Kaip mūsų smegenys haliucinaciją paverčia sąmoninga realybe

Šiuo metu milijardai neuronų mūsų smegenyse dirba kartu, kurdami sąmoningą patirtį – ir ne bet kokią sąmoningą patirtį, o aplinkinio pasaulio ir mūsų pačių jame patirtį. Kaip tai vyksta? Neurologas Anil Seth teigia, kad mes visi nuolatos kuriame haliucinacijas. O tas haliucinacijas, dėl kurių visi sutariame, vadiname „realybe“. Pasiklausykite Seth nuostabiai protą maišančios kalbos, kuri galbūt privers jus abejoti jūsų pačių egzistavimu.

Kažkur prieš metus,

trečią kartą savo gyvenime
nustojau egzistavęs.

Buvau paguldytas mažai operacijai
ir anestetikai plūdo man į smegenis.

Atsimenu atsiskyrimo
ir atsitraukimo jausmą,

ir šaltį.

Pabudau apsiblausęs
ir nesiorientuojantis,

bet tikrai gyvas.

Pabudę iš gilaus miego

kartais jaučiamės pasimetę laike,
ar išsigandę, kad pramiegojome,

bet visuomet suvokiame
praėjusį laiką,

jaučiame tęstinumą
tarp tuomet ir dabar.

Pabusti iš anestezijos –
visai kita patirtis.

Galėjau joje praleisti
5 minutes, 5 valandas,

5 metus ar netgi 50 metų.

Aš tiesiog nustojau būti.

Tai buvo visiška užmarštis.

Anestezija – šių dienų magija.

Ji paverčia žmones objektais,

o po to, tikėkimės, vėl žmonėmis.

Šiame procese –

viena didžiausių neišspręstų
mokslo ir filosofijos paslapčių.

Kaip atsiranda sąmonė?

Kažkokiu būdu, kiekvieno
mūsų smegenyse

daugybė milijonų kompleksiškai
veikiančių neuronų,

kurių kiekvienas – mažytis
biologinis aparatas,

kuria sąmoningą patirtį.

Ir ne bet kokią sąmoningą patirtį –

jūsų samoningą buvimą čia ir dabar.

Kaip tai įvyksta?

Atsakyti į šį klausimą – itin svarbu,

nes mūsų sąmonė, kiekvienam
mūsų – viskas, ką turime.

Be jos nėra pasaulio,

nėra savęs,

nėra visiškai nieko.

Kai kenčiame, mes
kenčiame sąmoningai,

ar tai būtų per psichinę ligą, ar skausmą.

Jei mes galime patirti
džiaugsmą ir kančią,

ar gali ir kiti gyvūnai?

Gal jie taip pat sąmoningi?

Ar jie irgi gali suvokti save?

Kompiuteriai tampa
vis greitesni ir gudresni,

galbūt ateis laikas,
galbūt jau greitai,

kai mano „iPhone“
įgaus savęs suvokimą.

Iš tiesų, manau, kad sąmoningo DI
perspektyvos – gan tolimos.

Taip manau, nes
mano tyrimai rodo,

kad sąmoningumas turi mažiau
bendro su intelektu,

ir daugiau bendro su buvimu
gyvu, kvėpuojančiu organizmu.

Sąmoningumas ir intelektas
yra labai skirtingi dalykai.

Nereikia būti gudriam, kad kentėtum,
tačiau tikriausiai būtina būti gyvam.

Istorijoje, kurią jums papasakosiu,

mūsų sąmoningo pasaulio aplink,

ir mūsų pačių jame, patirtys

yra kontroliuotų haliciunacijų rūšys,

kurios įvyksta su, per ir dėl
mūsų gyvų kūnų.

Galbūt esate girdėję, kad mes
nežinome nieko apie tai,

kaip mūsų smegenys ir kūnai
sukuria sąmonę.

Yra žmonių, kurie mano, kad
tai yra už mokslo ribų.

Bet iš tiesų,

per paskutiniuosius 25 metus
šioje srityje įvyko mokslo protrūkis.

Jeigu atvyktumėte į mano
labaratoriją, Sussex Universitete,

rastumėte visų sričių mokslininkus,

kartais net ir filosofus.

Visi kartu mes mėginame suprasti,
kaip atsiranda sąmonė,

ir kas nutinka, jei kažkas neveikia.

Strategija – labai paparasta.

Norėčiau, kad galvotumėte
apie sąmonę

taip pat, kaip išmokome
galvoti apie gyvybę.

Vienu metu, žmonės
galvojo, kad gyvybė

negali būti paaiškinti fizika ar chemija,

kad gyvybė turi būti
daugiau, nei tik mechanizmas.

Tačiau taip nebegalvojame.

Biologams pradėjus

aiškinti apie gyvųjų sistemų
fizikines ir chemines savybes,

tokias kaip metabolizmas,
reprodukcija ir homeostazė,

esminė paslaptis – kas yra
gyvybė – ėmė nykti.

Žmonės daugiau nebesiūlė
magiškų paaiškinimų,

kaip kad gyvybės jėga
ar „élan vital“.

Kaip su gyvybe, taip ir su sąmone.

Pradėjus aiškinti jos savybes,

tokias kaip procesai, vykstantys
mūsų smegenyse ir kūnuose,

ši neišaiškinama paslaptis
– kas yra sąmonė –

turėtų nykti.

Na, bent jau toks planas.

Tad pradėkime.

Kokios yra sąmonės savybės?

Ką sąmonės mokslas turėtų
mėginti paaiškinti?

Šiuo metu aš mėgstu galvoti apie
sąmonę dviem skirtingais būdais.

Yra aplink esančio pasaulio patirtis,

pilna vaizdų, garsų ir kvapų,

tarsi visą apimantis vidinis filmas,
su daugybe jutiklių, panoraminis, 3D.

Ir yra sąmoningas „aš“.

Konkreti buvimo tavimi,
ar manimi, patirtis.

Pagrindinis vidinio filmo veikėjas,

o taip pat ir mums artimiausias
sąmonės aspektas.

Pradėkime nuo pasaulio patyrimo

ir smegenų, kaip
prognozių variklio idėjos.

Įsivaizduokite esantys smegenys.

Užrakinti kietoje kaukolėje,

bandantys įsivaizduoti,
kas yra ten, pasaulyje.

Kaukolėje nėra šviesos,
nėra ir garso.

Viskas, kas jus palaiko – tik
elektrinių impulsų srautai,

kurie tėra netiesiogiai susiję
su išoriniu pasauliu,

koks jis bebūtų.

Taigi, suvokimas to, kas yra aplink,

tegali būti informuotos spelionės,

kurių metu smegenys sujungia
šiuos jutiminius signalus

su išankstiniais lūkesčiais
ar įsitikinimais apie pasaulį,

ir taip sudaro taikliausią įmanomą spėjimą
apie tai, kas sukėlė šiuos signalus.

Smegenys negirdi garso ir nemato šviesos.

Mūsų suvokimas tėra taikliausias
įmanomas spėjimas apie pasaulį.

Norėčiau duoti jums porą pavyzdžių.

Galbūt esate matę šią iliuziją,

tačiau aš norėčiau, kad
pažiūrėtumėte į ją iš naujo.

Jeigu pažvelgtumėte
į šias plyteles, A ir B,

jos jums turėtų atrodyti visiškai
skirtingų pilkų atspalvių. Tiesa?

Tačiau, iš tiesų,
jos yra to paties atspalvio.

Ir aš galiu tai įrodyti.

Jeigu pridėčiau antrą nuotrauką,

ir sujungčiau šias plyteles
pilkomis juostomis,

galite matyti, kad
skirtumo nėra.

Tai ta pati pilka spalva.

Tačiau jeigu vis tiek netikite,

uždėsiu šią juostą and abiejų plytelių.

Tai – vienos spalvos juosta,
plytelės – tos pačios spalvos.

Tai nėra joks magiškas triukas.

Tai ta pati pilka spalva,

tačiau patraukus juostą,
plytelės vėl atrodo skirtingos.

Šiame pavyzdyje smegenys,

besinaudodamos išankstiniais lūkesčiais,

slypinčiais giliai regos centruose,

užtemdo šešėlyje esantį paviršių,

todėl mes suvokiame B
šviesesnę, nei ji yra iš tikrųjų.

Dar vienas pavyzdys,

parodantis kaip greit, besinaudodamos
spėjimu, smegenys geba

pakeisti mūsų sąmoningą patirtį.

Pasiklausykite,

(Iškreiptas garsas.)

Skamba keistai, ar ne?

Pasiklausykite dar kartą,
galbūt šį tą suprasite.

(Iškreiptas garsas.)

Vis dar keista.

Dabar paklausykite ko kito.

(Įrašas) Anil Seth: I think Brexit
is a really terrible idea.

(„Aš manau Brexit yra tikrai
siaubinga idėja“). (Juokas.)

Aš sutinku.

Taigi, išgirdote žodžius, taip?

Dabar pasiklausykite
pirmo įrašo dar kartą.

(Iškreiptas garsas.)

Šį kartą, girdite žodžius.

Dar kartelį.

(Iškreiptas garsas.)

Gerai. Taigi, kas čia vyksta?

Nuostabu tai, kad į smegenis
patenkanti jutiminė informacija

nė kiek nepasikeitė.

Viskas, kas pasikeitė, tai geriausias
smegenų spėjimas,

apie šios jutiminės
informacijos priežastis.

O tai keičia, ką sąmoningai girdite.

Tai nušviečia suvokimo esmę

visai kita šviesa.

Vietoj to, kad suvokimui daugiausia
įtakos darytų signalai,

ateinantys į smegenis
iš aplinkinio pasaulio,

tiek pat, o gal ir dar daugiau įtakos daro

mūsų vidinės prognozės,
nukreiptos priešinga linkme.

Mes ne tik pasyviai suvokiame pasaulį,

bet ir aktyviai jį kuriame.

Pasaulis, kurį patiriame,
priklauso tiek pat, jei ne daugiau,

nuo mūsų vidaus,

kiek ir išorės.

Leiskite pateikti dar vieną suvokimo,

kaip aktyvaus kūrimo, pavyzdį,

Mes sujungėme virtualią realybę
su vaizdo apdorojimu,

kad imituotumėme itin
stiprių prognozių poveikį

mūsų patirtims.

Šiame panoraminiame filmuke
mes transformavome pasaulį,

šiuo atveju, Sussex
universiteto miestelį,

į psichodelinę žaidimų aikštelę.

Apdorojome filmuotą medžiagą naudodami
algoritmą, paremtą „Google“ „Deep Dream“,

siekdami imituoti pernelyg
stiprių prognozių poveikį.

Šiuo atveju, prognozė – šunys.

Patys matote, kaip tai keista.

Kai prognozės per stiprios,

kaip kad matome čia,

rezultatas – labai panašus
į haliucinacijas,

kurias žmonės praneša
patyrę keistoje būsenoje

ar net paveikti psichozės.

Trumpam sustokite ir pagalvokite.

Jeigu haliucinacija yra
nekontroliuoto suvokimo rūšis,

tai buvimo čia ir dabar suvokimas –
taip pat haliucinacijos rūšis,

tik kontroliuotos haliucinacijos,

kurioje smegenų prognozes valdo

jutiminė informacija
iš aplinkinio pasaulio.

Iš tiesų, mes visi nuolatos
kuriame haliucinacijas,

taip pat ir šiuo metu.

Tiesiog, kai sutariame dėl
savo haliucinacijų –

vadiname tai realybe.

(Juokas.)

O dabar, pasakysiu jums, kad
jūsų savęs patyrimas,

specifinė buvimo jumis patirtis,

taip pat yra kontroliuota
smegenų sukurta haliucinacija.

Tai skamba kaip itin keista idėja, ar ne?

Taip, galbūt vaizdinės iliuzijos
gali suklaidinti mano akis,

tačiau, kaip galiu būti suklaidintas
apie tai, ką reiškia būti manimi?

Daugumai mūsų,

buvimo žmogumi patirtis

yra tokia pažįstama, vienoda ir tęstinė,

kad sunku nepriimti jos kaip
savaime suprantamo dalyko.

Tačiau neturėtume to daryti.

Iš tiesų, yra daugybė būdų,
kuriais patiriame buvimą savimi.

Yra kūno turėjimo patirtis,

ir buvimo kūnu patirtis.

Yra pasaulio suvokimo patirtis

per pirmojo asmens prizmę.

Yra ketinimų daryti dalykus patirtis,

ir yra patirtis buvimo pasaulyje
vykstančių dalykų priežastimi.

Ir yra patirtys

buvimo sąmoningu ir savitu žmogumi,

sukurtos iš daugybės prisiminimų
ir socialinių interakcijų.

Daugybė eksperimentų rodo,

psichiatrai ir neurologai
taip pat labai gerai žino,

kad šios skirtingos
buvimo savimi patirtys

gali suirti.

Tai reiškia, kad esminė

buvimo vientisu savimi patirtis
yra gana trapi smegenų konstrukcija.

Dar viena patirtis,
kuri kaip ir visos kitos,

reikalauja paaiškinimo.

Tad grįžkime prie įkūnyto savęs.

Kaip smegenys sukuria
buvimo kūnę

ir kūno turėjimo patirtis?

Čia taikomi tie patys principai.

Smegenys spėja

apie tai, kas yra ir
kas nėra kūno dalis.

Vienas nuostabus neuromokslo
eksperimentas tai iliustruoja.

Ir priešingai, nei dauguma
neuromokslo eksperimentų,

šį galima atlikti namuose.

Viskas ko reikia, yra tai.

(Juokas.)

Ir pora teptukų.

Guminės rankos iliuzijoje,

tikroji žmogaus ranka
paslepiama nuo akių,

ir guminė ranka padedama
į jos vietą – priešais.

Abi rankos tuo pačiu metu
glostomos teptuku,

kol žmogus stebi guminę ranką.

Daugumą žmonių, po kiek laiko,

tai priveda prie itin nepatogaus jausmo,

kad guminė ranka, iš tiesų,
yra jų kūno dalis.

Idėja tokia, kad darna tarp stebimo
prisilietimo ir prisilietimo jausmo

ant objekto, kuris atrodo, kaip ranka,
ir yra maždaug toje vietoje, kur ir ranka,

yra pakankamas įrodymas
smegenims spėti,

kad guminė ranka, iš tiesų,
yra kūno dalis.

(Juokas.)

Galima išmatuoti visokius
gudrius dalykus.

Galima išmatuoti odos laidumą
ir instinktyvią reakciją,

tačiau nėra reikalo.

Akivaizdu, kad vaikinais
mėlynais marškinėliais

priėmė guminę ranką kaip savo.

Tai reiškia, kad netgi patirtis
apie tai, kas yra mūsų kūnas,

tėra taikliausias įmanomas spėjimas –

kontroliuota smegenų
haliucinacijos rūšis.

Dar vienas dalykas.

Mes ne tik patiriame kūną kaip
objektą išoriniame pasaulyje,

mes patiriame jį iš vidaus.

Visi patiriame buvimo
kūnu jausmą iš vidaus.

Jutiminiai signalai,
ateinantys iš kūno vidaus,

nuolatos praneša mūsų smegenims
apie vidaus organų būklę,

kaip sekasi širdžiai,
koks kraujospūdis,

daugybę kitų dalykų.

Šio pobūdžio patirtis, kurią vadiname
„interoception“ („vidinis suvokimas“),

yra dažnai pamirštama.

Tačiau kritiškai svarbi,

nes vidinės kūno būsenos
suvokimas ir reguliavimas

palaiko mus gyvais.

Štai kita guminės
rankos iliuzijos versija.

Iš mūsų laboratorijos
Sussex universitete.

Čia, žmonės mato virtualią
savo rankos versiją,

kuri pulsuoja raudonai,

kartu su širdies ritmu,
arba ne.

Kai pulsavimas sutampa
su širdies ritmu,

dalyviai stipriausiai jautė,
kad virtuali ranka – jų kūno dalis.

Taigi, kūno turėjimo
patirtis yra pagrįsta

mūsų kūno suvokimu iš vidaus.

Paskutinis dalykas, į kurį
norėčiau atkreipti jūsų dėmesį,

yra tai, kad vidinės
kūno patirtys labai skiriasi

nuo mūsų aplinkinio pasaulio patirčių.

Kai apsidairau aplink,
pasaulis atrodo pilnas objektų –

stalų, kėdžių, guminių rankų,

žmonių.

Netgi savo kūną pasaulyje

galiu suvokti kaip objektą iš išorės.

Tačiau vidinės mano kūno patirtys –

visai kitokios.

Aš nesuvokiu savo inkstų čia,

savo kepenų čia,

blužnies...

Aš nežinau, kur yra mano blužnis,

tačiau ji kažkur yra.

Aš nesuvokiu savo vidaus
organų kaip objektų.

Iš tiesų, aš beveik iš viso jų nepatirių,
iki kol kas nors sutrinka.

Ir, aš manau, tai yra svarbu.

Vidinės kūno būklės patirtis,

nėra mėginimas išsiaiškini, kas yra ten,

tai – kontroliavimas ir reguliavimas,

fiziologinių kintamųjų išlaikymas
taip, kad išgyventume.

Kai smegenys naudoja prognozes
išsiaiškinti, kas yra kur,

mes suvokiame objektus,
kaip jutimų priežastis.

Kai smegenys naudoja prognozes
kontroliuoti ir reguliuoti,

mes patiriame kaip gerai, arba
kaip blogai tai sekasi.

Tad mūsų esminės
buvimo savimi patirtys,

buvimo įsikūnijusiu organizmu,

stipriai priklauso nuo biologinių
mechanizmų, kurie palaiko mus gyvais.

Įsigilinę į šią idėją,

galime pamatyti, kad
visos sąmoningos mūsų patirtys,

kadangi jos visos priklauso nuo
tų pačių prognozės mechanizmų,

kyla iš paprasčiausio
noro išlikti gyvam.

Mes patiriame pasaulį ir save

su, per ir dėl mūsų gyvų kūnų.

Apibendrinsiu tai palaipsniui.

Tai, ką sąmoningai matome,

priklauso nuo taikliausio įmanomo
smegenų spėjimo apie tai.

Pasaulis, kurį patiriame,
priklauso nuo vidaus,

ne tik išorės.

Guminės rankos iliuzija rodo,
kad taip yra is su mūsų patirtimi

apie tai, kas yra ir
kas nėra mūsų kūnas.

Šios su savimi susijusios prognozės,
stipriai priklauso nuo jutiminių signalų,

ateinančių iš paties kūno.

Galiausiai, buvimo savimi
savo kūne patirtis

turi daugiau bendro su
kontrole ir reguliavimu,

nei mėginimu išsiaiškinti,
iš ko jis sudėtas.

Taigi, mūsų pasaulio aplink ir
mūsų pačių jame patirtys,

tai – tarsi kontroliuotos
haliucinacijos,

susiformavusios per
milijonus metų evoliucijos,

kad išliktume gyvi pavojų ir
galimybių pilname pasaulyje.

Mes prognozuojame savo egzistenciją.

Paliksiu jus su trimis potekstėmis.

Pirma, taip, kaip galime
klaidingai suvokti pasaulį,

galime klaidingai suvokti ir save,

prognozių mechanizmams suklydus.

Šis suvokimas atveria daugybę naujų
galimybių psichiatrijoje ir neurologijoje,

nes pagaliau galime pasiekti mechanizmus,

ne tik gydyti simptomus

tokių ligų, kaip depresija
ir šizofrenija.

Antra,

tai, ką reiškia būti manimi,
negali būti sumažinta iki, ar įkelta į

programinę roboto įranga,

nesvarbu kokia ji būtų
sumani ar sudėtinga.

Mes esame biologiniai gyvūnai,
iš kūno ir kraujo,

kurių sąmoningas patirtis
visapusiškai kuria

biologiniai mechanizmai,
palaikantys mus gyvais.

Vien tik tobulindami kompiuterių gudrumą,
nepadarysime jų jautresniais.

Galiausiai,

mūsų pačių vidinės visatos,

mūsų buvimas sąmoningais

tėra tik vienas iš būdų būti sąmoningiems.

Ir netgi žmogiškoji sąmonė apskritai

tėra mažytis regionas didžiulėje
įmanomų sąmoningumų erdvėje.

Individualūs mūsų pasauliai ir
savieji „aš“ – unikalūs kiekvienam mūsų,

bet jie visi priklauso nuo
mūsų biologinių mechanizmų,

kuriuos turi ir daugybė
kitų gyvų organizmų.

Tai – esminiai pokyčiai

mūsų savęs suvokime,

tačiau, aš manau,
turėtume juos švęsti,

nes kaip dažnai moksle,
nuo Koperniko:

„Mes nesame visatos centras“,

iki Darvino:

„Mes visi esame susiję
su visomis kitomis būtybėmis“,

iki šios dienos.

Su didesniu supratimu

ateina didesnis smalsumas,

ir didesnis suvokimas,

kad esame gamtos dalis,
ir nesame tokie skirtingi.

Ir...

...kai sąmonė baigsis,

nėra ko bijoti.

Visiškai nieko.

Ačiū.

(Plojimai.)