< Return to Video

“Ar aš mirštu?" Sąžiningas atsakymas.

  • 0:00 - 0:02
    Pastaruosius septynis metus dirbau
  • 0:02 - 0:04
    greitosios pagalbos mediku
    Sufolke, Niujorko valstijoje.
  • 0:04 - 0:07
    Neretai tekdavo pirmam
    atsidurti daugybėje nelaimių vietose:
  • 0:07 - 0:09
    nuo eismo įvykių iki uragano Sandy.
  • 0:09 - 0:11
    Jei esate kaip dauguma žmonių,
  • 0:11 - 0:13
    mirtis jums gali būti
    viena didžiausių baimių.
  • 0:13 - 0:15
    Kai kurie mūsų pajaus ją ateinant.
  • 0:15 - 0:16
    Kai kurie ne.
  • 0:16 - 0:18
    Egzistuoja mažai žinomas,
  • 0:18 - 0:19
    registruotas medicinos terminas,
  • 0:19 - 0:21
    vadinamas „artėjančia pabaiga“.
  • 0:21 - 0:22
    Tai beveik simptomas.
  • 0:22 - 0:24
    Kaip medikas,
    esu parengtas reaguoti
  • 0:24 - 0:26
    į šį simptomą, kaip ir į bet kurį kitą.
  • 0:26 - 0:28
    Kai pacientas išgyvenantis
    širdies smūgį žiūri į mane
  • 0:28 - 0:30
    ir sako "Šiandien aš mirsiu",
  • 0:30 - 0:33
    esame išmokyti iš naujo
    įvertinti paciento būklę.
  • 0:33 - 0:35
    Per visą savo karjerą, aš dalyvavau
  • 0:35 - 0:37
    daugelyje įvykių, kuomet pacientas
  • 0:37 - 0:39
    gyventi teturėjo keletą minučių
  • 0:39 - 0:42
    ir nebuvo nieko, kuo galėčiau pagelbėti.
  • 0:42 - 0:45
    Tuomet aš susidurdavau su dilema:
  • 0:45 - 0:49
    ar turėčiau jiems pasakyti,
    kad jie tuojau mirs,
  • 0:49 - 0:52
    ar meluoti, kad nuraminčiau?
  • 0:52 - 0:54
    Karjeros pradžioje šią dilemą spręsdavau
  • 0:54 - 0:55
    paprasčiausiai meluodamas.
  • 0:55 - 0:57
    Bijojau.
  • 0:57 - 1:00
    Bijojau, kad jeigu pasakysiu jiems tiesą,
  • 1:00 - 1:03
    jie mirs apimti siaubo, baimės,
  • 1:03 - 1:06
    mėgindami nusitverti už
    paskutinių gyvenimo akimirkų.
  • 1:06 - 1:09
    Viskas pasikeitė po vieno įvykio.
  • 1:09 - 1:12
    Prieš penkis metus susidūriau
    su motociklo avarija.
  • 1:12 - 1:15
    Motociklininkas patyrė
    labai kritines traumas.
  • 1:15 - 1:17
    Įvertinus jo būklę, supratau,
  • 1:17 - 1:19
    kad jam padėti neįmanoma,
  • 1:19 - 1:23
    ir, kaip ir daugeliu atvejų,
    pacientas pažiūrėjo man į akis
  • 1:23 - 1:27
    ir uždavė klausimą: "Ar aš mirsiu?"
  • 1:27 - 1:31
    Akimirksniu nusprendžiau pasielgti kitaip.
  • 1:31 - 1:33
    Nusprendžiau pasakyti tiesą.
  • 1:33 - 1:37
    Pasakiau jam, kad jis tuoj mirs
  • 1:37 - 1:40
    ir kad nėra nieko, kuo galėčiau padėti.
  • 1:40 - 1:44
    Jo reakcija mane šokiruoja dar iki dabar.
  • 1:44 - 1:46
    Jis paprasčiausiai atsilošė,
  • 1:46 - 1:48
    o veide matėsi susitaikymas su padėtimi.
  • 1:48 - 1:50
    Skirtingai nei aš galvojau,
  • 1:50 - 1:52
    jis nebuvo išsigandęs.
  • 1:52 - 1:55
    Jis paprasčiausiai gulėjo ir,
    kuomet žiūrėjau jam į akis,
  • 1:55 - 1:58
    mačiau vidinę ramybę ir susitaikymą.
  • 1:58 - 2:00
    Nuo to momento nusprendžiau,
  • 2:00 - 2:04
    jog negaliu melais guosti mirštančiojo.
  • 2:04 - 2:07
    Nuo tos dienos dalyvavau
    daugybėje situacijų,
  • 2:07 - 2:10
    kuomet pacientai išgyveno
    paskutinius savo momentus
  • 2:10 - 2:12
    ir nebuvo nieko, kuo galėčiau padėti.
  • 2:12 - 2:13
    Ir beveik visada
  • 2:13 - 2:16
    jų visų reakcija į tiesą
  • 2:16 - 2:19
    buvo vidinė ramybė ir susitaikymas.
  • 2:19 - 2:21
    Tiesą sakant, yra trys elgesio modeliai,
  • 2:21 - 2:25
    kuriuos pastebėjau šiose situacijose.
  • 2:25 - 2:29
    Pirmasis visada lyg ir šokiruodavo mane.
  • 2:29 - 2:33
    Nepaisant religinių įsitikinimų
    ar kultūrinės kilmės,
  • 2:33 - 2:35
    žmonės nori, kad jiems atleistų.
  • 2:35 - 2:37
    Nesvarbu, ar jie tai vadina nuodėme,
  • 2:37 - 2:40
    ar tiesiog kažko gailisi,
  • 2:40 - 2:43
    jų kaltės jausmas yra universalus.
  • 2:43 - 2:44
    Kartą rūpinausi senyvu vyru,
  • 2:44 - 2:46
    kuris buvo beišgyvenąs
    siaubingą širdies smūgį.
  • 2:46 - 2:48
    Kuomet ruošiausi pats ir savo įrangą
  • 2:48 - 2:51
    neišvengiamam jo širdies sustojimui,
  • 2:51 - 2:56
    aš pranešiau pacientui apie
    jo nenumaldomą mirtį.
  • 2:56 - 2:59
    Nors jis ir taip žinojo visa tai
    iš mano balso ir kūno kalbos.
  • 2:59 - 3:01
    Pritaisant defibriliatoriaus
    elektrodus ant jo krūtinės,
  • 3:01 - 3:04
    ruošiausi tam,
    kas netrukus turėjo atsitikti.
  • 3:04 - 3:06
    Pacientas pažiūrėjo man į akis ir tarė:
  • 3:06 - 3:09
    "Norėčiau būti praleidęs
    daugiau laiko su savo vaikais
  • 3:09 - 3:12
    ir anūkais, o ne elgęsis
    su savo laiku savanaudiškai".
  • 3:12 - 3:14
    Besusidurdamas su nenumaldoma mirtimi,
  • 3:14 - 3:17
    visa ko jis norėjo buvo atleidimas.
  • 3:17 - 3:19
    Antrasis dalykas, kurį pastebiu
  • 3:19 - 3:21
    yra troškimas būti atmintam.
  • 3:21 - 3:23
    Ar tai būtų atminimas mano mintyse,
  • 3:23 - 3:25
    ar jo artimųjų, mirštantieji troško
  • 3:25 - 3:27
    jaustis taip, lyg toliau gyventų.
  • 3:27 - 3:29
    Esti poreikis būti nemirtingam
  • 3:29 - 3:32
    širdyse ir mintyse jų artimųjų,
  • 3:32 - 3:35
    mano, mano komandos narių
    ar bet kurio esančio aplinkui.
  • 3:35 - 3:38
    Galybę kartų pacientas
    žiūrėdavo man į akis
  • 3:38 - 3:42
    ir klausia, "Ar atsiminsi mane?"
  • 3:42 - 3:45
    Paskutinis elgesio modelis, kurį pastebiu,
  • 3:45 - 3:48
    visada palietė mano sielos gelmes.
  • 3:48 - 3:51
    Tai mirštančiųjų noras žinoti,
    jog jų gyvenimas turėjo prasmę.
  • 3:51 - 3:54
    Jiems reikia žinoti,
    jog jie neiššvaistė savo gyvenimo
  • 3:54 - 3:57
    beprasmiams dalykams.
  • 3:57 - 4:00
    Šitą supratau dar pačioje
    savo karjeros pradžioje.
  • 4:00 - 4:02
    Atvykau į įvykio vietą.
  • 4:02 - 4:04
    Tai buvo šeštą dešimtmetį
    skaičiuojanti moteris,
  • 4:04 - 4:06
    sunkiai prispausta automobilyje.
  • 4:06 - 4:10
    Į ją buvo įsirėžta dideliu greičiu.
  • 4:10 - 4:12
    Labai, labai kritiška būklė.
  • 4:12 - 4:15
    Ugniagesiams mėginant
    ištraukti ją iš automobilio,
  • 4:15 - 4:18
    aš buvau šalia,
    mėgindamas paguosti moterį.
  • 4:18 - 4:21
    Mums bekalbant, ji pasakė,
  • 4:21 - 4:24
    "Savo gyvenime norėjau
    padaryti kur kas daugiau".
  • 4:24 - 4:28
    Jai rodėsi, jog ji nepaliko
    savo žymės šioje žemėje.
  • 4:28 - 4:30
    Pokalbiui besitęsiant, paaiškėjo,
  • 4:30 - 4:32
    jog ji buvo dviejų įvaikintų vaikų motina,
  • 4:32 - 4:35
    kurie abu buvo besiskyną kelią
    į medicinos mokyklą.
  • 4:35 - 4:37
    Jos dėka, du vaikai
  • 4:37 - 4:40
    dabar turėjo šansą,
    kurio kitaip nebūtų turėję.
  • 4:40 - 4:42
    Jie gelbės kitų gyvybes medicinos srityje,
  • 4:42 - 4:45
    būdami gydytojais.
  • 4:45 - 4:46
    Galiausiai prireikė 45 minučių
  • 4:46 - 4:48
    išlaisvinti ją iš automobilio.
  • 4:48 - 4:53
    Deja, ji mirė prieš ją išlaisvinant.
  • 4:53 - 4:55
    Aš tikėjau tuo, ką matėte filmuose:
  • 4:55 - 4:56
    tas paskutinias akimirkas
  • 4:56 - 4:59
    mirštantieji būna apsėsti
    siaubo ir baimės.
  • 4:59 - 5:02
    Tačiau, palaipsniui įsitikinau,
    kad, nepaisant aplinkybių,
  • 5:02 - 5:04
    mirtis būna sutinkama
    su ramybe ir susitaikymu,
  • 5:04 - 5:08
    kad būtent mažiausi dalykai,
    trumpiausios akimirkos,
  • 5:08 - 5:12
    mažiausi dalykai,
    kuriuos atnešėte į pasaulį
  • 5:12 - 5:15
    yra tai, kas suteikia jums
    ramybę tose paskutinėse akimirkose.
  • 5:15 - 5:16
    Ačiū.
  • 5:17 - 5:20
    (Plojimai)
Title:
“Ar aš mirštu?" Sąžiningas atsakymas.
Speaker:
Matthew O'Reilly
Description:

Matthew O'Reilly yra patyręs reanimacijos darbuotojas Long Ailende, Niujorko valstijoje. Savo kalboje, O'Reilly pasakoja kas nutinka, kuomet sunkiai sužeistas pacientas jo klausia "Ar aš mirsiu?"
more » « less
Video Language:
English
Team:
closed TED
Project:
TEDTalks
Duration:
05:33

Lithuanian subtitles

Revisions

Our website uses cookies for analysis purposes.