Asmenukės: vizualinė analizė | Elizabeth Urbanski | TEDxNavesink

Paskaitoje apie asmenukes Elizabeth A. Urbanski kalba apie stulbinantį ir kartais trikdantį fenomeną: telefonais nufotografuotų momentalių autoportretų viešinimą. Ji tiria mūsų pačių redaguotus atvaizdus iš menotyrininkės perspektyvos, bando juos analizuoti, kategorizuoti ir apibrėžti jų ryšį su kitais, vakarų meno istorijoje reikšmingais darbais.

Sveiki.
Šiandien kalbėsiu apie asmenukes.

Tai – pats moderniausias būdas
žmonėms parodyti savo pačių atvaizdus,

tačiau apskritai mes tai darome
jau tūkstantmečiais.

Taigi šiandien pažiūrėsime,

kaip šiandieniai būdai susiję su tais,

kuriais naudojomės praeityje.

Tarkim, jūs nežinote, kas yra asmenukė,

neauginate vaiko
su Instagram paskyra.

Asmenukė – tai
momentalus autoportretas,

daromas mobiliuoju telefonu.

Ištiesi ranką ir nuspaudi mygtuką.

Tik jūs –

be profesionalo fotografo,

be redaktoriaus,
be kuratoriaus.

Tada iškart masėms –
į internetą!

Taigi tavo asmeninis gyvenimas
viešinamas visiems.

Kaip asmenukių kūrėjas,

tu ir kūrėjas, ir objektas.
Ir choreografas –

tu nusprendi, kaip atrodysi nuotraukoje:
kūno kalbą,

atstumą nuo objektyvo,
žvilgsnio kryptį,

aprangą, apstatymą

ir, visų svarbiausia, veido išraišką.

Pati medija pasižymi
specifine estetika.

Visų pirma, dauguma asmenukių –
kvadratinės,

dažniausiai į jas žiūrima iš arti,

galbūt išmaniajame telefone.

Fotografiškai, jos labai
savitai iškraipytos.

Tai dažniausiai priklauso
nuo rankos ilgio,

kaip arti objektyvo esate,

ir visa tai gali iškreipti jūsų veidą
ar dalį fono.

Vėlgi dėl rankos ilgio

erdvės pojūtis nuotraukoje
labai uždaras, suspaustas.

Daugumoje asmenukių,

dėl išmanymo ar atvirkščiai,
matyti susiliejimas.

Galiausiai jos turi švelnų,
sepijos toną,

pridedantį kažką nostalgiško.

Kai kurie nurašo asmenukes
kaip narcizižkas (tiesa, tokių yra),

nes daugelis negali nežiūrėti į save.

Pavyzdžiui, praeidamas pro veidrodį

dažnas užmes akį pažiūrėt,
ar viskas tvarkoje.

(Juokas)

Bet ką reiškia asmenukės
menotyros kontekste?

Ar jos – nieko naujo?
Ar kažkas novatoriško?

Pagal tradicijas, kai žmonės
užsisakydavo portretą,

jį tapydavo dailininkas,

tad užsakovas matomas jo akimis.

Štai Lui XIV, Karalius Saulė.
Portretistas perteikia

karaliaus pasaulėžiūrą
ir kaip šis norėjo save išreikšti.

Kartais

net įtakingiausiam pasaulio žmogui

nusisamdžius geriausią menininką,

portretai būna ne patys gražiausi.

Štai dabar menininko-mediatoriaus nebėra.

Kiekvienas iš mūsų – menininkas,

už save sprendžiantis,
kaip save pristatys.

Nauja asmenukė –

naujas įvaizdis,

nauja savęs reklama pasauliui.

Mūsų „aš” – nepastovūs,

nuolatos keičiami ir vystomi,
kitaip negu Lui XIV portretas,

kurio siunčiama žinutė aiškėja,
praėjus šimtečiams po nutapymo.

Kalbėdami apie autoportretus,

tradicinius autoportretus,

pirmiausiai galvojam apie Diurerį.
Jis iš savęs sukūrė apgaulę;

ėmė, ką norėjo, idėjas, įsitikinimus ir
iš to tvėrė paveikslą.

Čia Diureris prilygina savo
kūrėjo genialumą

kone kūrėjui-Dievui.

Ir va šiuolaikinė asmenukė.

Viršenybė išreiškiama
visažinio veido išraiška.

Į kokias kitas tradicines
kategorijas telpa asmenukės?

Žvelkime į kūno kalbą.

Štai senatorius, Romos senatorius,

(Publika: Oho!)

pasitinkantis stebėtoją tiesia,

nepermainoma veido išraiška,

žvelgiantis tiesiai į fotoaparatą.

Ir šiandien, kai siekiama parodyti jėgą,

naudojama ta pati kūno kalba.

Štai graikų Afroditė;

jos galva nekaltai palenkta,

ji flirtuoja su greta esančiu Satyru.

Ir štai tokia kūno kalba atsikartoja

šiuolaikinėse asmenukėse.

Dažnai.
(Juokas)

Štai Heraklis:

galva nuleista,

rankos atitrauktos nuo kūno,

kad matytųsi jo stangrus,
raumeningas, galingas liemuo,

nes būtent tai atskleidžia jo esmę,
jo personą.

Ta pati mintis vėl ir vėl
atsikartoja šiuolaikinėse asmenukėse.

Štai šioj nuotraukoj

lęšis nors ir iškraipo galvą,
pati nuotrauka tamsi ir susiliejusi,

bet tai dėl to, jog jis nori
pabrėžti savo skulptūrišką sudėjimą.

Jo sudėjimas –
jo esaties išraiška.

Čia Rembrandtas kaip jaunas menininkas:

akys įdubusios, tamsios,
gilios ir niūrios;

lūpos suspaustos;

plaukuose auksuotos sruogos;

šitoje asmenukėje –

bandymas perteikti
tokį patį poetišką nerimą,

jaunatvišką agoniją ir talentą.

Ieškodami pavyzdžių,
atsigręžiam

ne tik į menotyrą,

bet ir į Holivudą.

Mary Pickford –
tam tikras stačiokės tipažas:

auksiniai banguoti plaukai, veršiuko
akys, „nieko nėra neįmanomo” požiūris.

Šiuolaikinėje asmenukėje perteikiama

beveik ta pati mintis.

Asmenukės ne tik leidžia

pateikti save, bet ir parodyti,
kas esi,

kur buvai.

Nepriklausomai nuo to, kas jūs, asmenukių
kūrėjai nori, kad žinotumėt, kur jie,

ir gal kažkiek tikisi jūsų pavydo.

Taigi žiūrėk ne tik į tai, kur esu,
bet ir į ką turiu. (Juokas)

Ar supranti, ką turiu?

Ar teisi mane pagal tai, ką turiu?

Leiskit, parodysiu, ką turiu.

Žiūrėk, su kuo aš.

Kad ir kas bebūtumėt ir
kad ir kiek įtakingi,

vis tiek norisi įprasminti savo laiką,

parodant, kad leidi jį su kažkuo svarbiu.

Gyvename pasauly, kuriame pastoviai
dokumentuojame ir esame dokumentuojami.

Šito pasekoje, labai jautriai
reaguojame į fotografines apeigas.

Tai paaiškina,

kodėl fotografuodamiesi

žmonės nustato itin išraiškingą miną,

ją užfiksuoja ir tik tada nutraukia.

Juk jie nori,

kad jūs žinotumėt, jog ši impulsyvi
nuotrauka – surežisuota.

Jie jau tikrai nesiekia,
kad juos kas nufotografuotų

be pasiruošimo,
nepagražintus ir tikrus.

Holivudas mus išmokė

pozuoti ir šypsotis nuotraukose.

Bet žinojimas, kad dokumentacija
vyksta pastoviai,

davė pradžią naujai fizionomijai,
tipiškai asmenukėse

ir pavadintai „anties veidu”.

Asmenukės įeina į žiūrėjimo

ir buvimo matomu istoriją.

Kiekviena asmenukė –
tai savęs parodymo aktas.

Kiekviena asmenukė – tai vojerizmas,
nukreiptas į save.

Taigi peržvelkime,
kaip žmonės žiūri asmenukėse.

Štai Manė „Olimpija“.

Ji atremia mūsų žvilgsnį,
mums žiūrint į jos nuogumą.

Ji žiūri į mus mums žiūrint į ją.

Šioje asmenukėje –

ta pati poza, tas pats akių kontaktas,

viskas apgalvota ir tikslinga.

Kitas pavyzdys –
į šoną žiūrintis subjektas.

Tokiu atveju jis – peizažo

ar natiurmorto dalis,
pasigėrėjimo objektas,

nesusiduriantis su stebėtojo žvilgsniu.

Taigi paskutiniai klausimai:
kas žiūri į asmenukes

ir kaip mums
jas interpretuoti,

kai nelieka turinio ir konteksto?

Vieni matys viena,

kiti – kita.

Taigi atvaizdas atspindės

mūsų asmenines nuojautas,

patyrimus ir įsitikinimus.

Taip sukuriama eilė aiškinimų,

galybė istorijų.

Nes galop asmenukės – aiškus pavyzdys to,

kad žmonės trokšta būti atpažįstami,

prisiminti, „pateisinti”.

Asmenukės – būdas tą pasiekti.

Šioje terpėje tiek atvaizdų,

kuriuos gali lyginti, kontrastuoti,

nurašyti, gretinti.

Kiekvienas asmenukių kūrėjas

siekia originalumo.

Žiūrėdami į šias nuotraukas

ar darydami asmenukę,
turėtume pamąstyti,

kaip aš įsipaišau į istorinį kontekstą?

Ačiū!

(Plojimai)