Kova nenaudojant smurto

Kaip elgtis su smurtaujančiais ir patiems netapti nusikaltėliais? Šioje išmintingoje ir jausmingoje kalboje taikos aktyvistė Scilla Elworthy aptaria, kokių įgūdžių mums - tiek tautoms, tiek atskiriems individams, reikia siekiant pažaboti ekstremalias jėgas patiems nenaudojant jėgos. Siekdama atsakyti į klausimą, kodėl ir kaip veikia nesmurtiniai veiksmai, ji prisimena tokius istorinius didvyrius kaip Aung San Suu Čyi, Mahatma Gandhi, Nelson Mandela bei jų asmenines filosofijas, kurios buvo jų taikių protestų varomąja jėga. (Nufilmuota TEDxExeter.)

Pusę amžiaus bandant užkirsti kelią karams,

vienas klausimas man vis neduoda ramybės:

Kaip spręsti žiauraus smurto problemą

nenaudojant prievartos?

Kai susiduri su brutualumu,

ar tai būtų vaikas, kenčiantis patyčias žaidimų aikštelėje,

ar smurtas šeimoje,

ar smurtas Sirijos gatvėse šiandien,

kai susiduriama su tankais ar šrapneliais,

ką efektyviausia daryti?

Priešintis? Pasiduoti?

Naudoti daugiau jėgos?

Šis klausimas: „Kaip elgtis su smurtaujančiu

pačiam netampant žudiku?“

lydi mane nuo vaikystės.

Prisimenu, kai man buvo maždaug 13 metų,

buvau prilipusi prie neryškaus nespalvoto televizoriaus tėvų svetainėje,

kai sovietų tankai įsiveržė į Budapeštą

ir vaikai, ne ką vyresni už mane,

gulėsi po tankais

ir buvo jų traiškomi.

Aš nuskubėjau laiptais aukštyn ir pradėjau krautis lagaminą.

Mama atėjo ir paklausė: „Ką, po galais, tu čia darai?“

Ir aš atsakiau: „Aš važiuoju į Budapeštą.“

Tada jis paklausė: „Ko tau ten po galais?“

O aš atšoviau: „Ten žudomi vaikai.

Ten vyksta kažkas siaubingo.“

Tada ji tarė: „Nebūk kvaila.“

Aš pradėjau verkti.

Ji suprato mane ir pasakė:

„Gerai, suprantu, kad tai rimta.

Tu esi per jauna, kad padėtum jiems.

Tau reikia pasiruošti. Aš tau padėsiu.

Tik išpakuok savo lagaminą.“

Taigi, aš mokiausi

ir nuvykusi į Afriką dirbau ten beveik visą trečiąjį savo gyvenimo dešimtmetį.

Bet aš supratau, kad to, ką man iš tiesų reikia žinoti,

apmokymuose negausiu.

Aš norėjau suprasti,

kaip veikia smurtas ir priespauda.

Ir nuo tada supratau tai:

Priekabiautojai smurtą naudoja trimis būdais.

Politinį smurtą naudoja, kad įbaugintų,

fizinį smurtą, kad terorizuotų,

psichologinį smurtą naudoja, norėdami sumenkinti.

Ir tik itin retais atvejais

verta panaudoti daugiau smurto.

Nelsonas Mandela, pasodintas į kalėjimą, tikėjo smurtu,

tačiau po 27 metų

jis ir jo kolegos

lėtai ir atsargiai tobulino savo įgudžius,

tuos nuostabius sugebėjimus, kurių jiems reikėjo,

kad vieną ydingiausių pasaulio vyriausybių

paverstų demokratiška.

Jie tai padarė atsidavę idėjai, kad smurto negalima naudoti.

Jie suvokė, kad smurto naudojimas kovai su smurtu

yra neefektyvu.

O kas yra efektyvu?

Laikui bėgant, aš surinkau pusę tuzino metodų,

kurie yra efektyvūs -- žinoma, jų yra ir daugiau,

tų, kurie veikia ir yra veiksmingi.

Pirmasis yra tai,

kad pokytis turi vykti

čia, manyje.

Tai mano reakcija, mano požiūris į priespaudą,

kurią aš galiu suvaldyti

ir galiu kažką pakeisti šioje situacijoje.

Norint tai padaryti, reikia vystyti savižiną, kaip tai daryti.

Tai reiškia, kad reikia žinoti, kaip tipiškai elgiuosi,

kada pargriūnu,

kokios yra mano stipriosios pusės,

kokios yra mano silpnosios vietos.

Kada aš pasiduodu?

Už ką aš kovosiu?

Meditacija arba savikontrolė taip pat

yra vienas iš būdų, bet vėlgi - tai ne vienintelis būdas -

tai vienas iš būdų

tokiai vidinei jėgai pasiekti.

Mano didvyrė čia - kaip ir Satish'os

yra Aung San Suu Čyi Birmoje.

Ji vadovavo grupei studentų

Rangūno gatvių protestuose.

Kai jie pasuko už kampo, susidūrė su eile kulkosvaidžių.

Ji tuoj pat suprato,

kad kareiviai, kurie drebančiais pirštais spaudė gaidukus,

bijojo labiau nei už jos esantys protestuojantys studentai.

Ji liepė studentams atsisėsti.

Ji nužingsniavo pirmyn taip ramiai bei apsišarvavusi tokiu aiškumu

ir visiškai be baimės,

kad sugebėjo prieiti prie pat pirmo ginklo

ir padėjusi ranką ant jo, nuleisti jį žemėn.

Ir niekas nežuvo.

Štai ką gali padaryti gebėjimas valdyti baimę --

ne tik susidurus su kulkosvaidžiais,

bet ir gatvės muštynėse su peiliais.

Mes turime treniruotis.

Kodėl gi mes bijome?

Turiu vieną trumpą mantrą.

Mano baimė

semiasi peno iš energijos, kuria aš ją maitinu.

Ir kai ji labai užauga,

ji greičiausiai ir atsiranda.

Taigi,

visi žinome

apie trečios valandos ryto sindromą,

kai kažkas, kas tave neramina, verčia pabusti iš miego.

Matau čia daug tokių žmonių --

kokią valandą blaškaisi ir vartaisi,

darosi vis blogiau ir blogiau,

o ketvirtą valandą ryto jau esi prispaustas prie pagalvės

štai tokios didžiulės pabaisos.

Vienintelis dalykas, kurį gali padaryti,

yra atsikelti, pasidaryti arbatos,

ir pasisodinti baimę šalia lyg pasisodintum vaiką.

Tu esi suaugęs.

Baimė yra vaikas.

Ir tu kalbiesi su baime,

klausi, ko ji nori, ko jai reikia.

Ką daryti, kad būtų geriau?

Kaip vaikui pasijausti stipresniam?

Tada, sukuri planą

ir sakai: „Gerai, dabar mes grįšime į lovą.

Pusė aštuonių atsikelsime ir štai ką darysime.“

Vienas toks 3 valandos ryto atvejis buvo sekmadienį --

mane paralyžavo baimė, ateiti čia ir kalbėti su jumis.

(Juokas)

Taigi, aš taip ir padariau.

Atsikėliau, pasidariau arbatos, atsisėdau su ja, visa tai padariau

ir štai aš esu čia - vis dar šiek tiek paralyžuota, tačiau aš čia.

(Plojimai)

Taigi, tai yra baimė. O kaip gi dėl pykčio?

Bet ten kur, kur yra neteisybė, kartu yra ir pyktis.

Bet pyktis yra lyg benzinas,

jeigu tu jį pilstai aplink ir kas nors uždega degtuką,

atsiduri pragare.

Tačiau, jeigu pyktis yra lyg variklis kitame variklyje -- jis yra galingas.

Jeigu sugebėsime savo pyktį įmontuoti variklyje,

jis mus veš pirmyn.

Jis gali mus pernešti per baisias akimirkas

ir gali mums suteikti tikros vidinės galios.

Aš to išmokau

dirbdama su branduolinio ginklo politikos kūrėjais.

Kadangi pradžioje aš buvau taip pasipiktinusi

tais pavojais, į kuriuos jie mus statė,

kad norėjosi tik ginčytis, kaltinti juos ir parodyti, kad jie klysta.

Visiškai neveiksminga.

Tam, kad sukurtume dialogą pokyčiams,

turime kovoti su savo pykčiu.

Galima pykti dėl įvairių dalykų --

šiuo atveju dėl branduolinių ginklų --

tačiau beprasmiška pykti ant žmonių.

Jie yra tokie patys žmonės kaip ir mes.

Jie daro tai, kas jiems atrodo geriausia.

Tai yra išeities taškas, nuo kurio turime pradėti kalbą su jais.

Taigi, trečiasis - pyktis.

Tai atveda mane prie esmės to,

kas vyksta, arba ką aš įžvelgiu vykstant

šiandieniniame pasaulyje,

ir tai yra kad praeitame amžiuje valdoma buvo iš viršaus žemyn.

Vyriausybės vis dar nurodinėjo žmonėms, ką daryti.

Šiame amžiuje vyksta pokytis.

Valdoma iš apačios aukštyn, tai yra valdžia kyla iš liaudies.

Tai lyg grybai augantys ant betono dangos.

Tai žmonės besivienijantys su kitais žmonėmis.

Kaip ką tik sakė Bundy, juos skiria mylios,

bet jie vienijasi, siekdami pokyčių.

Peace Direct gan anksti pastebėjo,

kad vietiniai, gyventantys labai „karšto“ konflikto zonose,

žino, ką daryti.

Jie tai žino geriausiai.

Taigi, Peace Direct palaiko juos.

Jų darbų sąraše

yra karinių grupių demobilizacija,

ekonomikos atstatymas,

pabėgėlių įkurdinimas,

netgi vaikų karių išlaisvinimas.

Jie turi rizikuoti savo gyvybėmis kone kasdien,

kad tai padarytų.

Jie suprato,

kad smurto naudojimas jų vadovaujamose situacijose

yra net tik mažiau humaniškas,

bet ir mažiau efektyvus

nei priemonės, kurios suburia žmones,

priemones, kurios atkuria tai, kas sugriauta.

Aš manau, kad JAV kariuomenė

pagaliau pradeda tai suvokti.

Iki šiol jų antiterorizmo politika

buvo žudyti sukilėlius beveik bet kokia kaina,

ir, jei pasipainioja civiliai,

tai įvardijama kaip „šalutinė žala.“

Tai labai siutina ir žemina

Afganistano gyventojus.

Todėl al-Qaeda gali užverbuoti žmones labai lengvai,

kai žmonės labai pasipiktinę,

pavyzdžiui, sudeginus Koraną.

Todėl kariuomenės mokymai turi pasikeisti.

Ir atrodo yra ženklų, kad tai ima keistis.

Britų kariuomenė visada buvo pranašesnė šiuo aspektu.

Bet yra vienas nuostabus pavyzdys,

kuriuo Britų kariuomenė turėtų pasekti.

Tai genialusis JAV papulkininkis

vardu Chris Hughes.

Jis vedė savo kariškius Najafo gatvėmis --

Irake --

ir staiga žmonės pradėjo plūsti iš namų į gatvę,

įnirtingai piktai šaukdami, klykdami, įsiutę ir pikti.

Jie apsupo tuos jaunus kariškius, kurie labai išsigando,

nesuvokė, kas vyksta, nemokėjo kalbėti arabiškai.

Chris Hughes įžingsniavo į minią

su savo ginklu virš galvos, taikydamas žemėn,

ir pasakė : „Klauptis.“

Tie milžinai kariškiai

su savo kuprinėmis ir neperšaunamomis liemenėmis,

drebėdami nusileido ant žemės.

Stojo visiška tyla.

Po maždaug dviejų minučių

visi atšlijo ir grįžo namo.

Aš įžvelgiu išmintį šiame veiksme.

Tuo momentu jis padarė būtent taip.

Tai vyksta visur dabar.

Netikite manimi?

Ar kada klausėte savęs,

kodėl ir kaip tiek daug diktatūrų žlugo

per pastaruosius 30 metų ?

Diktatūros Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje, Estijoje,

Latvijoje, Lietuvoje,

Malyje, Madagaskare,

Lenkijoje, Filipinuose,

Serbijoje, Slovėnijoje, aš galėčiau vardinti ir vardinti,

dabar - Tunise, Egipte.

Ir tai neįvyko šiaip sau.

Daug ko priežastimi buvo knyga,

parašyta 80-mečio vyro Bostone vardu Gene Sharp.

Knygoje, kuri vadinasi „Nuo diktatūros iki demokratijos“,

aprašyta 81 metodika nesmurtiniam pasipriešinimui

Knyga išversta į 26 kalbas.

Ji išplito pasaulyje.

Ją naudoja jauni ir vyresni žmonės visame pasaulyje,

nes tai veikia ir tai yra efektyvu.

Tai suteikia man vilties --

ne tik vilties, dėl jos aš dabar esu labai optimistiška.

Nes žmonės pagaliau pradeda tai suprasti.

Praktinėmis, įvykdomomis metodikomis

atsakome į klausimą:

„Kaip elgtis su priekabiautojais patiems netampant niekšais?“

Naudojamės įgūdžiais, kuriuos išvardinau:

vidinę jėgą - vidinės jėgos vystymą - per savęs pažinimą,

atpažįstant ir dirbant su savo baime,

naudojant pyktį kaip kurą,

bendradarbiaujant su kitais,

susiburiant su kitais,

drąsa,

ir svarbiausia, įsipareigojant aktyviai skleisti nesmurtą.

Aš ne tik tikiu nesmurtinių veiksmų galia.

Man nebereikia tuo tikėti.

Aš visur matau įrodymus, kaip tai veikia.

Matau, kad mes, eiliniai žmonės,

galime padaryti tai, ką padarė Aung San Su Čyi, Gandi bei Mandela.

Mes galime užbaigti

kruviniausią amžių, kurį kada nors matė žmonija.

Galime organizuotai nugalėti priespaudą

atverdami savo širdis

bei sustiprindami šį neįtikėtiną pasiryžimą.

Būtent tokį atviraširdiškumą aš ir jaučiau visame

šio susitikimo organizavime nuo pat mano atvykimo vakar.

Ačiū.

(Plojimai)