Jau užteks tos storumo baimės

Visuomenėje, pakvaišusioje dėl kūno paveikslo ir storumo baimės, Keli Jean Drinkwater išsako radikalią kūno politiką, paremtą menu. Ji pateikia alternatyvą visuomenės didesnių kūnų suvokimui, įtraukdama juos į vietas, kurios kažkada buvo už ribų – nuo mados podiumo iki Sidnėjaus Festivalio – ir kviečia mus visus dar kartą pažvelgti ir permąstyti mūsų šališkumą. „Neapoligetiški stori kūnai gali padaryti žmonėms didžiulį įspūdį,“ sako ji.

Šiandien esu čia ir noriu pakalbėti
apie vieną labai galingą, mažą žodį,

tokį, dėl kurio žmonės padarytų bet ką,

kad tik netaptų tuo.

Milijardų dolerių pramonės klesti

iš žmonių baimės šiam dalykui,

ir tie, kurie neabejotinai yra tokie,

yra palikti valdyti negailestingą audrą,

supančią tai.

Nesu tikra, ar kažkas iš jūsų pastebėjo,

bet aš esu stora.

Ne ta iš mažųjų raidžių,
apkalbėta man už nugaros,

ar matomai nekenksmingai putli, meili.

Aš netgi nesu moderni,
geidžiama ir gracinga.

Nepasaldinkime šito.

Aš esu raidžių S-T-O-R-A rūšies stora.

Aš esu tasai dramblys kambaryje.

Kai aš išėjau į sceną,

kai kurie iš jūsų galbūt galvojote,

„Aww, šičia bus linksma,

nes visi žino,
jog stori žmonės yra juokingi.“

(Juokas.)

Arba jūs svarstėte,
„Iš kur ji gavo tokį pasitikėjimą savimi?“

Pasitikinti savimi stora moteris
yra beveik neįsivaizduojama.

Mada susidomėję žmonės auditorijoje

galbūt pagalvojo, kaip aš
nuostabiai atrodau

vilkėdama šią Beth Ditto
suknelę

(Plojimai.)

Labai ačiū.

Tuo tarpu kai kurie galėjote pagalvoti,

„Hmm, juoda spalva būtų galėjusi
daug labiau paliekninti.“

(Juokas.)

Galbūt jūs pagalvojote, sąmoningai ar ne,

kad aš turiu diabetą, arba partnerį,

arba kad valgau angliavandenius
po 7 vakaro

(Juokas.)

Jūs galbūt jaudinotės, kad
valgėte angliavandenius po 7 vakaro

ir kad tikrai derėtų
atnaujinti savo sporto salės narystę.

Tokie kitų žmonių vertinimai
yra užmaskuoti.

Jie gali būti nukreipti
prieš individus ar grupes,

jie taip pat gali būti
nukreipti prie mus pačius.

Ir šitoks galvojimo pobūdis
yra žinoma kaip storumo fobija.

Kaip bet kokia sistemingos
priespaudos forma,

storumo fobija yra giliai įsišaknijusi
kompleksinėse struktūrose,

kaip kapitalizme, patriarchate
ir rasizme,

ir tai gali būti labai sunku
pastebėti,

juolab tam priešintis.

Mes gyvenime kultūroje

kurioje būti storu žmogumi reiškia
būti blogu žmogumi –

tinginys, gobšus, nesveikas, neatsakingas

ir moralės požiūriu įtartinas.

Mes esame linkę matyti lieknumą

kaip universalų gėrį –

atsakingas, sėkmingas,

ir kontroliuojantis savo apetitą, kūną
ir gyvenimą.

Mes matome šias idėjas vėl ir vėl

žiniasklaidoje, visuomenės sveikatos
politikoje,

daktarų kabinetuose,

kasdieniuose pasikalbėjimuose

ir mūsų pačių požiūriuose.

Mes galime netgi kaltinti
pačius storus žmones

dėl jų patiriamos diskriminacijos,

nes galiausiai, jeigu mums tai nepatinka,
mes tiesiog turėtume mesti svorį.

Lengva.

Šis anti storumo polinkis tapo
toks integralus, įsišaknijęs

tame, kaip mes save
ir kitus vertiname,

kad mes labai retai klausiame, kodėl
niekiname žmones pagal jų dydį

ir iš kur ta panieka yra.

Turime suklusti dėl to,

nes tas ypatingas dėmesys,
kaip mes atrodome,

paveikia kiekvieną iš mūsų.

Ir ar mes tikrai norime gyventi
visuomenėje,

kur žmonės yra diskriminuojami,

jeigu jie nesutampa su
tuometine priimtinumo forma?

Kai aš buvau šešerių metų,

mano sesė mūsų garaže
mažų mergaičių grupelę mokydavo baleto.

Aš buvau pėda didesnė ir pėda platesnė
už daugelį grupėje.

Kai atėjo laikas mūsų
pirmam pasirodymui,

aš buvau tokia susijaudinusi,
nes dėvėsiu gražų rožinį tutu.

Aš sužibėsiu.

Kai kitos mergaitės lengvai įlysdavo
į savo likras ir tiulio kūrinius,

nei vienas iš tutu nebuvo
pakankamai didelis man.

Aš buvau tikra, kad nebūsiu
pašalinta iš pasirodymo,

pasisukau į savo mamą

ir pakankamai garsiai, kad visi girdėtų,

pasakiau, „Mama, man nereikia tutu.

Man reikia dvigubai didesnio.“

(Juokas.)

Ačiū, mama.

(Plojimai.)

Nors nesupratau to tuo metu,

reikalaudama sau pačiai erdvės
tame didesniame žaviame sijone,

tai buvo pirmas žingsnis tampant
radikalia stora aktyviste.

Aš nesakau, kad šis visas
kūno-mylėjimo dalykas

buvo lengvas šuolis per spindintį
savęs pripažinimo kelią

nuo tos dienos mokykloje.

Visai ne.

Aš greitai sužinojau, kad gyventi tokioj
aplinkoje, ką daugelis laiko normalybe,

gali būti žlugdanti ir izoliuojanti vieta.

Savo 20 metų praleidau išpakuojant
ir iššifruojant šias žinutes,

ir tai buvo panašu į
linksmuosius kalnelius.

Aš buvau viešai išjuokta,
užgauliota pravažiuojančių mašinų,

man buvo pasakyta,
kad esu didybės maniakė.

Aš taip pat sulaukdavau šypsenų
iš nepažįstamų,

kurie žino, ką reiškia
norint eiti gatve

pagreitintu žingsniu ir
aukštai iškelta galva.

(Džiūgavimas.)

Ačiū.

Ir per visą tą, ta arši šešerių
metų mergaitė pasiliko su manimi,

ir ji man padėjo stovėti čia
prieš jus šiandien,

kaip neapologetiškas storas žmogus,

žmogus, kuris tiesiog atsisako pritarti

tam dominuojančiam naratyvui,

kaip aš turėčiau judėti
pasaulyje su šitokiu kūnu.

(Plojimai.)

Ir aš nesu vieniša.

Aš esu narė
tarptautinės žmonių bendruomenės,

kurie pasirenka, o ne pasyviai priima,

jog mūsų kūnai yra
ir tikriausiai visada bus dideli,

mes aktyviai pasirenkame tobulėti
šiuose kūnuose, kokie yra šiandien.

Žmonės, kurie gerbia mūsų jėgas
ir darbą, ir yra ne prieš

mūsų suvokiamus trūkumus,

žmonės, kurie vertina sveikatą,

kaip kažką daug daugiau visaapimančio

negu numerį mūsų pasenusioje
KMI diagramoje.

Užuot, mes vertiname psichiką,
savivertę ir jautimąsi savo kūnuose,

kaip gyvybiškai svarbų aspektą
mūsų visuotinėje gerovėje.

Žmonės, kurie atsisako tikėti, jog
gyvenimas šiuose storuose kūnuose

išvis yra koks nors barjeras.

Yra daktarai, akademikai ir blogeriai,

kurie parašė nesuskaičiuojamai knygų,

remiantis įvairiais aspektais
apie šią sudėtingą temą.

Yra mados mėgėjų, kurie pataiso
savo kūnus ir savo grožį

dėvėdami didelius maudymukus
ir trumpas palaidines,

atskleidžiant kūną, kurį
mes buvome mokinami slėpti.

Yra storų atletų,

kurie bėga maratonus, moko jogos
ar užsiima kikboksu,

viskas padaryta su viduriniu pirštu
tvirtai iškeltu esamai pozicijai

Ir šie žmonės mane išmokino,
kad radikalaus kūno politika

yra priešnuodis mūsų
kūno gėdinimo kultūrai.

Bet noriu aiškiau pasakyti: aš nesakau,
jog žmonės neturėtų keisti savo kūnų,

jeigu jie to nori.

Savęs atgavimas gali būti
vienas iš gražiausių savimeilės aktų

ir gali atrodyti kaip milijonas
skirtingų dalykų,

nuo šukuosenų iki tatuiruočių,
iki kūno kontūravimų,

iki hormonų ar chirurgijos ir taip,
netgi iki svorio metimo.

Tai yra paprasta: tai tavo kūnas,

ir tu nusprendi, ką su juo
geriausia padaryti.

Mano būdas užsiimti aktyvizmu

yra darymas to, ko mes,
storuliai, neturėtume daryti,

ir to yra daugybė būdų,

kviečiant kitus žmones prisijungti
prie manęs ir tada iš to darant meną.

Pagrindinė gija per didžiąją
dalį šio darbo

buvo atsiėmimas erdvės, kuri dažnai
yra uždrausta dideliem kūnam,

nuo podiumo iki klubų šou,

nuo viešų baseinų
iki pastebimų šokių platformų.

Ir masiškai reikalauti šių vietų
nėra vien galingas meninis pareiškimas,

bet ir radikalus bendruomenės
kūrimo būdas.

Tai buvo gryna „AQUAPORKO!“ tiesa –

(Juokas.)

– storųjų moterų sinchronizuoto
plaukimo komanda,

kurią įkūriau su draugių grupe Sidnėjuje.

Kai pamatai krūvą
nepasiduodančių storų moterų

gėlėtose plaukimo kepurėse ir
maudymukuose,

nerūpestingai mėtančių savo kojas į orą,

įspūdis tikrai neeilinis.

(Juokas.)

Per savo karjerą aš išmokau, jog
stori kūnai yra prigimtinai politiški,

neapologetiški stori kūnai

gali žmones rimtai nustebinti.

Kai režisierė Keitė Champion,

dirbanti garsioje šokio teatro kompanijoje
Force Majeure

paprašė manęs būti menine partnere

projekte, kur visi aktoriai būtų
storieji šokėjėjai,

aš tiesiogine to žodžio prasme
įšokau į šią galimybę.

Ir aš turiu omeny tiesiogiai.

„Nėra ko prarasti“ sukurtas kartu
su stambių formų atlikėjais,

kurie pasinaudojo savo
gyvenamąja patirtimi,

kad sukurtų darbą, tokį įvairų ir
autentišką, kaip mes.

Ir tai buvo daug toliau nuo baleto
negu jūs galėjote įsivaizduoti.

Ši prestižinės kompanijos
storųjų šokių kūrinio idėja,

švelniai tariant, buvo prieštaringa,

nes nieko panašaus iki tol nebuvo padaryta
vyraujančiose šokių scenose

kur nors pasaulyje.

Žmonės buvo skeptiški.

„Ką tu turi omeny, „stori šokėjai?“

Galbūt dydžio 10 ar 12 storumo?

Kur jie treniruojasi šokiui?

Ar turės ištvermės pilnam pasirodymui?“

Nepaisant šio skepticizmo,

„Nėra ko prarasti“ tapo hitu
Sidnėjaus Festivalyje.

Mes gavome entuziastingus atsiliepimus,
keliavome su pasirodymu,

laimėjome apdovanojimų ir apie mus rašė
27 kalbomis.

Šios nuostabios mūsų šokėjų nuotraukos
buvo matomos visame pasaulyje.

Aš jau praradau skaičių, kiek kartų
visokio dydžo žmonės

pasakė man, kad šis šou
pakeitė jų gyvenimus,

kaip tai padėjo pakeisti jų
santykį

su jų pačių ir kitų žmonių kūnais,

ir kaip tai padėjo jiems sugretinti
jų pačių nusistatymą.

Žinoma, darbas, kuris
stumia žmones į priekį,

neegzistuoja be kritikos.

Man buvo sakyta, jog aš
garbinu nutukimą.

Esu gavusi smurtinių mirties
grasinimų,

užgauliojimų, kad drįstu užsiimti veikla,
centruojant storų žmonių kūnus, gyvenimus,

ir grasinimų mums, kaip nusipelniusiems
žmonėms su vertingomis istorijomis.

Buvau pavadinta

„Nutukimo epidemijos ISIS“ –

(Juokas.)

komentaras, toks absurdiškas
ir juokingas.

Bet jis parodo ir tą paniką,

tą tiesioginį siaubą,

kurį storumo baimė gali žmonėms sukelti.

Ir tai yra baimė, kuri maitina
dietų industriją,

kuri daugelį mūsų skiria nuo
susitaikymo su savais kūnais,

kuri verčia mus laukti,
kol būsime pakoreguoti,

kuomet nuoširdžiai
pradėsime gyventi savus gyvenimus.

Nes tikrasis dramblys šiame kambaryje
yra storumo baimė.

Storumo aktyvistas atsisako
nuolaidžiauti šiai baimei.

Propaguodami asmeninį apsisprendimą
ir pagarbą visiems,

mes galime pakeisti visuomenės
nenorą pripažinti įvairovę

ir pradėti švęsti nesuskaitomas daugybes
būdų turėti kūną.

Ačiū.

(Plojimai.)