Kas atsitinka, kai žiniasklaidai svarbiausias yra pelnas?

Šije išmintingoje kalbje David Puttnam klausia - ar žiniasklaida turėtų formuoti protingą visuomenę, ar ji gali tiesiog vaikytis pelno nieko nepaisydama, kaip ir bet kuris kitas verslas? Jo siūlomas sprendimas yra kiek įžūlus..., tad gali būti, kad Jūs su juo nesutiksite. (Filmuota TEDxHousesofParliament.)

Jei galima, pradėsiu

istorija apie Peizlio sraigę.

1928 metų rugpjūčio 26-osios vakarą

May Donoghue važiavo traukiniu iš Glazgo

į Peizlį, miestą už 7 mylių nuo Glazgo

ir ten, Wellmeadow kavinėje,

ji užsisakė škotišką ledų koktelį,

pagamintą iš ledų ir imbierinio alaus,

kurį nupirko jos draugas.

Ant rudo, nepermatomo alaus butelio buvo priklijuota

etiketė "D. Stevenson, Glen kelias, Peizlis."

Ji atsigėrė šiek tiek ledų kokteilio,

tačiau pilant likusį imbierinį alų

į jos stiklinę,

į stiklinės paviršių

iškilo supuvusi sraigė.

Po trijų dienų ji atsidūrė

Karališkoje Glazgo ligoninėje,

kurioje jai diagnozavo sunkios formos gastroenteritą

ir šoką.

Po to sekusi Donoghue prieš Stevenson byla

sukūrė labai svarbų teisinį precedentą:

Stevensonas, imbierinio alaus gamintojas,

gavo prievolę rūpintis

May Donoghue,

nors tarp jų nebuvo jokio susitarimo,

nes, tiesą sakant, ji net nepirko jo gėrimo.

Vienas iš teisėjų, Lordas Atkinsas, tai apibūdino šitaip:

Turi rūpintis, kad išvengtum tokių veiksmų ar aplaidumų,

kuriuos tikrai gali numatyti

ir kurie gali sužeisti šalia esantį žmogų.

Išties, galima tik stebėtis, kiek daug žmonių be

rūpestingumo pareigos būtų kentėję

nuo gastroenterito, dar iki Stevensonui galutinai pasitraukiant iš verslo pasaulio.

Nepamirškite Peizlio sraigės istorijos,

nes ji parodo svarbų principą.

Pernai Hansardo bendruomenė, nepartinė labdaros organizacija,

siekianti sustiprinti parlamentinę demokratiją ir

paskatinti visuomenės įsitraukimą į viešąją politiką,

kartu su su kasmetiniu politinių įsipareigojimų

patikrinimu išplatino ir papildomą skyrių,

skirtą tik politikai ir žiniasklaidai.

Štai keli gana liūdinantys pastebėjimai

iš tos apžvalgos.

Bulvariniai laikraščiai neskatina

savo skaitytojų pilietiškumo ir politiškumo,

netgi lyginant su tais,

kurie apskritai neskaito jokių laikraščių.

Vien tik bulvarinius laikraščius skaitantys žmonės yra dvigubai

dažniau neigiamai nusistatę prieš politiką

negu tie, kurie visai neskaito laikraščių.

Jie ne tik mažiau domisi politika.

Jie naudojasi ta žiniasklaida, kuri skatina

neigiamą politikos vertinimą,

taip prisidėdami prie pražūtingo ir ciniško

požiūrio į demokratiją bei jų pačių vaidmenį joje.

Nenuostabu, kad straipsnyje padaryta išvada,

kad spauda, šiuo atveju ypač bulvariniai laikraščiai,

neišnaudoja svarbaus vaidmens

mūsų demokratijoje.

Abejoju, ar kas nors šiame kambaryje rimtai

tam prieštarautų.

Tačiau jei Hansardas teisus, o paprastai jie teisūs,

tuomet mes turime labai didelę problemą,

apie kurią ir norėčiau kalbėti ateitnančias

dešimt minučių.

Nuo Peizlio sraigės,

ypač per praėjusį dešimtmetį,

buvo tikrai daug svarstyta apie

priežiūros prievolės sąvoką,

nes ji liečia daugelį pilietinės visuomenės aspektų.

Bendrai kalbant, priežiūros prievolė atsiranda, kai vienas

žmogus arba jų grupė užsiima tokia veikla,

kuri gali padaryti žalos kitam -

tiek fiziškai, tiek psichiškai, tiek ekonomiškai.

Tai yra iš esmės sutelkta į akivaizdžias sritis,

kaip kad empatiškas elgesys su vaikais ir jaunimu,

aptarnaujančiu personalu ir senimu bei ligotaisiais.

Retai, jei išvis kada nors prabylama apie tai pat svarbius dalykus, liečiančius

mūsų dabartinės valdžios sistemos trapumą,

sąžiningumo sampratą, tikslumą ir nešališkumą,

kurie yra pamatiniai dalykai kuriant

bei įtvirtinant informatyvią ir

aktyvią demokratiją.

Kuo daugiau apie tai galvoji,

tuo keisčiau darosi.

Prieš porą metų turėjau garbės

atidaryti naują mokyklą

šiaurės Anglijoje.

Mokiniai ją pavadino Akademija 360.

Einant įspūdingu, stiklu

padengtu atrijumi,

pamačiau ant sienos ugninėmis raidėmis

užrašytą

gerai žinomą Marko Aurelijaus įsakymą:

"Jei tai netiesa - nesakyk,

jei tai neteisinga - nedaryk".

Vyriausias mokytojas pastebėjo mano žvilgsnį

ir paaiškino: "O, tai mūsų mokyklos moto".

Važiuojant atgal į Londoną,

negalėjau to išmesti iš galvos.

Vis galvoju, negi mes tikrai užtrukom

daugiau nei 2000 metų, kad suprastumėm,

kad ši paprasta mintis yra tai,

ko mažų mažiausiai tikimės vienas iš kito?

Ar nelaikas išvystyti šią

priežiūros idėją

ir išplėsti taip, kad ji įtrauktų ir susirūpinimą

mūsų bendromis demokratijos vertybėms, atsidūrusioms pavojuje?

Juk daugelyje profesijų

rūpestingumo pareigos nebuvimas

gali lengvai privesti iki kaltinimų aplaidumu,

o tokiu atveju ar mes tikrai galime susitaikyti su mintimi,

kad mes iš tiesų esame aplaidūs

mūsų pačių visuomenės

bei ją palaikančių vertybių atžvilgiu?

Atsižvelgus į įrodymus, kad ta pati žiniasklaida,

kurią Hansardas taip pasmerkė,

skyrė pakankamai dėmesio tam, kad išvengtų

tokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip

kenksmingi ar pakertantys

mūsų iš prigimties trapų demokratijos suvokimą.

Tikrai atsiras tokių, kurie norės ginčytis,

kad visa tai galėtų būti lengvai paversta

cenzūra, savęs paties cenzūravimu,

tačiau manęs šis argumentas neįtikina.

Turi būti įmanoma

suderinti kalbos laisvę su

moralinėnmis ir socialinėmis atsakomybėmis.

Paaiškinsiu pateikdamas pavyzdį

iš savo paties kaip režisieriaus patirties.

Karjeros metu niekada nesutikau,

kad režisierius turėtų pradėti kelti

savo darbą aukščiau to, ką ji ar jis

tikėjo esant tinkamomis savo pačių

gyvenimų, šeimos ir ateities tos visuomenės,

kurioje dabar esame, vertybėmis.

Papasakosiu plačiau.

Atsakingas režisierius neturėtų nuvertinti savo darbo

iki tos ribos, žemiau kurios jis tampa mažiau tikras

negu pasaulis, kuriame jie patys norėtų gyventi.

Kaip matau, režisieriai, žurnalistai, net blogeriai,

jie visi privalo atitikti su visuomenės lūkesčius,

ateinančius apjungus esmines mediumo jėgas

su gerai ištreniruotais profesniais įgūdžiais.

Be abejo, tai nėra privaloma,

tačiau talentingam režisieriui ir atsakingam žurnalistui

ar net blogeriui, mano galva, tai yra neišvengiama.

Visuomet turėtumėm prisiminti, kad mūsų

individualios laisvės ir jos palydovės - kūrybinės laisvės -

sampratos yra gana naujos

Vakarų idėjų kontekste

ir dėl to dažnai nuvertintos

ir gali būti greitai pamintos.

Tai lengvai prarandama dovana,

ir vieną kartą ją praradus,

gali būti labai sunku ją atgauti.

Pirmoji jos gynybinė eilutė

turėtų būti mūsų pačių požiūris,

ne tas, primestas cenzūros ar įstatymų,

tačiau mūsų pačių supratimo ir sąžinės.

Mūsų sąžinės, kai mes susiduriame su tais,

su kuriais dirbame,

ir su tuo požiūriu, kuriuo vadovajamės visuomenėje.

Visi tie mūsų standartai

turi eiti koja kojon su ilgalaikiu, išliekančiu socialiniu planavimu.

Jie yra dalis bendros atsakomybės,

menininko arba žurnalisto atsakomybės

susitaikyti su pasauliu tokiu, koks jis yra

ir tai turi eiti koja kojon

su visuomenę kontroliuojančiųjų atsakomybe,

taip pat pasirodyti pasauliui

ir nesusigundyti neteisėtai naudotis

tų blogybių sukėlėjais.

Tačiau, kaip kad tapo akivaizdu,

per pastarusius porą metų,

daugybė žiniasklaidos priemonių beveik visiškai

sunaikino šią atsakomybę.

Vakarų pasaulyje kaip pasėkmė atsirado

nesudėtingos protesto partijų programos

ir jų orientavimasis į senesnio amžiaus žmones,

dažnai nusivylusiais valdžia,

bei apatišką jaunimą,

bent jau dalį jaunimo,

šios ir kitos šiuolaikinės realijos

kelia grėsmę aktyvioms,

kompetetingoms visuomenės diskusijoms

ir politiniam angažavimuisi;

ir aš pabrėžiu "aktyvioms".

Karščiausi liberalai galbūt ginčysis,

kad Donoghue prieš Stevenson byla turėjo būti išmesta iš teismo

ir kad Stevenson turėjo galiausiai pasišalinti iš verslo pasaulio,

jei jis ir toliau būtų pardavinėjęs imbierinį alų su sraigėmis.

Tačiau laikausi nuomonės, kad dauguma iš mūsų sutinka

su kokiu nors smulkiu vaidmeniu skatinant rūpestingumo pareigą valdžiai

ir raktažodis čia yra racionalumas.

Teisėjai privalo paklausti, ar jie deramai žiūrėjo

ir ar galėjo jie atitinkamai numatyti

savo veiksmų pasėkmes?

Nepabrėžiant dominuojančios valdžios jėgos,

tai nedidukas pagrįstumo bendro supratimo patikrinimas

kurį norėčiau, kad pritaikytumėm tiems žiniasklaidoje,

kurie nulemia toną ir turinį

daugumoje mūsų demokratinių pranešimų.

Kad demokratija veiktų, svarbu, kad

protingi vyrai ir moterys paskirtų laiko suvokimui ir diskutavimui

apie sudėtingus, dažnai komplikuotus reikalus

ir taip darytų aplinkoje, kovojančioje už

tokį supratimą, kuri veda jei ne

prie susitarimo, tai bent prie produktyvaus

ir veikiančio kompromiso.

Politika - tai pasirinkimai,

o tuose pasirinkimuose politika - tai prioritetai.

Tai apie konfliktuojančių pusių sutaikymą,

nesvarbu, ar iki galo pagrįstą faktais.

Tačiau jei patys faktai yra iškraipyti,

nutartys greičiausiai ir toliau kurs konfliktus,

kurie neišvengiamai slėgs ir

audrins visuomenę,

Žiniasklaida turi nuspręsti:

ar jų vaidmuo yra kurstyti ugnį

ar informuoti?

Nes pabaigoje visa tai atsiremia į pasitikėjimo ir

valdžios derinį.

Šią savaitę prieš 50 metų prezidentas Džnoas F. Kenedis

pasakė dvi žymias kalbas;

pirmoji apie nusiginklavimą, antroji - apie civilines teises.

Pirmoji kone iškart privedė prie branduolinių

testavimų draudimo sutarties,

antroji - prie 1946 metų civilinių teisių akto,

abi reprezentavo didelius žingsnius į priekį.

Tinkamai valdoma ir tinkamai informuota demokratija

gali pasiekti puikių dalykų,

tačiau tam yra sąlyga.

Turime pasikliauti, kad darantys sprendimus

elgiasi ne taip, kaip geriausia jiems,

tačiau kaip geriausia visiems.

Mums reikia tikrove pagrįstų pasirinkimų,

aiškiai išdėstytų;

ne tų kelių galingų

ir, greičiausiai, manipuliuojančių korporacijų

besivaikančių vien savo nauda orientuotų tikslų,

tačiau tikslios, nešališkos informacijos,

kuria remdamiesi galime patys formuoti savo nuomonę.

Jei norime suteikti savo vaikams bei anūkams

padorius, sėkmingus gyvenimus,

turime iš visų jėgų stengtis lavinti

atsakomybės jausmą, kad turėtumėm

gyvą ir ilgalaikę demokratiją.

Ačiū, kad klausėtės.

(Plojimai)