Kas lemia gerą gyvenimą? Ilgiausio laimės tyrimo išvados

Kas mus gyvenime padaro sveikus in laimingus? Jūs nesate vienintelis, jei manote, kad tai – šlovė ir pinigai, tačiau, anot psichologo Robert Waldinger, jūs klystate. 75 metus trukusio suaugusiųjų vystymosi tyrimo vadovas Waldinger turi pačių vertingiausių duomenų, atskleidžiančių laimės ir pasitenkinimo priežastis. Šioje kalboje jis pateikia svarbias tyrimo išvadas, praktines gyvenimo pastabas ir primena seną kaip pasaulis išmintį, bylojančią, kaip gyventi ilgai bei laimingai.

Kas mus gyvenime padaro

sveikus ir laimingus?

Jei šiuo metu norėtumėte kuo geriau

investuoti į savo ateitį,

kam skirtumėte savo laiką ir jėgas?

Neseniai apklausta tūkstantmečio kartos
atstovų,

kokie svarbiausi jų gyvenimo tikslai.

Daugiau nei 80 proc. iš jų atsakė,

kad pagrindinis jų gyvenimo tikslas –
tapti turtingam.

50 proc. tų pačių jaunuolių

nurodė kitą pagrindinį tikslą –

tapti žinomam.

(Juokas.)

Mums nuolat teigiama, kad
turime pasinerti į darbą,

labiau stengtis ir pasiekti daugiau.

Sudarytas įspūdis, kad to turime siekti,

jei norime gero gyvenimo.

Viso gyvenimo vaizdai,

žmonių pasirinkimai ir jų poveikis,

yra beveik nepasiekiami.

Daugiausia sužinome apie žmogaus gyvenimą

paprašę prisiminti jo apie savo praeitį

ir, kaip žinia, atmintis nebūna tobula.

Be galo daug pamirštame, kas nutinka
gyvenime,

o atmintis kartais yra tiesiog kūrybinga.

O kas būtų, jei galėtume stebėti ištisus
gyvenimus,

besirutuliojančius bėgant laikui?

Jei galėtume stebėti žmones visą laiką
nuo jų paauglystės

iki pat senatvės, kad suprastume,

kas žmones padaro sveikus ir laimingus.

Mes tai atlikome.

Harvardo studija apie suaugusiųjų
vystymąsi,

ko gero, yra ilgiausia kada nors atlikta
suaugusiųjų gyvenimo studija.

75 metus stebėjome 724 vyrų gyvenimus,

kiekvienais metais klausdami apie jų
darbą, gyvenimą namuose, sveikatą

ir, žinoma, klausėme visą laiką
nežinodami, kaip pakryps

jų gyvenimo istorijos.

Tokie tyrimai yra nepaprastai reti.

Beveik visi tokie projektai per dešimtmetį
yra nutraukiami,

nes daug žmonių nustoja dalyvauti
tyrime,

pasibaigia tyrimo finansavimas

arba tyrėjai pradeda kitą veiklą

ar miršta – ir niekas toliau nebetęsia.

Tačiau dėl keleto tyrėjų kartų

sėkmės ir užsispyrimo

šis tyrimas išliko.

Apie 60 iš pradėtų tirti 724 vyrų

vis dar gyvena

ir toliau dalyvauja tyrime.

Daugelis iš jų 90-mečiai.

Šiuo metu pradedame tirti

daugiau nei 2 000 šių vyrų vaikų.

Aš – ketvirtasis studijos vadovas.

Nuo 1938 metų stebime dvi vyrų grupes.

Pirmosios grupės atstovus pradėta
tirti,

kai jie buvo Harvardo kolegijos
antrakursiai.

Visi jie baigė kolegiją per Antrąjį
pasaulinį karą

ir beveik visi išėjo į karo tarnybą.

Kitą stebimą grupę sudarė berniukai

iš Bostono skurdžiausios kaimynystės.

Tirti jie buvo pasirinkti būtent

dėl to, kad gyveno daugiausia
sunkumų patiriančiose

ir socialiai nuskriaustose Bostono

šeimose 1930 metais.

Daugelis iš jų gyveno nuomojamuose
būstuose be karšto ir šalto vandens.

Pradedant tirti,

visi šie paaugliai buvo apklausti,

patikrinta jų sveikata.

Nuvykome į jų namus ir apklausėme tėvus.

Tuomet šie paaugliai tapo suaugusiaisiais,

pradėjusiais eiti gyvenimo žingsnius.

Jie tapo fabriko darbininkais,
teisininkais, mūrininkais, gydytojais,

vienas – JAV prezidentu.

Kai kurie turėjo polinkį į alkoholizmą,
keletui pasireiškė šizofrenija.

Kiti visą laiką kilo nuo žemiausios
socialinės pakopos

link aukštesnės, kol pasiekė viršūnę,

o antri keliavo taip pat – tik priešinga
linkme.

Studijos įkūrėjai,

net ir pačiame beprotiškiausiame sapne,

nebūtų įsivaizdavę manęs taip čia dabar
stovinčio po 75 metų

ir pasakojančio jums apie tyrimo tęsinį.

Kas dvejus metus mūsų kantrūs ir atsidavę
tyrimo darbuotojai

skambina mūsų tiriamiesiems ir prašo
leidimo išsiųsti

nors vieną su jų gyvenimu susijusį
klausimų rinkinį.

Daugelis Bostono vyrų klausia mūsų:

„Kodėl norite mane tirti? Mano gyvenimas
nėra toks jau įdomus.“

Harvardo vyras niekada neužduoda tokio
klausimo.

(Juokas.)

Norėdami susidaryti aiškesnį jų gyvenimo
vaizdą,

siunčiame ne tik klausimynus.

Apklausiame juos namuose.

Gauname medicininius įrašus iš gydytojų.

Stebime jų kraują, nuskaitome smegenis,

kalbamės su jų vaikais.

Padarome vaizdo įrašus, kai jie išreiškia
didžiausius susirūpinimus savo žmonoms.

Kai prieš dešimtmetį pagaliau paklausėme
žmonų,

ar jos norėtų dalyvauti tyrime,

daugelis iš jų atsakė:
„Žinote ką, seniai reikėjo!“

(Juokas.)

Taigi – ką mes sužinojome?

Kokios yra tūkstančių puslapių
informacijos,

surinktos stebint

šiuos gyvenimus, išvados?

Tai nėra pamokos apie turtą ar šlovę arba
vis sunkesnį ir sunkesnį darbą.

Aiškiausia šios 75 metus trunkančios
studijos žinia yra tokia:

sveikus ir laimingus mus padaro
geri tarpusavio santykiai. Taškas.

Išmokome tris svarbias pamokas
apie tarpusavio santykius.

Pirma – mus teigiamai veikia socialiniai
ryšiai,

o vienatvė žudo.

Pasirodo, kad žmonės, glaudžiau socialiai

susiję su šeima, draugais, bendruomene,

yra laimingesni, fiziškai sveikesni ir
ilgiau gyvena,

palyginti su žmonėmis, mažiau
bendraujančiais su kitais.

Pasirodo, vienatvė kenkia.

Žmonės, kurie labiau atsiskyrę nuo kitų,
nei jie to norėtų,

yra ne tokie laimingi,

gyvenimo viduryje jų sveikata suprastėja,

anksčiau susilpnėja smegenų funkcija

ir jie gyvena trumpiau nei tie,
kurie nėra vieniši.

Liūdna tiesa yra ta, kad daugiau nei

vienas iš penkių amerikiečių bet kuriuo
metu nurodo esąs vienišas.

Žinoma – galima jaustis vienišu minioje,

taip pat ir santuokoje.

Kita svarbi išmokta pamoka yra ta,

kad svarbu yra ne draugų kiekis,

turite įsipareigojančius santykius ar ne,

o jums svarbių santykių kokybė.

Pasirodo, konfliktai tikrai labai kenkia
sveikatai.

Pvz., jei santuokoje, kur trūksta meilės,
smarkiai kivirčijamasi,

labai kenkiama sveikatai, galbūt
net stipriau nei skiriantis.

Geri ir šilti santykiai suteikia
saugumo jausmą.

Kai jau turėjome duomenis apie
mūsų vyrų gyvenimus iki 80-ies,

norėjome žvilgtelėti į jų gyvenimo vidurio
tarpsnį

ir pamatyti, ar galėtume nuspėti,

kuris iš jų taptų laimingas ir sveikas
aštuoniasdešimtmetis,

o kuris – ne.

Tuomet surinkome visą turimą informaciją

apie jų 50-ies metų tarpsnį,

ir visai ne cholesterolio lygis
gyvenimo viduryje

gerai pranašavo, kaip jie senės.

O jų pasitenkinimas tarpusavio santykiais.

Žmonės, kurie būdami 50-ies buvo
patenkinti savitarpio ryšiu,

sulaukę 80 metų – buvo sveikiausi.

Geri, artimi tarpusavio santykiai mus
pakylėja

virš tam tikrų sunkumų ir negandų
senstant.

Laimingiausios 80-mečių poros sakė,

kad tomis dienomis, kai jausdavo fizinį
skausmą,

jie vis tiek jautėsi laimingi.

Tačiau žmonės, kurie buvo nelaiminguose
santykiuose,

tomis dienomis jautė stipresnį fizinį
skausmą

ir tai sustiprino emocinis skausmas.

Trečia išmokta pamoka apie tarpusavio
santykius ir sveikatą

yra tai, kad šilti ryšiai ne tik apsaugo
mūsų kūną,

tai yra ir smegenų apsauga.

Pasirodo, saugūs ir artimi santykiai
su kitu žmogumi –

sulaukus 80-ies metų veikia tausojančiai.

Žmonės, palaikantys tokius ryšius,

kur jaučia, kad prireikus tikrai gali
pasikliauti kitu žmogumi,

ilgiau išlaiko gerą atmintį.

Žmonių, kurių santykiuose

trūksta pasitikėjimo vienas kitu,

atmintis pablogėja anksčiau.

Geri tarpusavio santykiai nereiškia, kad
jie visuomet turi būti sklandūs.

Kai kurios mūsų aštuoniasdešimtmečių
poros bardavosi

diena iš dienos,

tačiau tol, kol jie jautė galintys
vienas kitu pasikliauti,

prispaudus sunkumams,

šie ginčai neturėjo neigiamo poveikio
jų atminčiai.

Taigi – ši žinia,

kad geri, artimi santykiai teigiamai
veikia sveikatą ir gerovę,

yra sena kaip pasaulis išmintis.

Kodėl tai taip sunku pasiekti ir paprasta
ignoruoti?

Na, esame žmonės.

Mums tikrai patinka greitai sutvarkyti

tai, kas galėtų

pagerinti mūsų gyvenimą ir toliau leistų
eiti ta linkme.

Savitarpio santykiai yra keblus ir
sudėtingas dalykas,

kurti gerus santykius su šeima ir draugais
reikalauja pastangų,

tai nėra seksualu ar patrauklu.

Be to, tai – ilgas ir begalinis darbas.

75 metų tyrimas parodė, kad laimingiausi
į pensiją išėję žmonės yra tie,

kurie itin stengėsi, kad vietoje kolegų
atsirastų naujų draugų.

Kaip ir tūkstantmečio kartos atstovai,

daugelis mūsų vyrų, būdami jaunais
suaugusiaisiais,

tikrai tikėjo, kad šlovė, turtas ir dideli
pasiekimai

yra tai, ko reikia geram gyvenimui.

Tačiau 75 metų tyrimas ne kartą parodė,

kad labiausiai sekėsi žmonėms, kurie

palaikė abipusį ryšį su šeima, draugais,
bendruomene.

O kaipgi jūs?

Tarkime esate 25, 40 ar 60-ies metų.

Kaip galėtų atrodyti ryšių palaikymas?

Galimybės išties yra neribotos.

Ekranui skirtą laiką galima pakeisti
bendravimu su žmonėmis

ar pagyvinti atvėsusius santykius veikiant
ką nors nauja,

ilgai vaikštant ar pasimatymų vakarais,

užmezgant ryšį su šeimos nariu, su kuriuo
ilgai nebendravote,

nes šie pernelyg dažni šeiminiai
nesutarimai

labai kenkia

žmonėms, jaučiantiems nepasitenkinimą.

Norėčiau pacituoti Mark Twain.

Daugiau nei prieš amžių,

peržvelgdamas savo gyvenimą,

jis parašė:

„Gyvenimas yra trumpas:

nėra laiko rietenoms, atsiprašymams,
apmaudui, pasiaiškinimams.

Laiko užtenka tik meilei

ir tam skirtas, taip sakant,
tik akimirksnis.“

Gerą gyvenimą lemia geri tarpusavio
santykiai.

Dėkoju.

(Plojimai.)