„Ką reiškia būti pabėgėliu?“ – Benedetta Berti ir Evelien Borgman

Pilną pamoką galite peržiūrėti: http://ed.ted.com/lessons/what-does-it-mean-to-be-a-refugee-benedetta-berti-and-evelien-borgman

Apie 60 milijonų pasaulio žmonių buvo priversti palikti savo namus, kad pabėgtų nuo karo, smurto ir persekiojimo. Dauguma jų tapo perkeltais šalies viduje. Tai reiškia, jog jie paliko savo namus, tačiau vis dar yra savoje šalyje. Kiti, vadinami pabėgėliais, ieško prieglobsčio kitoje šalyje. Bet ką pabėgėlio apibrėžimas iš tikrųjų reiškia? Paaiškinti gali Benedetta Berti ir Evelien Borgman.

Pamoką sudarė Benedetos Berti ir Evelinos Borgman, animavo TED-Ed.

Visame pasaulyje

yra apie 60 milijonų žmonių,
kurie turėjo palikti namus tam,

kad pabėgtų nuo karo, smurto
ir persekiojimo.

Dauguma jų buvo perkelti šalies viduje,

kas reiškia, kad palikę namus vis dar yra
savo šalyje.

Kiti kirto sieną, ieškodami prieglobsčio
už savo šalies ribų.

Jie bendrai vadinami pabėgėliais.

Bet ką tiksliai reiškia šis terminas?

Pasaulis pažįsta pabėgėlius jau
tūkstantmečius,

tačiau modernus apibrėžimas buvo parengtas
1951 metų Jungtinių Tautų Konvencijoje,

susijusioje su pabėgėlių statusu,

kaip atsakas masiniams persekiojimams ir
perkėlimams antrojo pasaulinio karo metu.

Joje pabėgėlis apibrėžiamas kaip asmuo,
esantis už savo šalies ribų

ir negalintis grįžti į savo šalį

dėl pagrįstų baimių būti persekiojamam.

Persekiojimas gali vykti dėl rasės,
religijos, tautybės,

dalyvavimo tam tikroje socialinėje grupėje
ar politinės nuomonės

ir dažnai yra susijęs su karu ir smurtu.

Šiandien, maždaug pusė pasaulio pabėgėlių
yra vaikai,

o dalis jų nėra lydimi suaugusiųjų,

kas juos padaro ypatingai silpnus
prieš vaikų darbinį ar

seksualinį išnaudojimą.

Kiekvieno pabėgėlio istorija skirtinga,

daugelis privalo iškęsti pavojingas
keliones su neaiškiomis pabaigomis.

Bet prieš pradedant
apie tai, kas įeina į šias keliones,

išsiaiškinkime štai ką.

Kyla daug neaiškumų dėl skirtumų tarp
apibrėžimų

„migrantas“ ir „pabėgėlis“.

„Migrantais“ dažniausiai vadinami žmonės,
paliekantys savo šalis

dėl priežasčių, nesusijusių su
persekiojimu,

pavyzdžiui, kai ieškoma
geresnių ekonominių galimybių

ar paliekamos sausros ištiktos vietos
ieškant geresnių gyvenimo sąlygų.

Pasaulyje yra daug žmonių,
persikėlusių

dėl natūralių katastrofų,

maisto trūkumo

ir kitų sunkumų,

tačiau tarptautinė teisė, teisingai ar ne,

pabėgėliais pripažįsta tik asmenis,
bėgančius nuo konfliktų ir smurto.

Taigi, kas nutinka kai kažkas pabėga
iš savo šalies?

Daugelio pabėgėlių kelionės yra ilgos
ir pavojingos,

be pastogės, vandens ar maisto.

Kadangi išvykimas gali būti staigus ir
netikėtas,

asmeninį turtą gali būti tekę palikti,

todėl bėgantys nuo konfliktų žmonės,
dažnai neturi reikiamų dokumentų,

kaip vizų, kurių reikia lipant į lėktuvą
ir norint legaliai būti kitoje šalyje.

Finansiniai ir politiniai veiksniai
taip pat gali užkirsti kelią pabėgėliams

keliaujant standartiniais maršrutais.

Tai reiškia, kad dažniausiai jie gali
keliauti tik žeme ar vandeniu

ir jiems gali teikti patikėti savo
gyvybes kontrabandininkams,

kad šie padėtų kirsti sienas.

Kol dalis žmonių siekia saugumo
kartu su šeimomis,

kiti leidžiasi į kelionę vieni, palikdami
savo mylimuosius,

su viltimi susitikti ateityje.

Išsiskyrimas gali būti sunkus ir
nepakeliamai ilgas.

Nors daugiau nei pusė pasaulio
pabėgėlių gyvena miestuose,

kartais pirmas, bėgančio nuo konflikto
asmens, sustojimas yra pabėgėlių stovykla,

dažniausiai prižiūrima Jungtinių Tautų
Pabėgėlių Agentūros ar vietinės valdžios.

Pabėgėlių stovyklavietės yra sukurtos
kaip laikinos struktūros,

siūlančios trumpalaikę pastogę tol, kol
gyventojai gali saugiai grįžti namo,

būti integruoti priėmusioje šalyje

ar persikeltų į kitą šalį.

Tačiau persikėlimo ir ilgalaikės
integracijos galimybės dažnai ribotos,

todėl daug pabėgėlių yra palikti be
kito pasirinkimo nei pasilikti stovyklose

metams, o kartais net dešimtmečiams.

Atsidūrus naujoje šalyje, pirmas
persikėlusio asmens žingsnis yra

prieglobsčio prašymas.

Tuo metu, jie yra prieglobsčio prašytojai

ir nėra oficialiai pripažinti pabėgėliais
kol aplikacija nebus priimta.

Nors visos šalys sutinka su pabėgėlio
apibrėžimu,

kiekviena priimančioji šalis yra atsakinga
už aplikacijų peržiūrą ir sprendimą,

gali prašančiajam prieglobsčio būti
suteiktas pabėgėlio statusas, ar ne.

Skirtingų šalių gairės
gali iš esmės skirtis.

Priimančios šalys asmenims,
kuriuos pripažįsta pabėgėliais

privalo užtikrinti keletą dalykų,

kaip minimalaus gyvenimo lygio standarto
užtikrinimas ir nediskriminavimas.

Pati pagrindinė pareiga prieš pabėgėlius
yra negražinimo principas –

principas, trukdantis šaliai išsiųsti
asmenį atgal į šalį,

kurioje jo gyvybei ir laisvei
grėstų pavojus.

Realybėje, deja, pabėgėliai dažnai
yra nepastovių ir

diskriminacinių gyvenimo sąlygų aukos.

Jie privalo atstatyti savo gyvenimus,
nuolat susiduriant su ksenofobija

ir rasizmu.

Ir dažniausiai jiems nėra leidžiama
įeiti į darbo rinką, todėl jie

yra pilnai priklausomi nuo
humanitarinės pagalbos.

Taip pat, didžioji dalis pabėgėlių vaikų
nėra mokomi mokyklose

dėl lėšų švietimo programoms trūkumo.

Jei pasidomėsi savo šeimos istorija,

didelė tikimybė, kad atrasi, jog kažkada

tavo protėviai buvo priversti išvykti
ir savo namų,

bėgdami nuo karo, diskriminacijos
ir persekiojimo.

Būtų gerai, jei prisimintume jų istorijas,

kai girdime apie pabėgėlius,
kurie turėjo palikti savo namus

ir dabar ieško naujų namų.