Catarina Mota: Žaiskite su pažangiosiomis medžiagomis

Elektros srovei laidus rašalas; langai, kurie vos paspaudus jungiklį iš skaidrių tampa nepermatomais; želė, kuri skleidžia muzikos garsus. Visa tai jau egzistuoja, ir Caterina Mota sako, kad atėjo laikas su šiomis medžiagomis pažaisti. Mota mums parodo visą eilę įdomių medžiagų ir teigia, kad tik eksperimentuodami, dirbdami ir linksmindamiesi sugalvosime kaip jas tinkamai panaudoti.

Turiu draugą Portugalijoje

kurio senelis sukūrė transporto priemonę iš dviračio

ir skalbimo mašinos, kad galėtų vežioti savo šeimą.

Jis tai padarė nes neišgalėjo nusipirkti automobilio,

taip pat todėl, kad žinojo kaip tokį prietaisą sukurti.

Buvo laikai, kai žinojome kaip daiktai veikia

ir kaip jie pagaminti, taigi galėjome juos gaminti ir taisyti,

ar bent jau

pagrįstai nuspręsti ką pirkti.

daugelį šių „pasidaryk pats“ technologijų

mes praradome antroje 20-ojo amžiaus pusėje.

Tačiau dabar, kūrėjų ir atviro kodo modelio pagalba

žinios, kaip daiktai veikia ir

iš ko jie pagaminti, grįžta į mūsų gyvenimą

ir aš tikiu, kad mums reikia tai perkelti į kitą lygmenį,

į dalių, iš kurių tie daiktai yra padaryti.

Daugiausiai mes vis dar žinome

iš ko tradicinės medžiagos, tokios kaip popierius ar audiniai yra pagaminti

ir kaip jie gaminami.

Dabar mums prieinami tokie neįtikėtini, futuristiniai junginiai:

plastikas kuris gali keisti formą,

dažai praleidžiantys elektros srovę,

pigmentai kurie keičia spalvą, ar audiniai kurie sleidžia šviesą.

Leiskite man jums parodyti keletą pavyzdžių.

Taigi, elektros srovei laidus rašalas leidžia mums nupiešti grandynus

vietoj tradiciškai naudojamų

spausdintinių montažo plokščių ar laidų.

Šiuo atveju, šį mažą pavyzdį kurį laikau rankoje

mes panaudojome kurdami prisilietimo jutiklį, kuris reaguoja su mano oda

ir uždega šią maža lemputę.

Elektros srovei laidų rašalą naudojo menininkai,

tačiau neseniai įvykę patobulėjimai rodo, kad tuoj galėsime jį naudoti

lazeriniuose spausdintuvuose ar rašikliuose.

Ar šis akrilo lapas su įlietomis

bespalvėmis šviesą išsklaidančiomis dalelėmis.

Tai reiškia, kad paprastas akrilas

šviesą išslaidytų tik aplink kraštus,

o šis užsižiebia visu paviršiumi

kai įjungiu lemputes esančias aplink jį.

Du žinomi šios medžiagos pritaikymo būdai

yra interjero dizaino ir kelių lietimų įvesties sistemose.

Taip pat termochromiliai pigmentai

keičia spalvą tam tikroje temperatūroje.

Taigi aš jį padėsiu ant kaitinamosios plokštės

kurios temperatūra tik šiek tiek aukštesnė už aplinkos temperatūrą

ir galite pamatyti kas nutiko.

Taigi vienas pagrindinių šios medžiagos pritaikymo būdų,

šalia kitų, yra kūdikių buteliukai,

nes ji leidžia pamatyti kada buteliuko turinys yra pakankamai vėsus gerti.

Šie yra tik keletas iš taip vadinamų

pažangiųjų medžiagų.

Po keletos metų, jie busnaudojami daugelyje dalykų

ir technologijų kurias mes naudojame kasdien.

Gal dar ir neturime skraidančių automobilių, kuriuos mokslinė fantastika mums pažadėjo,

tačiau galime turėti sienas keičiančias spalvą

pagal tempatūrą

suvyniojamas klaviatūras,

ar langus, kurie tampa nepermatomi vos įjungus jungiklį.

Esu baigusi socialinius mokslus,

taigi kodėl aš čia šiandien kalbu apie pažangiąsias medžiagas?

Na, pirmiausiai todėl kad esu kūrėja.

Man įdomu kaip dalykai veikia

ir kaip jie pagaminti,

tačiau ir dėl to, kad tikiu, jog mes turėtumėme geriau suprasti

dalis, iš kurių sutvertas mūsų pasaulis,

o dabar, mes nežinome pakankamai apie

šiuos moderniųjų technologijų junginius, iš kurių bus pastatyta mūsų ateitis.

Pažangių medžiagų mažais kiekiais sunku gauti.

Nėra beveik jokios informacijos kaip jas naudoti,

kaip ir informacijos apie tai, kaip jos gaminamos.

Taigi dabar, jos daugiausiai egzistuoja

patentų ir prekybos paslapčių pasaulyje

prie kurio priėjimą turi tik universitetai ir didelės korporacijos.

Taigi, šiek tiek daugiau nei prieš trejus metus Kirsty Boyle ir aš

pradėjome projektą, kurį pavadinome „Open Materials“.

Tai puslapis, kuriames mes,

ar bet kas kitas, kuris nori prie prisidėti,

gali dalinti savo experimetų rezutatais, skelbti informaciją,

drasinti kitus prisidėti, kad ir kur jie bebūtų,

ar kaupti šaltinius, tokius kaip mokslinius straipsnius

ir mokymo priemones sukurtas kitų kūrėjų, tokių kaip ir mes.

Mes norėtumėme tapti didele,

bendrai surinkta duomenų baze

kurioje būtų sukaupta „pasidaryk pats“ informacija susijusi su pažangiosiomis medžiagomis.

Bet kodėl tai turėtų mums rūpėti

kaip pažangiosios medžiagos veikia ir iš ko jos padarytos?

Visų pirma, todėl, kad negalime pritaikyti to, ko nesuprantame

ir tai ko mes nesuprantame ir nenaudojame

galiausiai prie savęs pritaiko mus pačius.

Dalykai kuriuos naudojame, rūbai kuriuos dėvime,

namai kuriuose gyvename, viskas daro didelį poveikį

mūsų egsenai, sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Taigi jei gyvensime pasaulyje pastatytame iš pažangiųjų medžiagų,

turėtumėme apie jas žinoti ir jas suprasti.

Antra, tačiau taip pat svarbu tai,

kad inovacijas visada kurstė mėgėjas.

Tiek daug kartų, mėgėjai, ne profesionalai,

buvo išradėjai ir tobulintojai

dalykų, kurie apima viską nuo kalnų dviračių,

puslaidininkių, asmeninių kompiuterių,

iki lėktuvų.

Didžiausias iššūkis - medžiagų mokslo sudėtingumas

ir brangi įranga.

Bet tai dar ne visada.

Du mokslininkai iš Ilinojaus universiteto tai suprato

kai išleido savo mokslinį straipsnį kaip paprasčiau

pagaminti elektros srovei laidų rašalą.

Jordan Bunker, kuris

chemijos srityje iki tol neturėjo jokios patirties,

tą straipsnį perskaitė ir eksperimentą atkartojo

savo dirbtuvėje naudodamas tik laisvai prieinamas medžiagas

ir įrankius.

jis panaudojo skrudintuvą,

ir netgi pats pasigamino sūkurinį maišytuvą,

naudodamas kito kūrėjo mokomąją medžiagą.

Tada Jordan savo rezultatus paskelbė internete,

įskaitant ir savo nepavykusių bandymų rezultatus,

kad kiti galėtų mokytis ir tai atkartoti.

Taigi Jordan pagrindinė inovacijos forma buvo

paimti eksperimentą, atliktą gerai įrengtoje laboratorijoje,

universitete

ir jį atkartoti savo garaže, Čikagoje

naudojant tik pigias medžiagas ir įrankius, kuriuos jis pasigamino pats.

Ir dabar, kai jis paskelbė savo darbus,

kiti gali juos tęsti

ir kurti dar paprastesnius procesus ir patobulinimus.

Dar vienas pavyzdys, kurį norėčiau paminėti

yrs Hannah Perner-Wilson „Kit-of-No-Parts“.

Jos projekto tikslas - akcentuoti

išraiškias medžiagų savybes,

o taip pat susitelkti į kūrėjo kūrybiškumą ir įgūdžius.

Elektronikos rinkiniai yra labai galingi

iš jų mes mokomės kaip dalykai veikia,

tačiau suvaržymai, kurie jiems būdingi

daro įtaką mūsų mokymosi procesui.

Taigi būdas, kurį naudojo Hannah, kita vertus

yra skirtas suformuluoti keletą metodų

nekasdienių dalykų gamybai,

kurie leidžia mums išsilaisvinti nuo iš anksto numatytų suvaržymų

mokant mus apie pačias medžiagas.

Taigi tarp daugelio įspūdingų eksperimetų, kuriuos atliko Hannah,

šis yra vienas iš mano mėgstamiausių.

[„Popieriniai garsiakalbiai“]

Čia matome tik lapelį popieriaus

su varine juostele ant jo, prijungta prie MP3 grotuvo

ir magnetą.

(Muzika: „Happy Together“)

Taigi pagal Marcelo Coelho iš Masačiusetso Technologijos instituto tyrimus

Hannah sukūrė eilę popierinių garsiakalbių

ir plataus medžiagų asortimento

nuo paprastos varinės juostelės iki elektrai laidaus audinio ar rašalo.

Kaip ir Jordan ir tiek daug kitų kūrėjų,

Hannah publikavo savo būdus

ir leidžia bet kam juos kopijuoti ar atkurti.

Tačiau popierinė elektronika yra viena iš daugiausiai vilčių teikiančių

medžiagų mokslo šakų

todėl, kad ji mums leidžia kurti pigesnes ir lankstesnes elektronikos priemones.

Taigi Hannah meistriškas darbas

ir tai kad ji savo radiniu pasidalijo,

atveria duris eilei naujų galimybių,

kurios yra is estetiškai patrauklios ir novatoriškos.

Taigi įdomus dalykas apie kūrėjus

yra tai, kad mes kuriame iš smalsumo

ir nebijome klysti.

Mes dažnai bandome spręsti problemas netradiciniais būdais

ir, todėl, galiausiai atrandame alternatyvas

ar net geresnius būdus dalykams daryti.

Taigi, kuo daugiau žmonės eksperimentuoja su medžiagomis,

kuo daugiau tyrėjų nori pasidalinti savo tyrimų rezultatais,

o gamintojų - savo žiniomis,

tuo geresnes galimybes mes turime kurti technologijas,

kurios tikrai tarnauja mums visiems.

Taigi, jaučiuosi, taip kaip turbūt jautėsi Ted Nelson,

kai 8-ojo dešimtmečio pradžioje, jis rašė

„Turite jau šiandien suprasti kompiuterius“.

Tačiau tada buvo tik griozdiški dideli kompiuteriai

kurie galėjo būti įdomūs tik mokslininkams

ir niekas net nesvajoje turėti vieną namuose.

Taigi truputėlį keista, kai stoviu čia, prieš jus ir sakau

„Turite jau šiandien suprasti pažangiąsias medžiagas“.

Tik turėkite galvoje, kad pirminių žinių

apie kylančias technologijas, gavimas

yra geriausias būdas užtikrinti kad turėsime savo balsą

kurdami ateitį.

Ačiū

(Plojimai)