Ernesto Sirolli: Nori kam nors pagelbėti? Tai užsičiaupk ir išklausyk!

Kai atsidavę savo darbui paramos organizacijų darbuotojai išgirsta apie problemas, kurias jų manymu galima ištaisyti, jie pradeda veikti. Pasak Ernesto Sirolli, tai yra labai naivu. Šioje smagioje ir jaudinančioje kalboje, jis siūlo pirmiausiai išklausyti žmones, kuriems norite pagelbėti, bei pajusti jų verslininkystės dvasią. Jo patarimai apie tai kas iš tiesų veiksminga, padės betkuriam verslininkui.

Viską, ką aš veikiu, ką darau kaip specialistas -

mano gyvenimą - įtakojo

septyni jaunystės metai, kai aš dirbau Afrikoje

Nuo 1971 ik 1977 -

Aš atrodau jaunai, bet toks nesu - (Juokas) -

Dirbau Zambijoje, Kenijoje, Dramblio Kaulo Krante, Alžyre, Somalijoje,

su projektais skirtais bendradarbiavimui su Afrikos šalimis, pramonės srityje.

Dirbau Italijos nevyriausybinėje organizacijoje (NGO),

ir kiekvienas projektas, kurį vykdėme Afrikoje

žlugo.

Mane tai labai nuliūdino.

Būdamas 21, maniau, kad mes italai esame puikūs žmonės

ir kad mes darome gera Afrikai.

Vietoje to, mes pražudydavom viską, prie ko prisiliesdavom.

Pirmasis projektas - įkvėpęs mane parašyti pirmąją knygą,

"Zambezi upės atgarsiai,"

buvo projektas, kur mes italai,

nusprendėme išmokyti Zambijos gyventojus užsiauginti maistą.

Taigi, mes atvykome į Pietinę Afriką ir atsivežėm sėklų iš Italijos,

į tą nuostabiai didingą slėnį

besidriekiantį palei Zambezi upę,

ir mokėme vietinius kaip reikia auginti itališkus pomidorus

ir cukinijas ir ...

Žinoma, vietiniams tai visai nerūpėjo,

tad mes jiems mokėjome už tai kad ateitų į darbą ir jį dirbtų,

ir kartais jie netgi ateidavo. (Juokas)

Mes buvome nustebę, jog vietiniai

nevysto žemdirbystės tokiame derlingame slėnyje.

Tačiau vietoje to, kad paklaustume kodėl jie nieko neaugino,

mes paprasčiausiai manėme, "Dėkui Dievui mes čia." (Juokas)

"Kaip tik laiku, kad išsaugotume Zambijos gyventojus nuo bado"

Ir be abejonės, viskas ką pasėjome Afrikoje, užderėjo.

Mes užauginome puikius pomidorus. Italijoje, pomidorai

užaugtų tokio dydžio. Zambijoje, tuo tarpu, tokio.

Ir mes negalėjome tuo patikėti, ir sakėme vietiniams

"Pažiūrėkite kaip lengva užsiimti žemdirbyste."

Kai pomidorai prisirpo iki raudonumo,

pernakt, apie 200 begemotų atkeliavo nuo upės

ir viską suėdė. (Juokas)

Ir mes sakėme Zambijos gyventojams, "Dievuliau, begemotai!"

Jie atsakė "Taip, todėl mes ir neužsiimame čia žemdirbyste." (Juokas)

"Kodėl mums nieko nesakėte?" "Jūs niekada to neklausėte."

Maniau, kad Afrikoje kvailai pasiklydę esame tik mes, italai,

bet tada pamačiau ką daro amerikiečiai,

ką daro anglai, ką daro prancūzai,

ir pamatęs ką jie visi daro,

aš netgi pradėjau didžiuotis mūsų Zambijos projektu.

Todėl kad, suprantate, mes bent jau pamaitinome begemotus.

Turėtumėt pamatyti šlamštą -- (Juokas) --

Turėtumėte pamatyti šlamštą kurį aukojame

nieko neįtariantiems Afrikiečiams.

Jei norite perskaityti knygą,

perskaitykite "Negyva pagalba," parašytą

Zambijos ekonomistės Dambisa Moyo.

Knyga buvo išleista 2009.

Mes vakariečiai paramos davėjai paaukojome Afrikos kontinentui

du trilijonus Amerikos dolerių per paskutiniuosius 50 metų.

Nevardinsiu žalos, kurią padarė šie pinigai.

Perskaitykite jos knygą.

Sužinokite iš afrikietės apie žalą, kurią padarėme.

Mes vakariečiai esame imperialistai, kolonistai, misijonieriai,

ir vadovaujamės tik dviem elgesio su žmonėmis modeliais:

mes arba juos remiame, arba globojame.

Abu žodžiai (angl.) yra kilę iš lotyniško "pater,"

tai reiškia "tėvas."

Bet jie reiškia du skirtingus dalykus.

Globėjiškai elgiuosi su su bet kuo, atstovaujančiu kitai kultūrai,

lyg jie būtų mano vaikai. "Aš jus labai myliu."

Globėjiškai, aš elgiuosi su kiekvienu, kas atstovauja kitą kultūrą,

lyg jie būtų mano tarnai.

Štai kodėl baltasis Afrikoje yra vadinamas "bwana", bosas.

Pasijutau lyg būčiau gavęs antausį, skaitydamas knygą

"Maža yra gražu", parašytą Schumacher'io, kur jis sako,

svarbiausia taisyklė ekonominėje raidoje, jei žmonės

nenori kad jiems padėtų, yra palikti juos ramybėje.

Tai turėtų būti pats svarbiausias paramos principas.

Svarbiausias paramos principas yra pagarba.

Šįryt, džentelmenas, pradėjęs šią konferenciją

padėjo ant žemės lazdą ir pasakė, -

"Ar galime - ar galite įsivaizduoti miestą

kuriame neviešpatautų buvusių kolonijų dvasia?"

Būdamas 27 metų nusprendžiau,

skirti save žmonėms,

ir sukūriau sistemą, kurią vadinu verslumo palengvinimu,

kur nieko niekada neinicijuoji,

nei vieno nemotyvuoji, bet tampi tarnu

vietinei aistrai, vietinių žmonių tarnu,

kurie svajoja tapti geresni.

Taigi, viskas ką turi padaryti - užsičiaupti.

Niekada nevyksti į bendruomenę kupinas idėjų,

tu tiesiog būni kartu su vietiniais.

Mes nedirbame biuruose.

Susitinkame kavinėje. Susitinkame bare.

Mes neturime infrastruktūros.

Visa ką mes darome, tai tampame draugais,

ir išsiaiškiname ką kitas žmogus nori veikti.

Svarbiausia yra entuziazmas.

Gali kam nors pasiūlyti idėją.

Bet jei tas žmogus nenorės to daryti,

ką daryti tada?

Užsidegimas, kurį žmogus turi idėjos tobulinimui,

yra pats svarbiausias.

Užsidegimas kurį žmogus turi asmeniniam tobulėjimui,

yra pats svarbiausias.

Ir tada mes padedame jiems judėti ir gauti reikiamas žinias,

todėl, kad niekam šioje žemėje nepavyksta pasiekti tikslo vienam.

Asmuo turintis idėją, gali neturėti žinių,

bet žinios yra prieinamos.

Prieš daugybę metų, pagalvojau:

Kodėl gi mes, bent kartą, užuot kreipęsi į bendruomenę,

kad pasakytumėm žmonėms ką daryti, kodėl gi mes, bent kartą,

jų neišklausome? Bet ne bendruomenės susitikimuose.

Pasakysiu jums paslaptį.

Problema su bendruomenės susirinkimais yra ta, kad

verslininkai niekada į juos neateina,

ir jie niekada viešame susirinkime nepasakys,

ką jie norėtų veikti su savo pinigais,

kokias galimybes jie mato.

Taigi planuojant prieinama aklavietė.

Jūs netgi nepažįstate protingiausių savo bendruomenės narių,

nes jie nevaikšto į viešus susirinkimus.

Taigi, mes dirbame akis į akį,

o kad galėtume dirbti akis į akį, turi tam sukurti

neegzistuojančią socialinę infrastruktūrą.

Turi sukurti naują profesiją.

Toji profesija yra šeimos gydytojas komercijai,

šeimos gydytojas verslui, kuris sėdi kartu su jumis

jūsų namuose, jūsų virtuvėje, kavinėje,

ir padeda jums rasti resursų kad paverstų jūsų užsidegimą

į pragyvenimo šaltinį.

Pirmą kartą išbandžiau tai Esperance, Vakarų Australijoje

Tuo metu rašiau savo daktaro darbą,

stengdamasis būti atokiau nuo viso globėjiško mėšlo,

kai mes ateiname ir aiškiname ką jums daryti.

Taigi, Esperance pirmaisiais metais

tiesiog ėjau gatvėmis, ir per pirmas tris dienas

susiradau pirmą savo klientą, ir padėjau tam vyrukui,

jis garaže rūkydavo žuvį, jis buvo Maoris,

ir aš jam padėjau parduoti žuvį restoranui Perth'e,

suorganizuoti visa tai, ir tada pas mane atėjo žvejai ir sakė:

"Tu esi tas vyrukas, kuris pegelbėjo Maoriui? Ar gali mums padėti?"

Ir aš pagelbėjau penkiems žvejams susiburti drauge

ir tą nuostabiai gražų tuną pardavinėti ne Olbanio konservų fabrikui

už 60 centų kilogramui, bet radome būdą,

kaip parduoti žuvį suši gamybai Japonijoje už 15 dolerių už kilogramą.

Tada pas mane pakalbėti atėjo ūkininkai, kurie sakė,

"Ei, tu jiems padėjai. Ar gali padėti mums?"

Po metų, aš jau dirbau su 27 projektais,

ir valdžios atstovai atėjo manęs aplankyti, sakydami:

"Kaip tau tai pavyksta"?

"Kaip tau tai -?" Aš atsakiau,"Aš darau kai ką labai, labai sudėtingo.

Aš užsičiaupiu, ir klausau jų." (Juokas)

Taigi - (Plojimai) -

Taigi valdžios atstovai sako, "Padaryk tai dar kartą." (Juokas)

Mes tai darėme per 300 bendruomenių visame pasaulyje.

Mes padėjome įkurti 40000 verslo įmonių.

Egzistuoja nauja karta verslininkų,

kurie miršta nuo vienatvės.

Peter'is Drucker'is, vienas geriausių vadybos konsultantų istorijoje,

mirė būdamas 96, prieš keletą metų.

Peter'is Drucker'is buvo filosofijos profesorius,

prieš įsitraukdamas į verslą,

ir štai ką Peter'is Drucker'is sakė:

"Planavimas, tiesą pasakius, yra nesuderinamas

su verslia visuomene ir ekonomika."

Planavimas yra mirties bučinys verslininkystei.

Jūs atstatinėjate Christchurch (miestas N. Zelandijoje)

nežinodami, ką sumaniausi žmonės Christchurch'e

norėtų veikti su savo pinigais ir su savo energija.

Turite išmokti kaip priversti tuos žmones

ateiti pas jus ir kalbėtis.

Jūs turite pasiūlyti jiems konfidencialumą, privatumą,

turite mokėti jiems tobulai pagelbėti,

ir jie ateis, jie ateis miniomis.

10.000 žmonių bendruomenėje, mes turime 200 klientų.

Ar galite įsivaizduoti 400.000 žmonių bendruomenę,

jų intelektą ir užsidegimą?

Kuriai prezentacijai šįryt plojote daugiausiai?

Vietiniams, užsidegusiems žmonėms. Štai kam jūs plojote.

Taigi ką aš noriu pasakyti,

verslumas yra kur turėtų būti.

Mes esame pirmosios industrinės revoliucijos pabaigoje -

neatsinaujinančių iškasenų kuras, pramonė -

ir staiga, mūsų sistema nebeišlaiko ekologinės pusiausvyros.

Vidinio degimo variklis nebegali išlaikyti ekologinės pusiausvyros.

Daiktų palaikymas freono pagalba, taip pat nebeišlaiko

ekologinės pusiausvyros. Turėtume atkreipti dėmesį į tai, kaip mes

maitinamės, gydome, mokome, transportuojame, komunikuojame

septyniems bilijonams žmonių, tinkamiausiu būdu.

Nėra technologijų, kurios tai padarytų.

Kas išras technologijas

žaliajai revoliucijai? Universitetai? Pamirškit!

Vyriausybė? Pamirškit!

Tai bus verslininkai, ir jie jau tai daro.

Futuristiniame žurnale perskaičiau mielą istoriją,

prieš daug daug metų.

Grupė ekspertų buvo pakviesta

diskusijai apie New Yorko'o ateitį, 1860 m.

Ir 1860'ais, šį grupė susirinko,

ir visi jie spėliojo kas nutiktų

New York'o miestui per 100 metų,

ir išvados buvo vienbalsės:

Po 100 metų New York'o nebebus.

Kodėl? Todėl, kad pažvelgę į kreivę, jie nutarė,

jog jei populiacija augs tokiu greičiu,

populiacijai išplisti aplink miestą,

prireiktų šešių milijonų arklių,

o šeši milijonai arklių paliktų tiek mėšlo,

kurio nebūtų įmanoma įveikti.

Jie jau tada skendo mėšle. (Juokas)

Taigi, 1860, jie jau matė tas užterštąsias technologijas

kurios uždusins New York'ą.

Taigi kas įvyksta? Po 40 metų, 1900'aisiais,

Jungtinėse Amerikos Valstijose, buvo 1001

automobilių gamybos kompanijų. 1001.

Naujosios technologijos atsiradimas,

visiškai užvaldė,

visuose užkampiuose buvo mažyčių mažyčių fabrikėlių.

Dearbon, Michigan. Henry Ford.

Kaip ten bebūtų, darbui su verslininkais egzistuoja viena paslaptis.

Pirmiausiai, jiems reikia užtikrinti konfidencialumą.

Kitaip jie neateis su jumis kalbėtis.

Tada jiems reikia pasiūlyti visišką, dedikuotą,

aistringą palaikymą.

Ir tada jiems reikia papasakot visą tiesą apie verslą.

Mažiausia kompanija, didžiausia kompanija,

turi gebėti daryti tris dalykus ypatingai gerai:

Produktas kurį norėsite parduoti turi būti fantastiškas,

turite turėti nerealiai gerą rinkodaros planą,

ir jūs turite ypatingai valdyti finansus.

Spėkit ką?

Niekada nesame sutikę pasaulyje žmogaus,

kuriam tai pavyktų, pardavinėti ir rūpintis fiansais.

Tai neegzistuoja.

Toks asmuo dar negimė.

Mes atlikome tyrimą, ir patikrinome

100 svarbiausių kompanijų pasaulyje -

Carnegie, Westinghouse, Edison, Ford,

visas naująsias kompanijas, Google, Yahoo.

Yra tik vienas dalykas, kuris jungia

visas sėkmingiausias pasaulio kompanijas, tik vienas:

Nei viena nebuvo įkurta vieno žmogaus.

Šiuo metu mokome verslumo šešiolikmečius

Northumberland'e, ir pamokas pradedame duodami perskaityti

du pirmuosius Richard'o Branson'o autobiografijos puslapius.

Jų užduotis yra pabraukti,

tuose Richard'o Branson'o autobiografijos puslapiuose,

kiek kartų Richard'as naudoja žodį "Aš"

ir kiek kartų jis naudoja žodį "Mes".

Žodžio "Aš" ten nėra, o žodį "Mes" jis pakartoja 32 kartus.

Pradėdamas jis nebuvo vienas.

Niekas nepradeda verslo vienas. Niekas.

Mes galime sukurti bendruomenę,

kurioje būtų gabūs žmonės, atėję iš mažų verslų,

sėdintys kavinėse, baruose, jie yra jūsų atsidavę bičiuliai,

kurie jums padarys tą patį, ką kažkas padarė šiam

džentelmenui, kuris kalba apie tai.

Kasnors, kas pasakys tau, "Ko tau reikia?

Ką tu gali padaryti? Ar tau gali pavykti?

Puiku, ar gali tai parduoti? Ar moki apsieiti su pinigais?"

"O ne, aš negaliu to padaryti." "Ar norėtum, kad tau rasčiau ką nors?"

Mes įgaliname bendruomenes veikti.

Mes turime sąvanorių grupeles, kurios priklauso Verslumo Palaikymo iniciatyvai,

ir yra tam, kad pagelbėtų jums rasti resursų ir žmonių.

Mes atradome, jog vietinių žmonių

sumanumo stebuklas yra tas,

kad galima pakeisti šios bendruomenės kultūrą ir ekonomiką,

vien tik užčiuopiant žmonių aistrą,

energiją ir vaizduotę.

Ačiū. (Plojimai)