Alain de Botton: Nuosaikesnė, švelnesnė sėkmės filosofija

Alain de Botton nagrinėja, kaip mes suprantame pasisekimą ir nesėkmę. Jis klausia, ar mūsų supratimas apie juos tikrai teisingas. Ar pasisekimas visuomet užsitarnautas? O nesėkmė? Raiškioje ir sąmojingoje kalboje teigiama, kad norėdami dirbti su tikru pasitenkinimu, turime įveikti snobizmą.

Man, pavyzdžiui, karjeros krizės dažniausiai prasideda

(ir tai pasitaiko gana dažnai) sekmadienio vakarais,

kaip tik tada, kai ima leistis saulė

ir spraga tarp mano asmeninių lūkesčių

ir gyvenimo realybės didėja taip skausmingai,

kad paprastai imu verkti apsikabinęs pagalvę.

Sakau jums visa tai todėl,

jog manau, kad tai nėra mano vieno problema.

Galite galvoti, kad klystu,

bet manau gyvename laikais, kuomet

visų mūsų gyvenimai nuolat paženklinami karjeros krizių,

kada viskas, ką manėme žiną

apie savo gyvenimą ir karjerą,

susiduria su rūsčia realybe.

Dabar gerai gyventi turbūt daug lengviau nei kada nors anksčiau.

Tačiau išlikti ramiam, neturėti nerimo dėl karjeros

yra sunkiau nei bet kada.

Jei leisite, norėčiau dabar aptarti

kai kurias galimas priežastis,

dėl ko nerimaujame dėl savo karjeros.

Dėl ko tampame karjeros krizių aukomis,

kuomet tyliai verkiame apsikabinę tą pagalvę.

Viena priežasčių, dėl kurių mes kenčiame, gali būti ta,

kad esame apsupti snobų.

Čia, tam tikra prasme, turiu blogą naujieną,

ypač tiems, kas į Oksfordą atvyko iš užsienio.

Snobizmas yra rimta problema.

Nes kartais žmonės ne iš D. Britanijos įsivaizduoja,

kad snobizmas yra išskirtinai britiškas reiškinys,

paremtas idėjomis apie užmiesčio vilas ir titulus.

Blogoji žinia yra ta, kad tai netiesa.

Snobizmas yra pasaulinis reiškinys.

Mes - pasaulinė organizacija. Tai pasaulinis reiškinys.

Jis egzistuoja. Kas yra snobas?

Snobas tai tas, kuris iš mažos detalės

susikuria pilną vaizdą apie tai, kas jūs esate.

Tai yra snobizmas.

Ir dažniausia šių laikų snobizmo rūšis

yra darbo snobizmas.

Jį galima pastebėti pirmosiomis vakarėlio minutėmis,

kuomet jums užduoda tą įžymųjį šabloninį

21-ojo amžiaus klausimą „Kuo jūs užsiimate?"

Ir priklausomai nuo to, kaip į jį atsakote,

žmonės arba nepaprastai nudžiunga jus sutikę,

arba pasižiūri į laikrodį, atsiprašo ir išeina.

(Juokas)

O snobo priešingybė yra jūsų mama.

(Juokas)

Nebūtinai jūsų ar mano mama.

Tarkime, ideali mama.

Žmogus, kuriam nerūpi jūsų pasiekimai.

Deja, dauguma žmonių nėra mūsų mamos.

Dauguma žmonių laikosi tokio principo - jums skiriamas laikas,

jums skiriama meilė

(ne romantinė, nors gali būti ir tokios),

- apskritai meilė, pagarba -

priklausys nuo to,

koks yra jūsų socialinis statusas.

Didžiąja dalimi, tai mus ir verčia taip labai rūpintis savo karjera.

Ir kreipti tiek dėmesio į materialius dalykus.

Mums dažnai sako, jog gyvename materialistiniais laikais,

kad esame godūs.

Nemanau, kad esame ypač materialistiški.

Manau, gyvename tokioje visuomenėje,

kurioje prie materialinių gėrybių lyg virvele pririštas

tam tikras emocinis atpildas.

Mes norime ne materialinių dalykų - mes norime atpildo.

Iš čia kyla naujas požiūris į prabangos prekes.

Kitą kartą, kai pamatysite ką nors vairuojant Ferrari,

negalvokite: „Tas žmogus labai gobšus".

Galvokite: „Tas žmogus labai pažeidžiamas ir jam reikia meilės".

(Juokas) Kitaip tariant,

jauskite užuojautą, o ne panieką.

Yra ir kitų priežasčių.

(Juokas)

Yra ir kitų priežasčių, dėl ko šiais laikais

būti ramiam galbūt sunkiau nei kada nors anksčiau.

Viena iš priežasčių (ir tai paradoksalu, nes ji susijusi su tuo, kas laikoma gėriu) -

yra viltys, kurias visi mes puoselėjame dėl savo karjeros.

Niekada iki šiol žmonių lūkesčiai apie tai,

ką jie gali pasiekti per savo gyvenimą, nebuvo tokie dideli.

Mums daug kas sako, jog visi gali pasiekti ką tik nori.

Atsikratėme kastų sistemos.

Dabar esame tokioje sistemoje, kur bet kas gali pakilti

į bet kurias pareigas, kurių tik nori.

Tai yra nuostabi idėja.

Kartu su ja ateina tam tikras lygybės suvokimas. Iš esmės visi esame lygūs.

Nėra jokių griežtai apibrėžtų

hierarchijų ar panašiai.

Bet tame yra viena didžiulė problema.

Ir toji problema yra pavydas.

Minėti pavydą yra didelis tabu, tačiau jei šiuolaikinėje visuomenėje

yra koks vienas vyraujantis jausmas - tas jausmas yra pavydas.

Ir jis susijęs su lygybės idėja. Leiskite paaiškinsiu.

Manau, būtų labai keista, jei kuris nors iš šio renginio dalyvių ar žiūrovų

pavydėtų Anglijos karalienei.

Net jeigu ji ir yra daug turtingesne nei bet kuris iš jūsų.

Ir turi labai didelius namus.

Mes jai nepavydime dėl to, kad ji yra labai keista.

Pernelyg keista.

Mes nerandame su ja nieko bendro. Ji keistai kalba;

yra kilusi iš neįprastos vietos.

Taigi, mes neturime su ja nieko bendro. O su kuo nerandate nieko bendro, tiems nepavydite.

Kuo žmonės panašesni - amžiumi, kilme,

tapatybe, tuo didesnė pavydo grėsmė.

Dėl ko, beje, niekam nevertėtų eiti į klasės susitikimą.

Nes nėra stipresnio atskaitos taško

už žmonės, su kuriais lankei mokyklą.

Apskritai, šiuolaikinės visuomenės problema yra ta, jog visą pasaulį

ji paverčia mokykla. Visi dėvi džinsus, visi vienodi.

Ir vis dėlto, jie jie tokie nėra.

Lygybės jausmas, susietas su ryškiomis nelygybėmis.

Ir tai sukuria - gali sukurti - labai įtemptą padėtį.

Kad tapsite toks turtingas kaip Bilas Geitsas,

turite tiek pat mažai šansų,

kiek jų būtumėte turėję XVII amžiuje,

norėdamas gauti Prancūzijos aristokratų titulą.

Bet svarbiausia - taip neatrodo.

Sukuriamas įspūdis - o jį kuria žurnalai ir kitos žiniasklaidos priemonės -

kad jei turite energijos, vieną kitą gerą idėją apie technologijas ir garažą,

tai ir jūs galite sukurti milžinišką verslą.

(Juokas)

Šios problemos pasekmės jaučiamos knygynuose.

Jei nueitumėte į didelį knygyną ir pažvelgtumėte į saviugdos knygų skyrių,

kaip aš kad kartais darau,

jei panagrinėtumėte tas saviugdos knygas, kurios dabar leidžiamos pasaulyje,

tuomet suprastumėte, kad tos knygos iš esmės yra dviejų rūšių.

Pirmosios rūšies knygose sakoma: „Tu gali tai padaryti! Tu tai gali! Nėra nieko neįmanoma!"

O antrosios rūšies knygose rašoma, kaip gyventi

su tuo, kas mandagiai vadinama „žema savigarba",

o nemandagiai – „labai prasta nuomone apie save".

Yra aiški koreliacija,

aiškus ryšys tarp visuomenės, kurioje žmonėms teigiama, kad jie gali padaryti bet ką,

ir žemos žmonių savigarbos.

Tai yra kitas pavyzdys, kaip kažkas gana teigiamo

gali turėti pavojingas pasekmes.

Yra ir kita galima priežastis, dėl ko jaučiame nerimą

del savo karjeros ir statuso šiandieniniame pasaulyje labiau nei kada nors anksčiau.

Ir vėl gi, tai susiję su kažkuo geru.

Tasai geras dalykas yra meritokratija (žmonių vertinimas pagal gabumus - vert.).

Šiandien visi: visi politikai - kairieji ir dešinieji,

sutinka, kad meritokratija yra nuostabus dalykas

ir kad visi mes turėtume stengtis paversti savo visuomenę iš tiesų meritokratiška.

Kitaip tariant, kas toji meritokratiška visuomenė?

Meritokratiška visuomenė yra tokia visuomenė,

kurioje jei turite talentą, energijos ir igūdžių,

pasieksite viršūnę. Niekas jums nesukliudys.

Tai graži idėja. Problema ta,

kad jei tikrai tikite tokia visuomene,

kurioje nusipelniusieji būti viršūnėje, ten ir patenka,

tuomet, analogiškai, tikėsite ir tokia visuomene (daug žiauresne),

kurioje nusipelniusieji būti apačioje,

į apačią ir patenka – ir tenai pasilieka.

Kitaip tariant, jūsų socialinis statusas tampa ne atsitiktinis,

o nusipelnytas ir užtarnautas.

Dėl to nesėkmė atrodo daug labiau gniuždanti.

Žinot, Anglijoje viduramžiais

jei sutikdavo labai neturtingą žmogų,

jį pavadindavo „nesėkmingu".

Tiesiogine to žodžio prasme - žmogus, kurio neaplankė sėkmė; nesėkmingas.

Šiais laikais, ypač JAV,

jei sutinka žmogų, kuris yra visuomenės apačioje,

jį gali įžeidžiamai pavadinti „nevykėliu".

Tarp nesėkmingo ir nevykėlio yra didelis skirtumas.

Tai parodo, kaip visuomenė pakito per 400 metų,

ir kaip pakito mūsų požiūris į tai, kas atsakingas už mūsų gyvenimus.

Dievai nebeatsakingi; mes atsakingi. Mes esame vairuotojo vietoje.

Tai nuostabus dalykas, jei sekasi gerai;

ir labai gniuždantis, jei nesiseka.

Blogiausiu atveju, tai sąlygoja - kaip rodo sociologo

Emil Durkheim tyrimai – padėjusį savižudybių skaičių.

Išsivysčiusiose individualistinėse šalyse įvyksta daugiau savižudybių,

nei bet kurioje kitoje pasaulio dalyje.

Ir viena iš priežasčių yra ta, kad žmonės suvokia tai,

kas jiems nutinka, labai asmeniškai.

Jie įsigyvena į savo pasisekimą. Bet jie įsigyvena ir į savo nesėkmę.

Ar yra kokia nors išeitis iš šito spaudimo,

apie kurį kalbu?

Manau, yra. Norėčiau pakalbėti apie kelias galimas išeitis.

Tarkime, meritokratija.

Idėja, kad visi nusipelno būti ten, kur jie yra.

Manau, tai absurdiška idėja, visiškai absurdiška.

Remsiu bet kurį politiką, kairįjį ar dešinįjį,

kuris turės bent pusėtiną supratimą apie meritokratiją.

Aš pats esu meritokratas.

Bet manau, yra absurdiška tikėti, jog mes kada nors

sukursime iš tiesų meritokratišką visuomenę. Tai neįvykdomas noras.

Idėja, kad sukursime tokią visuomenę,

kurioje absoliučiai visi bus suskirstyti pagal lygius,

gerieji viršuje, blogieji apačioje,

ir tasai suskirstymas bus atliktas tobulai, yra neįmanomas.

Egzistuoja paprasčiausiai per daug atsitiktinių veiksnių.

Nelaimingi atsitikimai, gimdymo komplikacjos,

atvejai, kai daiktai nukrenta žmogui ant galvos, ligos ir t.t.

Mums niekada nepavyks suskirstyti žmonių pagal lygius.

Sudėlioti juos taip, kaip turėtų būti.

Man patinka nuostabi Šv. Augustino frazė iš „Dievo miesto",

kur jis sako: „Spręsti apie žmogų iš jo pareigų yra nuodėmė".

Šių dienų kalba tai reikštų:

pagal vizitines korteles nuspręsti, su kuo kalbėtis, o su kuo ne,

yra nuodėmė.

Ne pareigos turėtų būti svarbios.

Ir, pasak Šv. Augustino,

tik Dievas gali visus sustatyti į jų vietas.

Ir jis tą padarys Paskutiniojo Teismo dieną,

su angelais ir trimitais, kai dangūs prasivers.

Beprotiška mintis, - jei esate pasaulietis, kaip kad aš.

Nepaisant visko, toje mintyje yra kažkas vertingo.

Kitaip tariant, prilaikykite arklius, kai sprendžiate apie kitus žmones.

Jūs nebūtinai žinote, kur yra jų tikroji vertė.

Tai nežinoma jų dalis.

Ir neturėtume elgtis, tarsi ją žinotume.

Yra ir kitas būdas surasti paguodą ir nusiraminimą dėl viso šito.

Kuomet mąstome apie nepasisekimą gyvenime, apie nesėkmę,

viena priežasčių, dėl ko viso šito bijome,

yra ne vien pajamų praradimas ar statuso praradimas.

Tai, ko mes bijome, yra kitų nuomonė ir pajuoka. Tai egzistuoja.

Žinote, svarbiausias pajuokos variklis

šiais laikais yra laikraščiai.

Ir jei atsiversite bet kurios dienos laikraštį,

ten visada bus pilna žmonių, kurie sugriovė sau gyvenimus.

Jie permiegojo su ne tuo, kuo reikia. Jie suvartojo ne tą medžiagą.

Jie išleido ne tą įstatymą. Kas bebūtų.

Ir po to jie tampa tinkami objektai pajuokai.

Kitaip tariant, jie susimovė. Ir apie juos rašo kaip apie „nevykėlius".

Ar yra tam kokia alternatyva?

Manau, Vakarietiška tradicija siūlo mums vieną didingą alternatyvą.

Ir tai yra tragedija.

Tragedijos menas, kuris išsivystė senovės Graikijos teatruose

penktame šimtmetyje pr. Kr., iš esmės buvo meno forma,

skirta parodyti, kaip žmonėms nepasiseka.

Ir taip jiems suteikti tam tikros užuojautos,

kurios įprastinis gyvenimas nebūtinai jiems suteiktų.

Atsimenu, prieš kelerius metus, mąstydamas apie visa tai,

nuėjau į britų bulvarinį laikraštį

„The Sunday Sport", kurio jums nerekomenduoju pradėti skaityti,

jei dar nesate su juo susipažinę.

Taigi, nuėjau su jais pasišnekėti

apie kai kurias didžiąsias Vakarietiško meno tragedijas.

Norėjau sužinoti, kaip jie interpretuotų tam tikrus siužetus,

jeigu šie iš policijos suvestinės

šeštadienio popietę patektų į rankas naujienų redaktoriui.

Taigi, papasakojau jiems apie Otelą. Jie nebuvo apie jį girdėję, bet buvo sužavėti.

(Juokas)

Paprašiau Otelo istorijai parašyti antraštę.

Ir atsirado antraštė didelėmis raidėmis:

„Iš meilės pamišęs imigrantas nužudė senatoriaus dukrą".

Daviau jiems „Madam Bovari" siužetą.

Ir šios knygos atradimu jie buvo sužavėti.

Jie parašė: „Pirkimo manijos apsėsta svetimautoja po finansinių machinacijų nusižudė išgėrusi arseno".

(Juokas)

Ir dabar mano mėgstamiausia antraštė.

Tie žmonės tikrai turi savitą talentą.

Mano mėgstamiausia antraštė sukurta Sofoklio „Edipui Karaliui".

„Seksas su motina apakino".

(Juokas)

(Plojimai)

Tam tikra prasme galima pasakyti, kad viename vertinimo spektro gale

yra bulvariniai laikraščiai.

Kitame spektro gale yra tragedija ir tragiškasis menas.

Manau, mes turėtume pasimokyti

iš tragiškojo meno siužetų.

Būtų absurdiška Hamletą vadinti nevykėliu.

Jis nėra nevykėlis - nors ir pralaimėjo.

Manau, tai ir yra ta žinia, kurią tragedija bando mums pranešti, -

ir manau, kad dėl šito ji yra labai ir labai svarbi.

Kita aplinkybė, aktuali kalbant apie šiuolaikinę visuomenę

bei jos keliamo nerimo priežastis, yra ta,

kad jos centre nėra nieko, kas nebūtų žmogiška.

Mes esame pirmoji visuomenė pasaulyje,

kuri negarbina nieko, išskyrus pačius save.

Mes save labai aukštai vertiname. Ir turėtume.

Nusiuntėme žmones į mėnulį. Atlikome tiek nepaprastų darbų.

Taigi, esame linkę save garbinti.

Mūsų didvyriai yra žmonės didvyriai.

Tai labai nauja padėtis.

Daugumoje kitų visuomenių dėmesio centre buvo

garbinimas kažko transcendentalaus. Dievo,

dvasios, gamtos jėgos, visatos.

Kas tai bebūtų, buvo garbinama kažkas kita.

Mes nežymiai praradome įprotį tą daryti.

Manau, tai paaiškina, kodėl mus taip traukia gamta.

Ne dėl mūsų sveikatos, nors tai dažnai pateikiama būtent taip.

Tikroji priežastis - pabėgimas nuo žmonių skruzdėlyno.

Pabėgimas nuo mūsų pačių konkurencijos

ir mūsų pačių dramų.

Būtent dėl to mums taip patinka žiūrėti į ledynus ir vandenynus,

kontempliuoti Žemę iš už jos ribų ir t.t.

Mums patinka jausti kontaktą su kažkuo, kas nėra žmogus.

Ir tai mums nepaprastai svarbu.

Manau, kalbėjau iš esmės apie pasisekimą ir nesėkmę.

Ir vienas įdomus dalykas apie pasisekimą -

mes manome, jog žinom, ką reiškia pasisekimas.

Jei jums pasakyčiau, kad anapus ekrano yra žmogus,

kuris yra labai sėkmingas, jums iškart į galvą ateitų tam tikrų minčių.

Pagalvotumėte, kad tas žmogus matyt turi daug pinigų,

kad kažkurioje srityje sulaukė pripažinimo.

Mano paties teorija apie pasisekimą... O aš toks žmogus,

kuriam pasisekimas yra labai svarbus - aš tikrai noriu, kad man sektųsi.

Aš visąlaik galvoju: „Kaip man pasiekti dar didesnės sėkmės?"

Bet sulig metais truputį keičiu

savo supratimą apie „pasisekimą".

Štai viena mano įžvalga apie pasisekimą.

Jums negali sektis viskame.

Daug kalbama apie pusiausvyros išsaugojimą tarp darbo ir gyvenimo.

Nesąmonė. Negalite turėti abiejų. Tiesiog negalite.

Dėl to, bet kuri pasisekimo vizija

turi pripažinti, kas prarandama,

kur prarandama.

Manau, bet kuri išmintinga visuomenė pripažins,

kad visada bus kažkas, kur mums nesiseks.

Kalbant apie sėkmę gyvenime,

dažnai idėjos apie tai,

ką reiškia gyvenime būti sėkmingu, yra ne mūsų pačių.

Jos „sugeriamos" iš kitų žmonių.

Dažniausiai, jeigu esate vyras, - mintis perimate iš savo tėvo,

jei esate moteris - iš motinos.

Psichoanalizė nepaliauja to kartoti jau maždaug 80 metų.

Nedažnas įsiklauso. Tačiau aš tvirtai tikiu, kad tai tiesa.

Taip pat žinias sugeriame

iš televizijos, reklamos, marketingo

ir visko, kas aplink juos.

Tai labai galingos jėgos,

kurios nustato, ko mes norime, ir kaip žiūrime į save.

Kai mums sako, kad bankininkystė yra gerbtina profesija,

daugelis iš mūsų nori tapti bankininkais.

Kai bankininkystė nebe tokia gerbtina, prarandame susidomėjimą ja.

Mes labai lengvai pasiduodame patarimams.

Taigi, aš nesiūlau atsisakyti

mūsų idėjų apie pasisekimą.

Bet turėtume būti tikri, kad jos yra mūsų pačių.

Turėtume sutelkti dėmesį į savas idėjas ir

būti tikri, kad mes esame jų autoriai,

kad mes patys nusibrėžėme savo siekius.

Juk pakankamai blogai yra negauti to, ko nori.

Bet dar blogiau yra žinoti, ko nori,

bet pačioje kelionės pabaigoje suvokti,

kad tas dalykas visai nėra tai, ko iš tikrųjų norėjai.

Tuo ir pabaigsiu.

Labiausiai norėčiau pabrėžti -

taip, be abejo, pasisekimą.

Bet pripažinkime kai kurių savo idėjų keistumą.

Patikrinkime savo supratimą apie pasisekimą.

Įsitikinkime, kad mūsų idėjos apie jį yra tikrai mūsų.

Ačiū jums labai.

(Plojimai)

Chris Anderson: Tai buvo įspūdinga.

Kaip jūs sutaikote idėją,

kad kitus laikyti nevykėliais yra blogai,

su daugelio palaikoma idėja, kad mes patys kontroliuojame savo gyvenimą?

Ir kad visuomenėje, kurioje palaikomas ir skatinamas šitoks požiūris,

matyt ir turėtų būti laimėtojų ir pralaimėjusiųjų („nevykėlių").

Alain de Botton: Taip... Manau, kad laimėjimą ir pralaimėjimą

paprastai lemia atsitiktinumai - tą ir norėjau pabrėžti.

Nes šiais laikais labai išryškinamas

teisingumas visame kame.

Ir politikai visada kalba apie teisingumą.

Aš tvirtai tikiu teisingumu. Tiesiog manau, kad jis neįmanomas.

Tad turėtume daryti viską, ką galime,

turėtume daryti viską, ką galime, kad jį pasiektume.

Bet galų gale, visuomet turėtume prisiminti:

kad ir kas stovėtų priešais mus, kad ir kas jiems gyvenime būtų nutikę,

tame visada yra didelė dalis atsitiktinumo.

Būtent jam ir noriu palikti erdvės.

Nes antraip gali tapti gana klaustrofobiška.

Chris Anderson: Ar tikite, kad galima suderinti

jūsų tokią nuosaikią, švelnesnę darbo filosofiją

su sėkminga ekonomika?

Ar manote, kad tai nesuderinama,

ir tai ne taip jau svarbu; kad mes į tai kreipiame per daug dėmesio?

Alain de Botton: Košmariška yra manyti,

kad gąsdinimas yra geriausias būdas priversti žmones dirbti.

Ir kad kuo žiauresnė aplinka,

tuo labiau žmonės susitelkia išbandymams.

Pagalvokite: kokio norėtumėte idealaus tėčio?

Jūsų idealus tėtis būtų griežtas, bet švelnus.

O tai labai sudėtingas uždavinys.

Mums reikia tėvo, kuris būtų tarsi pavyzdinis tėvo prototipas visuomenėje -

vengiant abiejų kraštutinumų.

Iš vienos pusės - autoritarizmas, geležinė drausmė,

iš kitos - išglebimas, jokių taisyklių nesilaikymas.

Chris Anderson: Alain de Botton.

Alain de Botton: Ačiū labai.

(Plojimai)