Jei galima, pradėsiu
istorija apie Peizlio sraigę.
1928 metų rugpjūčio 26-osios vakarą
May Donoghue važiavo traukiniu iš Glazgo
į Peizlį, miestą už 7 mylių nuo Glazgo
ir ten, Wellmeadow kavinėje,
ji užsisakė škotišką ledų koktelį,
pagamintą iš ledų ir imbierinio alaus,
kurį nupirko jos draugas.
Ant rudo, nepermatomo alaus butelio buvo priklijuota
etiketė "D. Stevenson, Glen kelias, Peizlis."
Ji atsigėrė šiek tiek ledų kokteilio,
tačiau pilant likusį imbierinį alų
į jos stiklinę,
į stiklinės paviršių
iškilo supuvusi sraigė.
Po trijų dienų ji atsidūrė
Karališkoje Glazgo ligoninėje,
kurioje jai diagnozavo sunkios formos gastroenteritą
ir šoką.
Po to sekusi Donoghue prieš Stevenson byla
sukūrė labai svarbų teisinį precedentą:
Stevensonas, imbierinio alaus gamintojas,
gavo prievolę rūpintis
May Donoghue,
nors tarp jų nebuvo jokio susitarimo,
nes, tiesą sakant, ji net nepirko jo gėrimo.
Vienas iš teisėjų, Lordas Atkinsas, tai apibūdino šitaip:
Turi rūpintis, kad išvengtum tokių veiksmų ar aplaidumų,
kuriuos tikrai gali numatyti
ir kurie gali sužeisti šalia esantį žmogų.
Išties, galima tik stebėtis, kiek daug žmonių be
rūpestingumo pareigos būtų kentėję
nuo gastroenterito, dar iki Stevensonui galutinai pasitraukiant iš verslo pasaulio.
Nepamirškite Peizlio sraigės istorijos,
nes ji parodo svarbų principą.
Pernai Hansardo bendruomenė, nepartinė labdaros organizacija,
siekianti sustiprinti parlamentinę demokratiją ir
paskatinti visuomenės įsitraukimą į viešąją politiką,
kartu su su kasmetiniu politinių įsipareigojimų
patikrinimu išplatino ir papildomą skyrių,
skirtą tik politikai ir žiniasklaidai.
Štai keli gana liūdinantys pastebėjimai
iš tos apžvalgos.
Bulvariniai laikraščiai neskatina
savo skaitytojų pilietiškumo ir politiškumo,
netgi lyginant su tais,
kurie apskritai neskaito jokių laikraščių.
Vien tik bulvarinius laikraščius skaitantys žmonės yra dvigubai
dažniau neigiamai nusistatę prieš politiką
negu tie, kurie visai neskaito laikraščių.
Jie ne tik mažiau domisi politika.
Jie naudojasi ta žiniasklaida, kuri skatina
neigiamą politikos vertinimą,
taip prisidėdami prie pražūtingo ir ciniško
požiūrio į demokratiją bei jų pačių vaidmenį joje.
Nenuostabu, kad straipsnyje padaryta išvada,
kad spauda, šiuo atveju ypač bulvariniai laikraščiai,
neišnaudoja svarbaus vaidmens
mūsų demokratijoje.
Abejoju, ar kas nors šiame kambaryje rimtai
tam prieštarautų.
Tačiau jei Hansardas teisus, o paprastai jie teisūs,
tuomet mes turime labai didelę problemą,
apie kurią ir norėčiau kalbėti ateitnančias
dešimt minučių.
Nuo Peizlio sraigės,
ypač per praėjusį dešimtmetį,
buvo tikrai daug svarstyta apie
priežiūros prievolės sąvoką,
nes ji liečia daugelį pilietinės visuomenės aspektų.
Bendrai kalbant, priežiūros prievolė atsiranda, kai vienas
žmogus arba jų grupė užsiima tokia veikla,
kuri gali padaryti žalos kitam -
tiek fiziškai, tiek psichiškai, tiek ekonomiškai.
Tai yra iš esmės sutelkta į akivaizdžias sritis,
kaip kad empatiškas elgesys su vaikais ir jaunimu,
aptarnaujančiu personalu ir senimu bei ligotaisiais.
Retai, jei išvis kada nors prabylama apie tai pat svarbius dalykus, liečiančius
mūsų dabartinės valdžios sistemos trapumą,
sąžiningumo sampratą, tikslumą ir nešališkumą,
kurie yra pamatiniai dalykai kuriant
bei įtvirtinant informatyvią ir
aktyvią demokratiją.
Kuo daugiau apie tai galvoji,
tuo keisčiau darosi.
Prieš porą metų turėjau garbės
atidaryti naują mokyklą
šiaurės Anglijoje.
Mokiniai ją pavadino Akademija 360.
Einant įspūdingu, stiklu
padengtu atrijumi,
pamačiau ant sienos ugninėmis raidėmis
užrašytą
gerai žinomą Marko Aurelijaus įsakymą:
"Jei tai netiesa - nesakyk,
jei tai neteisinga - nedaryk".
Vyriausias mokytojas pastebėjo mano žvilgsnį
ir paaiškino: "O, tai mūsų mokyklos moto".
Važiuojant atgal į Londoną,
negalėjau to išmesti iš galvos.
Vis galvoju, negi mes tikrai užtrukom
daugiau nei 2000 metų, kad suprastumėm,
kad ši paprasta mintis yra tai,
ko mažų mažiausiai tikimės vienas iš kito?
Ar nelaikas išvystyti šią
priežiūros idėją
ir išplėsti taip, kad ji įtrauktų ir susirūpinimą
mūsų bendromis demokratijos vertybėms, atsidūrusioms pavojuje?
Juk daugelyje profesijų
rūpestingumo pareigos nebuvimas
gali lengvai privesti iki kaltinimų aplaidumu,
o tokiu atveju ar mes tikrai galime susitaikyti su mintimi,
kad mes iš tiesų esame aplaidūs
mūsų pačių visuomenės
bei ją palaikančių vertybių atžvilgiu?
Atsižvelgus į įrodymus, kad ta pati žiniasklaida,
kurią Hansardas taip pasmerkė,
skyrė pakankamai dėmesio tam, kad išvengtų
tokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip
kenksmingi ar pakertantys
mūsų iš prigimties trapų demokratijos suvokimą.
Tikrai atsiras tokių, kurie norės ginčytis,
kad visa tai galėtų būti lengvai paversta
cenzūra, savęs paties cenzūravimu,
tačiau manęs šis argumentas neįtikina.
Turi būti įmanoma
suderinti kalbos laisvę su
moralinėnmis ir socialinėmis atsakomybėmis.
Paaiškinsiu pateikdamas pavyzdį
iš savo paties kaip režisieriaus patirties.
Karjeros metu niekada nesutikau,
kad režisierius turėtų pradėti kelti
savo darbą aukščiau to, ką ji ar jis
tikėjo esant tinkamomis savo pačių
gyvenimų, šeimos ir ateities tos visuomenės,
kurioje dabar esame, vertybėmis.
Papasakosiu plačiau.
Atsakingas režisierius neturėtų nuvertinti savo darbo
iki tos ribos, žemiau kurios jis tampa mažiau tikras
negu pasaulis, kuriame jie patys norėtų gyventi.
Kaip matau, režisieriai, žurnalistai, net blogeriai,
jie visi privalo atitikti su visuomenės lūkesčius,
ateinančius apjungus esmines mediumo jėgas
su gerai ištreniruotais profesniais įgūdžiais.
Be abejo, tai nėra privaloma,
tačiau talentingam režisieriui ir atsakingam žurnalistui
ar net blogeriui, mano galva, tai yra neišvengiama.
Visuomet turėtumėm prisiminti, kad mūsų
individualios laisvės ir jos palydovės - kūrybinės laisvės -
sampratos yra gana naujos
Vakarų idėjų kontekste
ir dėl to dažnai nuvertintos
ir gali būti greitai pamintos.
Tai lengvai prarandama dovana,
ir vieną kartą ją praradus,
gali būti labai sunku ją atgauti.
Pirmoji jos gynybinė eilutė
turėtų būti mūsų pačių požiūris,
ne tas, primestas cenzūros ar įstatymų,
tačiau mūsų pačių supratimo ir sąžinės.
Mūsų sąžinės, kai mes susiduriame su tais,
su kuriais dirbame,
ir su tuo požiūriu, kuriuo vadovajamės visuomenėje.
Visi tie mūsų standartai
turi eiti koja kojon su ilgalaikiu, išliekančiu socialiniu planavimu.
Jie yra dalis bendros atsakomybės,
menininko arba žurnalisto atsakomybės
susitaikyti su pasauliu tokiu, koks jis yra
ir tai turi eiti koja kojon
su visuomenę kontroliuojančiųjų atsakomybe,
taip pat pasirodyti pasauliui
ir nesusigundyti neteisėtai naudotis
tų blogybių sukėlėjais.
Tačiau, kaip kad tapo akivaizdu,
per pastarusius porą metų,
daugybė žiniasklaidos priemonių beveik visiškai
sunaikino šią atsakomybę.
Vakarų pasaulyje kaip pasėkmė atsirado
nesudėtingos protesto partijų programos
ir jų orientavimasis į senesnio amžiaus žmones,
dažnai nusivylusiais valdžia,
bei apatišką jaunimą,
bent jau dalį jaunimo,
šios ir kitos šiuolaikinės realijos
kelia grėsmę aktyvioms,
kompetetingoms visuomenės diskusijoms
ir politiniam angažavimuisi;
ir aš pabrėžiu "aktyvioms".
Karščiausi liberalai galbūt ginčysis,
kad Donoghue prieš Stevenson byla turėjo būti išmesta iš teismo
ir kad Stevenson turėjo galiausiai pasišalinti iš verslo pasaulio,
jei jis ir toliau būtų pardavinėjęs imbierinį alų su sraigėmis.
Tačiau laikausi nuomonės, kad dauguma iš mūsų sutinka
su kokiu nors smulkiu vaidmeniu skatinant rūpestingumo pareigą valdžiai
ir raktažodis čia yra racionalumas.
Teisėjai privalo paklausti, ar jie deramai žiūrėjo
ir ar galėjo jie atitinkamai numatyti
savo veiksmų pasėkmes?
Nepabrėžiant dominuojančios valdžios jėgos,
tai nedidukas pagrįstumo bendro supratimo patikrinimas
kurį norėčiau, kad pritaikytumėm tiems žiniasklaidoje,
kurie nulemia toną ir turinį
daugumoje mūsų demokratinių pranešimų.
Kad demokratija veiktų, svarbu, kad
protingi vyrai ir moterys paskirtų laiko suvokimui ir diskutavimui
apie sudėtingus, dažnai komplikuotus reikalus
ir taip darytų aplinkoje, kovojančioje už
tokį supratimą, kuri veda jei ne
prie susitarimo, tai bent prie produktyvaus
ir veikiančio kompromiso.
Politika - tai pasirinkimai,
o tuose pasirinkimuose politika - tai prioritetai.
Tai apie konfliktuojančių pusių sutaikymą,
nesvarbu, ar iki galo pagrįstą faktais.
Tačiau jei patys faktai yra iškraipyti,
nutartys greičiausiai ir toliau kurs konfliktus,
kurie neišvengiamai slėgs ir
audrins visuomenę,
Žiniasklaida turi nuspręsti:
ar jų vaidmuo yra kurstyti ugnį
ar informuoti?
Nes pabaigoje visa tai atsiremia į pasitikėjimo ir
valdžios derinį.
Šią savaitę prieš 50 metų prezidentas Džnoas F. Kenedis
pasakė dvi žymias kalbas;
pirmoji apie nusiginklavimą, antroji - apie civilines teises.
Pirmoji kone iškart privedė prie branduolinių
testavimų draudimo sutarties,
antroji - prie 1946 metų civilinių teisių akto,
abi reprezentavo didelius žingsnius į priekį.
Tinkamai valdoma ir tinkamai informuota demokratija
gali pasiekti puikių dalykų,
tačiau tam yra sąlyga.
Turime pasikliauti, kad darantys sprendimus
elgiasi ne taip, kaip geriausia jiems,
tačiau kaip geriausia visiems.
Mums reikia tikrove pagrįstų pasirinkimų,
aiškiai išdėstytų;
ne tų kelių galingų
ir, greičiausiai, manipuliuojančių korporacijų
besivaikančių vien savo nauda orientuotų tikslų,
tačiau tikslios, nešališkos informacijos,
kuria remdamiesi galime patys formuoti savo nuomonę.
Jei norime suteikti savo vaikams bei anūkams
padorius, sėkmingus gyvenimus,
turime iš visų jėgų stengtis lavinti
atsakomybės jausmą, kad turėtumėm
gyvą ir ilgalaikę demokratiją.
Ačiū, kad klausėtės.
(Plojimai)