Sizifo mitas – Alex Gendler

Visas pamokos įrašas: https://ed.ted.com/lessons/the-myth-of-sisyphus-alex-gendler

Sizifas buvo gudrus valdovas, leidęs savo miestui klęstėti, tačiau taip pat ir klastingas tironas, kuris suviliojo savo dukterėčią ir žudė svečius savo galiai parodyti. Toks šventos svetingumo tradicijos sulaužymas labai įpykdė Dievus, tačiau Sizifas krito dėl beatodairiško pasitikėjimo savimi – buvo Dzeuso prakeiktas visai amžinybei. Alex Gendler pasakoja Sizifo mitą.

Pamoką veda Alex Gendler. Vaizdo įrašą režisavo Adriatic Animation.

Pririšimas prie degančio rato,
pavertimas į vorą,

arba bausmė, jog erelis iškapotų
nusikaltėliui kepenis –

graikų mitologijoje gausu istorijų,
kuriose dievai

sukelia siaubingus skausmus
juos supykdžiusiems mirtingiesiems.

Tačiau viena žymiausių bausmių

garsi ne dėl neįtikėtino žiaurumo, o dėl
sukeliamo nejaukaus artimumo jausmo.

Sizifas buvo pirmasis Efirės
(dabar – Korinto) miesto karalius.

Jis buvo protingas karalius, leidęs miestui suklęstėti,
tačiau taip pat ir klastingas tironas,

kuris suviliojo savo dukterėčią ir
žudė svečius, taip rodydamas savo galią.

Toks šventos svetingumo tradicijos
laužymas įpykdė dievus.

Tačiau Sizifas būtų išvengęs bausmės,

jei ne jo beatodairiškas
pasitikėjimas savimi.

Problemos prasidėjo tada, kai
Dzeusas pagrobė nimfą Aiginą

ir, pasivertęs didžiuliu ereliu,
ją nusinešė.

Aiginos tėvas – upės dievas Asopas –
nusekė juos iki Efirės,

ir ten susidūrė su Sizifu.

Mainais už tai, kad dievas sukurtų
mieste šaltinį,

karalius parodė Asopui, į kurią pusę
Dzeusas nusinešė merginą.

Apie tai sužinojęs Dzeusas taip supyko,
jog liepė Tanatui, arba Mirčiai,

užrakinti Sizifą požemio karalystėje,
kur jis daugiau nebekels problemų.

Tačiau Sizifas apgynė gudruolio vardą.

Kol buvo rakinamas,

karalius paprašė Tanato parodyti jam,
kaip reikia rakinti.

Taip šis greit surakino Tanatą
ir sugrįžo pas gyvuosius.

Kadangi Tanatas buvo spąstuose, žmonės
negalėjo mirti, ir pasaulyje kilo sumaištis.

Viskas sugrįžo į savo vėžes
tik kai karo dievas Arėjas,

nepatenkintas dėl kovų nuobodumo,
išlaisvino Tanatą.

Sizifas žinojo, kad greitai turės
atlyginti už savo pokštus,

tačiau jis buvo paruošęs
dar vieną gudrybę.

Prieš mirtį jis paprašė savo žmonos, Meropės,
išmesti jo kūną į miesto aikštę,

iš kur jis ilgainiui pasiekė
Stikso upės krantus.

Grįžęs pas mirusiuosius,
Sizifas kreipėsi į Persefonę,

požemio karalystės valdovę, ir pasiskundė,

jog jo žmona jo nepagerbė
ir deramai nepalaidojo.

Persefonė leido jam
grįžti į gyvųjų pasaulį

ir nubausti Meropę su sąlyga,
kad tai padaręs jis sugrįš.

Žinoma, Sizifas nesilaikė savo pažado,

taip jau du kartus išvengęs mirties
apgaudinėdamas dievus.

Trečiojo karto jis nesulaukė –

dievų pasiuntinys Hermis nunešė Sizifą
atgal pas Hadą.

Karalius manė, kad yra
protingesnis už dievus,

tačiau šį kartą Dzeusas
juokėsi paskutinis.

Sizifo bausmė buvo paprasta užduotis –

stumti didžiulį akmenį į kalno viršunę.

Tačiau, tik jam pasiekus viršunę,
akmuo nurieda žemyn,

priversdamas Sizifą pradėti iš naujo...

vėl...ir vėl...ir vėl, visą amžinybę.

Istorikai mano, kad Sizifo pasakojimas
gali būti kilęs iš antikinių mitų

apie kylančią ir besileidžiančią saulę,
taip pat kitus natūralaus ciklo pavyzdžius.

Tačiau ryškus žmogaus, pasmerkto amžinai
dirbti nenaudingą darbą, paveikslas

tapo žmonijos būsenos ir likimo alegorija.

Klasikinėje savo esė Sizifo mitas

egzistencializmo filosofas Alberas Kamiu
šią bausmę prilygino

bergždžioms žmonijos pastangoms
surasti prasmę ir tiesą

beprasmėje, abejingoje visatoje.

Kamiu įsivaizdavo, jog vietoje to, kad liūdėtų,
Sizifas nepasiduodamas priėmė savo likimą,

lipdamas žemyn nuo kalno ir
pradėdamas ridenti akmenį iš naujo.

Net jei mūsų kasdienės problemos

kartais atrodo tokios pat absurdiškos
ir pasikartojančios,

vistiek suteikiame joms svarbą ir vertę
pripažindami, jog jos – mūsų.