Awakening Mind Part 1, "Know Thyself" (2023) - Complete HD Film

Prabudimas

tai sekantis natūralus
žmonijos vystymosi etapas.

Prabudimas tai tiesiog atpažinimas
mūsų esminės prigimties.

Ir tai tikrai nėra kažkokia mistinė
religinė patirtis,

kuri prieinama tik keletui žmonių.

Tai pasiekiama kiekvienam.

Iš esmės mes jau esame
pilnai prabudę ir sąmoningi.

Ir tai yra visiškai neribota.

Tavo tikroji prigimtis yra arčiau

nei tas TU - kuris manai, kad esi.

Sąmoningumas
tai galutinė visatos tikrovė.

Sekantis žingsnis mokslo srityje yra
pripažinti, kad sąmoningumas yra visko esmė.

Prabudimas. Kas tai?

Kas nors man tai paaiškinkite.

Proto Prabudimas. Pirma Dalis: Pažink Save

Kas yra Prabudimas?

Ar tai "tikrasis aš", "neišvengiamas aš",
"neegzistuojantis aš"

O gal Buda prigimtis,
Tao ar Kristaus Sąmoningumas,

tai tikrai nėra svarbu.

Filme, kurį dabar žiūrite,
mes tai vadinsime suvokimu.

Suvokimas

nėra priklausomas nuo jokios religijos.

Prabusti ar suvokti savo suvokimą

tai kaip prabusti iš gilaus sapno

sapno apie tavąjį personažą

kurį žaidi savo gyvenime

Būdami šiais pesonažais

mes tyrinėjame pasaulį

visame jo grožyje ir baisume.

Galime tai vadinti
gyvenimo ir mirties dvylipumu.

Per gyvenimą einame nesustodami
susikoncentravę į savo personažus

mintis ir pojūčius.

Gėris ir blogis.

Karas ir taika.

Šviesa ir tamsa.

Gimimas ir mirtis.

Tęsis iki to momento, kai mes
prabusime ir suvoksime

kad mes neesame tas personažas.

Pakvietimas

Šis filmas tai pakvietimas jums

atvirai susijungti su
savo tikrąja prigimtim.

Ir giliai suvokti, ne tik proto lygyje...

Kas tu esi?

Mes kartosime

Šį pakvietimą įvairiais būdais.

Kai klausi savęs:
"Kas aš esu?"

Leisk viskam aplinkui tiesiog būti.

Nejudink minčių, kąnors sukurti

Ar ieškoti tam tikrų atsakymų.

Ir tuo pačiu metu nestumk
minčių šalin, kurios ateina.

Tiesiog norėk...
Norėk patirti kas tu iš tikrųju esi?

Leisk protui būti -
nieko nežinančiu protu.

Prabudimas tai atsakymas į
visas pasaulio problemas

Visos pasaulio problemos
kyla iš kliedesių.

Kliedesių užvaldžiusių protą.

Vienas iš jų yra tai kad tu tiki
jog esi šis sutvarstytas personažas.

Kai gyveni tikėdamas, jog esi
mažas ir atskirtas nuo visko,

tu nuolatos jauti kažkokį tai
nepasitenkinimą.

Tas jausmas gali būti kilęs iš patirtų traumų,

Arba tiesiog nepasitenkinimo jausmas
"antrąjame plane"

"kažkas čia ne taip.

Kažkas negerai. Kažko trūksta."

Ir netgi kai gyvenimas atrodo malonus,
net kai kažką pasaulyje pasieki,

netgi kai santykiai su aplinkiniais
yra geri,

Jei tik akimirkai sustoji,

apima toks nepasitenkimo jausmas

kai jautiesi izoliuotas ar
nuo kažko atskirtas.

Šis jausmas, kurį tikriausiai jaučia

dauguma žmonių,
gali mus motyvuoti

prabusti iš to mažo, nuo
visko atskirto savęs.

Savęs, kuris ir ateina iš
savotiškos baimės būti atskirtam.

Šis personažas tavyje turi tokį polinkį
griebti už viso ko jis nori.

Visa tai tik rinkinys
suformuotų sąlygų tavo galvoje,

kurios tave traukia prie to ko tu nori,
ir stumia šalin nuo to, ko tu nenori.

Tai nesibaigiantis procesas
kurį galime vadinti

malonumo principu:
siekti malonumo, vengti skausmo.

Ir kai mes tikime, jog esame

šis personažas
ir laikomės tų suformuotų sąlygų,

Tada mes kenčiame ir
kuriame kančią pasaulyje

Tada pasaulis tampa mūsų
egoistinio suvokimo atspindžiu.

Didžiulis privalumas prabusti

yra tai, kad tu kenti mažiau

ir žmonės aplink tave kenčia mažiau.

Neturiu abejonių, kad mano
pirminis ryšys su

mano supratimu apie tai
kas yra Dievas, buvo Prabudimas,

didžiausias Prabudimas
kurį kada nors patyriau.

Atrodo kad buvau giliai įmiges
visus 50 metų.

Vaikščiodamas aplik, kai robotas,
atlikinėdamas užduotis, kurios

man buvo suformuotos nuo pat
jaunystės. Turėjau formulę:

Mergina, mašina, geras darbas,
nuosavas namas.

Formulę, kuri man atrodė teisinga,
laimingo gyvenimo formulė.

Aš ja tikėjau iki kol man suėjo
53 metai

Ir suvokiau, kad nors ir sėkmingai
pasiekiau gyvenime daugelį dalykų,

įtraukiant ir profesinę sėkmę.
Suvokiau - visa tai niekada nebuvo svarbu.

Aš, kuris prabudo, 53 metų amžiaus
suvokdamas

kad visa tai nesvarbu

kad visa tai nieko nereiškia

Buvau šokiruotas, kai supratau
kiek mažai reikšmės visa tai turi.

Kaip visa tai yra beprasmiška.

Kas Tu?

Kai tu nustoji sekti scenarijų

kuris buvo parašytas tavo personažui.

Ar paveldėtas iš tėvų, visuomenės

ar suformuotų genetinių sąlygų.

Tada šiame žaidime atsiveria
naujos dimensijos.

Atsiveria kelias,

kuris nera skirtas pasiekti
tam tikrą tikslą.

Tai kelias be kelio

nutraukiantis visas iliuzijas

kad tu atsidurtum būtent
ten, kur esi dabar.

Aš vardu Rupert Spira.

Aš kalbu apie esminį
nedviprašmiškumą

kuris glūdi

didžiosiose religinėse ir dvasinėse
tradicijose.

aš taip pat rašau ir vedu
meditacijų programas

taip pat pokalbius, kurių tikslas yra

paskatinti ir praturtinti

šio suvokimo atpažinimą.

Taip pat suprasti,

kad taika ir džiaugsmas

kurių mes taip visada trokštame

labiau už viską, niekada

pagal apibrėžimą, niekada
nebus atrasta objektyvioje patirtyje.

Objektai, įvairi veikla ar santykiai

tau netneš laimės ar taikos.

Aš siūlyčiau

aiškiai tai suprasti

ir nesugaišti likusio gyvenimo

ieškant pasitenkinimo
ten, kur jo rasti neįmanoma.

Visi, kurie dabar žiūri šį filmą
daro tai tikslingai, todėl, kad

jau suvokė ar bent jau nujautė

kad taika ir džiaugsmas,
kurių jie taip ilgisi, nebus atrasta

išorėje. Jie pradėjo ieškoti

tikrojo savęs.

Tai pačios svarbiausios paieškos

kurias žmogus gali atlikti.
Ir tik nuo jų priklauso

mūsų laimė.

Didžiausias klausimas mano gyvenime,

kuris, tikiu aplanko daugumą žmonių
ankščiau ar vėliau, yra

"Iš tikrųjų, koks tikslas?"

"Koks yra gyvenimo tikslas?"

Mano nuostabai,
man buvo pasakyta

kad gyvenimo tikslas neturi nieko
bendro su tuo ką aš dariau.

Tai ne mano darbas.

Ne karjera.

Tai beveik neturi nieko bendro su
išoriniu pasauliu.

Tai tik mano gyvenimo aspektai,
bet tikrai ne gyvenimo prasmė.

Kaip dabar suprantu,
gyvenimo prasmė

yra patirti

išreikšti, parodyti ir įgyvendinti

savo tikrąją tapatybę,
kas aš iš tikrųjų esu.

Manau, kad didžiausias klausimas

su kuriuo dauguma žmonių susiduria,
yra klausimas,

kurio beveik niekas sau neužduoda
arba neatsako.

Didžiausias klausmas gyvenime,
mano supratimu yra:

"Kas aš iš tikrųjų esu?"

"Kas aš?"

Ar aš tiesiog fizinė butybė

kaip paukštis danguje
ar žuvis jūroje?

Gal truputį sudėtingesnis,
bet tiesiog fizinis objektas.

Gimstu, gyvenu, mirštu.

Tai tik pradžia ir pabaiga.

O gal yra įmanoma, gal tikrai
įmanoma,

kad aš daugiau nei tai?

Gal įmanoma, jog aš esu dvasinė būtybė

ir tiesiog patiriu fizinį pasaulį?

Kiekviena tavo gyvenimo patirtis

atvedė tave prie šio
pasaulinio klausimo

Kas Tu Esi?

Neieškok atsakymo su proto pagalba.

Leisk viskam aplinkui tiesiog buti,
ten kur tai yra.

Atsakyk: Kas suvokia protą?

Pajausk viską, kas iškyla.

Kas dabar patiria tuos jausmus?

Leisk sau būti šioje patirtyje,
su visais atsakymais, kurie iškyla

kaip rezultatas tavo prašymo.

Aš vardu Donald Hoffman

esu Kalifornijos universiteto Irvine
kognityvinių mokslų profesorius.

Mano darbas buvo mokyti studentus

dabar esu emeritas ir
nebedėstau. Dabar užsiimu

tyrimais apie suvokimą,
matematinius sąmonės modelius

ir kaip fizika ir erdvė-laikas
gali atsirasti

iš visiškai matematiškai tikslios
suvokimo teorijos.

Mano gyvenimo kelionė buvo

ir dvasinė, ir mokslinė.

Mano tėvas buvo fundamentalistų
krikščionių pastorius.

Sekmadieniais aš klausydavausi jo.

o mokykloje turėjau tiksliųjų
mokslų pamokas. Šios pusės

konfliktavo. Istorios is abiejų pusių
buvo prieštaringos.

Ir paauglystėje supratau,
kad turiu visa tai išsiaiškinti dėl savęs.

Nusprendžiau, kad klausimas

į kurį ieškosiu atsakymo pirmiausia bus:
ar mes tik mašinos?

Ar žmonės tik mašinos ar ne?

Aš turiu omenyje, iš fizinės perspektyvos,
mes tiesiog esame mašinos.

Iš dvasinės pusės,
mes neesame mašinos.

Tada nebuvo pakankamai
tikslu pasakyti, kas mes esame.

Todėl aš nusprendžiau užduoti šį klausimą

moksliškai, ar mes tik mašinos?

Mano manymu geriausias būdas tai padaryti
buvo studijuoti dirbtinį intelektą

Ir tada aš persikėliau į MIT

pradėjau studijuoti
dirbtinį intelektą laboratorijoje

ir tuo pačiu metu smegenų ir
kognityvinių mokslų departamente

studijavau žmogiškąją mūsų pusę.

Norėjau suprasti ką gali mašinos
ir kas tokio svarbaus yra

apie žmones ir žmonių neuromokslą.
Ir norint atsakyti

Į šį klausimą,
ar dvasinės tradijos teisingos?

Ir ar mes esame daugiau
nei tik mašinos?

O gal fizinė ir mokslinė pusė
sako tiesą?

Ir mes esame tikrai tik mašinos?

ir suvokimas yra tik smegenų

veiklos artefaktas.

Mokslinis materialistinis požiūris,
kuris dominavo praėjusiame amžiuje,

neigia visko, kas yra už fizinio
pasaulio ribų, egzistavimą,

bet ko, ko negalima

patvirtinti moksliniais įrodymais.

Mokslas tai aklavietė

Jis negali peržengti didžiausio
paradokso, kvantinėje fizikoje,

kuri privertė jį susidurti
su stebėtoju,

pačiu suvokimu.

Panašiai kaip ir religijos,
daugeliu atvejų, veikia

tik tikėjimo lygmenyje.

Jos prarado savo pirminį tikslą, kuris
buvo vesti žmones prie jų patirties

apie tikrąją tiesą -
kas mes iš tikrųjų esame.

Tarpas tarp mokslo ir dvasingumo

abi sritis padarė skurdžiomis.

Religijoms ir dvasingumui
labai reikalingi griežti metodai,

kurie sukurtų palankias
sąlygas prabudimui.

Ir mokslui taip pat reikia atsiverti
ir atsisukti

į galimybę, kad kažkas egzistuoja
už fizinio pasaulio ribų.

Ir tai nereiškia, kad mums reikia
atsisakyti religijos ar mokslų

bet stipriau gilintis,
būti pasiruošus pakeisti save,

kad taptume geresniu įrankiu
tyrimui.

Mes esame tie, kurie
atliekame eksperimentą,

ir tuo pačiu esame
pats eksperimentas.

Religija tai kalba
ir talpykla

šių meditacijos ir dvasingumo
tradicijų,

kurios buvo parašytos ir perduotos

iš kartos į kartą.

Žinoma, egzistuoja tam tikra
labai tiesioginė kalba,

kuri atskiria religijas ir kultūras,

kai kau kurie dalykai yra priimami
labai tiesiogiai.

Bet kau tu pajunti religijos dvasią,

gali atrasti

kelią atgal į autentišką prabundimą.

Kiekvienas turi potencialą,
ar jie tikintys ar ne,

nes prabudimas slypi

mūsų žmogiškąjame suvokime,
nuo pat gimimo.

Todėl kad ir kaip tai vadinsime,
ir ar kalbėsime ar ne,

yra tam tikri principai,
kurie atrodo tokie patys

visose šiose skirtingose religijose

ir dvasinėse bei meditacijos tradicijose.

Kai buvau jaunesnis, šis supratimas

daugiausiai buvo prieinamas
Rytų dvasinėse tradicijose.

Jis buvo prieinamas ir Vakarų
tradicijose,

bet buvo taip užmaskuotas ir paslėptas

šiose tradicijose,
kad buvo beveik nepasiekiamas.

Todėl daugelis mano kartos žmonių
keliavo į Rytus

arba bent jau keliavo mintimis,
kad atrastų šį supratimą

Rytų kultūra, lyginant su

Vakarų kultūra, yra egzotiška.

Taigi šis supratimas
savotiškai įgijo egzotiško skonio

iš kultūrų,
kuriose jis buvo išreikštas.

Ir daugelis žmonių, įskaitant mane,

galvojo, kad yra

kažkas egzotiško
apie ne dvylypį supratimą;

kad tai reikalauja
kažkokių neįprastų gyvenimo būdų,

kad žmonės turi atsisakyti šeimos,
gyvenimo

ar užsiauginti ilgus plaukus
ar pasikeisti vardą, ar prisijungti

prie tam tikrų mokytojų ar tradicijų
arba užsiiminėti keistais veiksmais.

Visi šie dalykai,
kurie neturėjo nieko bendro

su pačia supratimo esme,
Buvo susiję su kultūra,

kurioje supratimas
buvo išreikštas tam tikru metu.

Taigi dabar supratimas
buvo visiškai atskirtas

iš tradicijų ir vietinių kultūrų, kuriose
dauguma mūsų pirmą kartą apie tai išgirdo.

Ir dabar esminis supratimas yra
prieinamas

tokia forma, kad leidžia mums
mėgautis gyvenimu tokiu, koks jis ir yra.

Šeimos gyvenimas,
darbas,

nereikia daryti jokių išorinių
pokyčių gyvenime.

Iššūkis, su kuriuo susiduriame
šiame pasaulyje

yra tai, kad mes manome,
jog yra daugiau nei viena

gyvenimo esmė.

Taigi gyvename

pasaulyje, kurį vadinčiau dvylypiu.

Yra vyrai ir moterys
juoda ir balta,

dideli ir maži, greiti ir lėti, aukštai ir
žemai, čia ir ten, prieš ir po,

bet iš tikrųjų yra tik vienas vienintelis.

Viskas yra vienas dalykas.

Yra tik vienas dalykas.

tai taip išeina, kai
mes žvelgiame giliai į viską

matome: čia ir ten, didelis mažas, greitas
lėtas, aukštas žemas, kairė dešinė

vyras moteris, viskas yra vienas ir tas
pats dalykas, tiesiog išsireiškiantis

skirtingais bruožais bet jokiu
būdu neatskirti vienas nuo kito.

Aš tikiu kas mes visi

esame Dievo

asmeninės išraiškos.

Tikiu, kad Dievas išsireiškia per mus

ir, tiesą sakant, jis egzistuoja

kiekvienoje sąmoningoje būtybėje kosmose.

Ir matau save santykiuose su Dievu

taip kaip banga mato save vandenyne.

Banga nėra atskirta nuo vandenyno

Tai tik vandenyno iškilimas
atskiroje formoje.

Ir kai ši išraiška pasibaigia,

Banga sugrižta atgal i vandenyną
ten iš kur atėjo.

Tam kad vieną dieną vėl galėtų iškilti.

Taigi tikiu, kad mes visi esme
dieviškosios esmės apraiškos,

Ir kai mes matome, kad
viskas aplinkui yra dieviška,

mūsų santykiai su
viskuo aplinkui, pasikeičia.

Ir visos mūsų patirtys

neatmenamai pasikeičia,

Taip keičiasi visas pasaulis.

Kas Yra Suvokimas?

Suvokimas tai
pagrindinė Visatos realybė,

Taigi galime paklausti, jei suvokimas
yra pagrindinė visatos realybė, viskas,

ir visi, tada pasidaro akivaizdu,
kodėl pasaulis mums atrodo

kaip daugybė įvairių atskirų ir
nepriklausomai

egzistuojančių žmonių, gyvūnų ir daiktų,

visų sudarytų iš vadinamosios materijos?

Kaip mes galime suderinti šį teiginį,
kad suvokimas

yra pagrindinė visatos realybė,
kai ji mums rodosi

kaip daugybė įvairių objektų,
sudarytų iš materijos?

Įrodymai, kuriuos naudoju,
teigiant, kad suvokimas yra

visko pagrindas, turi daug aspektų.

Vienas iš argumentų yra tai,

kad pati fizika sako,
jog erdvė-laikas nėra visko esmė,

o evoliucijos teorija taip pat sutinka,
kad erdvė-laikas

ir fiziniai objektai nėra esminė realybė.

Abu šie teiginiai mums sako tik tai,
kad erdvė-laikas nėra visko pagrindas.

Jie mums nesako,
kas yra už erdvės-laiko ribų.

Todėl mano argumentas yra tas, kad tai,
ką fizikai atranda

už erdvės-laiko, yra matematinių
struktūrų atradimai,

bet kas tai yra, iš tikrųjų

nėra aišku.
Kas yra ši sfera už erdvės laiko ribų?

Todėl siūlau, kad sfera už erdvės-laiko
yra susijusi su suvokimu.

Aš teigčiau, kad begalinis suvokimas
turi gebėjimą

lokalizuotis kaip daugybė
atskirų patirčių subjektų,

t.y., visos sąmoningos būtybės,
visi žmonės ar gyvūnai.

Kiekvienas iš mūsų esame begalinės
suvokimo lokalizacijos,

begaliniame suvokime, atėjusio
tik iš begalinio suvokimo,

iš kurio perspektyvos jis mato

savo veiklą kaip išorinį pasaulį.

Taigi tai, kas mums atrodo kaip pasaulis,
sudarytas iš materijos,

iš mūsų lokalizuotų perspektyvų,
yra iš realybės taško tiesiog

vieno begalinio suvokimo veikla.

Kitaip tariant, galutinėje analizėje
nėra jokių atskirų

ar nepriklausomai egzistuojančių
dalykų ar žmonių.

Yra viena begalinė, nedaloma visuma.

Esybės vienybė, kuri tik
atrodo suskaidyta

į akivaizdžią daugybę ir įvairovę
objektų ir dalykų,

kai Vienas pažvelgia į
savo pačio veiklą

per riboto proto

suvokimo priemones.

Kai mes prabundame, suvokiame,

kad yra vienas sąmoningumas,

kuris yra užmaskuotas kaip
visos šios skirtingos būtybės planetoje,

vienas sąmoningumas,
spinduliuojantis per kiekvieno akis.

Tada mes tiesiogiai matome save kituose.

Ir tas polinkis tapti savo ego,

polinkis visko norėti,

nukrenta,
nes mes tiesiogiai suvokiame tiesą.

Tiesa yra ta, kad visi
esame vienas suvokimas.

Patirti save kaip dvasinę bųtybę,

buvo įmanoma tik fizinėje srityje

dėl labai geros priežasties,

nes tik fizinėje sferoje buvo
prieinama tai kas jai priešinga.

Kitaip tariant, pasitelkime pavyzdį,

jei norėčiau patirti save,

metaforiškai, kaip šviesą,

negalėčiau to patirti būdamas
šviesoje,

kai aplinkui nebūtų
nieko kito išskyrus šviesą,

tai yra tobulas dvasinės srities
apibūdinimas

It tuomet aš atsisukčiau į kitą pusę,
kurią vadinu fizine sritimi,

ten kur yra kažkas, kas nėra šviesa.

Nes jei norėčiau patirti save kaip šviesą,

ne tik tai žinoti ar manyti,
bet tikrai tai patirti,

galėčiau tai padaryti tik ten,

kur yra šviesos priešingybė,
šiuo atveju, tamsa.

Taigi aš perkėliau

šią galimybę į fizinę sritį,
kur šviesa ir tamsa egzistuoja

tuo pačiu metu ir
vienoje vietoje,

tada mano kaip šviesos išorinė išraiška,
man leistų būti tuom kuo aš iš tikrųjų esu

Ir šis supratimas siūlo,

kad už mūsų visų skirtumų, mes visi
esame viena it ta pati pati būtybė,

ne panašios būtybės, bet mes visi
tiesiogiai esame vienuma...

Ir meilė yra patyrimo jausmas

šios vienumos ar šios
vienos išdalintos būtybės.

Yra teorema mūsų teorijoje,
kad galiausiai tėra vienas suvokimas.

Taigi mes turime šią daugelio
sąmoningų veikėjų dinamiką.

Bet teorija mums sako,
kad galiausiai visi tie

sąmoningi veikėjai iš tikrųjų yra
tik vieno suvokimo projekcijos.

Dabartinė paradigma moksle

daugelį amžių buvo ir vis dar yra

kad erdvė ir laikas
yra realybės prigimtis.

Jie yra neatskiriami
ir jie yra visko pagrindas.

Ir dar prieš Einsteino laikus, erdvė
ir laikas buvo laikomi atskirais.

Dabar erdvė ir laikas yra,
suvienyti į erdvėlaikį, ir yra laikomi

pagrindine realybės prigimtimi.

Mokslas tada laikė, kad

erdvė laikas ir objektai erdvėje ir laike
yra pagrindinė realybė.

Pavyzdžiui,
kai kalbame apie suvokimą,

tada suvokimas kažkaip turi
būti erdvės ir laiko objektų produktas.

Toje fizikalistinėje sistemoje
erdvė, laikas ir fiziniai objektai

be suvokimo,
yra pagrindinė realybė.

Ir tuomet suvokimas atsiranda vėliau
evoliucijos proceso metu. Tiesa?

Kad po Didžiojo Sprogimo,
suvokimas neegzistavo,

buvo tik erdvė-laikas ir energija.

Energija susitelkė
į didžiules dalis

ir galiausiai atsirado gyvybė po
kas žino, kiek milijonų

ar šimtų milijonų
ar milijardų metų.

Ir tik po to atsirado suvokimas.

Jei ši teorija būtų tiesa, tai kai
mes mirštame, tuo pačiu metu mirtų

suvokimas ir mūsų fizinė
forma, kuri atrado suvokimą.

Taigi fizikalistinė samprata
iš tiesų visiškai panaikina galimybę

kad suvokimas yra visko pagrindas
ir teigia, kad kai tavo

kūnas miršta, suvokimas
išnyksta kartu su juo

Iš kitos pusės žiūrint

mes su kolegomis, pasitelkėme
evoliucijos teoriją

pabrėžti, kad evoliucijos teorija
įrodo, jog erdvė ir laikas

nėra visko pagrindas,

ir išvadoje: fizikalistinė
evoliucijos interpretacija nėra teisinga.

Idėja, kad erdvė, laikas ir
mažos dalelės skraidančios erdvėje

kažkaip susikaupė į
organizmus

yra klaidinga samprata, nes
erdvė-laikas, savaime nėra fundamentalūs.

Mes siūlome idėją apie dinamiką
už erdvėlaikio ribų,

kuri yra daug turtingesnė.

Taip pat įtraukdami ir
senąsias teorijas.

Kai fizikai sako, kad
erdvė-laikas yra

pasmerkta žlugimui, nereiškia,
kad Enšteinas buvo neteisus.

Tikrai ne.

Bet kokia nauja teorija, kurią fizikai
atras už erdvėlaikio ribų,

tegul grąžina mums Enšteiną
ir kvantinę teoriją.

Kitaip, ji bus neteisinga

Visos mūsų senosios teorijos

yra nuostabūs, nuostabūs
draugai ir mes jas išlaikysime

kaip specialius atradimus
gilesnėje teorijoje.

Taigi mūsų suvokimo teorijoje
mes turime daryti tą patį.

Negalime tiesiog siūlyti
bet ko...

Mes turime turėti suvokimo
teoriją, kuri grąžina

mums ervę ir laiką, kvantinę

ir reliatyvumo teoriją
taip pat grąžina mums

evoliuciją natūralios atrankos būdu.

Jei negalime to įrodyti tiksliais
matematiniais sprendimais,

tuomet nėra priežasties mokslininkams
rimtai vertinti mūsų Suvokimo teoriją.

Tai atrodo kaip - suvokimas užsideda
virtualios realybės akinius.

Suvokimas užsideda VR akinius
sukurtus iš mąstymo ir suvokimo.

Ir taip darydamas,
akimirksniu jis lokalizuojasi

savo paties veikloje.

Ir per tuos akinius
jis mato

dalykus pro ribotą sąmonę; mato,
girdi, liečia, junta skonį ir kvapą.

taip pat fragmentuoja
savo paties, būties vienybę.

ir padaro taip, kad ji atrodytų
kaip 10 000 skirtingų daiktų.

Ką aš siūlau, yra tai,

kad Visata yra daug daugiau
nei tik ribota sąmonė.

Aš nesiūlau, kad Visata rodosi
tik mūsų apribotame mąstyme.

Visata egzistuoja už mūsų
riboto mąstymo sienų, bet suvokimo viduje

Tačiau būtent mūsų ribotas mąstymas

suteikia Visatai jos pasirodymą.

Taigi, kai mes žvelgiame į Visatą,
mes matome tikrovę,

kuri egzistuoja dar prieš ją suvokiant.

Tačiau tai ką mes matome, tėra
realybė matoma per mūsų suvokimo prizmę,

kuri ir suteikia realybei išvaizdą.

Taigi, Prabudimo idėja, daugelje
dvasinių tradicijų, buvo apie tai

kad tai, ką mes laikome tikrove

– objektai erdvėje ir laike,
mūsų fiziniai kūnai ir taip toliau

– nėra galutinė tikrovė,
kad egzistuoja daug gilesnė tikrovė,

sąmonės tikrovė, kuri peržengia
erdvę ir laiką ir fizinius objektus,

ir kad mes nesame atskirti
nuo šios tikrovės.

Ši tikrovė tam tikra prasme
yra esmė to kas mes esame.

Taigi, Prabudimas yra prabudimas iš iliuzijos,

kad aš esu tik kūnas erdvėje ir laike,
iki supratimo, kad aš

iš tikrųjų esu visko, ką matau
erdvėje ir laike, autorius.

Aš realybę kuriu "skrydžio metu“
(spontaniškai), viską matant ir suvokiant

Kaip prabusti?

Žmogus prabunda suvokdamas,

kad tai, kas mes iš esmės esame,

jau yra visiškai pabudęs,
visiškai sąmoningas,

užbaigtas, vientisas,
patenkintas ir ramus.

Tai taip, kaip klausti,

kaip saulė tampa apšviesta?

Jos prigimtis yra šviesa.

Ji jau yra visiškai apšviesta.

Mūsų esminė prigimtis
jau yra ramybė ir laimė.

Ir ne visi mes tai suprantame,
nes mūsų tikroji prigimtis yra taip

stipriai sumaišyta su mūsų
patirtimis, kad jos natūrali

ramybė ir laimė tampa užtemdyta.

Dėl to mes manome, kad mūsų
prigimtinė būtybė turi būti apšviesta.

Ne, mūsų esminė būtybė
neturi būti apšviesta

daugiau nei saulė turi būti
apšviesta anksti ryte.

Saulė visada šviečia taip pat skaisčiai.

Mūsų esminė prigimtis taip pat
visada šviečia ramybe ir džiaugsmu.

Tačiau šią ramybę ir džiaugsmą
užtemdo nerimas ir visko trūkumas,

kurie charakterizuoja
mūsų mintis ir jausmus.

Nėra jokio žmogaus, kuris prabunda.

Taigi aš, kuris prabudau,

pabudau iš šio Dano struktūros,

meditacijos centre.

Tai buvo Zen centras.

Mes atlikome Zen sesshin,

tai yra ilgas intensyvios
praktikos laikotarpis.

Zen yra nuostabus
kurti šią aplinką,

kurioje yra sąlygos,
be išeities.

Taigi Dano personažas,
kuris išmoko medituoti,

Ir kuris visą šį laiką meditavo,

šis meditacijos "darytojas",

suprato, kad jis negali prabusti.

Atrodė, kad visi meditacijos triukai,

visos pamokos, kurios buvo išmoktos,
buvo nenaudingos.

Atėjo momentas, kai tas personažas,

kuris bandė pabusti,

niekada ir neprabudo.

Personažas, kurio gyvenimą aš gyvenau,
tas personažas, kurį aš vaidinau

visą savo gyvenimą, turėjo būti paleistas
arba mirti...

Ir kas liko?

Kas liko, kai nebeliko "darytojo",

kai nebeliko to kuris meditavo,

medituojančio ar dariančio kažką,
kas vadinama meditacija,

kas liko buvo mano tikroji prigimtis
arba aš... tiesiog aš.

arba aš... tiesiog aš.

Kai mes pabundame iš šio
mažo, atsiskyrėlio, jausmo,

mes nenužudome savo ego

ir nekovojame su juo.

Kas įvyksta - mes išleidžiame
jį į "ankstyvą penciją"

iš jo kasdieninio darbo.

Ir tada priimame jį būti

mūsų pasąmonės dalimi.

Ir tai mums suteikia laisvės
jausmą iš karto,

nes mes nebežiūrime į
pasaulį per mažą objektyvą,

ir su atvira širdimi ir atviru protu
tokiu būdu,

dar stipriau susijungiame
ir susivienyjame.

Prabusti tai nėra tas pats, kas
dvasiškai nušvisti.

Niekas nėra pabudintas ar apšviestas.

Tai yra šviesos pripažinimas,
tyro žinojimo šviesos,

kurios prigimtis yra ramybė ir laimė,

tai kuom mes ir esame.

Mano vardas yra Lisa Natoli,
mane žmonės žino, kaip dvasinę mokytoją.

Mokau apie prabudimą, dvasinį gydyma
ir transformaciją.

Prabudimas yra tikrosios tavo
prigimties atpažinimas,

ir tai yra suvokimas to,
kas tu iš tikrųjų esi, kas yra - suvokimas

Ir Suvokimas yra tik vienas žodis iš
daugelio žodžių, kuriuos žmonės naudoja

apibūdinti sąmoningumą, gyvenimą, meilę,
Dievą,

šviesą.

Taigi pabusti ir pripažinti,
kad aš nesu šis kūnas,

kad aš esu tas, kas niekada
nemiršta ir niekada negimsta,

man buvo sudėtinga.

Esu dvasiniame kelyje nuo 1992 metų.

Pradėjau su knyga "A Course in Miracles".

Aš ją studijavau labai religingai.

Aš buvau taip stipriai įsipareigojusi
atrasti ir

pažinti Savąjį Aš, pažinti Dievą, prabusti...
Man niekaip nepavyko..

nes aš tikėjau, kad pabudimas

buvo kažkas mistiško,

kad kažkas atsitiks,
kad kažkas įvyks,

ir tai būtų kaip Jėzus

arba Buda ar visi šie šventieji žinovai

ir kad ir kaip bandžiau,
man nieko nesigavo.

Aš negalėjau suprasti, kodėl.

Kodėl, kai aš esu taip įsipareigojusi

ir patiriu gilius ramybės ir laimės bei
džiaugsmo momentus...aš vis dar kovoju?

tada pradėjau suprasti mūsų
tikrosios prigimties paprastumą,

kuris yra sąmoningumas.

Taigi tiems, kurie dabar manęs klausosi,

sąmoningumas, kuris girdi šį balsą,
tai ir yra - kas mes esame.

Ir jis neturi vietos,
neturi lyties,

neturi spalvos, neturi kūno

ir yra visiškai beribis.

Taigi prabudimas yra tada,
kai mes pabundame

į savo tikrąją prigimtį.

Mes pabundame ir suvokiame,
kad "aš esu šios patirties sąmoningumas

čia ir dabar"

Ir tai yra taip paprasta,

kad mes tiesiog
tai praleidžiame.

Mes manome, kad tai
negali būti taip paprasta.

Tikrosios prigimties

pripažinimas neveda į laimę.

Tai ir yra laimė... Mūsų tikroji prigimtis

ir yra laimė.

Taigi, mūsų tikrosios prigimties
pripažinimas yra laimės patirtis.

Kas šiuo metu yra sąmoningas?

Protas ieškos kažko

arba bandys tai komplikuoti.

Tu jau esi tai,

ko protas ieško.

Protas visada tai praleis.

Taigi neieškok atsakymo prote.

Neatstumk savo minčių

ir netapk jose įstrigęs.

Tiesiog paleisk susidomėjimą
ar prisirišimą prie minčių,

idėjų ir įsitikinimų.

Siek tiesiogiai patirti,

kas iš tikrųjų esi.

Nebandyk neigti proto ar pasiekti
tam tikros būsenos.

Visi veiksmai, visas manipuliavimas,

visi judesiai yra daugiausiai
kontroliuojami protu.

Leisk protui būti tokiu, koks jis yra.

Kartais žmonės gali pabusti
tiesiog kasdienybėje.

Ir tai nebūtinai turi praktikuotis.

Taigi kartais gyvenime įvyksta dalykai,
kurie pertraukia jūsų kasdienybės modelį,

Ir pritraukia spontanišką prabudimą.

Bet jei kažkieno gyvenimas tiesiog
tęsiasi automatiškai

besikartojančiais įvykiais ,tada reikia

imtis tam tikros intervencijos.

Kai žogus yra kviečiamas pabusti
šis "pertraukimas" jo kasdienybėje

yra kartais vadinama "sadhana"
arba dvasine praktika.

Ir šios praktikos visada yra

su sąlygomis.

Jos yra tai, ką mes išmokstame
su proto pagalba.

Ir padidina tikimybę prabudimui,

tarsi atlaisvindamos mazgus mūsų vidinėje
susidariusioje struktūroje.

Kartais sakoma, kad pabudimas įvyksta
atsitiktinai, bet besipraktikuodami mes

tampame labiau linkę
į tokius atsitiktinius įvykius.

Įvairios technikos, praktikos
gali būti labai naudingos,

palengvinti šiuos atsitiktinumus.

Tačiau tam tikru momentu
ateina laikas jas paleisti.

Nes jei protas nuolat
imasi praktinių veiksmų

tada jis turi

kontrolę ir sėdi vairuotojo kėdėje.

Taigi praktikuotis yra naudinga,
labai naudinga

taip kaip maži žingsneliai link
naujos lengvesnės

vidinės savęs struktūros,

kuri palaipsniui tampa pralaidesnė

mūsų tikrąjai prigimčiai.

Praktikavimosi paradoksas yra tas,
kad kai pagaliau prabundi,

suprantati, kad visos praktikos

buvo atliekamos netikro savęs,

personažo dalyvaujančio
VR žaidime, ir kad TU,

tikrasis TU, niekada
nebuvai supančiotas.

Viskas, ką turite padaryti,
tai atsisakyti ego reikalavimų,

nustoti viską fiksuoti.

Viskas, kas yra kintančių reiškinių
lauke,nėra tikrasis AŠ,

TU, kuriuo manai esąs,
TU, kuriuo visada buvai tapatintas,

tas TU niekada neprabus.

Tu prabundi iš TO personažo.

Prabundi nuo iliuzijos,
kad buvai šis personažas.

Taigi, kai žmonės atvyksta į
šiuos renginius, jie mano,

kad šis "aš", šis mažas "aš" prabus,
ir įvyks kažkas nenusakomo.

Bet tam tikru momentu, tas mažas "aš"
niekada to nepadarys.

Jis turi pasiduoti,

Ir tik kai jam nepasiseks

tu suvoksi, kas esi, kad visada buvai
sąmoningas, kad gyveni "dabar" momente.

Mes tiesiog įstrigome į šį
veikėją ir tikėjome,

kad juo esame.

Tiesioginis Kelias

Pradėjau savo dvasinę paiešką klasikinėse
Advaita Vedantos tradicijose,

kuri buvo atsidavimo kelias,

įtraukiantis mantrų meditaciją,

kurią praktikuoju labai kruopščiai
jau 20 metų.

Mantrų meditacija tai

dėmesio sutelkimas į garsą

kol garsas palaipsniui išnyksta.

Tačiau, kai aš atradau savo

tiesioginį kelią,

mano dvasinė paieška pasiekė kulminaciją.

Nes su šiuo tiesioginiu požiūriu

mes nesutelkiame savo dėmesio
į jokį objektą,

kad ir koks subtilus jis būtų,
pavyzdžiui, mantra, garsas, kvėpavimas,

mes leidžiame savo
dėmesiui susitelkti viduje,

arba atgal į jo šaltinį.

Panaudokime analogiją.

Įsivaizduok, kad stebi savo
gyvenimą televizoriaus ekrane.

Ir sutapatini save su veikėju ekrane.

Diena po dienos,

metai po metų gyveni įsitraukęs į
veikėjo ekrane istoriją,

kai staiga prabundi

ir suvoki, kad tai tik ekranas
kuriame pasirodo veikėjas,

ir supranti, kad iš tikrūjų
veikėjas, kurį stebėjai - NEESI TU.

Objektai atsiranda
ir pradingsta ekrane.

Veikėjai atsiranda ir pradingsta ekrane.

Bet ekranas išlieka nepakitęs.

Veikėjas ekrane gali sušlapti,

bet ekranas nesušlampa.
Veikėjas ekrane gali sutrikti,

bet ekranas nesutrinka.

Be ekrano, visi šie veikėjai neegzistuotų,

tačiau ekranas lieka nepastebėtas.

Veikėjai gyvena savo gyvenimus
parašytuose scenarijuose.

Mūsų sąmoningumas
yra kaip šis ekranas.

Tai lyg erdvė,
kurioje visos mintys,

visi judesiai, visos mūsų
suvokimo būsenos ateina ir išeina.

Mintys, pojūčiai

ir visas išorinis pasaulis
pasirodo ekrane, nuolat keisdamiesi.

Bet ekranas nepakinta.

Protas yra tai kas keičia mūsų
būsenas per mūsų patirtis.

Tačiau yra kažkas, kas tavyje
išlieka nepakitęs.

Kažkas, kas visada yra čia ir dabar,

kas yra sąmoningas, kai busenos keičiasi

ir tai yra mūsų suvokimas
arba mūsų tikroji prigimtis.

Tol kol esi prisirišęs prie
veikėjo ekrane,

ir jauti, kad aš esi tas veikėjas,
tol gyvensi kentėdamas

maja - savęs iliuzija.

Niekas, ką darai būdamas
šiuo personažu

nepadės tau išsilaisvinti.
Nesvarbu ar vaidini kasdieninėse

dramose pagal parašytą
scenarijų ar priešiniesi jam.

Kai gyveni iš tau parašyto scenarijaus,

tampi kaip sugautas iliuzijoje.

Tam, kad prabustum

Turi nustoti save tapatinti
su personažu ekrane

Suprasti, kad viskas yra laikina.

Nustok reaguoti į mintis ir
matyti programą kaip tikrovę.

Kai atitrauki dėmesį nuo ekrano,
nukreipdamas sąmoningumą

į save,
nutinka neapsakomos dalykai.

Pats sąmoningumas prabunda.

Tai nėra įvykis.

Įvykiai yra tai, kas vyksta ekrane.

Pabudimas yra tiesiog, kai tu suvoki
kad ekranas

egzistavo visą laiką.

Netikėk savo sekančia mintimi,

verčiau nukreipk sąmoningumą į
patį sąmoningumą.

Aš visada buvau savimi.

Mano savęs suvokimas
tęsiasi per visą mano gyvenimą.

Jis visada yra čia ir dabar
per visą mano gyvenimą.

Kas dabar yra manyje,

kas buvo vakar, praeitais metais,
prieš dešimt metų,

ir kai man buvo du metai?

Kas yra šis tikrasis „aš“

kuriam vyksta
visa mano patirtis?

Šios prigimties atpažinimas

yra didžioji gyvenimo paslaptis.

Tai yra tiesioginis kelias į ramybę

ir laimę. Tai nėra kažkas,
ką žmogus inicijuoja.

Tai kažkas, ką
žmogus atpažįsta.

Atpažinti.

Tai yra žinoti, vėl.

Ką mes žinojome nuo pat pradžių,

bet tiesiog pamiršome,
ar neigėme ar nesugebėjome tikėti.

Taigi mes negalime
inicijuoti artumo su Dievu.

Mes galime tiesiog tai atpažinti,
kad tai visada egzistavo.

ir egzistuos.

Šis tiesioginis savęs
nukreipimas į prabudimą,

šis atvirumas tam, kas jau yra čia,
padėjo man rasti

naują savęs išreiškimo būdą -

naują vystymosi etapą.

Daugelis žmonių mano, kad
tikrojo savęs atpažinimas

yra nepasiekiamas tikslas,

ir mano kaip mokytojos tikslas,
dėl mano pačios pabudimo patirties,

buvo noras padaryti tai labai praktiška
ir žemiška patirtimi studentams.

Man patinka mokyti,
ir tai yra prieinama visiems.

Jei mes tikime ir jaučiame,

kad esame tik laikina, ribota,
atskira būtybė,

tuomet, nesvarbu ar tai žinome, ar ne,

mes ieškome ramybės ir laimės.

Kitaip tariant, neįmanoma
būti atskiru savimi, .

jaučiant save kaip atskirą bųtybę
ir nesiekti laimės.

Taigi, kas reikalinga šiuo atveju,

yra pakeisti laimės
paieškos kryptį.

Vietoje to, kad ieškoti laimės
išorinėse patirtyse,

ieškoti laimės savyje.

Taigi dvasinė praktika, yra reikalinga,

nukreipti savo dėmesį, arba tiksliau,

atpalaiduoti savo dėmesį į jo paties
šaltinį,

mūsų sąmoningumą, vietoj to,

kad kreipti dėmesį į objektą,
veiklą ar santykius ir taip toliau.

Taigi dvasinė praktika,
jei galime tai vadinti praktika,

būtų dėmesio atsipalaidavimas,

šis dėmesio nukreipimas į

sąmoningumo širdį,

ir tiesiog būti savęs buvime.

Meilė.

Tyra meilė yra mano kas aš iš tikrųjų esu.

Tai mano tikroji prigimtis.

Tyra meilė visiems ir viskam,

kiekviename gyvenimo aspekte.

Net ir tiems dalykams, su
kuriais aš nesutinku

Tas, kuris atpažino savo būties prigimtį
dabar tai mato

kaip ramybės ir laimės šaltinį,

kurių žmonės taip trokšta.

Pasaulis pasikeičia,

tu nustoji jame ieškoti
laimės ar pasitenkinimo.

Tai nereiškia, kad
žmogus nebeturi norų,

bet jo norai nėra skirti
užpildyti tuštumą,

kuri ateina iš "atskito nuo visko" savęs.

Tokiu būdu žmogus atranda
laimės šaltinį savyje,

tada jo norai kyla
iš tos laimės jausmo.

Jie nesiekia laimės išorėje.

Pavyzdžiui, santykių srityje,

tai daro didelę įtaką mūsų santykiams.

Mes nebeieškome laimės kituose,

kad patenkintume savo poreikius.

Mes ieškome kito, kad galėtume pasidalinti

savo laimės patirtimi,
kurią jau turime.

Ir tai atlaisvina
mūsų draugus nuo neįmanomos naštos

suteikti laimę

nepatenkintam "sau"

Nieko nevyksta mano gyvenime,

kas man nebuvo ar nebus naudinga.

ta prasme, kad kiekviena akimirka,
kiekviena veikla, kiekvienas rezultatas

padeda man judėti į priekį

mano sielos evoliucijos procese.

Ir dėl to aš čia atvykau į fizinį pasaulį,

tam kad evoliucionuočiau.

Būkite atviri.

Jauskite savo vidinį gyvumą,

leiskite energijai laisvai cirkuliuoti.

Nebandykite nieko daryti.

Kas yra sąmoningas kad ši

energija ar vidinis gyvumas YRA?

Stebėk proto tendenciją kontroliuoti
manipuliuoti,

ar įsitraukti.

Be savo atminties ar kalbos,

kas tu esi?

Už proto ribų ir pujūčių,

kas esi?

Kas yra sąmoningas?

Pasaulio keitimasis

Dauguma žmonių, kurie pirmą
kartą girdi šias idėjas,

niekada net negirdėjo apie
buvimą tikruoju savimi.

Mano nuomone, yra dvi
skirtingos žmonių stovyklos.

Yra tie, kurie eina dvasiniu keliu
ir jie yra girdėję šią idėją.

Jie stengiasi pasiekti tikrajį "aš",
jie stengiasi būti tikraisiais savimi.

Jie ieško, ir ieško.

Ir yra kito tipo žmonės, kurie
tiesiog gyveno savo gyvenimą.

Jie niekada negirdėjo šių idėjų anksčiau.

Jie niekada negirdėjo „pažink save“.

Daugelis žmonių mano, kad „pažink save“
reiškia pažink savo kūną,

pažink save, būk savimi,
būk autentiškas.

Ką tai iš tikrųjų reiškia – pažinti save?
Tai reiškia žinoti, kas esi iš tiesų,

ir iš tiesų pažinti
savo tikrąją prigimtį.

Žodžiai „pažink save“ buvo iškalti

Apolono šventykloje Delfuose
ir ten užrašyti jie

reprezentuoja kvietimą kaip
Vakarų civilizacijos aušra žmonijai,

siūlant, kad „pažink save“
iš tiesų yra visos

civilizacijos pagrindas. Kodėl?

Nes mūsų buvimas savimi
stovi visų mūsų patirčių centre.

Kad ir ką patiriame, tai mes esame tie,
kurie tai patiria.

Kad ir ką mes galvojame ir jaučiame,
mūsų mintys

ir jausmai kyla iš buvimo savimi.

Kad ir kokiomis veiklomis ir
santykiais mes užsiimame,

mes užsiimame tomis veiklomis
ir santykiais savo savasties tarnyboje.

Taigi, mūsų tikrasis "aš" stovi
mūsų patirčių centre.

Taigi, kas galėtų būti svarbiau už mūsų
būvimo savimi prigimties pažinimą,

ir ar būtų įmanoma

atpažinti kito dalyko prigimtį,
jei pirmiausia

nepažįstame prigimties to,
kas apie tai žino?

Manau, kad prabudimas yra

košmaro pabaiga

ir įžengimas į svajonių sapną.

Turiu omenyje,

atsisakyti ar galutinai
palikti tą košmarą,

kuris mums buvo pasakojamas apie
gyvenimą, apie Dievą ir apie save.

Tada mes įžengiame į
didingiausią savo svajonę.

Aš dažnai žmonių klausiu:
kaip manai, koks būtų tavo gyvenimas,

jeigu pagautum save aukščiausioje,
didingiausioje, nuostabiausioje mintyje,

kurią kada nors turėjai
apie Dievą, gyvenimą

ir apie save.

Taigi, šis mūsų tikrosios
prigimties atpažinimas ne tik

užbaigia mūsų troškimą
laimei pasaulyje.

Tai taip pat padeda

mums gyventi nuosekliai, kai
mes giliai suvokiame

jog viskas ir visi yra viena vienuma.

Šis supratimas įneštų

gerumą, užuojautą, teisingumą,

toleranciją ir supratimą
į mūsų visuomenę

Tuomet mūsų visuomenėje
įvyktų revoliucija.

Šio suvokimo dėka.

Kai žmonija atsisakys ego
pagrįstų požiūrių,

tada mokslas, religija, politika

ir ekonomika pradės
atspindėti amžinąją išmintį.

Nesvarbu, ar tai būtų vietinės
tradicijos, kurios pripažįsta

Šventąją Dvasią visose dalykuose,

ar Egipto/Kemeto tradicijos,
kurios apibūdina žmogaus

evoliucinę kelionę nuo
menkiausio skarabėjo

iki vienotiso šaltinio,

arba kai klaisomės

mistikų iš krikščionių, hinduistų,

musulmonų ar budistų tradicų,

ar Platono ir Plotino mokymų,
mes matome,

kad tie kurie suvokė savo tikrąją prigimtį
kalba apie sąmoningų veikėjų grupes.

Žinoma, jie naudojo savo
kultūros ir laikų kalbą,

kad išreikštų vieną amžiną tiesą.

Mokslas dabar pradeda matyti
ne sąmoningų dalelių ir laukų pasaulį,

o visatą, sudarytą iš

sąmoningų veikėjų.

Gimsta kažkas naujo
mokslo pasaulyje.

Kaip sakė Nikola Tesla,

diena, kai mokslas pradės
tyrinėti nefizinius reiškinius,

jis per vieną dešimtmetį padarys

daugiau pažangos nei per visus
ankstesnius savo egzistavimo šimtmečius.

Ta diena yra šiandien.

Kiekvieną kartą, kai turėjome
matematiškai tikslų mokslinį progresą

tai atvėrė kelią į naujas technologijas,

kurios yra kaip magija,
palyginti su tuo, ką turėjome anksčiau.

Taigi, mano jausmas yra, kad ši teorija
apie sąmoningus veikėjus už erdvės ir

laiko ribų atves mus į technologijas,

kurios bus tikrai neįtikėtinos.

Pavyzdžiui, šiuo metu, dauguma galaktikų,
kurias matome,

manau, 97% galaktikų, kurias matome,

mums niekada nebus pasiekiamos.
Jos tolsta nuo mūsų greičiau nei šviesa.

Jos pačios savaime netolsta
didesniu nei šviesos greičiu.

Tai erdvė plečiasi taip greitai,
kad jų greitis,

tolstant nuo mūsų,
yra didesnis nei šviesos greitis.

Tuo remiantis, mes negalėtume keliauti

per erdvę į 97% galaktikas,
kurias matome.

Ir tie gyvenamieji plotai, kurie ten yra,
mums sako: „sveiki,

mes čia bet jūs čia niekada nepateksite"

Taip būtų, jei keliautumėme
per erdvės laiką.

Bet, kas nutiktų, jei staiga suvokiame,
kad erdvė-laikas

yra tik VR akiniai? Tik žaidimo formatas

ir tu nesi "įstrigęs" ausinėse.

Gali žaisti su programine įranga,
kuri paleidžia patį žaidimą.

Tai lyg žaidžiant „Grand Theft Auto“,

tampi žaidimo burtininku,

tu žinai, kaip vairuoti automobilį,

važiuoti keliais,
įveikti kliūtis žaidime.

Bet tarkime, kad iš tikrųjų žinai
programinę įrangą, kuri valdo žaidimą.

Tada žengi iš
„Grand Theft Auto“ ausinių

ir manipuliuoji pačią programą.

Tu gali išimti degalų baką
iš burtininko automobilio.

Gali nuleisti padangą.

Gali keisti kelių planą.

Gali daryti ką tik nori.

Taigi, kai suprasime savo
erdvėlaikio ausines,

mums nereikės keliauti į
Andromedos galaktiką

per erdvėlaikį, kas užtruktų
2,4 milijono metų.

Mes galėsime tiesiog apeiti erdvėlaikį.

Aš matau pasaulį aplink,
kaip mano žengimą

į tylesnę, būvimo žmogumi išraišką,
ką reiškia būti žmogumi

ir ką reiškia būti dieviškumo aspektu.

Bet nemanau, kad turime begalinį laiką.

Jaučiu, kad laikas bėga,

kad mūsų laikas yra dabar arba niekada.

Manau, kad einame teisingu keliu.

Jaučiuosi optimistiškai, kad dėl šiandien
pasaulyje esančių galimybių

perduoti galingas ir

svarbias idėjas būdais,

kurių neturėjome prieš keletą metų,

sukuriame galimybę pasiekti

tą kritinę masę,

kol mūsų laikas dar nepasibaigė.

Bet klystume manydami, kad turime
begalę laiko

šioje planetoje.

Kai kiekvienas žmogus

atsiriboja nuo savo sąlygoto charakterio,

tada jie nebesielgia
kaip egoistiniai subjektai.

Ir tai transformuoja mūsų planetą.

Tai mums atneša naują Žemę.

Šį gyvenimą, kurį mes žinome
šioje planetoje,

manau, reikia keisti greitai,

drastiškai ir radikaliai,

jei norime matyti rytojų tokį,
apie kurį visi svajojome.

Taigi, ar šis supratimas gali tapti
pagrindine kryptimi mūsų gyvenime?

Kodėl gi ne? Taip.

Dabartinis iššūkis yra tas,
kad niekas neveikia,

ir dabar atėjo metas atsistoti
ir pasakyti, kad tai yra tiesa.

Tikrai galime padaryti daug
geriau nei darome dabar.

Tikrai.

Galime išplėsti savo supratimą,
kas esame,

ir mūsų tikrosios prigimties išraišką.

Turime atkreipti dėmesį

į mūsų aplinką,

politiką, ekonomiką,

ir mūsų dvasinį procesą šioje planetoje.

Nes problema šiandien
pasaulyje nėra politinė problema.

Tai nėra ekonominė problema.

Tai nėra socialinė problema.

Tai dvasinė problema.

Tai susiję su tuo, kiek esame pasiryžę

žengti į aukščiausias dvasines tiesas.

Tai nėra naujojo amžiaus filosofija.

Šios idėjos jau egzistuoja

tūkstančius metų.

Amžinoji išmintis buvo išreiškiama

per daugybę tradicijų ir kultūrų,
taipogi kaip ir pats sąmoningumas,

atrodė , kad visa tai buvo užslėpta,
bet buvo taip akivaizdu.

Krikščionybėje,

Gnostiniame Tomo evangelijoje

yra pilna tiesioginių nuorodų
į mūsų tikrąją prigimtį.

Mokiniai klausė Jėzaus,
kada pagaliau ateis karalystė?

Jėzus atsakė: „Ji neateis jos laukiant.

Tai ne išeitis:
„Štai ji čia“ arba „Ten ji“.

Tėvo karalystė yra
išdėstyta žemėje

tik žmonės jos nemato.“

Karalystė nėra čia ar ten.
Sąmoningumas nėra čia ar ten.

Ji nėra įterpta laike ir erdvėje.

Jei laukiate, kad kažkas įvyktų,

kokio nors išorinio įvykio ar
būsenos, pakilimo,

gydymo ar energijos, tada

jūsų sąlygota sąmonė vis dar ieško.

Ji vis dar tarpininkauja

jūsų patirčiai dabar.

Budizme jie sako,

samsara - kentėjimo pasaulis
ir nirvana - išsilaisvinimo pasaulis

nėra du atskiri pasauliai.

Jie yra vienas ir tas pats.

Mes nemanipuliuojame ar keičiame dalykus,

kad pasiektume kokią
nors mistinę realybę.

Kai pabundame, pasaulio
tobulumas atsiskleidžia

tiesiogiai, kaip jis yra.

Ar galima paprasčiausiai būti
čia ir dabar šiuo momentu,

ne per tą sąlygotą sąmonę?

Ar galima būti patenkintam
šiuo momentu, nesvabu koks jis yra?

Paprasčiausiai būti.