Sugata Mitra: Kurkime „Debesijos mokyklą"

TED2013 scenoje Sugata Mitra, TED prizo nominantas, skelbia drąsų savo norą: „Padėkite sukurti „Debesijos mokyklą", mokymosi laboratoriją Indijoje, kur vaikai tyrinėtų, mokydamiesi vieni iš kitų, naudodamiesi debesijos ištekliais ir padedami jos mentorių. Susipažinkite su įkvepiančia saviorganizacinės mokymosi aplinkos vizija. Daugiau apie tai - tedprize.org.

Koks mokymasis bus ateityje?

Turiu planą,

tačiau prieš jį atskleisdamas

turiu papasakoti trumpą istoriją,

kuri pasitarnaus kaip įžanga.

Stengiausi suprasti,

iš kur atsirado tasai mokymosi būdas,

kuris šiandien įsigalėjęs mokyklose?

Galima gilintis į praeitį,

tačiau pakanka pažvelgti į šiandienos mokyklą

ir viskas tampa gana aišku, iš kur visa tai atėjo.

Šis mokymo būdas susiformavo prieš 300 metų,

jis paveldėtas iš paskutinės

ir didžiausios imperijos visoje planetoje.

Įsivaizduokite, kaip galima šeimininkauti,

kaip galima valdyti visą planetą,

neturint kompiuterių, telefonų,

duomenis perrašinėjant ranka ant popieriaus

ir keliaujant laivais.

Tačiau Viktorijos laikais taip ir vyko.

Tai buvo neįtikėtina.

Jie sukūrė globalų kompiuterį,

kurį sudarė žmonės.

Jis tebėra ir šiandien.

Jį vadiname biurokratiniu administraciniu aparatu.

Kad toks aparatas veiktų,

reikia daug žmonių.

Todėl buvo sukurtas kitas aparatas, kad parūpintų žmonių pirmajam -

tai mokykla.

Mokyklos parūpina žmonių,

kurie gali tapti biurokratinio

administracinio aparato dalimis.

Tos dalys turi būti identiškos.

Jos turi atitikti tris reikalavimus:

gerai rašyti, nes duomenys rašomi ranka;

gerai skaityti

ir sugebėti mintinai

dauginti, dalinti, sudėti ir atimti.

Jie turi būti tokie identiški, kad vienas, paimtas iš Naujosios Zelandijos

ir nugabentas į Kanadą,

sugebėtų tučtuojau vykdyti savo funkcijas.

Viktorijos laikais buvo puikūs inžinieriai.

Jie sukūrė tokią patvarią sistemą,

kad ji išliko iki šių laikų,

ir toliau „gamindama" identiškus žmones

aparatui, kurio jau nėra.

Imperijos neliko,

tad ką ketiname daryti su tais „brėžiniais",

pagal kuriuos gaminami identiški žmonės,

ir ką ketiname daryti toliau,

jeigu apskritai ketiname kažką daryti?

[„Dabartinės mokyklos yra pasenusios"]

Šis teiginys yra gana griežtas.

Teigiau, kad mokyklos, kokios jos dabar, yra pasenusios.

Aš nesakiau, kad jos sugadintos.

Gana madinga teigti, kad švietimo sistema yra sugedusi.

Ji nesugedusi. Ji nuostabiai sukonstruota.

Tiesiog jos mums daugiau nereikia. Ji atgyveno.

Kokio pobūdžio darbai vyrauja šiandien?

Klerkų darbą perėmė kompiuteriai.

Kiekviename biure jų yra tūkstančiai.

Yra žmonės, kurie valdo kompiuterius -

kad šie atliktų savo „klerkišką" darbą.

Šiems žmonėms nebūtina mokėti rašyti dailyraščiu.

Jiems nebūtina mokėti dauginti skaičius mintinai.

Jiems reikia mokėti skaityti.

Tiesą sakant, jie turi mokėti skaityti atidžiai ir kritiškai.

Taip yra šiandien, bet mes net nežinome,

kokie darbai bus ateityje.

Žinome, kad žmonės dirbs ten, kur jiems patogu,

kada jiems patogu, ir kaip jiems patogu.

Kaip šiandieninė mokykla parengia juos

tokiam darbui?

Su šiais klausimais susidūriau visiškai atsitiktinai.

Mokiau žmones rašyti kompiuterines programas

Naujajame Delyje prieš 14 metų.

Netoliese mano darbo buvo lūšnynai.

Tuomet galvodavau - kaip tokie vaikai

galėtų išmokti programuoti?

O gal jiems to ir nereikia?

Tuo pačiu metu buvo ir daug tėvų,

turtingų žmonių, kurie turėjo kompiuterius,

ir jie man sakydavo: „Žinote, man atrodo,

kad mano sūnus turi išskirtinių gebėjimų,

nes su kompiuteriais sukuria puikių dalykų.

O mano dukra - ji tikrai ypatingai protinga".

Ir taip toliau. Tad ėmiau galvoti,

kaip čia yra, kad visi šie turtuoliai turi

tokius išskirtinių gabumų vaikus?

(Juokas)

Ką varguoliai daro ne taip?

Sienoje, kuri skyrė mano ofiso kvartalą

nuo lūšnynų, išmušiau skylę

ir joje įmontavau kompiuterį - pasižiūrėti, kas būtų,

jeigu kompiuterį gautų vaikai, kurie kitaip jo niekad neturėtų,

kurie nemoka anglų kalbos ir nežino, kas yra internetas.

Subėgo vaikai.

Kompiuteris buvo metro aukštyje, ir vaikai ėmė klausinėti: „Kas čia tokio?"

Atsakiau: „Na, tai... nežinau."

(Juokas)

Jie klausė: „Kodėl jį čia įstatėte?"

Atsakiau: „Įstačiau ir tiek."

Jie klausė: „Ar galima jį liesti?" Atsakiau: „Jei norite."

Ir išėjau.

Po aštuonių valandų radome juos

naršančius ir aiškinančius vieni kitiems, kaip tai daryti.

Pagalvojau: „Juk tai neįmanoma, nes...

Kaip tai galėtų būti įmanoma? Juk jie nieko nežino."

Mano kolegos atsakė: „Yra paprastas atsakymas.

Matyt pro šalį ėjo kuris nors jūsų mokinys,

jis ir parodė, kaip naudotis pele."

Pagalvojau: „Matyt taip ir bus."

Tuomet eksperimentą pakartojau. Išvažiavau už 300 mylių už Delio,

į tikrai tolimą nuošalų kaimą,

kur buvo labai maža tikimybė,

kad pro šalį eis kompiuterinių technologijų specialistas.

Eksperimentą pakartojau tenai.

Apsigyventi nebuvo kur, todėl įmontavęs kompiuterį

išvykau, ir sugrįžęs po kelių mėnesių

radau vaikus, žaidžiančius kompiuterinius žaidimus.

Pamatę mane jie kalbėjo:

„Reikėtų greitesnio procesoriaus ir geresnės pelės."

(Juokas)

Klausiau: „Kaip gi viso to išmokote?"

Ir jie atsakė taip, kas man buvo labai įdomu.

Nepatenkintu balsu jie atsakė:

„Davėte mašiną, kurioje yra tik anglų kalba,

todėl turėjome išmokti anglų kalbą, kad galėtume ja naudotis."

Tai buvo pirmas kartas, kada kaip mokytojas

pirmąkart išgirdau taip atsainiai sakant „mokykimės patys."

Tokie epizodai iš anų laikų.

Čia yra pirmoji diena, kada atsirado „Skylė sienoje".

Dešinėje yra aštuonmetis vaikas.

Kairėje - jo mokinė. Jai šešeri.

Jisai ją mokina kaip naršyti.

Vėliau kitose šalies vietose

šį eksperimentą nuolat kartojau,

ir visur buvo tokie patys rezultatai.

[„Skylė Sienoje filmas - 1999"]

Aštuonmetis, mokantis savo vyresnę sesę, ką daryti.

Ir pagaliau, mergaitė maračių kalba aiškina, kas čia yra,

ji sako: „Viduje yra procesorius."

Todėl pradėjau publikuoti.

Rašiau visur. Rašiau ir matavau viską,

ir supratau, kad per devynis mėnesius grupė vaikų,

kurie palikti su kompiuteriu, kuriame įdiegta bet kokia kalba,

pasieks tą patį standartą, kaip ir ofiso sekretorius Vakaruose.

Mačiau, kaip tai nutikdavo vėl, vėl ir vėl.

Man buvo įdomu, ką dar jie sugebėtų,

jeigu jau tiek sugeba?

Pradėjau eksperimentuoti kitose srityse,

pavyzdžiui, su tarimu.

Pietų Indijoje yra viena bendruomenė,

kurios vaikų angliška tartis yra labai prasta,

ir jiems reikia išmokti geresnės tarties, kad galėtų gauti geresnį darbą.

Įdiegiau kompiuteryje programą, kuri kalbą konvertuoja į tekstą,

ir pasakiau: „Kalbėkite tol, kol kompiuteris užrašys tai, ką pasakėte."

(Juokas)

Jie taip ir darė, pažiūrėkite kaip tai vyko.

Kompiuteris: „Malonu susipažinti." Vaikas: „Malonu susipažinti."

Įrašą ties šios merginos veidu sustabdžiau todėl,

kad ją matyt daugelis iš jūsų pažįstate.

Ji dirba skambučių centre Haiderabade

ir matyt yra jums skambinusi ir priminusi apie neapmokėtas sąskaitas

labai aiškiu anglišku akcentu.

Vėliau žmonės svarstė, kiek toli dar galima eiti?

Kada sustoti?

Nusprendžiau pats sugriauti savo paties argumentus

ir pateikiau absurdišką pasiūlymą.

Išsakiau hipotezę, juokingą hipotezę.

Tamilų kalba yra pietų Indijos kalba, ir aš iškėliau klausimą:

ar gali tamilų kalba kalbantis vaikas pietų Indijos kaime

išmokti biotechnologijos apie DNR replikaciją iš

gatvės kompiuterio, kuriame tik anglų kalba?

Nusprendžiau, kad jų žinias patikrinsiu. Turėčiau gauti nulį.

Praleisiu porą mėnesių, palikęs juos mokytis,

sugrįšiu ir žinios vėl bus nulinės.

Ir tuomet sugrįšiu į laboratoriją ir pasakysiu, kad mums reikia mokytojų.

Surandu kaimą. Jo pavadinimas Kallikuppam, pietų Indijoje.

Sienoje įmontuoju kompiuterius,

iš interneto atsisiunčiu įvairiausios medžiagos apie DNR replikaciją,

daugumos informacijos nė aš pats nesuprantu.

Subėga vaikai, klausia: „Kas čia?"

Atsakau: „Tai labai aktualu, labai svarbu. Tačiau parašyta anglų kalba."

Jie atsako: „Kaip mes suprasime tokius ilgus angliškus žodžius,

diagramas ir chemines formules?"

Per tą laiką susikūriau naują pedagoginį metodą,

todėl atsakau: „Nė neįsivaizduoju."

(Juokas)

„Be to, aš išvykstu."

(Juokas)

Taigi, palikau juos porai mėnesių.

Žinios turėtų būti nulinės. Duosiu jiems testą.

Po dviejų mėnesių sugrįžau,

būriu susirinkę vaikai kalbėjo: „Nieko nesupratome."

Pagalvojau: „To ir tikėjausi."

Paklausiau jų: „Kiek laiko užtruko, kol supratote,

kad jūs nieko nesuprantate?"

Jie atsakė: „Mes nepasidavėme.

Mes nagrinėjome kiekvieną dieną."

Paklausiau: „Ką? Nesuprantate šių langų

ir vis tiek į juos spoksote du mėnesius? Kokia prasmė?"

Tuomet maža mergaitė, kurią ką tik matėte,

pakėlė ranką ir man sako savo neaiškia tamilų ir anglų kalba,

ji sako: „Na, išskyrus faktą,

kad netaisyklinga DNR molekulės replikacija sukelia ligas,

mes nieko daugiau nesupratome."

(Juokas, plojimai)

Taigi, patikrinau jų žinias.

Rezultatas buvo nuo 0 iki 30 procentų,

per du mėnesius tropiniame karštyje

su kompiuteriu po medžiu, nemokant kalbos

mokantis dalyko, kuriam „priaugtų" tik po dešimties metų.

Absurdas. Tačiau turėjau laikytis Viktorijos laikų normų.

30 procentų reiškė nesėkmę.

Ką turėčiau padaryti, kad jie išlaikytų testą? Trūksta dar 20 taškų.

Mokytojo nepavyko rasti. Tačiau radau jų bičiulę,

22 metų merginą, kuri buvo buhalterė

ir kuri nuolat su jais žaisdavo.

Paklausiau šios merginos: „Ar galite jiems padėti?"

Ji atsakė: „Jokiu būdu.

Mokykloje mūsų nemokė šių dalykų. Nė nenutuokiu,

ką jie ten veikia po medžiu visą dieną. Negaliu jums niekuo padėti."

Atsakiau: „Štai ką jums pasakysiu. Naudokite močiutės metodą."

Ji paklausė: „Koks tas metodas?"

Pasakiau: „Stovėkite už jų.

Kai tik jie kažką darys, tiesiog sakykite:

„Tai bent! Kaip jums taip pavyko?

O kas kitame puslapyje? Tai bent, būdama jūsų amžiaus tikrai taip nemokėjau".

Taip, kaip močiutės kalba."

Taigi, ji taip elgėsi du mėnesius.

Pasiekiamai šoktelėjo iki 50 procentų.

Kallikuppam pasivijo

mano kontrolinę mokyklą Naujajame Delyje,

turtingą privačią mokyklą su išsimokslinusiu biotechnologijos mokytoju.

Kai pamačiau rezultatus, supratau, kad dar yra būdų šią mokymosi aikštelę pakelti į dar aukštesnį lygį.

Čia Kallikuppam.

(Kalba vaikai) Neuronai... komunikacija.

Neteisingai pasirinkau filmavimo kampą. Mėgėjiškas įrašas,

bet ji kalbėjo, kaip galėjote išgirsti,

apie neuronus, o jos rankos buvo taip sudėtos,

ir ji kalbėjo, kad neuronai komunikuoja.

12 metų amžiaus.

Taigi, kokie bus darbai?

Žinome, kokie jie šiandien.

Koks bus mokymasis? Žinome, koks jis yra dabar,

vienoje rankoje – mobilusis telefonas, į kurį jie įnikę,

kitoje rankoje - knygos, kurias nešasi nenoromis eidami į mokyklą.

Kaip mokymasis atrodys rytoj?

Ar gali taip būti, kad į mokyklą apskritai nereikės eiti?

Ar gali taip būti, kad prireikus kažką sužinoti,

galėsite tai padaryti per dvi minutes?

Ar gali taip būti - negailestingas klausimas,

klausimas, kurį man už uždavė Nikolas Negropontė -

ar gali taip būti, kad artėjame link ateities,

kurioje žinojimas bus pasenęs?

Bet juk tai siaubinga. Mes esame homo sapiens.

Žinojimas - štai kas mus skiria nuo beždžionių.

Tačiau pažvelkite.

Gamtai prireikė 100 milijonų metų,

kad beždžionė atsistotų ant dviejų kojų

ir taptų homo sapiens.

Mums prireikė tik 10 000 metų, kad žinojimą paverstume pasenusiu.

Koks pasiekimas!

Turime tai integruoti į mūsų ateitį.

Atrodo, kad esminis dalykas - paskatinimas.

Pažvelgus į Kuppam,

pažvelgus į visus mano eksperimentus,

visur užteko pasakyti „Tai bent!", kad mokymosi ugnelė įsižiebų.

Neuromokslai pateikia įrodymų,

Reptilinė mūsų smegenų dalis, kuri yra mūsų smegenų centre,

pajutusi grėsmę užkerta visų smegenų veiklą,

užkerta prefrontalinės smegenų žievės darbą - tai smegenų dalis, atsakinga už mokymąsi,

jos visa tai išjungia.

Bausmės ir egzaminai laikomi grėsme.

Imame vaikus, užkertame jų smegenų darbą

ir paskui sakome: „Rodyk ką moki".

Kodėl jie sukūrė tokią sistemą?

Nes tokios reikėjo.

Imperijų laikais

reikėjo žmonių, kurie išgyventų grėsmes.

Kai apkasuose stovi vienut vienutėlis,

jeigu išgyveni, tuomet puiku, tuomet išlaikei egzaminą.

Jeigu neišgyvenai, egzamino neišlaikei.

Tačiau Imperijų laikai praėjo.

Kas vyksta su kūrybingumu mūsų laikais?

Svorio centras turi vėl sugrįžti

nuo grėsmės prie malonumo.

Grįžau į Angliją ieškodamas bričių močiučių.

Kur galėdamas publikavau skelbimus:

„Jeigu esate britė močiutė, jeigu turite internetą ir interneto kamerą,

ar galite dovanai skirti vieną valandą per savaitę?

Per pirmąsias dvi savaites atsiliepė 200.

Pažįstu brites močiutes geriau nei kas kitas visatoje. (Juokas)

Jas vadina Močiučių Debesis.

Močiučių Debesis gyvuoja internete.

Jei kuriam vaikui nesiseka, mes skambinam Močiutei.

Ji prisijungia per Skaipą ir viską išsprendžia.

Mačiau, kaip tai vyksta: ryšys tarp Diggles kaimo

šiaurės vakarų Anglijoje ir

atokaus kaimo Tamil Nadu valstijoje, Indijoje,

6 000 mylių atstumu.

Ji viską padaro su vienu amžinu gestu.

„Šššš."

Suprantate?

Pažiūrėkite.

Močiutė: „You can't catch me". Ištark tai.

You can't catch me.

Vaikai: You can't catch me.

Močiutė: I'm the Gingerbread Man. Vaikai: I'm the Gingerbread Man.

Močiutė: Puiku! Labai gerai!

Sugata Mitra: Taigi, kas čia vyksta?

Manau, kad tai, į ką turime atkreipti dėmesį,

mes turime į mokymąsi žiūrėti

kaip saviorganizacinio švietimo produktą.

Jeigu leidžiate švietimo proceso saviorganizaciją,

tuomet atsiranda ir mokymasis.

Tai nėra mokymosi organizavimas.

Tai yra leidimas jam vykti.

Mokytojas išjudina mokymosi procesą,

o paskui stovi nuošaly ir žavisi,

stebi vyksmą.

Manau, kad visi ženklai rodo būtent tai.

Tačiau kaip žinoti? Kaip sužinosime?

Aš ketinu sukurti

tokias saviorganizacines mokymosi aplinkas.

Jos susideda iš interneto ryšio, bendradarbiavimo

ir paskatinimo - visų šių elementų.

Išbandžiau tai daugelyje mokyklų.

Tai išbandyta visame pasaulyje, ir mokytojai

tarsi stovi nuošalyje ir klausia: „Ar tai vyksta savaime?"

Ir aš atsakau: „Taip, tai vyksta savaime." „Iš kur jūs žinote?"

Ir aš atsakau: „Nepatikėsite, ką vaikai man sako,

ir iš kur tie vaikai yra."

Kaip veikia SOLE.

(Kalbasi vaikai)

Tai vyksta Anglijoje.

Jis palaiko tvarką,

nes prisiminkite, - šalia mokytojų nėra.

Mergaitė: Elektronų skaičiaus suma nėra lygi protonų skaičiaus sumai. Sugata Mitra: Australija.

Mergaitė: suteikiant teigiamą ar neigiamą elektros bendrą krūvį

jono bendras krūvis yra lygus jono protonų skaičiui

minus elektronų skaičiui.

Sugata Mitra: 10-mečiu anksčiau.

Taigi, man atrodo, kad SOLE mokymo programoje turi būti keliami esmingiausi klausimai.

Jau apie tai girdėjote. Jau žinote, ką tai reiškia.

Buvo laikai, kai Akmens amžiaus vyrai ir moterys

sėdėdavo ir žvelgdavo į dangų, klausdami:

„Kas tos tvinksinčios švieselės?"

Jie sukūrė pirmąją mokymo programą, bet mes išleidome iš akių tuos nuostabius klausimus.

Juos pavertėme klausimais apie tangentą.

Bet ar tai patrauklu?

Patraukti devynmetį galima paklausiant:

„Jeigu meteoritas skrietų link Žemės,

kaip išsiaiškintum, ar jis pataikys į Žemę, ar praskries pro šalį?"

Ir jeigu jis atsakys: „Na ir kaip?",

jūs atsakote: „Yra stebuklingas žodis. „Tangentas",

ir tuomet paliekate jį vieną. Jis viską išsiaiškins.

Čia yra kelios iliustracijos iš SOLE.

Išbandžiau neįtikėtinus klausimus -

„Kada susikūrė pasaulis? Kaip jis baigsis? -

su devynmečiais.

Čia pasakojama, kad vyksta su oru, kai kvėpuojame.

Atliko vaikai be jokio mokytojo pagalbos.

Mokytojas tik iškelia klausimus,

o paskui pasitraukia į šalį ir žavisi atsakymais.

Tad koks mano noras?

Mano noras yra

kad mes modeliuotume ateities mokymąsi.

Mes nenorime būti atsarginėmis dalimis

didžiajame žmonių kompiuteryje, tiesa?

Tad turime kurti mokymosi ateitį.

Ir aš -

aš šiuos žodžius pasirinkau labai atidžiai,

nes tai yra labai svarbu.

Mano noras - padėti sukurti mokymosi ateitį,

padedant vaikams visame pasaulyje

įžengti į pasaulį, kupiną nuostabos ir sugebėjimo dirbti kartu.

Padėkite man sukurti štai tokią mokyklą.

Ji vadinsis „Debesijos mokykla".

Tai bus mokykla, kurioje vaikai leidžiasi į intelektinius nuotykius,

paskatinti didelių klausimų, kuriuos iškėlė jų mediatoriai.

Tokią mokyklą noriu kurti

turėdamas priemones, reikalingas tirti ir studijuoti šį reiškinį.

Čia praktiškai nėra žmonių.

Yra tik viena močiutė,

kuri pasirūpina sveikata ir saugumu.

Visa kita - iš debesies.

Debesis šviesas įžiebia, debesis jas užgesina,

t.t. - viskas iš debesies.

Bet jūs man reikalingi dėl kitos priežasties.

Jūs galite kurti saviorganizacinio mokymosi aplinkas -

namuose, mokykloje, už mokyklos, klubuose.

Tai labai lengva padaryti. Yra puikus dokumentas,

kurį parengė TED, jame paaiškinta, kaip tai daryti.

Jei tai darysite, labai prašau tai daryti

visuose penkiuose žemynuose

ir man atsiųsti duomenis,

kuriuos apibendrinsiu, perkelsiu į „Debesijos mokyklą",

ir taip kursime mokymosi ateitį.

Toks yra mano noras.

Ir dar vienas paskutinis dalykas.

Nukelsiu jus į Himalajų viršūnes.

4 kilometrų aukštyje, kur retas oras,

čia kadais sumontavau du sienos kompiuterius,

ir vaikai prie jų rinkosi pulkais.

Buvo viena maža mergaitė, kuri sukiojosi aplinkui.

Pasakiau jai: „Žinai, noriu kompiuterį padovanoti visiems, kiekvienam vaikui.

Nežinau, ką turiu daryti."

Nepastebimai stengiausi ją nufotografuoti.

Staiga ji pakėlė ranką štai taip, ir tarė man:

„Taip ir padaryk".

(Juokas, plojimai)

Manau, kad tai buvo geras patarimas.

Seksiu jos patarimu. Nustosiu kalbėjęs.

Ačiū. Ačiū labai.

(Plojimai)

Ačiū, ačiū. (Plojimai)

Labai ačiū. Tai bent. (Plojimai)