VS Ramachandran: Neuronai, suformavę civilizaciją

Neuromokslininkas Vilayanur Ramachandran trumpai papasakoja apie nepaprastą veidrodinių neuronų paskirtį. Tik neseniai atrasti, šie neuronai leidžia mums išmokti sudėtingos socialinės elgsenos. Dalis taip išmokto elgesio suformavo pačius civilizacijos, kokią turime dabar, pagrindus.

Šiandien norėčiau papasakoti apie žmogaus smegenis,

kurias tyrinėjame Kalifornijos universitete.

Tik pagalvokite apie šį daiktą vieną sekundę.

Štai mėsos gabalas, apie 1,5 kilogramo,

telpantis mano delne.

Tačiau jis gali mąstyti apie tarpžvaigždinių erdvių platybes.

Jis gali suvokti begalybės prasmę,

apsvarstyti savo paties egzistencijos prasmę,

apie Dievo prigimtį

Ir tai išties yra pats nuostabiausias dalykas pasaulyje.

Tai visų didžiausia paslaptis, su kuria tenka susidurti žmogui:

Kaip visa tai vyksta?

Ką gi, smegenys, kaip žinote, yra sudarytos iš neuronų.

Pažvelkite štai čia, tai neuronai.

Suaugusio žmogaus smegenyse yra 100 milijardų neuronų.

Ir kiekvienas neuronas jungiasi su 1 000 - 10 000

kitų neuronų smegenyse.

Remdamiesi šia informacija žmonės apskaičiavo,

kad smegenų procesų variacijų ir kombinacijų skaičius

yra didesnis nei elementariųjų dalelių skaičius visoje visatoje.

Taigi, kaip tiriamos smegenys?

Vienas būdas yra stebėti pacientus, kurių smegenys buvo pažeistos

tam tikrose srityse, ir tirti jų elgesio kaitą.

Apie tai aš kalbėjau savo paskutiniame TED‘e.

Šiandien papasakosiu apie kitokį būdą –

tai yra prijungti elektrodus skirtingose smegenų srityse

ir fiksuoti atskirų nervų ląstelių veiklą.

Tarsi slapta klausytis nervų ląstelių darbo smegenyse.

Vienas iš paskutinių atradimų, padarytas

mokslininkų iš Italijos, iš Parmos –

Džakomo Ricolačio ir jo kolegų –

yra grupė neuronų, vadinamų veidrodiniais neuronais,

kurie yra smegenų priekinėje dalyje, frontalinėje skiltyje.

Taigi, pasirodo, kad priekinėje smegenų dalyje egzistuoja

tokie įprastieji motoriniai valdantieji neuronai,

kurie yra žinomi jau daugiau nei 50 metų.

Šie neuronai duoda impulsą, kai žmogus padaro tam tikrą veiksmą.

Pavyzdžiui, jei aš padarau taip ir pagriebiu obuolį,

motorinis valdantysis neuronas duos impulsą.

Jei aš pasiekiu ir prisitraukiu objektą, kitas neuronas duos impulsą,

įsakydamas man pritraukti tą objektą.

Jie vadinami vadinami motoriniais valdančiaisiais neuronais ir yra žinomi jau ilgą laiką.

Bet tai, ką atrado Ricolatis, buvo

šių neuronų pogrupis,

sudarantis apie 20 procentų jų. Šie neuronai taip pat duoda impulsą

kai žiūriu į kitą žmogų, atliekantį tą patį veiksmą.

Taigi, štai neuronas, duodantis impulsą, kai aš pasiekiu ir sugriebiu ką nors,

ir veikiantis lygiai taip pat, kai aš žiūriu į Džo, pasiekiantį ir sugriebiantį ką nors.

Ir tai yra išties stulbinama.

Tartum šis neuronas perimtų

kito žmogaus požiūrio tašką.

Tai kone kito žmogaus veiksmas, šio neurono atliktas

virtualioje realybėje.

Taigi, kuo šie neuronai tokie svarbūs?

Pirma, jie turi būti susiję su tokiais dalykais kaip imitavimas ir mėgdžiojimas.

Tam, kad pamėgdžiotų sudėtingą veiksmą,

smegenys turi perimti kito žmogaus suvokimą.

Tad tai svarbu mėgdžiojimui.

Na, o kodėl tai svarbu?

Žvilgtelėkime į kitą skaidrę.

Kaip vyksta mėgdžiojimas? Kodėl mėgdžiojimas yra svarbus?

Veidrodiniai neuronai ir imitavimas, mėgdžiojimas.

Dabar pažvelkime į žmogaus kultūros fenomeną.

Jei nukeliautume atgal 75 000 – 100 000 metų,

pažvelkime į žmogaus evoliuciją, paaiškėja,

kad kai kas labai svarbaus nutiko prieš maždaug 75 000 metų.

Tuo metu staiga iškilo ir sparčiai išplito

įgūdžiai, kuriuos įgijo išskirtinai tik žmogus,

kaip kad įrankių,

ugnies naudojimas, pastogių statymas, ir, žinoma, kalbos vystymasis

ir gebėjimas suprasti kito žmogaus mintis

bei interpretuoti to žmogaus elgesį.

Visa tai nutiko palyginus greitai.

Nors žmogaus smegenys pasiekė savo esamą dydį

beveik prieš tris ar keturis šimtus tūkstančių metų,

prieš 100 000 metų visa tai nutiko labai labai greitai.

Ir aš manau kad tai buvo

staigus iškilimas sudėtingo veidrodinių neuronų tinklo,

kuris leido pamėgdžioti ir imituoti kitų žmonių veiksmus.

Todėl kai vienas grupės narių padarydavo

netikėtą atradimą, sakykime, ugnies panaudojimą

ar kokį nors įrankį, vietoje to, kad pranyktų,

atradimas staigiai išplisdavo horizontaliai per populiaciją,

arba buvo perduodamas vertikaliai kitoms kartoms.

Taigi, staiga tai jau tapo evoliucija pagal Lamarką,

o ne pagal Darviną.

Darvino evoliucija lėta; ji tęsiasi šimtus tūkstančių metų.

Poliarinė meška tam, kad išvystytų kailį,

sugaiš tūkstančius kartų, galbūt 100 000 metų.

Žmogus, vaikas, gali tiesiog žiūrėti, kaip jo tėvas

užmuša kitą poliarinę mešką,

nudiria jai kailį ir užsimeta jį ant savęs,

ir išmokti tai vienu ypu. Tai, ką poliarinė meška

mokėsi 100 000 metų,

vaikas gali išmokti per penkias, galbūt dešimt, minučių.

Ir kai jis tai išmoksta, tai paplinta

geometrine progresija per visą populiaciją.

Tai yra pagrindas. Sudėtingų įgūdžių mėgdžiojimas

yra tai, ką mes vadiname kultūra, ir tuo pačiu civilizacijos pagrindas.

Tačiau taip pat yra ir kita veidrodinių neuronų rūšis,

susijusi su visai skirtingu dalyku.

Lygiai kaip egzistuoja

veidrodiniai neuronai veiksmams, yra veidrodiniai neuronai ir lytėjimui.

Kitais žodžiais, jei kas nors mane paliečia,

mano ranką, neuronas somatosensorininėje žievėje, esančioje

smegenų sensoriniame regione duoda impulsą.

Bet tas pats neuronas kai kuriais atvejais duos impulsą

man tiesiog stebint, kaip yra liečiamas kitas žmogus.

Taigi, tai yra kito liečiamo žmogaus patirties išgyvenimas savyje.

Dauguma jų duos impulsą tada, kai esu liečiamas

skirtingose vietose. Skirtingi neuronai skirtingoms vietoms.

Bet dalis jų duos impulsą net tada, kai aš tik stebėsiu,

kaip kitas žmogus yra liečiamas toje pačioje vietoje.

Taigi, ir vėl turime neuronus,

kurie yra susiję su empatijos reiškiniu.

Tada kyla klausimas: jei aš tiesiog stebiu liečiamą kitą žmogų,

kodėl aš nesusimaišau ir tiesiogiai nepajaučiu to prilietimo

vien stebėdamas liečiamą kitą žmogų?

Noriu pasakyti, aš išgyvenu kartu su tuo žmogumi, bet aš nejaučiu to prilietimo tiesiogiai.

Ką gi, taip yra todėl, kad aš turiu receptorius savo odoje,

jutimo ir skausmo receptorius, signalizuojančius smegenims:

„Nurimk, tavęs niekas neliečia.

Todėl visais būdais išgyvenk kartu su kitu žmogumi,

bet nebandyk tiesiogiai patirti to prisilietimo,

kitaip susipainiosi ir susimaišysi.“

Gerai, taigi tai yra atgalinio ryšio signalas,

vetuojantis veidrodinių neuronų signalą,

ir neleidžiantis sąmoningai patirti to prisilietimo.

Bet jei pašalintume ranką, tiesiog anestezuotume mano ranką,

suleisdami injekciją į mano ranką,

anestezuotume bronchinį rezginį, taigi ranka taptų nejautri

ir į ją neateitų jokie pojūčiai.

Jei dabar aš stebėčiau liečiamą žmogų,

aš tiesiogiai jausčiau prilietimą savo rankoje.

Kitaip tariant, aš panaikinau barjerą

tarp savęs ir kitų žmogiškų būtybių.

Todėl aš vadinu juos Gandžio neuronais, arba empatijos neuronais.

(Juokas)

Ir tai nėra kokia nors abstrakti metaforinė prasmė,

viskas, kas skiria tave nuo jo,

nuo to kito žmogaus, yra tavo oda.

Pašalink odą, ir patirsi to žmogaus lietimą savo galvoje.

Tu ištirpdei barjerą tarp savęs ir kitų žmonių.

Tai, be abejo, yra daugelio Rytų filosofijų pagrindas.

Ir tai, kad nėra jokio realaus nepriklausomo „aš“,

atsiskyrusio nuo kitų žmogiškų būtybių, pro padidinamąjį stiklą

nagrinėjančio pasaulį, nagrinėjančio kitus žmones.

Iš tiesų mes esame sujungti ne tik Facebook‘o ir interneto,

mes esame gan tiesiogiai sujungti savo veidrodinių neuronų.

Ir šiame kambaryje yra ištisa grandinė neuronų, bendraujančių vienas su kitu.

Ir nėra jokio realaus atskirtumo

tarp tavo sąmonės ir kurio kito žmogaus sąmonės.

Ir tai nėra kažkokie filosofiniai paistalai.

Tai kyla iš mūsų bazinio neuromokslo supratimo.

Taigi, turite pacientą su fantomine galūne. Jei ranka buvo pašalinta

ir turite fantomą, ir stebite kaip kitas žmogus

yra liečiamas, jūs pajausite tai savo fantominėje rankoje.

Stulbinantis dalykas yra tai,

kad jei jaučiate skausmą savo fantominėje galūnėje, užtenka suspausti

ir pamasažuoti kito žmogaus ranką,

ir skausmas atlėgsta,

tarytum neuronai

atsipalaidavo vien nuo

stebėjimo, kaip masažuojamas kitas žmogus.

Taigi, štai mano paskutinė skaidrė.

Ilgą laiką žmonija laikė tiksliuosius

ir humanitarinius mokslus atskiromis, nesisiejančiomis specialybėmis.

C. P. Snou kalbėjo apie dvi tradicijas:

vieną tiksliųjų, kitą humanitarinių mokslų,

ir niekada šiam dvejetui nelemta susitikti.

Aš teigiu, kad veidrodinių neuronų tinklas sudaro pagrindą jų sąveikai,

leisdamas permąstyti tokius dalykus kaip sąmonė,

„aš“ vaizdas,

kas skiria mane nuo kitų žmogiškų būtybių,

kas leidžia man jausti empatiją kitiems žmonėms,

ir net tokius dalykus kaip kultūros ir civilizacijos atsiradimas,

kas yra išskirtinai žmogiška. Ačiū.

(Plojimai)