Pririšimas prie degančio rato, pavertimas į vorą, arba bausmė, jog erelis iškapotų nusikaltėliui kepenis – graikų mitologijoje gausu istorijų, kuriose dievai sukelia siaubingus skausmus juos supykdžiusiems mirtingiesiems. Tačiau viena žymiausių bausmių garsi ne dėl neįtikėtino žiaurumo, o dėl sukeliamo nejaukaus artimumo jausmo. Sizifas buvo pirmasis Efirės (dabar – Korinto) miesto karalius. Jis buvo protingas karalius, leidęs miestui suklęstėti, tačiau taip pat ir klastingas tironas, kuris suviliojo savo dukterėčią ir žudė svečius, taip rodydamas savo galią. Toks šventos svetingumo tradicijos laužymas įpykdė dievus. Tačiau Sizifas būtų išvengęs bausmės, jei ne jo beatodairiškas pasitikėjimas savimi. Problemos prasidėjo tada, kai Dzeusas pagrobė nimfą Aiginą ir, pasivertęs didžiuliu ereliu, ją nusinešė. Aiginos tėvas – upės dievas Asopas – nusekė juos iki Efirės, ir ten susidūrė su Sizifu. Mainais už tai, kad dievas sukurtų mieste šaltinį, karalius parodė Asopui, į kurią pusę Dzeusas nusinešė merginą. Apie tai sužinojęs Dzeusas taip supyko, jog liepė Tanatui, arba Mirčiai, užrakinti Sizifą požemio karalystėje, kur jis daugiau nebekels problemų. Tačiau Sizifas apgynė gudruolio vardą. Kol buvo rakinamas, karalius paprašė Tanato parodyti jam, kaip reikia rakinti. Taip šis greit surakino Tanatą ir sugrįžo pas gyvuosius. Kadangi Tanatas buvo spąstuose, žmonės negalėjo mirti, ir pasaulyje kilo sumaištis. Viskas sugrįžo į savo vėžes tik kai karo dievas Arėjas, nepatenkintas dėl kovų nuobodumo, išlaisvino Tanatą. Sizifas žinojo, kad greitai turės atlyginti už savo pokštus, tačiau jis buvo paruošęs dar vieną gudrybę. Prieš mirtį jis paprašė savo žmonos, Meropės, išmesti jo kūną į miesto aikštę, iš kur jis ilgainiui pasiekė Stikso upės krantus. Grįžęs pas mirusiuosius, Sizifas kreipėsi į Persefonę, požemio karalystės valdovę, ir pasiskundė, jog jo žmona jo nepagerbė ir deramai nepalaidojo. Persefonė leido jam grįžti į gyvųjų pasaulį ir nubausti Meropę su sąlyga, kad tai padaręs jis sugrįš. Žinoma, Sizifas nesilaikė savo pažado, taip jau du kartus išvengęs mirties apgaudinėdamas dievus. Trečiojo karto jis nesulaukė – dievų pasiuntinys Hermis nunešė Sizifą atgal pas Hadą. Karalius manė, kad yra protingesnis už dievus, tačiau šį kartą Dzeusas juokėsi paskutinis. Sizifo bausmė buvo paprasta užduotis – stumti didžiulį akmenį į kalno viršunę. Tačiau, tik jam pasiekus viršunę, akmuo nurieda žemyn, priversdamas Sizifą pradėti iš naujo... vėl...ir vėl...ir vėl, visą amžinybę. Istorikai mano, kad Sizifo pasakojimas gali būti kilęs iš antikinių mitų apie kylančią ir besileidžiančią saulę, taip pat kitus natūralaus ciklo pavyzdžius. Tačiau ryškus žmogaus, pasmerkto amžinai dirbti nenaudingą darbą, paveikslas tapo žmonijos būsenos ir likimo alegorija. Klasikinėje savo esė Sizifo mitas egzistencializmo filosofas Alberas Kamiu šią bausmę prilygino bergždžioms žmonijos pastangoms surasti prasmę ir tiesą beprasmėje, abejingoje visatoje. Kamiu įsivaizdavo, jog vietoje to, kad liūdėtų, Sizifas nepasiduodamas priėmė savo likimą, lipdamas žemyn nuo kalno ir pradėdamas ridenti akmenį iš naujo. Net jei mūsų kasdienės problemos kartais atrodo tokios pat absurdiškos ir pasikartojančios, vistiek suteikiame joms svarbą ir vertę pripažindami, jog jos – mūsų.