Kažkur prieš metus, trečią kartą savo gyvenime nustojau egzistavęs. Buvau paguldytas mažai operacijai ir anestetikai plūdo man į smegenis. Atsimenu atsiskyrimo ir atsitraukimo jausmą, ir šaltį. Pabudau apsiblausęs ir nesiorientuojantis, bet tikrai gyvas. Pabudę iš gilaus miego kartais jaučiamės pasimetę laike, ar išsigandę, kad pramiegojome, bet visuomet suvokiame praėjusį laiką, jaučiame tęstinumą tarp tuomet ir dabar. Pabusti iš anestezijos – visai kita patirtis. Galėjau joje praleisti 5 minutes, 5 valandas, 5 metus ar netgi 50 metų. Aš tiesiog nustojau būti. Tai buvo visiška užmarštis. Anestezija – šių dienų magija. Ji paverčia žmones objektais, o po to, tikėkimės, vėl žmonėmis. Šiame procese – viena didžiausių neišspręstų mokslo ir filosofijos paslapčių. Kaip atsiranda sąmonė? Kažkokiu būdu, kiekvieno mūsų smegenyse daugybė milijonų kompleksiškai veikiančių neuronų, kurių kiekvienas – mažytis biologinis aparatas, kuria sąmoningą patirtį. Ir ne bet kokią sąmoningą patirtį – jūsų samoningą buvimą čia ir dabar. Kaip tai įvyksta? Atsakyti į šį klausimą – itin svarbu, nes mūsų sąmonė, kiekvienam mūsų – viskas, ką turime. Be jos nėra pasaulio, nėra savęs, nėra visiškai nieko. Kai kenčiame, mes kenčiame sąmoningai, ar tai būtų per psichinę ligą, ar skausmą. Jei mes galime patirti džiaugsmą ir kančią, ar gali ir kiti gyvūnai? Gal jie taip pat sąmoningi? Ar jie irgi gali suvokti save? Kompiuteriai tampa vis greitesni ir gudresni, galbūt ateis laikas, galbūt jau greitai, kai mano „iPhone“ įgaus savęs suvokimą. Iš tiesų, manau, kad sąmoningo DI perspektyvos – gan tolimos. Taip manau, nes mano tyrimai rodo, kad sąmoningumas turi mažiau bendro su intelektu, ir daugiau bendro su buvimu gyvu, kvėpuojančiu organizmu. Sąmoningumas ir intelektas yra labai skirtingi dalykai. Nereikia būti gudriam, kad kentėtum, tačiau tikriausiai būtina būti gyvam. Istorijoje, kurią jums papasakosiu, mūsų sąmoningo pasaulio aplink, ir mūsų pačių jame, patirtys yra kontroliuotų haliciunacijų rūšys, kurios įvyksta su, per ir dėl mūsų gyvų kūnų. Galbūt esate girdėję, kad mes nežinome nieko apie tai, kaip mūsų smegenys ir kūnai sukuria sąmonę. Yra žmonių, kurie mano, kad tai yra už mokslo ribų. Bet iš tiesų, per paskutiniuosius 25 metus šioje srityje įvyko mokslo protrūkis. Jeigu atvyktumėte į mano labaratoriją, Sussex Universitete, rastumėte visų sričių mokslininkus, kartais net ir filosofus. Visi kartu mes mėginame suprasti, kaip atsiranda sąmonė, ir kas nutinka, jei kažkas neveikia. Strategija – labai paparasta. Norėčiau, kad galvotumėte apie sąmonę taip pat, kaip išmokome galvoti apie gyvybę. Vienu metu, žmonės galvojo, kad gyvybė negali būti paaiškinti fizika ar chemija, kad gyvybė turi būti daugiau, nei tik mechanizmas. Tačiau taip nebegalvojame. Biologams pradėjus aiškinti apie gyvųjų sistemų fizikines ir chemines savybes, tokias kaip metabolizmas, reprodukcija ir homeostazė, esminė paslaptis – kas yra gyvybė – ėmė nykti. Žmonės daugiau nebesiūlė magiškų paaiškinimų, kaip kad gyvybės jėga ar „élan vital“. Kaip su gyvybe, taip ir su sąmone. Pradėjus aiškinti jos savybes, tokias kaip procesai, vykstantys mūsų smegenyse ir kūnuose, ši neišaiškinama paslaptis – kas yra sąmonė – turėtų nykti. Na, bent jau toks planas. Tad pradėkime. Kokios yra sąmonės savybės? Ką sąmonės mokslas turėtų mėginti paaiškinti? Šiuo metu aš mėgstu galvoti apie sąmonę dviem skirtingais būdais. Yra aplink esančio pasaulio patirtis, pilna vaizdų, garsų ir kvapų, tarsi visą apimantis vidinis filmas, su daugybe jutiklių, panoraminis, 3D. Ir yra sąmoningas „aš“. Konkreti buvimo tavimi, ar manimi, patirtis. Pagrindinis vidinio filmo veikėjas, o taip pat ir mums artimiausias sąmonės aspektas. Pradėkime nuo pasaulio patyrimo ir smegenų, kaip prognozių variklio idėjos. Įsivaizduokite esantys smegenys. Užrakinti kietoje kaukolėje, bandantys įsivaizduoti, kas yra ten, pasaulyje. Kaukolėje nėra šviesos, nėra ir garso. Viskas, kas jus palaiko – tik elektrinių impulsų srautai, kurie tėra netiesiogiai susiję su išoriniu pasauliu, koks jis bebūtų. Taigi, suvokimas to, kas yra aplink, tegali būti informuotos spelionės, kurių metu smegenys sujungia šiuos jutiminius signalus su išankstiniais lūkesčiais ar įsitikinimais apie pasaulį, ir taip sudaro taikliausią įmanomą spėjimą apie tai, kas sukėlė šiuos signalus. Smegenys negirdi garso ir nemato šviesos. Mūsų suvokimas tėra taikliausias įmanomas spėjimas apie pasaulį. Norėčiau duoti jums porą pavyzdžių. Galbūt esate matę šią iliuziją, tačiau aš norėčiau, kad pažiūrėtumėte į ją iš naujo. Jeigu pažvelgtumėte į šias plyteles, A ir B, jos jums turėtų atrodyti visiškai skirtingų pilkų atspalvių. Tiesa? Tačiau, iš tiesų, jos yra to paties atspalvio. Ir aš galiu tai įrodyti. Jeigu pridėčiau antrą nuotrauką, ir sujungčiau šias plyteles pilkomis juostomis, galite matyti, kad skirtumo nėra. Tai ta pati pilka spalva. Tačiau jeigu vis tiek netikite, uždėsiu šią juostą and abiejų plytelių. Tai – vienos spalvos juosta, plytelės – tos pačios spalvos. Tai nėra joks magiškas triukas. Tai ta pati pilka spalva, tačiau patraukus juostą, plytelės vėl atrodo skirtingos. Šiame pavyzdyje smegenys, besinaudodamos išankstiniais lūkesčiais, slypinčiais giliai regos centruose, užtemdo šešėlyje esantį paviršių, todėl mes suvokiame B šviesesnę, nei ji yra iš tikrųjų. Dar vienas pavyzdys, parodantis kaip greit, besinaudodamos spėjimu, smegenys geba pakeisti mūsų sąmoningą patirtį. Pasiklausykite, (Iškreiptas garsas.) Skamba keistai, ar ne? Pasiklausykite dar kartą, galbūt šį tą suprasite. (Iškreiptas garsas.) Vis dar keista. Dabar paklausykite ko kito. (Įrašas) Anil Seth: I think Brexit is a really terrible idea. („Aš manau Brexit yra tikrai siaubinga idėja“). (Juokas.) Aš sutinku. Taigi, išgirdote žodžius, taip? Dabar pasiklausykite pirmo įrašo dar kartą. (Iškreiptas garsas.) Šį kartą, girdite žodžius. Dar kartelį. (Iškreiptas garsas.) Gerai. Taigi, kas čia vyksta? Nuostabu tai, kad į smegenis patenkanti jutiminė informacija nė kiek nepasikeitė. Viskas, kas pasikeitė, tai geriausias smegenų spėjimas, apie šios jutiminės informacijos priežastis. O tai keičia, ką sąmoningai girdite. Tai nušviečia suvokimo esmę visai kita šviesa. Vietoj to, kad suvokimui daugiausia įtakos darytų signalai, ateinantys į smegenis iš aplinkinio pasaulio, tiek pat, o gal ir dar daugiau įtakos daro mūsų vidinės prognozės, nukreiptos priešinga linkme. Mes ne tik pasyviai suvokiame pasaulį, bet ir aktyviai jį kuriame. Pasaulis, kurį patiriame, priklauso tiek pat, jei ne daugiau, nuo mūsų vidaus, kiek ir išorės. Leiskite pateikti dar vieną suvokimo, kaip aktyvaus kūrimo, pavyzdį, Mes sujungėme virtualią realybę su vaizdo apdorojimu, kad imituotumėme itin stiprių prognozių poveikį mūsų patirtims. Šiame panoraminiame filmuke mes transformavome pasaulį, šiuo atveju, Sussex universiteto miestelį, į psichodelinę žaidimų aikštelę. Apdorojome filmuotą medžiagą naudodami algoritmą, paremtą „Google“ „Deep Dream“, siekdami imituoti pernelyg stiprių prognozių poveikį. Šiuo atveju, prognozė – šunys. Patys matote, kaip tai keista. Kai prognozės per stiprios, kaip kad matome čia, rezultatas – labai panašus į haliucinacijas, kurias žmonės praneša patyrę keistoje būsenoje ar net paveikti psichozės. Trumpam sustokite ir pagalvokite. Jeigu haliucinacija yra nekontroliuoto suvokimo rūšis, tai buvimo čia ir dabar suvokimas – taip pat haliucinacijos rūšis, tik kontroliuotos haliucinacijos, kurioje smegenų prognozes valdo jutiminė informacija iš aplinkinio pasaulio. Iš tiesų, mes visi nuolatos kuriame haliucinacijas, taip pat ir šiuo metu. Tiesiog, kai sutariame dėl savo haliucinacijų – vadiname tai realybe. (Juokas.) O dabar, pasakysiu jums, kad jūsų savęs patyrimas, specifinė buvimo jumis patirtis, taip pat yra kontroliuota smegenų sukurta haliucinacija. Tai skamba kaip itin keista idėja, ar ne? Taip, galbūt vaizdinės iliuzijos gali suklaidinti mano akis, tačiau, kaip galiu būti suklaidintas apie tai, ką reiškia būti manimi? Daugumai mūsų, buvimo žmogumi patirtis yra tokia pažįstama, vienoda ir tęstinė, kad sunku nepriimti jos kaip savaime suprantamo dalyko. Tačiau neturėtume to daryti. Iš tiesų, yra daugybė būdų, kuriais patiriame buvimą savimi. Yra kūno turėjimo patirtis, ir buvimo kūnu patirtis. Yra pasaulio suvokimo patirtis per pirmojo asmens prizmę. Yra ketinimų daryti dalykus patirtis, ir yra patirtis buvimo pasaulyje vykstančių dalykų priežastimi. Ir yra patirtys buvimo sąmoningu ir savitu žmogumi, sukurtos iš daugybės prisiminimų ir socialinių interakcijų. Daugybė eksperimentų rodo, psichiatrai ir neurologai taip pat labai gerai žino, kad šios skirtingos buvimo savimi patirtys gali suirti. Tai reiškia, kad esminė buvimo vientisu savimi patirtis yra gana trapi smegenų konstrukcija. Dar viena patirtis, kuri kaip ir visos kitos, reikalauja paaiškinimo. Tad grįžkime prie įkūnyto savęs. Kaip smegenys sukuria buvimo kūnę ir kūno turėjimo patirtis? Čia taikomi tie patys principai. Smegenys spėja apie tai, kas yra ir kas nėra kūno dalis. Vienas nuostabus neuromokslo eksperimentas tai iliustruoja. Ir priešingai, nei dauguma neuromokslo eksperimentų, šį galima atlikti namuose. Viskas ko reikia, yra tai. (Juokas.) Ir pora teptukų. Guminės rankos iliuzijoje, tikroji žmogaus ranka paslepiama nuo akių, ir guminė ranka padedama į jos vietą – priešais. Abi rankos tuo pačiu metu glostomos teptuku, kol žmogus stebi guminę ranką. Daugumą žmonių, po kiek laiko, tai priveda prie itin nepatogaus jausmo, kad guminė ranka, iš tiesų, yra jų kūno dalis. Idėja tokia, kad darna tarp stebimo prisilietimo ir prisilietimo jausmo ant objekto, kuris atrodo, kaip ranka, ir yra maždaug toje vietoje, kur ir ranka, yra pakankamas įrodymas smegenims spėti, kad guminė ranka, iš tiesų, yra kūno dalis. (Juokas.) Galima išmatuoti visokius gudrius dalykus. Galima išmatuoti odos laidumą ir instinktyvią reakciją, tačiau nėra reikalo. Akivaizdu, kad vaikinais mėlynais marškinėliais priėmė guminę ranką kaip savo. Tai reiškia, kad netgi patirtis apie tai, kas yra mūsų kūnas, tėra taikliausias įmanomas spėjimas – kontroliuota smegenų haliucinacijos rūšis. Dar vienas dalykas. Mes ne tik patiriame kūną kaip objektą išoriniame pasaulyje, mes patiriame jį iš vidaus. Visi patiriame buvimo kūnu jausmą iš vidaus. Jutiminiai signalai, ateinantys iš kūno vidaus, nuolatos praneša mūsų smegenims apie vidaus organų būklę, kaip sekasi širdžiai, koks kraujospūdis, daugybę kitų dalykų. Šio pobūdžio patirtis, kurią vadiname „interoception“ („vidinis suvokimas“), yra dažnai pamirštama. Tačiau kritiškai svarbi, nes vidinės kūno būsenos suvokimas ir reguliavimas palaiko mus gyvais. Štai kita guminės rankos iliuzijos versija. Iš mūsų laboratorijos Sussex universitete. Čia, žmonės mato virtualią savo rankos versiją, kuri pulsuoja raudonai, kartu su širdies ritmu, arba ne. Kai pulsavimas sutampa su širdies ritmu, dalyviai stipriausiai jautė, kad virtuali ranka – jų kūno dalis. Taigi, kūno turėjimo patirtis yra pagrįsta mūsų kūno suvokimu iš vidaus. Paskutinis dalykas, į kurį norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, yra tai, kad vidinės kūno patirtys labai skiriasi nuo mūsų aplinkinio pasaulio patirčių. Kai apsidairau aplink, pasaulis atrodo pilnas objektų – stalų, kėdžių, guminių rankų, žmonių. Netgi savo kūną pasaulyje galiu suvokti kaip objektą iš išorės. Tačiau vidinės mano kūno patirtys – visai kitokios. Aš nesuvokiu savo inkstų čia, savo kepenų čia, blužnies... Aš nežinau, kur yra mano blužnis, tačiau ji kažkur yra. Aš nesuvokiu savo vidaus organų kaip objektų. Iš tiesų, aš beveik iš viso jų nepatirių, iki kol kas nors sutrinka. Ir, aš manau, tai yra svarbu. Vidinės kūno būklės patirtis, nėra mėginimas išsiaiškini, kas yra ten, tai – kontroliavimas ir reguliavimas, fiziologinių kintamųjų išlaikymas taip, kad išgyventume. Kai smegenys naudoja prognozes išsiaiškinti, kas yra kur, mes suvokiame objektus, kaip jutimų priežastis. Kai smegenys naudoja prognozes kontroliuoti ir reguliuoti, mes patiriame kaip gerai, arba kaip blogai tai sekasi. Tad mūsų esminės buvimo savimi patirtys, buvimo įsikūnijusiu organizmu, stipriai priklauso nuo biologinių mechanizmų, kurie palaiko mus gyvais. Įsigilinę į šią idėją, galime pamatyti, kad visos sąmoningos mūsų patirtys, kadangi jos visos priklauso nuo tų pačių prognozės mechanizmų, kyla iš paprasčiausio noro išlikti gyvam. Mes patiriame pasaulį ir save su, per ir dėl mūsų gyvų kūnų. Apibendrinsiu tai palaipsniui. Tai, ką sąmoningai matome, priklauso nuo taikliausio įmanomo smegenų spėjimo apie tai. Pasaulis, kurį patiriame, priklauso nuo vidaus, ne tik išorės. Guminės rankos iliuzija rodo, kad taip yra is su mūsų patirtimi apie tai, kas yra ir kas nėra mūsų kūnas. Šios su savimi susijusios prognozės, stipriai priklauso nuo jutiminių signalų, ateinančių iš paties kūno. Galiausiai, buvimo savimi savo kūne patirtis turi daugiau bendro su kontrole ir reguliavimu, nei mėginimu išsiaiškinti, iš ko jis sudėtas. Taigi, mūsų pasaulio aplink ir mūsų pačių jame patirtys, tai – tarsi kontroliuotos haliucinacijos, susiformavusios per milijonus metų evoliucijos, kad išliktume gyvi pavojų ir galimybių pilname pasaulyje. Mes prognozuojame savo egzistenciją. Paliksiu jus su trimis potekstėmis. Pirma, taip, kaip galime klaidingai suvokti pasaulį, galime klaidingai suvokti ir save, prognozių mechanizmams suklydus. Šis suvokimas atveria daugybę naujų galimybių psichiatrijoje ir neurologijoje, nes pagaliau galime pasiekti mechanizmus, ne tik gydyti simptomus tokių ligų, kaip depresija ir šizofrenija. Antra, tai, ką reiškia būti manimi, negali būti sumažinta iki, ar įkelta į programinę roboto įranga, nesvarbu kokia ji būtų sumani ar sudėtinga. Mes esame biologiniai gyvūnai, iš kūno ir kraujo, kurių sąmoningas patirtis visapusiškai kuria biologiniai mechanizmai, palaikantys mus gyvais. Vien tik tobulindami kompiuterių gudrumą, nepadarysime jų jautresniais. Galiausiai, mūsų pačių vidinės visatos, mūsų buvimas sąmoningais tėra tik vienas iš būdų būti sąmoningiems. Ir netgi žmogiškoji sąmonė apskritai tėra mažytis regionas didžiulėje įmanomų sąmoningumų erdvėje. Individualūs mūsų pasauliai ir savieji „aš“ – unikalūs kiekvienam mūsų, bet jie visi priklauso nuo mūsų biologinių mechanizmų, kuriuos turi ir daugybė kitų gyvų organizmų. Tai – esminiai pokyčiai mūsų savęs suvokime, tačiau, aš manau, turėtume juos švęsti, nes kaip dažnai moksle, nuo Koperniko: „Mes nesame visatos centras“, iki Darvino: „Mes visi esame susiję su visomis kitomis būtybėmis“, iki šios dienos. Su didesniu supratimu ateina didesnis smalsumas, ir didesnis suvokimas, kad esame gamtos dalis, ir nesame tokie skirtingi. Ir... ...kai sąmonė baigsis, nėra ko bijoti. Visiškai nieko. Ačiū. (Plojimai.)