Piešiniai, rodantys mūsų Žemės grožį ir trapumą

Zaria Forman kurtos didelio formato kompozicijos, kuriose tirpsta ledynai, ledkalniai plūduriuoja stikliniame vandenyje ir putomis žėri bangos, nagrinėja kitimo akimirkas, veiksmą ir ramybę. Pasiklausykite jos, kaip ji aptaria meditatyvinį meninės kūrybos procesą ir jos darbų atsiradimo priežastis. „Mano piešiniai aukština grožį to, ką mes galime visi prarasti“, sako ji. „Tikiuosi, jog jie gali tarnauti kaip įrašai didingų, nuolat kintančių peizažų.“

Aš manau, kad mano gyvenimo misija –

savo darbu kalbėti,
apie klimato kaitos problemos svarbą.

Aš keliavau į Arkties šiaurę,
kad įamžinčiau besivystančią istoriją

apie ledyno tirpimą

ir į pietus nuo pusiaujo ištirti kylantį
jūrų lygį.

Neseniai lankiausi ledinėje Grenlandijos
pakrantėje

ir ne daug virš jūros lygio
esančiose Maldyvų salose,

sujungdama dvi, atrodo, skirtingas,
tačiau vienodai nykstančias

mūsų planetos dalis.

Mano piešiniai tiria perėjimo akimirkas,
audringumą

ir ramybę peizaže,

kurie žiūrovams leidžia
emociškai suartėti

su vieta, kurioje niekada
nebus progos apsilankyti.

Aš renkuosi parodyti grožį,
o ne nuniokojimą.

Jeigu jūs galite pajusti šių vaizdų
didingumą,

galbūt jūs būsite įkvėpti juos globoti
bei saugoti.

Elgsenos psichologija mums sako,
jog mes imamės veiksmų

ir priimame sprendimus labiausiai
pagal savo emocijas.

Moksliniai darbai parodė, jog menas
turi poveikį mūsų emocijoms

labiau negu gąsdinantis žinių reportažas.

Ekspertai pranašauja vasaras
šiaurėje be ledo

jau nuo 2020-ųjų.

Jūros lygiai gali pakilti tarp 60 cm ir
3 metrų

iki amžiaus pabaigos.

Aš paskyriau savo karjerą
šių projekcijų skleidimui

su įtaigiomis priemonėmis,

kurios mus išjudina taip, kaip
statistika negali.

Pirmiausiai aš nukeliauju į vietas,

kur klimato pokyčiai
juntami stipriausi.

Toje vietoje aš padarau tūkstančius
nuotraukų.

Kai grįžtu į studiją,

dirbu padedama patirties atsiminimų ir
nuotraukų,

kad sukurčiau didelio masto
kompozicijas,

kartais virš 3 metrų pločio.

Piešiu su minkšta pastele, kuri yra
sausa kaip medžio anglis, bet spalvina.

Savo darbą vadinu piešiniais, tačiau
kitiems tai – paveikslai.

Nors man labai nepatinka, kai mane vadina
„piešėja pirštu.“

(Juokas.)

Aš nenaudoju įrankių

pigmentą ant popieriaus valdžiau

savo pirštais ir delnais.

Piešimas man yra meditacijos forma.

Ji nuramina mano protą.

Tai, ką piešiu, aš matau

ne kaip ledą ar vandenį.

Vietoj to, paveikslas yra „nurengiamas“

iki savo paprastos spalvos formos
ir pavidalo.

Kai kūrinys pabaigtas,

pagaliau galiu patirti tą kompoziciją kaip
pilną,

kaip ledkalnis plūduriuoja per
stiklinį vandenį,

ar iškylanti banga su puta.

Vidutiniškai, prie šio kūrinio
dydžio užtrunku apie,

kaip matote, 10 sekundžių.

(Juokas.)

(Plojimai.)

Iš tiesų, panašiau apie 200 valandų,
250 valandų kažkam tokio dydžio.

Aš piešiu jau nuo tada, kai
į rankomis galėjau suimti kreidutę.

Mano mama buvo menininkė, ir man
augant,

mes visada turėjome meno reikmenų
visame name.

Mano mamos meilė fotografavimui

pastūmėjo ją į tolimiausias žemės vietas,

ir mano šeimai bei man gana pasisekė,

kad galėjome kartu dalyvauti ir palaikyti
ją šiuose nuotykiuose.

Mes jodinėjome kupranugariais
Šiaurės Afrikoje

ir keliavome rogėmis su šunimis
sniegu netoli Šiaurės Ašigalio.

2012-ųjų rugpjūtį vadovavau
pirmai savo ekspedicijai,

grupei menininkų ir mokslininkų
Grenlandijos šiaurės vakarų pakrantėje.

Iš pradžių mano mama turėjo
vadovauti šiai išvykai.

Mes abi buvome ankstyvame planavimo
etape

ir planavome keliauti kartu,

kai ji tapo smegenų auglio auka.

Vėžys greitai perėjo per jos kūną
ir protą,

ir ji pasitraukė iš gyvenimo po šešių
mėnesių.

Per jos sirgimo mėnesius

jos atsidavimas ekspedicijai niekada
nesvyravo, ir aš daviau pažadą,

jog aš įgyvendinsiu paskutinę kelionę.

Mano mamos aistra Šiaurei

pasireiškė aidu per mano patirtį
Grenlandijoje,

ir aš pajutau galią

ir peizažo trapumą.

Absoliutus ledkalnio dydis

yra pribloškiantis.

Ledo laukas yra gyvas judesiais ir
garsais,

ko niekada nesitikėjau.

Aš išplėčiau savo kompozicijų mastą,

kad parodyčiau jums tą patį
pagarbos jausmą, kurį patyriau.

Ir nors ledo didybė yra akivaizdi,

akivaizdus ir jo pažeidžiamumas.

Iš savo valties

aš galėjau matyti prakaituojant ledą
po ne pagal metų laiką šilta saule.

Mums buvo suteikta galimybė aplankyti
daugelį Inuitų bendrijų Grenlandijoje,

kurie dabar susiduria su daug
iššūkių.

Vietiniai su manim kalbėjo apie
didžiulius plotus ledų upių,

kurie taip nebesušąla, kaip anksčiau.

Be ledo, jų medžioklės ir žemdirbystės
plotai

yra itin sumažinami,

grąsindami jų gyvenimo būdui ir išlikimui.

Tirpstantys Grenlandijos ledynai

yra vieni didžiausių prisidedančių
faktorių prie kylančio jūros lygio,

kuris jau pradėjo skandinti

kai kurias mūsų pasauly žemai esančias
salas.

Po vienerių metų kelionės į Grenlandiją
aplankiau Maldyvus,

žemiausią ir plokščiausią šalį
visame pasauly.

Kai aš buvau ten, sukaupiau
paveikslus ir įkvėpimą

naujam darbui:

bangų piešinius, kurios skalauja krantą
šalies,

kuri gali atsidurti visiškai po vandeniu
jau šiame amžiuje.

Sukrenčiantys įvykiai nutinka kasdien

ir globaliu, ir asmeniniu mastu.

Kai buvau Grenlandijoje,

išbarsčiau savo mamos pelenus vidury
tirpstančio ledo.

Dabar ji lieka kaip dalis peizažo, kuris
jai labai patiko,

panašiai kaip ir peizažas, išnyksta
ir įgauna naują formą.

Tarp visų dovanų, kurias man davė mama,

buvo gebėjimas susitelkti labiau
ties pozityviais,

nei negatyviais dalykais.

Mano piešiniai aukština grožį to,
ką mes visi galime prarasti.

Tikiuosi, jog jie gali tarnauti kaip
įrašai didingų, nuolat kintančių peizažų,

dokumentuoti kismą ir įkvėpti
mūsų pasaulinę bendruomenę

imtis veiksmų dėl ateities.

Ačiū.

(Plojimai.)