Kaip atsigauti nuo aktyvizmo sukelto išsekimo

Kai jaučiatės išsekęs is esate aktyvistas, koks yra geriausias būdas grįžti į vėžes? TED Vyresnioji Bendradarbė Yana Buhrer Tavanier tyrinėja „žaidi-tyvizmo“ jėgą – žaidimo ir kūrybiškumo įtraukimą į judėjimus, kovojančius dėl socialinių permainų. Pamatykite kaip šis universalus metodas gali įžiebti naujų idėjų, skatinti aktyvumą ir ištirpdyti baimę.

2017-ųjų vasarą

Sofijoje moterį nužudė jos partneris.

Moteris, vadinkime ją „V“,

buvo mušama daugiau nei 50 minučių,

prieš jai mirštant.

Sekantį rytą,

jos kaimynai pasakė spaudai,
kad jie girdėjo jos šauksmus,

bet neįsikišo.

Matote, Bulgarijoje
ir daugelyje kitų šalių,

smurtas šeimoje matomas
kaip privatus reikalas.

Bet kaimynai greitai reaguoja
į bet kokį kitą garsą.

Mes norėjome paviešinti
ir pakeisti šį absurdiškumą.

Taigi, mes sugalvojome eksperimentą.

Mes išsinuomojome butą esantį
po V butu, vienai nakčiai.

Ir dešimtą valandą vakaro,

Maksim, mūsų grupės menininkas,

prisėdo prie būgnų komplekto,
mūsų sudėto svetainėje,

Ir pradėjo jį mušti.

Dešimt sekundžių.

Trisdešimt sekundžių.

Penkiasdešimt sekundžių.

Minutė.

Prieškambaryje užsidegė šviesa.

Minutė ir dvidešimt sekundžių.

Vyras stovėjo prie durų,
nedrįsdamas paspausti durų skambučio.

Minutė ir penkiasdešimt dvi sekundės.

Durų skambutis suskambėjo,

skambutis, kuris galėjo išgelbėti gyvybę.

„Beat.“ yra mūsų projektas,
tyrinėjantis grėsmingą tylą,

kuri supa smurtą šeimoje.

Mes nufilmavome šį eksperimentą
ir jis iškart tapo populiariu.

Mūsų kampanija išryškino
balsus išgyvenusiųjų,

kurie pasidalino panašiomis
istorijomis internete.

Ji aprūpino kaimynus
konkrečiais patarimais,

ir daugelis įsipareigojo imtis veiksmų.

Šalyje, kurioje kas kelias savaites

žemė tyliai priima moters kūną,

nužudytą partnerio arba giminaičio,

mes buvome garsūs

ir mes buvome išgirsti.

Aš esu aktyvistė,

aistringai kovojanti
dėl žmonių teisių naujovių.

Vadovauju pasaulinei organizacijai, kuri
daro socialinius kūrybinius projektus.

Savo darbe aš galvoju apie tai, kaip
skatinti žmones rūpintis kitais ir veikti.

Esu čia, kad pasakyčiau, kad
kūrybinė veikla gali išgelbėti pasaulį,

kūrybinė veikla ir žaidimai.

Aš žinau, kad keista kalbėti apie žaidimą
ir žmonių teises tame pačiame sakinyje,

bet štai kodėl tai svarbu.

Vis labiau ir labiau bijome,
kad mes negalime laimėti.

Kampanijos atrodo niūriai,

žinutės nuskęsta,

žmonės palūžta.

Daugelis tyrimų, įskaitant neseniai
išleistą Kolumbijos Universiteto,

rodo, kad emocinis išsekimas ir depresija
yra paplitę tarp aktyvistų.

Daugelį metų atgal,
aš pati buvau išsekusi.

Pasaulyje su begaliniais keliais į priekį
jaučiausi kaip paskutinėje stotelėje.

Taigi, kas ištirpdo baimę,
nuobodulį, liūdesį?

Žaidimas.

Nuo būtent šios scenos psichiatras
ir žaidimo tyrėjas Dr. Stuartas Brown‘as

sakė, kad niekas taip neapšviečia
smegenų, kaip žaidimas,

ir kad žaidimo priešingybė nėra darbas,

tai – depresija.

Kad ištrūkčiau iš savo išsekimo,

nusprendžiau paversti savo aktyvizmą
į tai, ką dabar vadinu „žaidi-tyvizmu.“

(Juokas)

Kai mes žaidžiame, kiti nori prisijungti.

Šiandien, mano žaidimų aikštelė
pilna menininkų,

technologų ir mokslininkų.

Mes jungiame dalykus
radikaliu bendradarbiavimu.

Kartu mes ieškome naujų būdų
sustiprinti aktyvizmą.

Mūsų rezultatai neturi būti žaismingi,

bet toks yra mūsų procesas.

Mums žaidimas yra pasipriešinimo aktas.

Pavyzdžiui, „Beat.“ – projektas,
apie kurį kalbėjau ankščiau,

yra idėja, sukurta būgnininko
ir programinės įrangos inžinieriaus,

kurie nepažinojo vienas kito
dvi dienas prieš idėjos pasiūlymą.

„Beat.“ – pirmasis mūsų laboratorijos
serijos laimėtojas,

kur poruojame menininkus ir technologus
darbui su žmogaus teisių problemomis.

Kitos laiminčios idėjos
yra pop-up kepykla,

kuri moko apie netikras žinias per
gražius, bet itin neskanius keksiukus –

(Juokas)

Arba stalo žaidimas,
kuris tave paverčia diktatoriumi,

kad galėtum suvokti priespaudos
įrankių ir taktikų diapazoną.

Mes kūrėme savo pirmą laboratoriją
tik idėjos testavimui,

kad pamatytume kur ji skyla ir
ar galime ją pagerinti.

Šiandien, mes taip įsimylėję šį formatą,
kad viską platiname internete,

kad kiekvienas galėtų prisidėti.

Negaliu labiau pabrėžti
eksperimentavimo reikšmės aktyvizme.

Mes galime laimėti tik
jei nebijome pralaimėti.

Kai žaidžiame, mes mokomės.

Neseniai Stanfordo Universiteto
išleistas tyrimas

apie mokslą, kuris tiria
kas priverčia žmones rūpintis,

dar kartą patvirtina tai,
ką girdime jau daugelį metų:

nuomonės keičiamos
ne informacijos kiekiu,

bet per empatiją skatinančius potyrius.

Taigi, mokantis iš mokslo
ir meno pamatėme,

kad galime kalbėti apie globalinį
ginkluotą konfliktą per el. lemputes,

arba atkreipti dėmesį į
rasinę nelygybę JAV

per atvirukus,

arba spręsti nors vieno
moters paminklo trūkumą Sofijoje,

užverčiant jais visą miestą,

ir visais šiais darbais

sukelti dialogą, supratingumą,
ir tiesioginius veiksmus.

Kartais, kai kalbu apie rizikavimą,
bandymą ir nepasisekimą

žmogaus teisių kontekste,

sutinku pakeltus antakius,

antakius kurie sako „Kaip neatsakinga,“

arba „Kaip nejautru.“

Žmonės dažnai supainioja
žaidimą su aplaidumu.

Tai netiesa.

Žaidimas ne tik sustiprina mūsų armijas,
ar sukelia geresnias idėjas

skausmingų neteisybių momentais,

žaidimas duoda lengvumo, kurio reikia,
kad galėtume kvėpuoti.

Kai žaidžiame, mes gyvename.

Aš užaugau laiku

kai visi žaidimai buvo uždrausti.

Mano šeimos gyvenimai buvo sugniuždyti
komunistinės diktatūros.

Mano tetai, seneliui, tėvui,

mes visada rengdavome dvejas laidotuves:

vieną jų kūnams,

bet, daugelį metų prieš tai,

vieną jų svajonėms.

Keletas mano didžiausių svajonių
yra košmarai.

Turiu košmarą, kad vieną diena
visa praeitis bus pamiršta,

ir nauji drabužiai varvės
praeities klaidų krauju.

Turiu košmarą,

kad vieną dieną
žmonijos švyturiai subyrės,

sugraužti neapykantos rūgšties bangų.

Bet daug daugiau nei tai,

aš turiu viltį.

Mūsų teisingumo ir laisvės kovose

aš tikiuosi, kad žaisime

ir kad pamatysime džiaugsmą
ir grožį mūsų žaidime kartu.

Štai kaip mes laimime.

Ačiū.

(Plojimai)