Kaip užauginti juodaodį sūnų Amerikoje

Būdami vaikais mes visi gauname iš tėvų ir mokytojų patarimų, kurie mums atrodo keisti ir net painūs. Tai išaiškėjo vieną naktį jaunam Clint Smith, kuris žaidė vandens pistoletais su savo baltais draugais tamsioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Nuoširdžioje kalboje poetas nutapo savo tėvo aršią ir baimės kupiną reakciją.

Kol augau, ne visada suprasdavau,
kodėl mano tėvai

liepė man sekti taisykles,
kurių jie patys laikėsi.

Pavyzdžiui: Kodėl man tikrai reikia
nupjauti veją?

Kodėl namų darbai yra tokie svarbūs?

Kodėl aš negaliu į savo dribsnius įsidėti
guminukų?

Mano vaikystė buvo pilna tokių klausimų.

Normalu būti vaiku ir suprasti,
jog kartais geriausia yra klausyti tėvų,

net jei kartais negali suprasti kodėl.

Mano tėvai tai darė ne todėl, jog
nemąstyčiau kritiškai.

Jie tiesiog visada bandė suderinti įtampą

tarp brolių ir seserų turėjimo ir šio
pasaulio tiesų supratimo,

užtikrinant, jog mes niekada nepriimsime
status quo kaip neišvengiamo dalyko.

Aš savaime supratau jog tai

buvo labai tikslinga lavinimo forma.

Vienas iš mano mėgstamiausių pedagogų,

brazilų rašytojas ir mokytojas
Paulo Freire

gana aiškiai kalba apie išsilavinimo
svarbumą,

naudojant jį kaip kritišką įrankį
pažadinti ir bendram žmogiškumui.

Jo populiariausioje knygoje „Užguitųjų
pedagogika“

jis teigia: „Niekas negali išties būti
žmogumi tol,

kol neleidžia kitiems būti žmonėmis.“

Vėliau aš daug mąsčiau apie tai,
apie žmogiškumo idėją.

Konkrečiai, kas šiame pasaulyje
turi turėti galimybę

būti priimti kaip pilnaverčiai žmonės.

Per pastaruosius keletą mėnesių

pasaulis matė, kaip beginklių juodaodžių
vyrų bei moterų gyvybės

buvo atimtos policijos pareigūnų
ir žmonių, norinčių įvykdyti teisingumą.

Šie įvykiai ir visa, kas paaiškėjo po to,

atvedė mane atgal į mano vaikystę

ir į mano tėvų sprendimus dėl
juodaodžio sūnaus auklėjimo Amerikoje,

ką augdamas ne visada suprasdavau,
kaip suprantu dabar.

Aš mąstau, kaip sunku tai turėjo būti,
kaip giliai neteisinga jiems atrodė, jog

jie turi atimti iš manęs dalį mano
vaikystės

tik todėl, jog galėčiau grįžti namo naktį.

Pavyzdžiui, aš pamenu, kai vieną naktį,

kai man buvo apie 12 metų, naktinėje
kelionėje į kitą miestą

su savo draugais nusipirkome
vandens šautuvus

ir pavertėme viešbučio stovėjimo aikštelę,
į savo vandens karo zoną.

Mes slėpėmės už automobilių,

bėgiojome nakties tamsoje, kuri
dengė viską tarp gatvės šviesų,

beribis juokas skambėjo per visą aikštelę.

Bet po 10 minučių

mano tėtis išėjo į lauką,
pagriebė mane už rankos

ir man nepažintu stiprumu
nusivedė mane į mūsų kambarį.

Man nespėjus pasakyti,

kaip kvailai jis mane privertė atrodyti
prieš mano draugus,

jis išjuokė mane dėl mano naivumo.

Jis pažiūrėjo man į akis baimės
sukaustytu veidu

ir pasakė: „Sūnau, aš atsiprašau,

tačiau tu negali elgtis taip pat, kaip
tavo balti draugai.

tu negali apsimetinėti, jog šaudai
ginklais.

Tu negali lakstyti tamsoje.

Tu negali slėptis už nieko kito apart
savo dantų.“

Dabar aš žinau, koks išsigandęs
jis turėjo būti,

kaip lengvai aš galėjau paskęsti
nakties tamsoje,

jog kas nors būtų klaidingai supratęs
šitą vandenį

kaip gerą galimybę nuplauti
visa tai šalin.

Tokiomis mintimis esu
apsemtas visą savo gyvenimą:

Visada laikyk savo rankas ten, kur
jas galėtų matyt, nejudėk per greit,

nusiimk gobtuvą saulei nusileidus.

Mano tėvai mane ir mano brolius,
ir seseris iš anksto apšarvavo

begale įspėjimų tam, jog niekas neatimtų
kvėpavimo iš mūsų plaučių,

kad jie mūsų odos nepaverstų
prisiminimais.

Tam, kad būtume vaikais, o ne
karstais ir cementu.

Ir jie tai darė ne todėl, jog norėjo mus
padaryti geresniais už kitus,

Tiesiog tai darė, nes
norėjo, jog būtume gyvi.

Visi mano juodaodžiai draugai užaugo
su tokia pat mintimi,

kalba duota mums, kad kai būsime

pakankamai suaugę, už klaidingą suvokimą,

bus pasiruošta mus
kaip vinis įkalti į žemę,

kad žmonės pavertė mūsų melaniną

sinonimu kažko, ko reikia bijoti.

Bet ką daryti vaikui, augančiam

ir žinančiam, kad tu paprasčiausiai
negali būti vaiku?

Tavo pauglystės užgaidos yra
per daug pavojingos tavo kvėpavimui,

tu tiesiog negali būti smalsus,

tau nesuteikta prabanga padaryti klaidą,

nes kažkieno visiškas šališkumas

gali tapti priežastimi tau nebepabusti
kitą rytą.

Bet tai negali būti mūsų apibrėžimu.

Nes mes turim tėvus,
kurie užaugino mus,

kad suprastume,
mūsų kūnai sutverti ne kulkų reversui,

o kad leistume aitvarus,

šokinėtume šokdyne, juoktumės

tol, kol sprogs mūsų pilvai.

Ir turim mokytojus, kurie išmokė
pakelti ranką klasėje,

ne vien pasiduoti.

Ir vienintelis dalykas, kuriam
turėtume pasiduoti,

yra idėja, jog nesame
verti šio pasaulio.

Taigi, kai sakome kad juodųjų gyvybės
yra svarbios,

tai sakome ne todėl, jog kitų gyvybės
nėra.

Tiesiog turime patvirtinti, kad

esame verti gyventi be baimės,

kai tiek žmonių teigia, kad ne.

Aš noriu gyventi pasaulyje, kur mano

sūnus nebus vaizduojamas kaltu nuo
pat jo gimimo,

kur žaislas jo rankose nebus suprastas
niekaip kitaip kaip žaislas.

Aš atsisakau pripažinti, jog
negalime pakeisti

šio pasaulio į kažką naujo.

Į vietą, kur vaiko vardas neturi būti

parašytas ant marškinėlių arba paminklo,

kur gyvybės vertė nėra nustatyta

niekuo kitu apart fakto, jog žmogus
turi plaučius,

organą, kuriuo kiekvienas iš mūsų
gali kvėpuoti.

Ačiū.

(Plojimai.)