Gyvenimas „skaitmeninėje dabartyje“

Prieš metus Abha Dawesar gyveno po uragano Sandy užtemusiame Manhetene, tykodama elektros energijos prisijungimui prie tinklo. Kadangi ji yra rašytoja, ją sukrėtė ši metafora: argi mūsų gyvenimo prasmė tapo siekis būti prisijungusiems prie skaitmeninių technologijų, praleidžaint tai, kas yra tikra?

Per uraganą Sandy, aš buvau Niujorke.

Su savimi tuo metu turėjau mažą šunelį

vardu Maui.

Pusė miesto skendo tamsoje
dėl nutrūkusio elektros tiekimo,

o aš ir gyvenau tamsiojoje pusėje.

Taigi, Maui labai bijojo tamsos,

todėl turėdavau jį užnešti laiptais,

iš tiesų, pirma nunešti žemyn pasivaikščioti,

o tada vėl užnešti viršun.

Aš taip pat kasdien tampiau
galonus vandens butelių

iki pat septinto aukšto.

Ir tuo pat metu,

turėdavau dantyse laikyti žibintuvėlį.

Parduotuvės netoliese buvo išpardavę visus žibintuvėlius,

baterijas ir duoną.

Nusiprausti po dušu eidavau 40 blokų

į savo sporto klubo filialą.

Bet tuo metu tai nebuvo
didžiausi mano rūpesčiai.

Man tuo pačiu buvo labai svarbu
būti pirmu žmogumi,

kuris su ilgikliais ir krovikliais
artimiausioje kavinėje

pasikraus visus savo prietaisus.

Pradėjau žvalgytis elektros kištukų
po kavinių suoleliais

ir prie įėjimų į kepinių parduotuves.

Aš buvau ne vienintelė.

Net lyjant, žmonės stovėdavo tarp
Madison ir Penktosios Aveniu

po skėčiais, kraudami savo mobilius telefonus

iš elektros lizdų gatvėse.

Gamta ką tik mums priminė,

kad ji stipresnė už bet kokias technologijas,

bet štai, mes vistiek negalime būti neprisijungę.

Manau, kad niekas, taip kaip sunkumai

neparodo, kas yra svarbu, o kas ne,

o Sandy privertė mane suprasti, kad mūsų prietaisai

ir jų ryšys mums svarbu taip pat,

kaip ir maistas bei pastogė.

Vidinis aš, kurį žinojome anksčiau, nebeegzistuoja

ir aš manau, kad abstraktus, skaitmeninis pasaulis

tapo mūsų identiteto dalimi,

todėl noriu jums papasakoti, ką tai reiškia.

Aš esu rašytoja, mane domina vidinis aš,

nes vidinis aš ir grožinė literatūra
turi daug bendro.

Abu yra pasakojimai, interpretacijos.

Jūs ir aš galime patirti be pasakojimo.

mes galbūt per greitai užbėgame laiptais

ir mums užims kvapą.

Bet bendras gyvenimo suvokimas,
kurį mes jaučiame,

tas šiek tiek abstraktesnis,
yra netiesioginis.

Mūsų gyvenimo istorija yra paremta
tiesioginiais potyriais,

tačiau ji pagražinta.

Romanas kuriamas scena po scenos,

taip pat ir mūsų gyvenimo istorijai
reikia siužetinės linijos.

Tam prireikia mėnesių ir metų.

Atskiri gyvenimo momentai yra jo skyriai.

Bet pasakojimas yra ne tik šie skyriai.

Tai visa knyga.

Ji ne tik apie širdgėlą ir laimę,

laimėjimus ir nusivylimus,

bet apie tai, kaip dėl šių dalykų,

o kartais, dar svarbiau, nepaisant jų,

mes atrandame savo vietą pasaulyje

ir jį keisdami, keičiame save.

Todėl mūsų istorijai reikia dviejų
laiko plotmių:

ilgos siužetinės linijos, kuri yra
visas mūsų gyvenimas

ir tiesioginio patyrimo trukmės,

kuri yra šis momentas.

Vidinis aš, kuris patiria tiesiogiai,

gali egzistuoti tik tam tikru momentu,

bet pasakotojui reikia kelių momentų,

visos jų sekos,

todėl pilnam savęs pajautimui

reikia ir įtraukainčių potyrių,

ir laiko tėkmės.

Laiko tėkmė yra visur,

smėlio smilties erozijoje,

pumpure, pražystančiame į rožę.

Be jos, nebūtų muzikos.

mūsų emocijos ir psichinė būsena

dažnai užšifruoja laiką,

gailestį ar nostalgiją praeičiai,

viltį arba baimę dėl ateities.

Manau, kad technologijos
tą laiko tėkmę pakeitė.

Bendras laikas, kurį mes turime
savo naratyvui,

mūsų gyvenimas, ilgėja,

bet mažiausias matavimo vienetas –
momentas, sutrumpėjo.

Jis sutrumpėjo, nes instrumentai
mus įgalina

matuoti vis mažesnius laiko vienetus,

o tai mums suteikė netolygesnį

materialaus pasaulio suvokimą,

ir šis netolygus suvokimas

sukūrė šūsnis informacijos,

kurių mūsų smegenys nebegali suprasti

ir kurioms reikalingi
vis sudėtingesni kompiuteriai.

Visa tai sako, jog spraga tarp to,

ką mes galime suvokti ir to,
ką galime išmatuoti,

tik gilės.

Mokslas gali atlikti veiksmus
per pikosekundę,

bet aš ir jūs niekada neturėsime vidinio

milijonosios sekundės dalies potyrio.

Jūs ir aš atsiliepiame tik į gamtos ritmą ir tėkmę,

saulę, mėnulį ir metų laikus,

todėl mums ir reikia
tos ilgos siužetinės linijos,

su praeitimi, dabartimi ir ateitimi,

kad matytume dalykus kokie jie yra,

kad atskirtume signalą nuo triukšmo

ir vidinį aš nuo pojūčių.

Mums reikia laiko rodyklės,
kad suprastume priežastis ir rezultatus,

ne tik materialiajame pasaulyje,

bet ir savo ketinimuose bei stimuluose.

Kas atsitinka, kai ta rodyklė išsikreipia?

Kas atsitinka, kai deformuojasi laikas?

Daugelis mūsų dabar jaučiame,

jog laiko rodyklė rodo visur

ir niekur, tuo pačiu metu.

Taip yra todėl, kad skaitmaniniame pasaulyje
laikas neteka taip,

kaip natūraliame.

Mes visi žinome, kad internetas
sumažino erdvę

ir laiką.

Ten toli dabar yra čia pat.

Naujienos iš Indijos yra srautas
mano išmaniojo telefono programėlėje,

man esant Niujorke ar Niu Delyje.

Ir tai – ne viskas.

Tavo paskutinė darbovietė,
praėjusių metų rezervacijos vakarienei,

tavo buvę draugai yra tame pačiame lygyje
su šiandienos draugais,

nes internetas taip pat archyvuoja

taip iškreipdamas praeitį.

Be jokio likusio skirtumo tarp praeities,

dabarties ir ateities, bei artimo ir tolimo,

mes esame visur palikti su šiuo momentu,

šiuo momentu, kurį pavadinsiu
skaitmenine dabartimi.

Kaip mes galime suteikti kažkam prioritetą

skaitmeninės dabarties fone?

Skaitmeninė dabartis nėra tiesiog dabartis,

nes ji visąlaik yra keliomis sekundėmis priekyje,

Twitter'io srautais, kurie jau populiarėja

ir naujienomis iš kitų laiko juostų.

Tai nėra momentas, kai pėdą perveria skausmas,

ar sekundė, kai atsikandate pyragėlio,

ar tos trys valandos kurias praleidžiate
skaitydami gerą knygą.

Ši dabartis turi labai nedaug fizinio

ar psichologinio ryšio su mūsų pačių būsena.

Vietoje to, jos tikslas yra nukreipti
mūsų dėmesį

kiekviename posūkyje.

Kiekvienas skaitmeninis orientyras kviečia

mesti ką dabar darome ir eiti kažkur kitur,

daryti kažką kitą.

Ar jūs skaitote rašytojo interviu?

Kodėl nenusipirkus jo knygos?
Paskelbite Twitter'yje. Pasidalinkite.

Paspauskite „patinka“.
Raskite kitas tokias pat knygas.

Raskite kitus žmones,
skaitančius tokias knygas.

Kelionės gali išlaisvinti,

bet kai jos nenutrūkstančios, mes tampame

nuolatiniai nenuilstantys tremtiniai.

Pasirinkimas yra laisvė, kol jis

nėra tik dėl to, kad galima pasirinkti.

Skaitmeninė dabartis yra ne tik nutolusi
nuo dabarties,

bet ji tiesiogiai su ja konkuruoja,

ir taip yra todėl, kad ne tik aš joje nedalyvauju,

bet ir jūs.

Ne tik mes joje nedalyvaujame, bet ir visi kiti.

Ir čia slypi jos didžiausias patogumas ir siaubas.

Aš galiu vidury nakties užsisakyti knygas užsienio kalba,

nusipirkti paryžietiškų „macarons“

ir palikti video žinutes, kurias galima peržiūrėti vėliau.

Visą laika aš galiu veikti

skirtingu ritmu ir greičiu negu tu,

tuo pačiu palaikydama iliuziją,

kad prisijungiau prie tavęs realiu laiku.

Sandy priminė,

kaip lengvai tokios iliuzijos dūžta.

Buvo žmonių, kurie turėto elektros energiją ir vandenį

ir buvo tokių, kurie neturėjo.

Kai kurie grįžo į savo gyvenimus,

o kai kurie vis dar buvo be vietos

praėjus daugeliui mėnesių.

Kažkodėl, technologijos sukuria iliuziją

tiems kurie kažką turi, kad ir visi kiti turi tai turėti,

o tada, kaip ironiškas antausis,

tai tampa realybe.

Pavyzdžiui, yra sakoma, kad Indijoje daugiau žmonių

turi prieigą prie mobiliųjų telefonų, negu tualetų.

jeigu šis plyšys, kuris daugelyje pasaulio vietų

jau labai gilus,

tarp infrastruktūrų trūkumo ir technologijų sklaidos,

būtų užpildytas,

atsirastų lūžiai tarp skaitmeninio

ir tikro.

Mums, kaip asmenims, gyvenantiems
skaitmeninėje dabartyje

ir praleidžiantiems didžiąją dalį dienos joje,

metamas iššūkis gyventi dvejose laiko tėkmėse,

kurios lygiagrečios viena kitai
ir beveik vienalaikės.

Kaip gyventi tokiame išsiblaškyme?

Mes galime manyti, kad už mus jaunesni,

tie kurie gimę tokiose sąlygose,
adaptuosis daug natūraliau.

Greičiausiai, bet aš atsimenu savo vaikystę.

Atsimenu kaip mano senelis padėjo man

pakartoti pasaulio sostines.

Budą ir Peštą skyrė Dunojus,

o Vienoje buvo ispaniško jojimo mokykla.

Jei šiandien būčiau vaikas, šią informaciją
man lengvai padėtų išmokti

programos ir nuorodos,

bet tai būtų ne tas pats,

nes daug vėliau, aš nuvykau į Vieną

ir apsilankiau ispaniško jojimo mokykloje

ir jaučiau savo senelį esant su manimi.

Vakarais, jis ant pečių nunešdavo mane į terasą

ir parodydavo man Jupiterį,

Saturną ir Didžiuosius Grįžulo Ratus.

Ir netgi čia, kai žiūriu į Didžiuosius Grįžulo Ratus,

prisimenu tą jausmą, kaip būdama vaikas

laikiausi už jo galvos ir stengiausi išlaikyti pusiausvyrą

ant jo pečių

ir taip aš vėl galiu sugrąžinti buvimo vaiku jausmą.

Mano ryšys su seneliu dažniausiai būdavo

apipintas informacija, žiniomis ir faktais,

tačiau jis buvo ir šis tas daugiau,

negu vien informacija, žinios ar faktai.

Laiką iškreipiančios technologijos meta iššūkį

mūsų giliausiai esybei,

nes mes sugebame archyvuoti praeitį,

kai kurias jos dalis sunku pamiršti,

netgi kai dabartinis momentas

yra vis sunkiau įsimenamas.

Mes norime pagriebti, bet vietoje to,

griebiamės eilės statiškų momentų.

Jie yra kaip mulio burbulai,
kurie išnyksta juos palietus.

Viską archyvuodami, manome,
kad galime tai kaupti,

bet laikas nėra informacija.

Jo neina kaupti.

Aš ir jūs puikiai žinome, ką reiškia

tikrai dalyvauti momente.

Tai galėjo nutikti

grojant instrumentu

arba žiūrint į akis žmogui,

kurį labai seniai pažįstame.

Tokiais momentais, mūsų esybės yra pilnos.

Esybė, kuri gyvena ilgojoje siužetinėje linijoje

ir esybė, kuri patiria momentą

tampa viena.

Dabartis apima praeitį

ir ateities pažadą.

Dabartis įsijungia į laiko tėkmę

iš anksčiau ir vėliau.

Pirmą kartą patyriau šiuos jausmus
su savo senele.

Norėjau išmokti šokinėti per virvutę,
todėl ji surado seną virvę,

pasiraitojo sarį

ir per ją šokinėjo.

Norėjau išokti gaminti maistą,
todėl ji mane laikė virtuvėje

visą mėnesį, liepdama raikyti,
pjaustyti ir kapoti.

Mano senelė išmokė,
kad įvykiai užima laiką,

o su laiku neina kovoti

ir todėl, kad jis praeis ir judės,

mes privalome sutelkti visą dėmesį
į esamąjį momentą.

Dėmesys yra laikas.

Vienas mano jogos mokytojas
kartą pasakė,

kad meilė yra dėmesys

ir iš tiesų, mano močiutės

meilė ir dėmesys buvo vienas ir tas pats dalykas.

Skaitmeninis pasaulis suryja laiką,

todėl noriu patarti,

kad jis grąsina

mūsų pačių pilnatvei.

Jis grasina meilės tėkmei.

Bet nebūtina jam tai leisti.

Mes galime pasirinkti kitaip.

Mes daug kartų pamatėme,

kokios išradingos gali būti technologijos,

todėl savo gyvenime ir veiksmuose

galime rinktis tuos sprendimus,
tas naujoves

ir tuos momentus,
kurie atkuria laiko tėkmę,

vietoje to, kad ją suskaidytų.

Dabar, mes galime nusiraminti
ir prisijungti prie

laiko tėkmės atoslūgio.

Mes galime pasirinkti susigrąžinti laiką.

Ačiū.

(Plojimai)