavo 16 porų, moterys buvo patalpintos į galvos skanerius, o per jų rankas buvo leidžiamas skausmingas elektros šokas. Kaip matote čia, žalia spalva pažymėta sritis reiškia, kad visa skausmo matrica užsidegė kai jos gavo smūgius. Vėliau joms buvo pasakyta, kad jų partneriai ką tik gavo tokius pačius smūgius ir jūs matote – raudona sritis ženklina beveik visą skausmo matricą; tai tik žinojimas, kad kitam skauda. Mūsų smegenys dirba su jungtinėmis nervų grandinėmis, jungtiniais neuronais ir kai kuriais veidrodiniais neuronais, taip, kad mes iš tikrųjų turime vidinę patirtį to, kas vyksta su kitais. Taigi, kai girdime posakį „Aš jaučiu tavo skausmą“, tai nėra tik posakis; mes esame tam sukurti, ir tai atsitinka ne tik su mūsų artimiausiais. Su technologijomis esame pasiekę kritinę ribą. Pašalietis stebintis mūsų visuomenę galėtų spėti, kad su savo išmaniaisiais telefonais turime intymesnį santykį nei su mums svarbiais žmonėmis. Internetinės patyčios dažnėja greičiausiai todėl, nes daug lengviau padaryti žalą žmonėms, kurių skausmo niekada nepamatysi. Pradėti prasmingą pokalbį yra daug sunkiau, jei esate įpratę prie 140 simbolių ilgio žinučių socialiniuose tinkluose. Ir kaip žinoti ar atsakyti: „Ar nori, kad aš pas tave atvažiuočiau?“ kai gavai, žinutę, kurioje rašoma: „Sumauta diena” su jaustukais? Kaip pasakė Jonathan Safran Foer’is: „Kai priimame sutrumpintus pakaitalus, mes tampame sutrumpintais pakaitalais“. Taigi, geroji naujiena apie empatiją yra ta, kad kai ji sumažėja, jos taip pat galima išmokti. Darbdaviai, norintys įsitraukusios ir produktyvios darbo jėgos, turi įsiklausyti į žmones. Pacientai, kurie nejaučia rūpesčio, sveiksta ilgiau ir jų imunitetas yra silpnesnis. Studentai, kurie yra atsiriboję, yra labiau linkę nebaigti mokslų, o santuokos be empatijos labiau tikėtina kad iširs. Taigi, empatija yra svarbi kiekvienoje jūsų gyvenimo dalyje. Kaip zulai sako ne „labas“, o „aš matau tave“, mums visiems reikia matyti vienas kitą, kad pažadintume pilną potencialą kituose. Daugumai žmonių reikia, kad jų ypatingumas atsispindėtų kitų akyse, kad jie patys jį pamatytų. Kiekvienas šioje auditorijoje turi galią tai padaryti. Ir kai mes įgaliname į kitus, mes galime visi susitikti, atsinešti pačius geriausius save, kad išspręstume didžiausias, mažiausias ir labiausiai erzinančias pasaulio problemas. Tai yra empatijos galia. (Plojimai)