Kenas Robinsonas: Mokyklos žudo kūrybiškumą

Keno Robinsono nuotaikinga ir nepaprastai įtaigi kalba apie švietimo sistemą, kuri turėtų puoselėti (o ne smukdyti) kūrybiškumą.

Labas rytas. Kaip gyvuojate? Buvo puiku, tiesa?

Visa tai mane tiesiog pakerėjo.

Tad gal jau ir eisiu... (Juokas)

Šiai konferencijai būdingi trys aspektai,

susiję su tuo,

apie ką ketinu kalbėti.

Pirma, tai išskirtinis žmogaus kūrybiškumas,

kurį matėme visų dalyvių kalbose

ir pasirodymuose.

Kokia įvairovė, koks spektras!

Antra, visi mes esame nežinios būsenoje,

kai kalbame apie ateitį. Sunku nuspėti,

kaip viskas gali klostytis.

Mane domina švietimas,

tiesą sakant, pastebiu, kad švietimas domina visus.

Negi jūsų nedomina? Ir tai labai įdomu.

Jeigu dalyvauji kviestiniuose pietuose ir pasakai,

kad dirbi švietimo srityje...

...nors, tiesą sakant, ne taip jau dažnai dalyvauji tokiuose pietuose, jeigu dirbi švietimo srityje. (juokas)

Tavęs niekas nekviečia.

Įdomu ir tai, kad vieną kartą pakviestas, antrą kartą jau nebūni kviečiamas. Man tai keista.

Bet jeigu jau esi, ir jeigu kažkas

pasiteirauja: "Kuo užsiimate?"

ir atsakai, kad dirbi švietimo srityje,

tada regi, kaip pašnekovo veidas ima blykšti. Mintyse galvoji:

"O Dieve, kodėl tai nutinka man!? Vienintelį savaitės vakarą, kurį galėjai skirti pramogai." (Juokas)

Tačiau kai paklausi apie jų išsilavinimą,

jie ima tave kalti prie sienos. Nes tai yra viena iš tų temų,

kurioms žmonės giliai neabejingi, tiesa?

Kaip religija, pinigai ir pan.

Mane švietimas domina labai, ir, manau, jis domina mus visus.

Mums švietimas yra ypatingos svarbos sritis,

iš dalies dėl nuostatos, kad būtent švietimas veda į ateitį, -

...kurios nesame pajėgūs įžvelgti.

Susimąstykime: vaikai, kurie šiemet pradėjo eiti į mokyklą,

į pensiją išeis 2065 metais.

Pastarąsias keturias dienas klausėmės ekspertinių vertinimų,

tačiau niekas negali pasakyti, koks bus pasaulis po penkerių metų.

Ir vis dėlto manoma, kad vaikus mokome ateičiai.

Manau, kad ateities nenuspėjamumas

yra didesnis nei bet kada.

Trečiasis bendras dalykas yra tas,

kad, kaip bebūtų, visi mes sutariame,

kad vaikai turi ypatingų gebėjimų inovacijoms.

Kalbu apie vakarykštį Sairenos pasirodymą, - ji buvo nepakartojama. Tiesa?

Kvapą gniaužė stebint jos meistriškumą.

Ji nepakartojama, tačiau, vertinant vaikystės kontekste,

ji nėra išskirtinė.

Matėme pasišventusį žmogų,

kuris atrado talentą.

Teigčiau, kad visi vaikai turi milžiniškus talentus.

Kuriuos mes gana negailestingai paleidžiame vėjais.

Taigi, norėčiau kalbėti apie švietimą

ir apie kūrybiškumą. Mano teiginys yra toks:

dabar švietime kūrybiškumas yra ne mažiau svarbus, negu raštingumas,

ir į jį turime žvelgti kaip į lygiavertės svarbos dalyką. (Plojimai)

Ačiū. Beje, tiek ir tenorėjau pasakyti.

Labai ačiū. (Juokas) Taigi, liko 15 minučių...

Ką gi, gimiau tūkstantis devyni šimtai... Na gerai. (Juokas)

Neseniai nugirdau nuostabią istoriją - mėgstu ją perpasakoti -

apie mažą mergaitę piešimo pamokoje. Ji buvo šešerių.

Klasėje, sėdėdama paskutiniame suole, ji piešė.

Mokytoja pasakojo, kad jai būdavo sunku sutelkti dėmesį,

tačiau šioje piešimo pamokoje ji buvo susikaupusi.

Pakerėta mokytoja priėjo prie mergaitės

ir paklausė: "Ką tu pieši?"

Ji atsakė: "Piešiu Dievą."

Mokytoja tarė: "Bet juk niekas nežino, kaip atrodo Dievas."

Mergaitė atsakė: "Netrukus sužinos."

(Juokas)

Kai mano sūnui buvo ketveri metai Anglijoje -

tiesą sakant, tuomet jam buvo ketveri visur. (Juokas)

Tikslumo labui turiu pasakyti, kad tais metais, kur bekeliautų, jis buvo ketverių.

Jis vaidino spektaklyje apie Kristaus gimimą.

Ar atsimenate tą siužetą? Didingas siužetas.

Didinga istorija. Melas Gibsonas ekranizavo jos tęsinį.

Galbūt matėte jį - "Kristaus gimimas II". Taigi, Džeimsas gavo Juozapo vaidmenį,

ir mes dėl to labai džiaugėmės ir jaudinomės.

Žinojome, kad tai vienas iš pagrindinių vaidmenų.

Salė mirgėjo nuo gausybės žmonių, ant kurių marškinėlių puikavosi užrašas:

"Džeimsas Robinsonas YRA Juozapas!" (Juokas)

Spektaklyje sūnui nereikėjo kalbėti. Ir štai prasidėjo epizodas,

kada atvyksta trys karaliai: įeina su dovanomis,

atnešdami aukso, miros ir smilkalų.

Viskas taip ir vyko. Mes sėdėjome ir žiūrėjome;

ir man pasirodė, kad jie susipainiojo;

todėl po spektaklio vieno berniuko paklausiau:

"Ar taip viskas ir turėjo vykti?" Jis atsakė: "Taip, o kodėl klausiatė? Ar kažkas buvo blogai?"

Tik truputį pakeitė žodį.

Taigi, įėjo trys berniukai,

keturmečiai, su rankšluoščiais ant galvų,

ir ant žemės padėjo dėžutes.

Pirmasis berniukas pasakė: "Aš atnešiau tau aukso."

Antrasis berniukas pasakė: "Aš atnešiau tau miros."

O trečiasis berniukas pasakė: "Aš atnešiau tau smilgų." (Juokas)

Abu pasakojimus vienija idėja, kad vaikai nesutriks, jie pasinaudos galimybe.

Jeigu jie ko nežino, pabandys rasti išeitį.

Tiesa? Jie nebijo suklysti.

Nenoriu pasakyti, kad klysti yra tas pats, kas būti kūrybiškam.

Bet tikrai žinome,

kad jei nesi pasiruošęs suklysti,

tuomet niekad nesukursi kažko originalaus.

Jei nesi pasiruošęs suklysti.

Ilgainiui vaikai suaugs, ir daugelis iš jų šitą gebėjimą praras.

Jie bijos suklysti.

Beje, šis principas būdingas visoms mūsų įstaigoms ir įmonėms.

Mes pasmerkiame klaidas.

Dabartinėje nacionalinėje švietimo sistemoje

klaidos yra pats blogiausias dalykas, kurį žmogus gali padaryti.

Pasekmė ta, kad taip belavindami žmogų

numariname jo kūrybinius gebėjimus. Pikaso kartą pasakė,

kad visi vaikai yra gimę menininkais.

Problema yra išlikti menininku beaugant. Karštai tuo tikiu -

mes neužaugame iki kūrybiškumo,

mes išaugame iš jo. Arba veikiau - mus išlavina iš jo.

Tad kodėl taip yra?

Prieš penkerius metus gyvenau Stratforde prie Eivono.

Iš Stratfordo mes persikėlėme į Los Andželą.

Tad galite įsivaizduoti, koks "menkutis" tai buvo persikraustymas. (Juokas)

Tiesą sakant,

gyvenome greta Stratfordo - Sniterfilde.

Tai vietovė, kurioje gimė Šekspyro tėvas.

Ar jūsų nepribloškė ši nauja mintis? Mane pribloškė:

juk nepagalvojome, kad Šekspyras turėjo tėvą, tiesa?

Nes apie Šekspyrą negalvojate

kaip apie vaiką, ar ne?

Septynmetį Šekspyrą... Ir aš niekad negalvojau.

Bet juk kažkada jam buvo septyneri. Pas kažką jis

eidavo mokytis anglų kalbos... Turėdavo išklausyti pamokymus:

"Turi labiau stengtis." (Juokas) O tėtis varydavo miegoti,

šaukdamas Šekspyrui: "Eik gulti, tučtuojau!"

Viljamui Šekspyrui... "Ir padėk šalin pieštuką.

Ir baik šitaip kalbėti. Kvaršini visiems galvą!"

(Juokas)

Taigi, mes persikėlėme iš Stratfordo į Los Andželą, -

noriu kelis žodžius pasakyti apie šį persikėlimą.

Mano sūnus nenorėjo važiuoti.

Iš viso turiu du vaikus. Dabar sūnui 21-eri, dukrai - 16.

Jis nenorėjo vykti į Los Andželą. Nors miestas jam patiko,

tačiau Anglijoje jis turėjo merginą. Tai buvo jo gyvenimo meilė, Sara.

Jie buvo susipažinę prieš mėnesį.

Jie buvo atšventę savo pažinties keturių savaičių sukaktį, -

tai ilgas laikotarpis, kai esi 16-kos metų.

Taigi, lėktuve jis buvo labai nusiminęs,

jis pasakė: "Niekad nerasiu tokios merginos kaip Sara."

Tiesą pasakius, mes dėl to visai džiaugėmės,

nes ji ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios išvykome iš šalies.

(Juokas)

Tačiau jautiesi šokiruotas, kai atvyksti į Ameriką,

kai apkeliauji po pasaulį ir pamatai,

kad visos švietimo sistemos šioje planetoje turi tokią pačią dalykų hierarchiją.

Visos. Kur benuvyktum.

Manai, kad turėtų būti kitaip, bet kitaip nėra.

Hierarchijos viršuje yra matematika ir kalbos,

po to eina humanitariniai dalykai, ir apačioje - menai.

Visur šioje Žemėje.

Beveik kiekvienoje sistemoje

yra ir menų hierarchija.

Mokyklose dailei ir muzikai paprastai suteikiamas aukštesnis statusas,

negu teatrui ir šokiui. Planetoje nėra tokios švietimo sistemos,

kurioje vaikai kiekvieną dieną būtų mokomi šokio taip,

kaip dabar yra mokomi matematikos. Kodėl?

O kodėl gi ne? Manau, kad tai gana svarbu.

Matematika yra labai svarbi, bet ne mažiau svarbus ir šokis.

Vaikai šoka visą laiką, jeigu jiems tik leidžiama; mes visi šokame.

Visi mes turime kūnus, argi ne? ...Ar nepraleidau susirinkimo? (Juokas)

Iš tiesų vyksta štai kas:

vaikams augant mes juos pradedame lavinti nuo juosmens į viršų,

o paskui apsistojame ties galvomis,

ir labiau - ties viena galvos puse.

Jeigu būtumėte ateivis ir norėtumėte sužinoti,

koks yra viešojo švietimo tikslas,

tuomet žvelgdamas į švietimo "produktus",

- tuos, kurie yra laikomi pažangiais,

kurie padaro viską kas liepiama,

kurie surenka maksimalų taškų skaičių už gerą darbą, kurie yra nugalėtojai -

tuomet, manau, padarytumėte išvadą, kad pagrindinis viešojo švietimo tikslas

visame pasaulyje

yra ruošti universiteto profesorius. Tiesa?

Būtent jais ir tampa tie mokiniai, kurie pasiekia aukštumų.

Ir aš kažkada toks buvau! (Juokas)

Man patinka universiteto profesoriai,

tačiau nereikia jų laikyti žmonijos pasiekimų viršūne.

Tai tik gyvenimo būdas,

kitoks gyvenimo būdas. Jie gana smalsūs,

ir aš jaučiu jiems palankumą.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad profesoriai - ne visi,

bet dauguma - kažkuo išsiskiria: jie gyvena savo galvose.

Jie gyvena viršutinėje kūno dalyje, ir kiek labiau - vienoje galvos pusėje.

Vaizdingai išsireiškiant, jie "nukūninti".

Į savo kūną jie žiūri

kaip į transporto priemonę galvai. (Juokas)

Tai būdas nugabenti savo galvas į susirinkimus.

Beje, jeigu norite pamatyti akivaizdų "bekūniškumo" įrodymą,

atvykite į metinę konferenciją,

į kurią susirenka garbaus amžiaus profesūra,

ir nueikite į baigiamojo vakaro diskoteką. (Juokas)

Tenai pamatysite suaugusius vyrus ir moteris,

kurie kraiposi padrikai, nepataikydami į ritmą, negalėdami sulaukti,

kada pagaliau viskas baigsis ir jie galės eiti namo ir sėsti rašyti apie tai pranešimą.

Dabar mūsų švietimo sistema paremta akademinių gebėjimų idėja.

Ir tam yra priežastis.

Ši sistema buvo sukurta...

Iki XIX amžiaus pasaulyje nebuvo viešojo švietimo sistemų.

Jos atsirado tam,

kad patenkintų industrializmo poreikius.

Taigi, mokomųjų dalykų hierarchija paremta dviem idėjomis.

Pirmoji: dalykai, kurie labiausiai naudingi darbinei veiklai, turi būti viršuje.

Tikėtina, kad mokyklos laikais,

jus geranoriškai stengdavosi atkalbėti

nuo tų dalykų, kurie jums patiko,

tačiau nežadėjo geros darbo vietos. Tiesa?

"Neužsiimk muzika - juk nebūsi muzikantas".

"Mesk šalin piešimą - juk nebūsi dailininkas"...

Šiais laikais toks geranoriškas patarimas būtų iš esmės klaidingas.

Visas pasaulis išgyvena revoliuciją.

Antroji idėja: akademiniai gebėjimai yra tapę

vyraujančiu intelekto rodikliu,

nes universitetai lavinimo sistemą sukūrė pagal savo pačių paveikslą.

Gerai pagalvojus, visame pasaulyje

visa viešojo švietimo sistema

yra pailgintas stojimo į universitetą procesas.

Ir pasekmė yra ta, kad daug labai gabių, puikių,

kūrybingų žmonių mano, kad jie tokie nėra,

nes tie dalykai, kurie jiems gerai sekėsi mokykloje,

nebuvo vertinami arba netgi buvo slopinami.

Manau, kad negalime sau leisti toliau eiti tokiu keliu.

Pagal UNESCO, per artimiausius 30 metų

visame pasaulyje išsilavins daugiau žmonių,

negu nuo žmonijos istorijos pradžios.

Daugiau žmonių! Ir tai dėka visų tų dalykų,

apie kuriuos buvo kalbėta -

dėl technologijų ir jų įtakos darbui, dėl demografijos -

milžiniško Žemės gyventojų pagausėjimo.

Akimirksniu akademiniai laipsniai tampa nieko verti. Tiesa?

Tais laikais, kai buvau studentas, jeigu turėjai laipsnį - turėjai ir darbą.

Jeigu darbo neturėjai, vadinasi jo nenorėjai.

Aš, tiesą sakant, jo nenorėjau. (Juokas)

Bet dabar jaunuoliai su laipsniu dažnai traukia namo

žaisti kompiuterinių žaidimų,

nes dabar jau reikia magistro ten, kur anksčiau užteko bakalauro,

o kitam darbui reikės jau daktaro laipsnio.

Tai akademinės infliacijos procesas.

Jis parodo, kad visa švietimo struktūra

ima svyruoti po mūsų kojomis. Turime radikaliai permąstyti

savo požiūrį į išsilavinimą.

Apie išsilavinimą žinome tris dalykus.

Pirma, jis yra įvairiapusiškas. Apie pasaulį mąstome visais būdais,

kuriais jį patiriame.

Mąstome vizualiai, mąstome akustiškai, mąstome kinestetiškai,

mąstome abstrakčiomis sąvokomis, mąstome judėdami.

Antra, išsilavinimas yra dinamiškas.

Pažvelgus į žmogaus smegenų sąveiką,

apie kurią vakar girdėjome iš kelių profesorių, matyti,

kad lavinimasis yra nepaprastai sąveikus procesas.

Smegenys nėra padalintos į skyrius.

Tiesą sakant, kūrybiškumas - kurį apibrėžiu

kaip originalių, vertę turinčių idėjų kūrimo procesą -

dažniau pasireiškia jungiant ir gretinant skirtingas disciplinas,

kurioms būdingi skirtingi požiūriai.

Smegenys tikslingai... Beje,

yra nervų šaka, kuri jungia abu pusrutulius,

ji vadinama corpus callosum. Moterų organizme ši jungtis storesnė.

Tęsiant vakarykštę Helenos mintį, manau,

tai gali paaiškinti, kodėl moterys vienu metu daugiau užduočių atlieka geriau.

Juk tai tiesa, ar ne?

Yra begalė tyrimų, tačiau aš tai žinau iš asmeninio patyrimo.

Jeigu mano žmona namuose gamina valgį -

kas, tiesą sakant, būna ne taip dažnai... (Juokas)

...ji yra įgudusi kituose dalykuose.

Taigi, kai ji gamina maistą,

ji kalbasi su žmonėmis telefonu,

kalbasi su vaikais, dažo lubas,

atlieka atvirą širdies operaciją...

Jeigu gaminu aš, tuomet durys užtrenktos, vaikai lauke,

telefonas išjungtas, o jei užsuka žmona - susierzinu ir sakau:

"Tere, prašau, aš čia bandau iškepti kiaušinienę. Duok man susikaupti." (Juokas)

Ar žinote tą seną filosofinį klausimą:

Jeigu miške nuvirsta medis ir niekas to neišgirsta, ar tai iš tikrųjų įvyko?

Atsimenate?

Neseniai mačiau marškinėlius su užrašu: "Jeigu miške

vyras pasako savo nuomonę ir nė viena moteris jo neišgirsta,

ar jis vis tiek neteisus?" (Juokas)

Na ir trečiasis dalykas dėl išsilavinimo yra tas,

kad išsilavinimas yra individualus. Šiuo metu rengiu naują knygą,

kuri vadinsis "Trys Karaliai". Knygą sudaro interviu rinkinys

- pokalbiai su žmonėmis apie tai, kaip jie atrado savo talentą.

Neįtikėtina, kokius vingius žmonėms tekdavo įveikti.

Šios knygos idėja kilo pasikalbėjus

su nuostabia moterimi, apie kurią galbūt

dauguma nesate girdėję, - tai Džiliana Lyn,

esat girdėję? Kai kurie yra. Ji yra choreografė.

Tačiau jos pastatymus žino visi.

Jos darbai - "Katės" ir "Operos fantomas".

Ji nepakartojama. Kai Anglijoje buvau Karališkojo Baleto valdybos narys,

apie ką galite nuspėti -

kartą su Džiliana pietavome, ir jos paklausiau:

"Džiliana, kaip tu tapai šokėja?" Ji atsakė, kad labai įdomiai.

Kai mokėsi mokykloje,

ji buvo beviltiškas vaikas. Tai buvo ketvirtasis dešimtmetis. Mokyklos administracija

jos tėvams išsiuntė laišką, kuriame buvo rašoma: "Mūsų nuomone,

Džiliana turi mokymosi sutrikimų". Ji negalėjo susikaupti,

nenustygdavo vietoje. Manau, šiandien jie parašytų:

ADHD (dėmesio sutrikimas, hiperaktyvumas). Ar neparašytumėte?

Tačiau tai buvo 1930-ieji, ir ADHD dar nebuvo išrastas.

Tai dar nebuvo priežastis, kuria galima buvo pasiremti. (Juokas)

Žmonės dar nežinojo, kad tokią priežastį gali turėti po ranka.

Kaip bebūtų, mergaitę nuvedė pas specialistą.

Ąžuolo apdailos kambaryje kartu su mergaite buvo jos mama;

kol mama su gydytoju kalbėjosi apie mergaitės problemas,

užgriuvusias ją mokykloje,

Džiliana apie 20 minučių sėdėjo kėdėje,

ant savo delnų.

Mokytojai skundėsi, kad mergaitė trukdo kitiems,

kad visad vėluoja atlikti namų darbus ir t.t.

Aštuonerių metų vaikelis... Pasibaigus pokalbiui gydytojas priėjo prie Džilianos,

atsisėdo greta ir pasakė: "Džiliana,

aš išklausiau tavo mamą,

turiu su ja pasikalbėti asmeniškai.

"Pabūk čia, mes netrukus grįšime" -

ir jiedu išėjo, palikdami kambaryje mergaitę vieną.

Prieš išeidamas gydytojas įjungė radijo imtuvą,

stovėjusį ant jo stalo.

Išėjęs iš kambario gydytojas pasakė mamai:

"Iš tolo stebėkite ją."

Kai tik suaugusieji išėjo, Džiliana pašoko ant kojų ir ėmė suktis pagal muziką.

Jie stebėjo ją kelias minutes.

Gydytojas atsisuko į mamą ir pasakė:

"Ponia Lyn, Džilianos sveikata nėra sutrikusi, ji yra šokėja.

Veskite ją į šokių mokyklą."

Paklausiau: "Ir kas nutiko paskui?"

Ji atsakė: "Mane ir nuvedė. Negaliu apsakyti, koks nuostabus buvo jausmas.

Įėjome į patalpą, kuri buvo pilna žmonių -

tokių kaip aš. Žmonių, kurie negalėjo ramiai nustygti vietoje.

Žmonių, kuriems reikėjo judėti, kad galėtų galvoti." Judėti, kad galėtų galvoti.

Jie šoko baletą, čečiotką, džiazą,

jie šoko moderną, šiuolaikinius šokius.

Galų gale ji perėjo Karališkosios baleto mokyklos atranką,

ten tapo soliste, susikūrė puikią karjerą

Karališkajame balete.

Vėliau baigė Karališkąją baleto mokyklą

ir įkūrė nuosavą įstaigą "Džilianos Lyn šokio namus",

sutiko Endriu Loidą Veberį. Buvo atsakinga

už kai kuriuos muzikinio teatro istorijoje sėkmingiausius pastatymus;

savo darbu ji suteikė džiaugsmo milijonams žmonių,

ir ji - multimilijonierė.

Kitas gydytojas galėjo jai paskirti vaistus

ir priversti ją nurimti.

Manau, kad dabar... (Plojimai) Savo mintį galiu išsakyti taip:

Alas Goras aną vakarą kalbėjo

apie ekologiją ir revoliuciją, kuriai pradžią davė Rachelė Karson.

Tikiu, kad vienintelė mūsų ateities viltis

yra naujas požiūris į žmogaus ekologiją, -

kitoks supratimas apie žmogaus gebėjimus,

pripažįstantis jų įvairovę ir spalvingumą.

Mūsų švietimo sistema iškasė šachtas mūsų protuose taip pat,

kaip mes jas kasame žemėje - dėl tam tikros vienos prekės.

Ateityje šis požiūris mums nebus naudingas.

Turime permąstyti pamatinius principus,

kuriais grindžiame savo vaikų lavinimą.

Yra puiki Jono Salko citata:

"Jeigu Žemėje išnyktų visi vabzdžiai,

po 50 metų planetoje neliktų gyvybės.

Jeigu žemėje išnyktų visi žmonės,

po 50 metų visos rūšys Žemėje suklestėtų."

Ir jis teisus.

Tai, ką TED puoselėja, - tai žmogaus vaizduotės gebėjimai.

Turime juos naudoti apdairiai ir išmintingai,

kad išvengtume kai kurių minėtų scenarijų.

Vienintelis būdas tai padaryti -

tai pripažinti savo neišsemiamas kūrybines galias,

kokios jos ir yra,

ir viltį įžvelgti mūsų vaikuose.

Mūsų užduotis - visapusiškai lavinti jų esybę, kad jie sugebėtų įžengti į ateitį.

Beje, mes galime šios ateities ir nepamatyti,

tačiau jie pamatys. Mūsų darbas - padėti jiems

šioje ateityje gyventi prasmingai. Nuoširdžiai dėkoju už dėmesį.