Everything We Think We Know About Addiction Is Wrong

Kas sukelia, tarkime,
priklausomybę nuo heroino?

Tikrai kvailas klausimas, ar ne?

Akivaizdu, visi žinome -

Heroinas sukelia priklausomybę nuo heroino

Štai kaip tai veikia:

Jei vartosi heroiną 20 dienų, tai 21-ąją

tavo kūnas žvėriškai trokš narkotiko,

nes narkotike yra cheminių „kabliukų“.

Štai ką reiškia priklausomybė.

Bet čia yra gudrybė.

Beveik viskas, ką manome žiną apie
priklausomybę yra neteisinga.

Jei tu, pavyzdžiui, susilaužytum klubą,
tave išvežtų į ligoninę

ir ten tau paskirtų didelius kiekius
diamorfino savaitėms ar net mėnesiams.

Diamorfinas yra heroinas.

Jis, iš tiesų, yra žymiai stipresnis už heroiną, kurį bet kuris narkomanas gali gauti gatvėje,

nes jame nėra jokių priemaišų, kuriomis narkotikų prekeiviai atskiedžia heroiną.

Šiuo metu šalia tavęs esančiose ligoninėse

yra žmonių kuriems skiria didžiulius
kiekius prabangaus heroino.

Tai bent keli iš jų turėtų tapti priklausomi?

Bet šis atvejis buvo nuodugniai
ištirtas - taip nenutinka!

Tavo močiutės nepavertė narkomane,
kai jai keitė klubą.

Kodėl taip yra?

Dalis dabartinės priklausomybės teorijos
kilo iš kelių eksperimentų,

kurie buvo atlikti XX amžiuje.

Eksperimentas - paprastas:

paimi žiurkę ir įdedi ją į narvą su dviem
vandens buteliukais.

Viename yra vanduo, o kitame - vandens ir
heroino ar kokaino mišinys.

Vykdant šį eksperimentą, beveik kaskart

žiurkė taps apsėsta
vandens su narkotikais

ir vis dažniau sugrįš prie to buteliuko,
kol save pražudys.

Bet 1970-aisiais Bruce Alexander,
psichologijos profesorius,

pastebėjo kažką neįprasto šiame eksperimente:

žiurkė į narvą būdavo patupdoma visiškai viena.

Ji neturi, ką veikti, tik vartoti narkotikus.

Jis svarstė, kas nutiktų, jei eksperimentą atliktume kitaip?

Taigi, sumanė pastatyti „Žiurkių parką“,
kas iš esmės yra rojus žiurkėms.

Tai yra didžiulis narvas, kuriame žiurkes
turi rutulių, tunelių žaidimams,

daugybę draugų, ir jos gali užsiimti seksu -

viskas, ko žiurkė galėtų norėti.

Ten taip pat būtų normalaus vandens
bei vandens su narkotikais.

Ir štai kur stulbinamas dalykas:

„Žiurkių parke“, beveik niekas nevartojo
vandens su narkotikais;

nei viena iš jų nė karto nevartojo jo pastoviai;
nei viena iš jų neperdozavo.

Bet gal tai tik neįprastos žiurkės?

Iš tiesų, su žmonėmis buvo atliktas
labai panašus eksperimentas:

Vietnamo karas.

20% amerikiečių karių Vietnamo kare
vartojo daug heroino.

Namuose likę žmonės panikavo,

nes manė, jog šimtai tūkstančių
narkomanų šlaistysis

Jungtinių Valstijų gatvėmis, kai karas baigsis.

Bet stebint namo grįžusius kareivius
buvo pastebėta kažkas įspūdingo:

jie nėjo reabilituotis;
jie net nesistengė atprasti vartoti;

95% iš jų tiesiog liovėsi vartoti,
kai tik grįžo namo.

Jei tiki senąja priklausomybės teorija,
tai to tikrai neturėtų būti.

Bet jei tiki profesoriaus Alexander teorija,
visa tai yra puikiausiai paaiškinama:

nes jei tu esi išmetamas į šiurpias džiungles
svetimoje šalyje,

kur tikrai nenori būti, ir esi priverstas
žudyti arba žūsi bet kurią akimirką,

praleisti laiką vartojant heroiną
yra puikus būdas.

Bet jei grįžti į jaukius namus,
kur draugai ir šeima,

tai yra lygiai tas pats, kas būti
perkeltam iš to pirmo narvo

tiesiai į žmogiškąjį „Žiurkių parką“.

Priklausomybė - ne chemikalai, o tavo narvas.

Apie priklausomybę reikia galvoti kitaip.

Žmonės turi įgimtą poreikį
kurti bendrus ryšius su kitais.

Kai mes esame laimingi ir sveiki, mes
kursime ryšius su žmonėmis.

Bet kai to negalime,

nes esame traumuoti, izoliuoti
ar nukankinti gyvenimo,

mes kursime ryšius su tuo,
kas suteikia mums bent kokį palengvėjimą.

Tai gali būti pastovus mobiliojo tikrinimas;

tai gali būti pornografija, žaidimai,
„reddit“, lošimas, arba tai gali būti kokainas.

Bet mes sukursime ryšį su kažkuo,
nes tokia yra žmogaus prigimtis.

Kelias vedantis iš nesveiko ryšio
yra sukurti sveikus ryšius,

būti kartu su žmonėmis,
su kuriais dabar nori būti.

Priklausomybė yra tik vienas iš simptomų,
patyrus atskyrimą,

kuris vyksta aplink mus.

Mes visi jį jaučiame.

Nuo 1950-ųjų vidutinis artimų draugų
skaičius, tenkantis vienam amerikiečiui

pastoviai mažėjo.

Tuo pačiu metu, erdvė jų namuose

pastoviai didėjo.

Pasirinkti erdvę vietoj draugų yra
pasirinkti daiktus vietoj bendro ryšio.

Karas su narkotikais, kurio
beveik šimtmetį nenutraukėme,

situaciją padarė dar blogesnę.

Užuot padėję žmonėms pasveikti ir
susitvarkyti gyvenimą,

mes atskyrėme juos nuo visuomenės,

mes padarėme taip, kad jiem būtų sunku
gauti darbus ir tapti tvirtiems,

mes atimame pagalbą bei paramą iš jų, jei
tik pagauname juos su narkotikais,

mes įmetame juos į kalėjimo kameras,
kas tiesiogiai yra narvai.

Mes pastatome žmones, kurie jaučiasi blogai,

į situacijas, kuriose jie jaučiasi dar blogiau
ir nekenčiame jų, jog jie nepasitaiso.

Per ilgai mes kalbėjome tik apie
individualų išgyjimą nuo priklausomybės.

Bet dabar mums reikia kalbėti
apie socialinį išgyjimą.

Kažkas blogo nutiko mums, kaip grupei.

Mes turime kurti visuomenę, kuri yra
panašesnė į „Žiurkių parką“

ir kuri yra mažiau panaši
į tuos izoliuotus narvus.

Mums reikia pakeisti šį
nenatūralų gyvenimo būdą

ir iš naujo atrasti viens kitą.

Priklausomybei priešingybė nėra blaivumas;
Priešingybė priklausomybei yra bendras ryšys.

Šis video sukurtas kartu su
Johann Hari,

autoriumi knygos

“Chasing the Scream: The First and Last
Days of the War on Drugs”