Wade Davis apie nykstančias kultūras

Naudodamas pritrenkiančias nuotraukas ir pasakojimus, Nacionalinės geografijos draugijos tyrinėtojas Veidas Devisas (Wade Davis) su pasigėrėjimu atskleidžia neįtikėtiną pasaulio etninių kultūrų įvairovę, kurios viena po kitos nyksta nuo žemės veido.

Žinote, vienas iš ryškiausių keliavimo malonumų

ir vienas iš etnografinių tyrimų džiaugsmų

yra galimybė gyventi tarp tų,

kurie dar nepamiršo senovinių papročių,

kurie tebejaučia vėjyje savo praeitį,

paliečia ją akmenyje, nugludintame lietaus,

jaučia jos skonį karčiuose augalų lapuose.

Vien žinoti, kad jaguarų šamanai vis dar keliauja už Paukščių Tako,

ar kad inuitų senolių mitai vis dar suranda prasmingą atgarsį,

ar kad Himalajuose

budistai vis dar ieško Dharmos dvelksmo, –

visa tai leidžia prisiminti pagrindinę antropologijos idėją,

kad pasaulis, kuriame mes gyvename,

egzistuoja ne kažkokia absoliučia prasme,

o yra tik vienas iš realybės suvokimo modelių,

tam tikras pasirinkimų „komplektas", prisitaikant prie pasaulio,

kurį mūsų protėviai pasirinko, ir sėkmingai, prieš daugybę metų.

Ir, žinoma, visus mus sieja tie patys prisitaikymo uždaviniai ir iššūkiai.

Mes visi gimėme. Mes visi išleidžiame į pasaulį vaikus.

Praeiname įšventinimo ritualus.

Turime susitaikyti su nepermaldaujamu išsiskyrimu mirties akivaizdoje,

tad mūsų neturėtų stebinti ir tai, kad mes dainuojame, šokame,

kuriame meną.

Bet įdomiausia, kad kiekvienoje kultūroje

yra unikali dainos moduliacija, unikalus šokio ritmas.

Ar tai būtų penanų gentis Borneo miškuose,

ar vudu sekėjai Haityje,

ar Kaisuto dykumos kariai Kenijos šiaurėje,

kuranderai Andų kalnuose,

ar karavansarajus vidury Saharos.

Tarp kitko, tai vyrukas, su kuriuo aš prieš mėnesį keliavau

per dykumą,

jis yra jakų piemuo pasaulio deivės motinos – Džomolungmos,

Everesto – šlaituose.

Visi šie žmonės moko mus, kad yra kitokia būtis,

kitoks mąstymas,

kitokie būdai suvokti savo vietą Žemėje.

Jei tik susimąstytumėte, tai yra idėja,

kuri suteikia vilties.

Ši nesuskaitoma daugybė pasaulio kultūrų

susipina į dvasinio gyvenimo ir kultūrinio gyvenimo tinklą,

kuris apgaubia planetą

ir kuris toks pat svarbus planetos gerovei,

kaip ir biologinės gyvybės tinklas, kurį vadiname biosfera.

Šį kultūrinį gyvybės tinklą galite vadinti

etnosfera,

ir šią etnosferą galite apibrėžti

kaip visumą – visų minčių ir sapnų, mitų,

idėjų, įkvėpimų, intuicijų, kurias sukūrė

žmogaus vaizduotė nuo sąmonės atsiradimo laikų.

Etnosfera yra didysis žmonijos palikimas.

Tai simbolis visko, kuo mes esame

ir kuo galime būti kaip neįtikėtino smalsumo rūšis.

Kaip ir biosfera, kuri buvo stipriai pažeista,

etnosfera taip pat naikinama

– beje, dar sparčiau.

Pavyzdžiui, biologai negalėtų teigti,

kad daugiau nei 50 procentų rūšių buvo ar yra

ties išnykimo riba, nes taip tiesiog nėra,

tačiau net ir pats juodžiausias scenarijus,

koks yra galimas biologinei įvairovei,

nublanksta prieš tai, kas yra pats optimistiškiausias scenarijus

kultūrinei įvairovei.

Ir akivaizdus to požymis yra, aišku, kalbų nykimas.

Kai jūs gimėte,

planetoje buvo kalbama 6 000 kalbų.

Kalba nėra tik žodžių rinkinys

ar gramatinių taisyklių komplektas.

Kalba yra žmogaus dvasios blyksnis.

Tai priemonė, kuria kiekvienos kultūros dvasia

patenka į materialų pasaulį.

Kiekviena kalba yra tarsi sena, brandi proto giria,

tarsi upės baseinas, mintis, dvasinių galimybių ekosistema.

Ir dabar, kada mes sėdime čia, Monterėjuje, lygiai pusė

iš tų 6000 kalbų jau nebėra šnabždamos vaikams į ausį.

Jau nebemoko vaikų kalbėti tomis kalbomis,

tai reiškia, kad jei niekas nepasikeis,

jos jau yra mirusios.

Kas gali būti vienišesnio nei būti apgaubtam tylos,

būti paskutiniu, kuris kalba tavo gimtąja kalba,

neturėti kaip perduoti protėvių išmintį

ar puoselėti lūkesčius dėl vaikų?

Ir vis dėlto ši bauginanti lemtis tampa tikrove

vienur ar kitur Žemėje apytiksliai kas dvi savaites,

nes kas dvi savaites miršta koks nors senolis,

nusineša su savimi į kapus paskutinius

senovinės kalbos skiemenis.

Aš žinau, kad kas nors iš jūsų sakys: „Bet argi nebūtų geriau?

Ar pasaulis nebūtų geresnis,

jei mes visi kalbėtume viena kalba?" Aš atsakau: „Puiku,

tebūnie tai joruba kalba. Tebūnie tai kantono kalba.

Tebūnie tai kogi."

Ir tada suprastumėte, koks jausmas

negalėti kalbėti gimtąja kalba.

Tad aš norėčiau šiandien su jumis

pakeliauti po etnosferą –

trumpa kelionė po etnosferą

tam, kad susidarytumėte įspūdį, ką iš tiesų prarandame.

Dauguma iš mūsų linkę pamiršti,

kad kai aš sakau „kitoks gyvenimo būdas",

aš tikrai turiu omenyje kitokį gyvenimo būdą.

Pavyzdžiui, šis vaikas yra iš Barasana genties šiaurės vakarų Amazonėje,

anakondos žmonių,

kurie tiki, kad jie senovėje atvyko iš Rytų, pieno upe

šventųjų gyvačių pilvuose.

Ši gentis iš esmės

neskiria mėlynos spalvos nuo žalios,

nes dangaus skliautas

susilieja su medžių vainikais,

nuo kurių žmonės priklausomi.

Jie turi savitą kalbos ir vedybų taisyklę,

vadinamą lingvistine eksogamija:

privaloma susituokti su žmogumi, kuris kalba kita kalba.

Visa tai kilę iš mitologinės praeities,

tačiau įdomiausias dalykas šiuose ilguose namuose,

kuriuose dėl mišrių santuokų kalbama

šešiomis ar septyniomis kalbomis,

yra tas, kad niekada neišgirsi nė vieno besimokančio kalbos.

Jie tiesiog klausosi ir pradeda kalbėti.

Viena iš labiausiai sužavėjusių genčių, su kuriomis man yra tekę gyventi,

yra vaoraniai šiaurės rytų Ekvadore,

stulbinantys žmonės, su kuriais taikūs santykiai buvo užmegzti 1958 metais.

1957 metais penki misionieriai bandė užmegzti kontaktą

ir padarė didelę klaidą.

Jie numetė jiems iš lėktuvo

aštuonias ar dešimt blizgančių fotografijų su savo atvaizdais,

kas mūsų supratimu būtų draugiškas gestas,

tačiau jie pamiršo, kad šie atogrąžų žmonės

savo gyvenime nėra matę nieko dvimačio.

Jie pakėlė šias fotografijas nuo žemės,

pabandė pažiūrėti anapus veidų ir rasti formą ar kūną,

tačiau nieko nepamatė ir nusprendė, kad tai vizitinės kortelės

nuo velnio, tad mirtinai užbadė tuos misionierius.

Bet vaoraniai užbado ne tik atvykėlius.

Jie persmeigia ir vienas kitą.

54 procentai jų mirčių įvyksta persmeigus vienam kitą.

Mes nagrinėjome aštuonių kartų genealogijos atvejį

ir nustatėme tik du natūralios mirties atvejus,

kai apie tai pakamantinėjome vietinius,

jie pripažino, kad vienas iš jų taip paseno,

kad mirė nuo senatvės, bet jie vistiek jį persmeigė. (Juokas)

Bet tuo pačiu metu jų gilios žinios apie mišką

yra tiesiog neįtikėtinos.

Jų medžiotojai gali užuosti gyvūno šlapimą per 40 žingsnių

ir pasakyti, koks tai gyvūnas.

Devintojo dešimtmečio pradžioje aš gavau pritrenkiančią užduotį –

Harvarde profesorius manęs paklausė,

gal mane sudomintų kelionė į Haitį,

kur turėčiau prasiskverbti į slaptas draugijas,

kurios buvo Diuvaljė ir

tonton makutų (specialiosios policijos) galios pagrindas,

ir gauti nuodų, kurie paverčia žmones zombiais.

Žinoma, tam, kad šis potyris turėtų prasmę,

aš turėjau kažkiek išmanyti apie šį žymųjį vodun tikėjimą;

vudu nėra juodosios magijos kultas.

Priešingai, tai sudėtinga metafizinė pasaulėžiūra.

Tai įdomu.

Jei paprašyčiau išvardinti didžiąsias pasaulio religijas,

ką jūs atsakytumėte?

Krikščionybė, islamas, budizmas, judaizmas ir pan.

Visada nuošaly paliekamas vienas žemynas,

laikantis požiūrio, kad subsacharinė Africa

neturi jokių religinių tikėjimų. Žinoma, kad turi –

ir vudu tiesiog yra išgryninta

labai gilių religinių idėjų forma,

išlikusi per dramatiško likimo diasporas vergijos laikmečiu.

Vudu toks įdomus tuo, kad

tai tai tikras ryšys

tarp gyvųjų ir mirusiųjų.

Gyvieji suteikia gyvybę sieloms.

Sielos, atsiliepdamos į šokio ritmą,

gali būti iškviestos iš Didžiųjų vandenų,

kad trumpam pakeistų gyvojo sielą

ir tą ryškią akimirką žynys tampa dievu.

Štai dėl ko vudu sekėjai mėgsta sakyti:

„Jūs, baltieji, einate į bažnyčią ir kalbate apie Dievą.

Mes šokame šventykloje ir tampame Dievu."

Ir kadangi tu esi pasisavintas, esi užvaldytas dvasios,

ar gali tau kas pakenkti?

Tad jūs matote tuos pribloškiančius vaizdus:

vudu žyniai, transo būsenoje

žarstantys degančias žarijas be jokio skausmo, –

tai greičiau nuostabus įrodymas apie proto galimybes,

kaip jis gali paveikti jį nešiojantį kūną,

būdamas ekstazės būsenoje.

Iš visų žmonių, su kuriais man teko gyventi,

patys keisčiausi yra Kogi žmonės,

gyvenantys šiaurinėje Kolumbijoje Sierra Nevada de Santa Marta kalnuose.

Palikuonys senovinės Taironos civilizacijos,

kuri plytėjo Kolumbijos Karibų pakrantėje.

Prieš pat užkariavimus

šie žmonės pasitraukė į sunkiai prieinamą vulkaninį masyvą,

esantį aukštai virš Karibų pakrantės lygumų.

Krauju paženklintame žemyne

ši tauta vienintelė nebuvo užkariauta ispanų.

Iki šių dienų ją valdo apeigas atliekantys dvasininkai,

ir tų dvasininkų paruošimas yra gana neįprastas.

Būsimi dvasininkai atskiriami nuo savo šeimų,

kai jie būna vos trejų ar ketverių metų amžiaus,

ir aštuoniolikai metų izoliuojami gyventi prietemoje,

akmeninėse trobelėse ledyno papėdėje.

Du devynerių metų periodus,

tikslingai parinktus atkartojant devynis nėštumo mėnesius,

kuriuos jie praleido tikrųjų motinų įsčiose, –

dabar jie auga simbolinėje Didžiosios Motinos gimdoje.

Visą šį laiką

jiems diegiamos jų socialinės vertybės,

vertybės, pagal kurias jų maldos

ir tik jų maldos išlaiko kosminę –

mes galėtume pasakyti ekologinę – pusiausvyrą.

Šios neįtikėtinos iniciacijos pabaigoje

vieną dieną jie išleidžiami lauk

ir pirmą kartą savo gyvenime, būdami 18-os,

jie išvysta saulėtekį. Ir tą skaidrią pirmosios šviesos

potyrio akimirką, kai saulė pradeda užlieti neįtikėtino

grožio kraštovaizdžio šlaitus,

staiga viskas, ko jie buvo abstrakčiai mokomi,

yra patvirtinama visu didingumu. Žynys atsitraukia

ir taria: „Matote? Viskas taip, kaip ir sakiau.

Tai taip gražu. Privalote tai saugoti."

Jie vadina save vyresniaisiais broliais

ir sako, kad mes, jaunesnieji broliai,

esame atsakingi už pasaulio naikinimą.

Šiais laikais toksai jautrumas tampa labai svarbus.

Kaskart, kai galvojame apie tolimus kraštus ir jų žmones,

mes sužadiname savyje Ruso

ir senus gandus apie kilnų laukinį,

– šią idėją galima laikyti primityviai rasistine,

arba mes pažadiname Toro

ir sakome, kad šie žmonės yra artimesni Žemei nei mes.

Na, čiabuviai nėra nei sentimentalūs,

nei ilgesio nualinti.

Tam nėra vietos

asmatų maliarinėse pelkėse

ar stingdančiuose Tibeto vėjuose, bet vis dėlto jie

per ilgą laiką, per ritualus nukaldino tradicinį Žemės paslaptingumą,

kuris remiasi ne sąmoningu buvimu arti jos,

bet daug subtilesniu pojūčiu:

idėja, kad Žemė gali egzistuoti tik todėl,

kad žmogaus sąmonė į ją įkvepia gyvybę.

Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad vaikas iš Andų,

kuris buvo auginamas tikėjimu, kad kalnas yra Apu dvasia,

valdanti jo ar jos likimą,

yra visiškai kitoks žmogus

ir kitaip suvokia gamtos išteklius

ar tą vietą, negu jaunuolis iš Montanos,

augintas su idėja, kad kalnas yra krūva akmenų,

skirtų kalnakasybai.

Visai nesvarbu, ar tai dvasios buveinė ar rūdos telkinys.

Įdomiausia yra simbolis, nusakantis santykį

tarp individo ir pasaulio.

Aš užaugau Britų Kolumbijos miškuose

tikėdamas, kad šie miškai auga tam, kad būtų nukirsti.

Tai mane pavertė kitokiu žmogumi

nei mano draugai iš Kvagiultų genties,

kurie tiki, kad miškai yra Huksvhukwo,

Dangaus Lenktasnapio

ir kanibalų dvasių, gyvenančių pasaulio šiaurėje, buveinė,

dvasių, su kuriomis jiems teks susidurti per Hamatsa įšventinimą.

Kai pradedi „prisijaukinti" idėją,

kad šios kultūros gali sukurti skirtingas tikroves,

tuomet pradedi suprasti

kai kuriuos neįtikėtinus jų atradimus. Kad ir šis augalas.

Tai nuotrauka, kurią padariau Šiaurės Vakarų Amazonėje praėjusį balandį.

Tai ajahuaska, apie kurią daugelis girdėjote,

galingiausias šamanų repertuaro

psichotropinis preparatas.

Ajahuaskos kerus lemia

ne grynai farmakologinis šio preparato potencialas,

bet jo parengimas. Jis daromas iš dviejų skirtingų produktų.

Viena dalis yra sumedėjusi liana,

kuri turi aibę beta-karbolinų,

harmino, harmalino, šiek tiek haliucinogeniška.

Jei naudotumėte tik šį vijoklį,

pajustumėte tarsi mėlynas neaiškus dūmas

keliautų per jūsų sąmonę,

bet liana yra sumaišyta su krūmo, giminingo kavamedžiams, lapais,

vadinamo Psychotria viridis.

Šis augalas turi labai stiprių triptaminų,

artimų smegenų serotoninui, dimetiltriptamino,

5-metoksidimetiltriptamino.

Jei kada matėte janomamius,

traukiančius miltelius pro nosį,

tas mišinys, kurį jie gamina iš įvairių augalų rūšių,

taip pat turi metoksidimetiltriptamino.

Kai tuos miltelius įkvepi pro nosį,

jausmas toks, lyg būtum iššautas su šautuvu,

pakliūtum į baroko paveikslus ir paskui nusileistum į elektros jūrą. (Juokas)

Jie neiškreipia tikrovės;

jie ištirpdo tikrovę.

Iš tiesų aš ginčydavausi su savo profesoriumi Richard Evan Shultes –

žmogumi, kuris pradėjo psichodelinę erą

atradęs stebuklingus grybus

Meksikoje 1930-aisiais.

Aš įrodinėjau, kad neįmanoma šių triptaminų priskirti

haliucinogenams, nes kai jauti jų poveikį,

nieko nebebūna namie, kad patirtų haliucinaciją. (Juokas)

Svarbus triptaminų bruožas yra tas, kad jie negali būti įsisavinti per burną,

nes juos suskaido enzimai,

esantys žmogaus virškinimo trakte, vadinami monoaminine oksidaze.

Juos galima vartoti per burną tik sumaišius

su kitais cheminiais junginiais, kurie neutralizuoja enzimus.

Nuostabus dalykas,

kad beta-karbolinai, esantys toje lianoje,

yra enzimų inhibitoriai, idealiai tinkantys

sužadinti triptaminus. Tad paklauskite savęs:

kaip 80 000 rūšių vaskuliarinių augalų augmenijoje

šie žmonės randa du morfologiškai nesusijusius augalus,

kuriuos sujungus šiuo būdu

gaunama biocheminis derinys,

kurio veikimas yra galingesnis, negu visų sudėtinių dalių veikimas atskirai paėmus?

Galima pasitelkti tą žymųjį eufemizmą – per kančias į žvaigždes,

bet jis, pasirodo, visiškai beprasmis.

Paklauskite indėnų ir jie atsakys: „Augalai kalba su mumis."

Ką gi tai reiškia?

Ši gentis, kofanai, žino 17 ajahuaskos atmainų

ir jas visas sugeba atskirti miške iš didelio atstumo,

nors mūsų akiai tai atrodytų kaip viena rūšis.

Jei paklaustumėte, kaip jie nustato jų taksonomiją,

sulauktumėte atsakymo: „Maniau, kad jūs išmanote augalus.

Negi nieko nežinote?" Atsakiau: „Ne."

Pasirodo, reikia naktį, per pilnatį,

išbandyti visas 17 atmainų ir jos jums dainuos skirtinga tonacija.

Na, už tai jums tikrai nesuteiks mokslų daktaro laipsnio Harvarde,

bet tai daug įdomiau nei skaičiuoti kuokelius.

Tad,

(Plojimai)

problema yra ta, kad net ir tie iš mūsų,

kurie užjaučia čiabuvius,

žiūri į juos kaip į keistus ir „spalvingus",

tačiau kažkokiu būdu nustumia į istorijos paraštes,

kai tikrasis pasaulis, t.y. mūsų pasaulis, juda pirmyn.

Tiesa ta, kad po 300 metų XX amžius

bus prisimenamas ne dėl karų

ar technologinių išradimų,

o greičiau kaip era, kada mes stebėjome

ir aktyviai palaikėme arba pasyviai susitaikėme

su masiniu tiek biologinės, tiek kultūrinės įvairovės naikinimu

mūsų planetoje. Problema yra ne pokyčiai.

Visos kultūros visais laikais

susidurdavo su

naujomis gyvenimo galimybėmis.

Ir problema nėra pati technologija.

Sijų indėnai nenustojo būti sijais,

kai atsisakė lanko ir strėlių,

kaip ir amerikiečiai nenustojo būti amerikiečiais,

kai atsisakė arklių ir vežimų.

Ne technologiniai pokyčiai

kelia grėsmę etnosferos vientisumui. Grėsmę kelia jėga.

Grubus dominavimo veidas.

Kur besižvalgytumėte pasaulyje

pamatytumėte, kad šios kultūros nebuvo pasmerktos išnykti.

Dinamiškai gyvenančias tautas

iš jų būties išstumdavo tam tikros įvardijamos jėgos,

prie kurių prisitaikyti buvo ne jų galioje.

Ar tai būtų siaubingas miškų kirtimas

penanų tėvynėje –

klajokliai iš pietryčių Azijos, iš Saravako –

žmonės, gyvenę laisvai vos prieš kelis dešimtmečius,

o dabar priversti vergauti ir užsiimti prostitucija

upių pakrantėse,

kur pati upė tokia dumblina,

kad, rodos, neša pusę Borneo

į Pietų Kinijos jūrą,

kur horizonte šviečia japonų krovininiai laivai,

pasiruošę užpildyti triumus rąstais, išplėštais iš miško.

Arba janomamių atveju –

naujos ligos, atėjusios

kartu su aukso ieškotojais.

Arba jei nuvyktume į Tibeto kalnus,

kur aš pastaruoju metu atlieku daug tyrimų,

pamatytumėte žiaurų politinio dominavimo veidą.

Žinote, genocidas, fizinis žmonių naikinimas

yra visuotinai smerkiamas, bet etnocidas,

žmonių gyvenimo būdo naikinimas, ne tik nesmerkiamas,

bet net visuotinai – daugelyje kraštų – aukštinamas

kaip sudėtinė vystymosi strategijos dalis.

Negali suprasti Tibeto skausmo,

kol jo nepalieti.

Kartu su jaunu kolega kartą keliavau 6 000 mylių iš Čengdu vakarų Kinijoje

sausuma iki pietryčių Tibeto, Lhasos,

ir tik kai pasiekiau Lhasą,

aš supratau, kas slypi už statistikos,

kurią girdime.

6 000 šventų statinių sulyginti su žemėmis.

Per Kultūrinę revoliuciją

nužudyta 1,2 milijono žmonių.

Jaunuolio, su kuriuo keliavau, tėvas buvo laikomas Pančen Lamos žmogumi.

Tai reiškia, kad prasidėjus kinų invazijai

jis buvo iškart nužudytas.

Jaunuolio dėdė kartu su jo Šventenybe

išsigelbėjimą rado Nepale.

Jo motina buvo įkalinta

už tai, kad buvo pasiturinti.

Jis pats pakliuvo į kalėjimą, kai jam buvo dveji,

paslėptas po motinos sijonu,

nes ji nebūtų be jo ištvėrusi.

Sesuo, kuri atliko šį žygdarbį,

buvo išsiųsta į auklėjimo stovyklą.

Vieną dieną ji neatidžiai užlipo ant Mao rankovės

raiščio ir už šį nusižengimą

gavo septynerius metus sunkaus darbo.

Tibeto skausmo turbūt neįmanoma pakelti,

tačiau tvirta žmonių dvasia yra tai, ką reikėtų matyti.

Galų gale viskas priklauso nuo pasirinkimo.

Ar mes norime gyventi vienspalviame monotonijos pasaulyje,

ar mes norime spalvingo įvairovės pasaulio?

Margaret Mead, didi antropologė, prieš mirtį pasakė,

kad didžiausia jos baimė yra ta, kad mums judant

link beskonio, beformio, vienodo pasaulėvaizdžio,

mes ne tik visos žmonijos vaizduotės įvairovę

supaprastinsime iki vienodos mąstysenos,

bet vieną rytą pabusime jau pamiršę,

kad egzistavo ir kitokios galimybės.

Kukliai prisiminkime, kad mūsų rūšis egzistuoja

apytiksliai 150 000 metų.

Neolito revoliucija – davusi mums žemės ūkį,

kuomet kulto objektu tapo sėklos,

šamanų poezija buvo pakeista

dvasininkų proza,

sukūrėme specializuotų hierarchijų perteklių –

tai buvo vos prieš 10 000 metų.

Šiuolaikiniam industriniam pasauliui, kokį mes pažįstame,

yra vos 300 metų.

Ši neilga istorija manęs neįtikina,

kad mes turime visus atsakymus į visus sunkumus,

kurie mus užklups ateinančiame tūkstantmetyje.

Kai etninių kultūrų paklausiame

apie prasmę būti žmogumi,

jos atsako 10 000 skirtingų balsų.

Šiose gaidose mes iš naujo atrandame galimybę

būti, kuo esame: visiškai sąmoninga rūšimi,

gerai suprantančia, kad visi žmonės ir visi sodai

randa būdą klestėti. Pasitaiko ypatingų optimizmo akimirkų.

Tai nuotrauka, kurią padariau šiaurinėje Bafino salos pakrantėje,

kai su inuitais medžiojau narvalus,

šis vyras, Olajukas, papasakojo nepaprastą istoriją apie savo senelį.

Kanados valdžia ne visada buvo maloni

inuitų žmonėms, ir šeštajame dešimtmetyje,

siekdami sutvirtinti savo suverenumą, mes ištrėmėme juos į rezervatus.

Šio vyro senelis atsisakė ten eiti.

Šeima, bijodama dėl jo gyvybės, atėmė visus jo ginklus,

visus jo įrankius.

Supraskite, kad inuitai šalčio nebijo;

jie juo naudojasi.

Rogių pavažas jie darydavo iš žuvies,

įvyniotos į šiaurės elnio kailį.

Taigi, šio žmogaus senelis neišsigando arktinės nakties

ar siaučiančios pūgos.

Jis išėjo į lauką, nusimovė ruonio odos kelnes

ir nusituštino sau į ranką. Kai išmatos pradėjo stingti,

jis suformavo iš jų ašmenis.

Išmatų peilio briauną ištepė seilėmis

ir kai jos pagaliau sušalo, papjovė juo šunį.

Nudyrė šuns kailį ir pasidarė pakinktus,

paėmė šuns šonkaulius ir pasidarė roges,

pasikinkė kaimyninį šunį

ir pradingo tarp ledo lyčių su išmatų peiliu už diržo.

Štai ką reiškia išsiversti nieko neturint. (Juokas)

Iš esmės ši istorija

(Plojimai)

simbolizuoja inuitų

ir visų etninių pasaulio tautų atsparumą.

Kanados vyriausybė 1999-ųjų balandį

atidavė inuitams

žemės plotą, didesnį nei Kalifornija ir Teksasas kartu sudėjus.

Tai nauja mūsų tėvynė. Ji vadinasi Nunavut.

Tai nepriklausoma teritorija. Inuitai valdo visus žemės išteklius.

Tai puikus pavyzdys, kaip valstybė

gali pasiekti – įvykdyti turto sugrąžinimą savo žmonėms.

Ir pabaigai, – manau, kad gana lengva,

bent jau tiems iš mūsų, kurie keliauja

į tolimiausius planetos kampelius,

suvokti, kad jie visai nėra tolimi.

Jie kažkieno gimtinė.

Visi jie tarsi šakos sudaro žmonijos vaizduotės vainiką,

egzistuojantį nuo pat laiko pradžios. Ir mums visiems

jų vaikų svajonės, kaip ir mūsų vaikų svajonės,

tampa vilties etnogeografijos dalimi.

Ką mes ir bandome padaryti Nacionalinės geografijos draugijoje;

mūsų įsitikinimu, politikai niekad nieko neįvykdys.

Mes manome, kad polemika –

(Plojimai)

mes manome, kad polemika neturi galios įtikinti,

bet mes galvojame, kad istorijų pasakojimas gali pakeisti pasaulį,

ir todėl esame turbūt geriausia pasaulyje istorijų pasakojimo institucija.

Kiekvieną mėnesį savo interneto svetainėje mes sulaukiame 35 milijonų lankytojų.

156 šalys transliuoja mūsų televizijos kanalą.

Mūsų žurnalus skaito milijonai.

Ir tai, ką mes darome – tai kelionės

po etnosferą, mes pakviečiame savo žiūrovus

į tokių kultūrinių stebuklų vietas,

kad grįžta jie neišvengiamai priblokšti to.

Tikėkimės, kad kartu jie

palaipsniui, vienas po kito, perims

pagrindinę antropologijos idėją:

kad šis pasaulis nusipelno būties įvairovės,

kad mes galime rasti sprendimą, kaip gyventi

tikrai daugiakultūriniame pliuralistiniame pasaulyje,

kur visų žmonių išmintis

gali prisidėti prie mūsų visuotinės gerovės.

Ačiū jums labai.

(Plojimai)