Kas mus gyvenime padaro sveikus ir laimingus? Jei šiuo metu norėtumėte kuo geriau investuoti į savo ateitį, kam skirtumėte savo laiką ir jėgas? Neseniai apklausta tūkstantmečio kartos atstovų, kokie svarbiausi jų gyvenimo tikslai. Daugiau nei 80 proc. iš jų atsakė, kad pagrindinis jų gyvenimo tikslas – tapti turtingam. 50 proc. tų pačių jaunuolių nurodė kitą pagrindinį tikslą – tapti žinomam. (Juokas.) Mums nuolat teigiama, kad turime pasinerti į darbą, labiau stengtis ir pasiekti daugiau. Sudarytas įspūdis, kad to turime siekti, jei norime gero gyvenimo. Viso gyvenimo vaizdai, žmonių pasirinkimai ir jų poveikis, yra beveik nepasiekiami. Daugiausia sužinome apie žmogaus gyvenimą paprašę prisiminti jo apie savo praeitį ir, kaip žinia, atmintis nebūna tobula. Be galo daug pamirštame, kas nutinka gyvenime, o atmintis kartais yra tiesiog kūrybinga. O kas būtų, jei galėtume stebėti ištisus gyvenimus, besirutuliojančius bėgant laikui? Jei galėtume stebėti žmones visą laiką nuo jų paauglystės iki pat senatvės, kad suprastume, kas žmones padaro sveikus ir laimingus. Mes tai atlikome. Harvardo studija apie suaugusiųjų vystymąsi, ko gero, yra ilgiausia kada nors atlikta suaugusiųjų gyvenimo studija. 75 metus stebėjome 724 vyrų gyvenimus, kiekvienais metais klausdami apie jų darbą, gyvenimą namuose, sveikatą ir, žinoma, klausėme visą laiką nežinodami, kaip pakryps jų gyvenimo istorijos. Tokie tyrimai yra nepaprastai reti. Beveik visi tokie projektai per dešimtmetį yra nutraukiami, nes daug žmonių nustoja dalyvauti tyrime, pasibaigia tyrimo finansavimas arba tyrėjai pradeda kitą veiklą ar miršta – ir niekas toliau nebetęsia. Tačiau dėl keleto tyrėjų kartų sėkmės ir užsispyrimo šis tyrimas išliko. Apie 60 iš pradėtų tirti 724 vyrų vis dar gyvena ir toliau dalyvauja tyrime. Daugelis iš jų 90-mečiai. Šiuo metu pradedame tirti daugiau nei 2 000 šių vyrų vaikų. Aš – ketvirtasis studijos vadovas. Nuo 1938 metų stebime dvi vyrų grupes. Pirmosios grupės atstovus pradėta tirti, kai jie buvo Harvardo kolegijos antrakursiai. Visi jie baigė kolegiją per Antrąjį pasaulinį karą ir beveik visi išėjo į karo tarnybą. Kitą stebimą grupę sudarė berniukai iš Bostono skurdžiausios kaimynystės. Tirti jie buvo pasirinkti būtent dėl to, kad gyveno daugiausia sunkumų patiriančiose ir socialiai nuskriaustose Bostono šeimose 1930 metais. Daugelis iš jų gyveno nuomojamuose būstuose be karšto ir šalto vandens. Pradedant tirti, visi šie paaugliai buvo apklausti, patikrinta jų sveikata. Nuvykome į jų namus ir apklausėme tėvus. Tuomet šie paaugliai tapo suaugusiaisiais, pradėjusiais eiti gyvenimo žingsnius. Jie tapo fabriko darbininkais, teisininkais, mūrininkais, gydytojais, vienas – JAV prezidentu. Kai kurie turėjo polinkį į alkoholizmą, keletui pasireiškė šizofrenija. Kiti visą laiką kilo nuo žemiausios socialinės pakopos link aukštesnės, kol pasiekė viršūnę, o antri keliavo taip pat – tik priešinga linkme. Studijos įkūrėjai, net ir pačiame beprotiškiausiame sapne, nebūtų įsivaizdavę manęs taip čia dabar stovinčio po 75 metų ir pasakojančio jums apie tyrimo tęsinį. Kas dvejus metus mūsų kantrūs ir atsidavę tyrimo darbuotojai skambina mūsų tiriamiesiems ir prašo leidimo išsiųsti nors vieną su jų gyvenimu susijusį klausimų rinkinį. Daugelis Bostono vyrų klausia mūsų: „Kodėl norite mane tirti? Mano gyvenimas nėra toks jau įdomus.“ Harvardo vyras niekada neužduoda tokio klausimo. (Juokas.) Norėdami susidaryti aiškesnį jų gyvenimo vaizdą, siunčiame ne tik klausimynus. Apklausiame juos namuose. Gauname medicininius įrašus iš gydytojų. Stebime jų kraują, nuskaitome smegenis, kalbamės su jų vaikais. Padarome vaizdo įrašus, kai jie išreiškia didžiausius susirūpinimus savo žmonoms. Kai prieš dešimtmetį pagaliau paklausėme žmonų, ar jos norėtų dalyvauti tyrime, daugelis iš jų atsakė: „Žinote ką, seniai reikėjo!“ (Juokas.) Taigi – ką mes sužinojome? Kokios yra tūkstančių puslapių informacijos, surinktos stebint šiuos gyvenimus, išvados? Tai nėra pamokos apie turtą ar šlovę arba vis sunkesnį ir sunkesnį darbą. Aiškiausia šios 75 metus trunkančios studijos žinia yra tokia: sveikus ir laimingus mus padaro geri tarpusavio santykiai. Taškas. Išmokome tris svarbias pamokas apie tarpusavio santykius. Pirma – mus teigiamai veikia socialiniai ryšiai, o vienatvė žudo. Pasirodo, kad žmonės, glaudžiau socialiai susiję su šeima, draugais, bendruomene, yra laimingesni, fiziškai sveikesni ir ilgiau gyvena, palyginti su žmonėmis, mažiau bendraujančiais su kitais. Pasirodo, vienatvė kenkia. Žmonės, kurie labiau atsiskyrę nuo kitų, nei jie to norėtų, yra ne tokie laimingi, gyvenimo viduryje jų sveikata suprastėja, anksčiau susilpnėja smegenų funkcija ir jie gyvena trumpiau nei tie, kurie nėra vieniši. Liūdna tiesa yra ta, kad daugiau nei vienas iš penkių amerikiečių bet kuriuo metu nurodo esąs vienišas. Žinoma – galima jaustis vienišu minioje, taip pat ir santuokoje. Kita svarbi išmokta pamoka yra ta, kad svarbu yra ne draugų kiekis, turite įsipareigojančius santykius ar ne, o jums svarbių santykių kokybė. Pasirodo, konfliktai tikrai labai kenkia sveikatai. Pvz., jei santuokoje, kur trūksta meilės, smarkiai kivirčijamasi, labai kenkiama sveikatai, galbūt net stipriau nei skiriantis. Geri ir šilti santykiai suteikia saugumo jausmą. Kai jau turėjome duomenis apie mūsų vyrų gyvenimus iki 80-ies, norėjome žvilgtelėti į jų gyvenimo vidurio tarpsnį ir pamatyti, ar galėtume nuspėti, kuris iš jų taptų laimingas ir sveikas aštuoniasdešimtmetis, o kuris – ne. Tuomet surinkome visą turimą informaciją apie jų 50-ies metų tarpsnį, ir visai ne cholesterolio lygis gyvenimo viduryje gerai pranašavo, kaip jie senės. O jų pasitenkinimas tarpusavio santykiais. Žmonės, kurie būdami 50-ies buvo patenkinti savitarpio ryšiu, sulaukę 80 metų – buvo sveikiausi. Geri, artimi tarpusavio santykiai mus pakylėja virš tam tikrų sunkumų ir negandų senstant. Laimingiausios 80-mečių poros sakė, kad tomis dienomis, kai jausdavo fizinį skausmą, jie vis tiek jautėsi laimingi. Tačiau žmonės, kurie buvo nelaiminguose santykiuose, tomis dienomis jautė stipresnį fizinį skausmą ir tai sustiprino emocinis skausmas. Trečia išmokta pamoka apie tarpusavio santykius ir sveikatą yra tai, kad šilti ryšiai ne tik apsaugo mūsų kūną, tai yra ir smegenų apsauga. Pasirodo, saugūs ir artimi santykiai su kitu žmogumi – sulaukus 80-ies metų veikia tausojančiai. Žmonės, palaikantys tokius ryšius, kur jaučia, kad prireikus tikrai gali pasikliauti kitu žmogumi, ilgiau išlaiko gerą atmintį. Žmonių, kurių santykiuose trūksta pasitikėjimo vienas kitu, atmintis pablogėja anksčiau. Geri tarpusavio santykiai nereiškia, kad jie visuomet turi būti sklandūs. Kai kurios mūsų aštuoniasdešimtmečių poros bardavosi diena iš dienos, tačiau tol, kol jie jautė galintys vienas kitu pasikliauti, prispaudus sunkumams, šie ginčai neturėjo neigiamo poveikio jų atminčiai. Taigi – ši žinia, kad geri, artimi santykiai teigiamai veikia sveikatą ir gerovę, yra sena kaip pasaulis išmintis. Kodėl tai taip sunku pasiekti ir paprasta ignoruoti? Na, esame žmonės. Mums tikrai patinka greitai sutvarkyti tai, kas galėtų pagerinti mūsų gyvenimą ir toliau leistų eiti ta linkme. Savitarpio santykiai yra keblus ir sudėtingas dalykas, kurti gerus santykius su šeima ir draugais reikalauja pastangų, tai nėra seksualu ar patrauklu. Be to, tai – ilgas ir begalinis darbas. 75 metų tyrimas parodė, kad laimingiausi į pensiją išėję žmonės yra tie, kurie itin stengėsi, kad vietoje kolegų atsirastų naujų draugų. Kaip ir tūkstantmečio kartos atstovai, daugelis mūsų vyrų, būdami jaunais suaugusiaisiais, tikrai tikėjo, kad šlovė, turtas ir dideli pasiekimai yra tai, ko reikia geram gyvenimui. Tačiau 75 metų tyrimas ne kartą parodė, kad labiausiai sekėsi žmonėms, kurie palaikė abipusį ryšį su šeima, draugais, bendruomene. O kaipgi jūs? Tarkime esate 25, 40 ar 60-ies metų. Kaip galėtų atrodyti ryšių palaikymas? Galimybės išties yra neribotos. Ekranui skirtą laiką galima pakeisti bendravimu su žmonėmis ar pagyvinti atvėsusius santykius veikiant ką nors nauja, ilgai vaikštant ar pasimatymų vakarais, užmezgant ryšį su šeimos nariu, su kuriuo ilgai nebendravote, nes šie pernelyg dažni šeiminiai nesutarimai labai kenkia žmonėms, jaučiantiems nepasitenkinimą. Norėčiau pacituoti Mark Twain. Daugiau nei prieš amžių, peržvelgdamas savo gyvenimą, jis parašė: „Gyvenimas yra trumpas: nėra laiko rietenoms, atsiprašymams, apmaudui, pasiaiškinimams. Laiko užtenka tik meilei ir tam skirtas, taip sakant, tik akimirksnis.“ Gerą gyvenimą lemia geri tarpusavio santykiai. Dėkoju. (Plojimai.)