Mes visi turėtume būti feministais | Chimamanda Ngozi Adichie | TEDxEuston

Šioje šmaikščioje ir nuoširdžioje kalboje Chimamanda Adichie kvestionuoja lyčių vaidmenis ir pateikia naują jų matymo perspektyvą – tokią, kuri iš tiesų atneštų lygybę.

Mano brolis Chucks ir geriausias draugas
Ike prisideda prie renginio organizavimo,

todėl kai paprašė sudalyvauti,
atsisakyti negalėjau.

Bet džiugu, kad esu čia.

Kokia puiki grupė žmonių,
kuriems rūpi Afrika!

Lenkiuos jums žemai.
Ir džiaugiuosi.

Taip pat minėjo, kad gražiausia,

puikiausia mergaitė pasaulyje
sėdi šitoj salėj.

Jos vardas Kamzia Adichie.

Noriu, kad ji atsistotų...
Tai mano dukterėčia!

(Plojimai)

Taigi pradėsiu pasakojimu apie vieną
geriausių savo draugų - Okuloma.

Jis gyveno toj pačioj gatvėj

ir rūpinosi manim lyg vyresnis brolis.

Kai man kas krisdavo į akį,
klausdavau Okuloma nuomonės.

Jis žuvo liūdnai nuskambėjusioj
Sosolino lėktuvo katastrofoje

Nigerijoje 2005-ųjų gruodį.

Beveik lygiai prieš septynerius metus.

Jis buvo žmogus, su kuriuo ginčydavausi,
juokdavausi ir nuoširdžiai kalbėdavausi.

Jis taip pat buvo pirmasis,
pavadinęs mane feministe.

Man buvo maždaug keturiolika,
sėdėjom jo namuose, ginčijomės.

Abu degėm pusiau perkąstomis
žiniomis iš skaitytų knygų.

Nepamenu, dėl ko būtent nesutarėm,

bet atsimenu, kad man
vis dėstant ir dėstant,

Okuloma pažiūrėjo į mane ir pasakė:
„Žinai, o tu feministė.“

Tai nebuvo komplimentas.

Buvo aišku iš jo tono – tas pats tonas,
kuriuo išrėžtum:

„Tu remi terorizmą.“

(Juokas)

Tiksliai nežinojau, ką tas žodis –
feministė – reiškia,

tad, nenorėdama, kad Okuloma suprastų,
jog nežinau,

nekreipiau dėmėsio ir
tęsiau diskusiją.

Pasakiau sau, kad pirmas dalykas,
kurį padarysiu grįžus,

tai išsiaiškinsiu žodžio
„feministė“ reikšmę.

Peršokant keletą metų į priekį:
parašiau romaną –

apie vyrą, kuris prie visko dar
muša žmoną,

ir kuriai nesibaigia itin gerai.

Reklamuojant romaną Nigerijoje,

žurnalistas, malonus, gero linkintis
vyras, pasisiūlė patarti.

Esu tikra, kad čia esantys nigeriečiai
gerai žino,

kaip greitai mūsų tautiečiai
nebūtinai prašyti dalija patarimus.

Jis pasakė, kad girdėjęs,
jog žmonės kalba, esą mano romanas –

feministinis, o jo patarimas –

kalbėdamas, jis dar liūdnai purtė galvą –

kad niekad neturėčiau
vadinti savęs feministe,

nes feministės - tai nelaimingos,
vyro nesusirandančios moterys.

(Juokas)

Todėl pasivadinau „laiminga feministe“.

Tada viena nigerietė akademikė pasakė,

kad feminizmas – ne mūsų kultūros dalis,
ne afrikietiškas,

o aš vadinausi feministe,

nes mane sugadinusios
„vakarietiškos knygos“.

Tai mane pralinksmino,
nes daug mano ankstyvųjų skaitinių

buvo visai ne feministiški.

Ko gero, perskaičiau kiekvieną
Mills & Boon romanėlį,

išleistą prieš mano
šešioliktąjį gimtadienį.

O bandydama skaityti knygas,

vadinamas „feminizmo klasika“,
nuobodžiavau

ir pabaigdavau per prievartą.

Betgi feminizmas –
reikalas ne afrikietiškas,

todėl nutariau tapti
„laiminga afrikiete feministe“.

Tam tikru metu buvau laiminga
afrikietė feministė, ne vyrų nekentėja,

lūpų blizgio mėgėja,

aukštakulnių nešiotoja
ne dėl vyrų, bet dėl savęs.

Žinoma, didžioji dalis to
buvo juokais,

bet feministės kėlė
vien neigiamas asociacijas.

Nekenti vyrų, liemenėlių,

afrikietiškos kultūros
ir panašiai.

Štai istorija iš mano vaikystės.

Kai lankiau pradinę,

mokytoja semestro pradžioje pranešė,
kad rašysim kontrolinį,

o tas, kuris gaus geriausią pažymį,
taps vyresniuoju mokiniu,

o čia jau ne šiaip sau pareigos.

Kaip vyresnysis mokinys,

surašydavai triukšmautojų vardus,

kas jau ir taip suteikė daug galios.

Bet prie to mano mokytoja
davė ir lazdelę, kurią laikei rankoje,

vaikščiodamas po klasę ir
malšindamas triukšmautojus.

Aišku, lazdele naudotis niekas neleido.

Bet tai nesumažino mano, devynmetės,
entuziazmo.

Labai norėjau tapti vyr. mokine.

Ir gavau aukščiausią balą už kontrolinį.

Tada, mano nuostabai, mokytoja pasakė,
kad vyr. mokinys turi būti berniukas.

Apie tai neužsiminė anksčiau, nes galvojo,
kad tai savaime suprantama.

(Juokas)

Berniukas gavo antrą pagal gerumą pažymį

ir užėmė naujas pareigas.

Dar įdomiau tai, kad šis berniukas

buvo mielutis, švelnutis vaikiukas,

kuriam nė kiek nerūpėjo lazdelė
ir triukšmautojai,

o štai aš buvau pilna ambicijų!

Bet aš buvau moteris, o jis – vyras,

taigi vyr. mokiniu tapo jis.

Šitos istorijos taip ir neužmiršau.

Dažnai suklystu galvodama,

kad tai, kas aišku man,
lygiai taip pat aišku ir kitiems.

Na, pavyzdžiui, mano geras draugas Louis.

Jis – puikus, naujoviškai mąstantis vyras,

kuris su manimi šnekėdavosi
ir sakydavo:

„Nesuprantu, ką turi omeny, sakydama,
kad moterims sunkiau.

Gal praeity, bet ne dabar.“

O aš nesupratau, kaip jis nemato to,
kas taip akivaizdu.

Tada vieną vakarą Lagose, Louis, aš
ir mūsų draugai išėjom į miestą.

Tiems, kurie nepažįsta Lagoso,

egzistuoja toks nusistovėjęs
vietinis tipažas:

energingas vyras,
kuris sukiojasi prie įstaigų

ir itin teatrališkai „padeda"
pasistatyti automobilį.

Man padarė įspūdį vieno tokio
teatriniai įgūdžiai

(tąvakar jis mums surado
vietą aikštelėj)

ir išeidami nusprendėm palikti
jam arbatpinigų.

Atsidariau krepšį,

įkišau ranką,

ištraukiau pinigus,
uždirbtus savo darbe,

ir įdaviau vyrui.

O jis,

tas dėkingas, laimingas vyras,

paėmė iš manęs pinigus,

pažvelgė į Louis

ir pasakė: „Ačiū, pone!“

(Juokas)

Louis nustebęs pažiūrėjo į mane
ir paklausė:

„Ko jis man dėkoja?
Ne aš jam pinigus daviau.“

Ir tada jis suprato.

Tas vyras buvo įsitikinęs,
kad jei aš turėjau pinigų,

tai juos man bus davęs Louis.

Nes Louis – vyras.

Vyrai ir moterys skiriasi.

Mūsų skirtingi hormonai,
skirtingi lytiniai organai,

skirtingos biologinės galimybės,

moterys gali gimdyti, vyrai – ne.

Na, bent jau kol kas.

Vyrai turi testosterono ir apskritai
fiziškai stipresni už moteris.

Moterų pasauly kiek daugiau
nei vyrų,

apie 52% pasaulio gyventojų
yra moterys.

Tačiau dauguma galios
ir prestižo vietų užima vyrai.

Velionė Nobelio premijos laureatė,

kenijietė Wangari Maathai,
pasakė trumpai ir gerai:

„Kuo aukščiau,
tuo mažiau moterų.“

Paskutiniuose JAV rinkimuose vis kalbėjo
apie Lilly Ledbetter įstatymą.

Be aliteracijos pavadinime

tai įstatymas apie vyrą ir moterį,

dirbančius tą patį darbą,
vienodai kvalifikuotus,

bet vyrui gaunant didesnį atlyginimą,
nes jis – vyras.

Taigi pažodžiui, vyrai valdo pasaulį.

Tai turėjo prasmę prieš tūkstantmetį,

nes žmonės gyveno pasaulyje,

kuriame fizinė jėga buvo svarbiausias
išlikimo veiksnys.

Fiziškai pajėgesnis žmogus
turėjo daugiau šansų vadovauti,

o vyrai, apskritai paėmus,
ir yra fiziškai stipresni.

Žinoma, yra daug išimčių.

Bet šiandienos pasaulis
absoliučiai kitoks.

Žmogus, turintis šansų vadovauti,
yra ne tas, kuris pajėgesnis fiziškai,

o tas, kuris yra kūrybiškesnis,
intelektualesnis,

skatinantis naujoves.

O čia hormonai jau niekuo dėti.

Moteris, kaip ir vyras,
gali būti intelektuali,

kūrybiška, naujoviška.

Mes tobulėjame, bet man rodos,
kad mūsų supratimas apie lytis – ne.

Prieš keletą savaičių žengiau į viešbučio
(vieno geriausių Nigerijoj) vestibiulį.

Galvojau, ar paminėti pavadinimą,
bet nederėtų.

Sargybinis prie durų mane sustabdė
ir uždavinėjo erzinančius klausimus,

nes jie automatiškai sumeta,
kad nigerietė moteris,

einanti į viešbutį vieną,
siūlo sekso paslaugas.

Ir tarp kitko,

kodėl jie visą dėmesį kreipia

į tariamai siūlančius,
o ne ieškančius sekso?

Lagose viena nenueisiu į daugelį
„padoresnių“ barų ir klubų.

Jūsų tiesiog neįleis,
jei esate viena,

jums būtinas palydovas.

Kaskart, įėjus į restoraną Nigerijoje
su vyru,

padavėjas pasisveikina su vyru,
o mane ignoruoja.

Padavėjai – tai produktas...

(Ir čia kai kurios moterys pamąstė
„Taip ir žinojau!“)

Padavėjai – visuomenės produktas.

Visuomenės, kuri išmokė,
kad vyrai – svarbesni už moteris.

Žinau, kad padavėjai
nieko blogo neturi omeny.

Bet viena yra suprasti protu,
o kita – jausti emocijomis.

Kaskart, kai mane ignoruoja,
jaučiuosi nematoma.

Supykstu.

Noriu jiems pasakyti, kad aš –
toks pats žmogus kaip ir vyras,

kad mane lygiai taip pat verta pastebėti.

Tai detalės,

bet kartais maži dalykai
žeidžia skaudžiausiai.

Visai neseniai parašiau straipsnį,

ką reiškia būti jauna moterimi Lagose.

Spausdintojai pasakė,
kad jis „labai jau piktas“.

Žinoma, piktas!

(Juokas)

Taip, aš pykstu!

Lyčių rolės, kaip jos primetama šiandien,
yra liūdna neteisybė.

Visi turėtume pykti!

Pyktis, kaip rodo istorija,
atneša teigiamų pokyčių.

Bet prie pykčio
aš dar turiu ir vilties.

Tvirtai tikiu žmonių gebėjimu

save kurti ir perkurti į geresnę pusę.

Lytys svarbios visame pasaulyje,

bet aš norėčiau kalbėti apie Nigeriją
ir Afriką apskritai,

nes ją pažįstu

ir ten mano širdis.

Šiandien noriu paprašyti,

kad pradėtume svajoti ir planuoti

kitokį pasaulį, teisingesnį,

tokį, kuriame laimingi vyrai ir moterys

neapgaudinėja savęs.

Štai nuo ko derėtų pradėti:

kitaip auginti dukras.

Taip pat kitaip auginti sūnus.

Dabar berniukams darom meškos paslaugą –

užgniaužiam jų žmogiškumą.

Pateikiam ribotą vyriškumo apibrėžimą,

tarsi jis būtų kietas, mažas narvelis,

o vidun tupdom berniukus.

Mokom juos bijoti baimės,

bijoti silpnumo, pažeidžiamumo.

Mokom juos slėpti savo tikruosius „aš“,

nes jie, kaip sako Nigerijoj,
turi būti „kieti vyrai“!

Mokykloje, berniukas ir mergaitė,
abu paaugliai,

gaunantys tokią pačią sumą
kišenpinigių,

išeina į miestą.
Mokėti turi berniukas –

kad įrodytų savo vyriškumą.

Ir dar klausiam, kodėl labiau tikėtina,

kad berniukai vogs pinigus iš tėvų?

O jei berniukai ir mergaitės augdami
nebūtų mokomi

sieti vyriškumą ir pinigus?

Jei požiūris nebūtų „mokėti turi vyras“,

bet „moka tas, kuris turi daugiau“?

Bet vėlgi dėl to istorinio pranašumo,

šiandien daugiau dažniausiai turi vyrai,

bet jei pradėsim vaikus auginti kitaip,

tai po penkiasdešimties,
šimto metų

berniukams nebeteks įrodinėti vyriškumo
tokiu būdu.

Ko gero, blogiausia, ką darom vyrams,

spausdami juos jaustis stipriais,

yra tai, kad sužalojame jų ego.

Kuo „kietesniu“ vyras
jaučia turįs būti,

tuo silpnesnis jo ego.

Mergaitėms kenkiam dar labiau:

mokom jas tarnauti silpniems vyrų ego.

Mokom jas nusižeminti, susimenkinti,

sakom:

„Gali turėti ambicijų, tik ne per daug.“

„Stenkis būti sėkminga,
tačiau ne per daug,

nes kitaip išgąsdinsi vyrą.“

Jei santykiuose su vyru uždirbi daugiau,

apsimesk, kad ne,

ypač viešumoje – kitaip
jis nesijaus vyru.

Bet ar pati prielaida teisinga?

Kodėl moters sėkmė turėtų gąsdinti vyrą?

Gal tiesiog atsikratom šito žodžio?

Nemanau, kad anglų kalboj yra žodis,
kurio nekęsčiau labiau už „nuvyriškėjimą“.

Nigerietis pažįstamas kartą paklausė,
ar nebijau,

kad vyrai, būdami su manim,
jausis įbauginti.

Tikrai ne!

Man ir į galvą neatėjo,

nes jei jau aš bauginu vyrą,

į jį tikrai nežiūrėsiu.

(Juokas)
(Plojimai)

Mane tai sukrėtė.

Jau kad esu moteris,
turiu siekti santuokos;

priimti sprendimus nepamiršdama,

kad santuoka – visų svarbiausia.

Santuoka gali būti geras dalykas.

Ji gali nešti džiaugsmą, meilę
ir tarpusavio pagalbą.

Bet kam mokyti mergaites
siekti santuokos,

o berniukų – ne?

Pažįstu moterį, kuri ryžosi
parduoti savo namą,

kad nenubaidytų vyro,
kuris galbūt ją ves.

Pažįstu netekėjusią moterį, kuri,
dalyvaudama konferencijose,

užsideda vestuvinį žiedą,

nes, kaip pati sako,
nori, kad kiti dalyviai

ją „gerbtų“.

Žinau moteris, kurios patiria
stiprų spaudimą ištekėti

šeimoje, iš draugų, netgi darbe,

ir tai jas verčia priimti
netinkamus sprendimus.

Tam tikro amžiaus moteris,
jei netekėjusi,

mūsų visuomenėje mato tai
kaip didelę, asmeninę klaidą.

O jei nevedęs tam tikro amžiaus vyras,

tada sakom, kad dar tiesiog
nepasirinko.

(Juokas)

Lengva pasakyti:

„Ei, bet moterys juk gali
viso to atsižadėti.“

Tačiau realybė kiek sunkesnė
ir painesnė.

Mes – bendraujantys sutvėrimai.

Per bendravimą įsisavinam idėjas, mintis.

Tai parodo netgi žodžiai, kuriuos vartojam

kalbėdami apie santuoką ir santykius.

Dažnai žodžiai apie santuoką –
tai žodžiai apie savininkystę

o ne partnerystę.

Sakom „pagarba“,

kai kalbam apie kažką,
ką moteris rodo vyrui,

bet rečiau – vyras moteriai.

Tiek vyrai, tiek moterys Nigerijoj sako –

šis išsireiškimas visad mane prajuokina –

„Padariau tai vardan santuokinės ramybės.“

Vat kai tai sako vyrai,

tai dažniausia reiškia kažką,
ko jie ir taip neturėtų daryti.

(Juokas)

Kartais jie taip sako draugams.

Tokiu atveju pasirenka
draugiško susierzinimo intonaciją,

kas visiškai įrodo,
koks vyriškas esi,

koks reikalingas, koks mylimas.

„Ai, žmona pasakė,
jog į klubą kiekvienądien nevaikščiočiau,

tad, vardan santuokinės ramybės,
einu tik savaitgaliais.“

(Juokas)

Bet kai tą frazę sako moteris,

ji dažniausiai turi omeny darbo,

svajonės,

karjeros atsisakymą.

Mokome moteris, kad santykiuose

kompromiso ieško moteris.

Mergaites mokom rungtis
viena su kita.

Ne dėl darbo ar laimėjimų,
kas dar būtų gerai,

bet dėl vyrų dėmesio.

Sakom joms, kad nedera būti
seksualiniais sutvėrimais,

taip kaip berniukai.

Jei turite sūnų, neprieštaraujam
sužinoti apie jo merginas.

Bet dukrų vaikinai?
Apsaugok, Viešpatie!

(Juokas)

Bet atėjus laikui, aišku,

norim, jog jos parvestų
tobulą vyrą.

Sergėjam mergaites,

giriam jas už skaistumą.

O berniukų ne.

Niekad nesupratau, tai kaip tada...

Nes, na...
(Juokas)

(Plojimai)

Na, nekaltybės viena neprarasi...

Neseniai jauną moterį

grupė išprievartavo
Nigerijos universitete.

Kai kurie esat apie tai girdėję.

Daugelis jaunų nigeriečių,

vyrų ir moterų,

reagavo maždaug taip:

„Taip, prievartavimas – blogai.

Bet ką ji ten darė
su keturiais vaikinais?“

Jei sugebėtume atmesti žiaurų
tokio atsakymo nežmogiškumą,

paaiškėtų, jog šiuos nigeriečius auklėjo
moterį traktuoti kaip iš prigimties kaltą.

Juos auklėjo beveik nieko
nesitikėti iš vyrų,

todėl paveikslas vyro,
nekontroliuojamai laukinio,

tapo kažkaip priimtinu.

Mergaites mokom gėdos jausmo.

„Neišsižerk.“
„Užsidenk.“

Mokom jas galvoti,
kad gimusios moterimis

jos jau nusikalto.

Todėl mergaitės užauga moterimis,

nemanančiomis, kad turi troškimų.

Jos užauga moterimis,
korios save užčiaupia.

Užauga moterimis, kurios negali sakyti,
ką iš tikrųjų galvoja.

Užauga moterimis –

ir tai blogiausia, ką padarėm –

kurios apsimetinėjimą
pavertė meno forma.

(Plojimai)

Pažįstu moterį,
kuri nekenčia namų ruošos.

Paprasčiausiai nekenčia.

Bet apsimeta, kad mėgsta,

nes ją mokė, kad tam,
kad „tiktų į žmonas“,

jai reikia būti – tai labai nigerietiška –
itin „šeimyniškai“.

Ji ištekėjo.

Po kiek laiko vyro šeima

pradėjo skųstis, esą ji pasikeitė.

Tiesą sakant, ji nepasikeitė.

Jai pabodo apsimetinėti.

Problema tame,

kad lytimi vadovaujamės,
apibrėždami, kas turėtume būti,

bet patys to, kas esam,
nesuvokiam.

Įsivaizduokit, kiek laimingesni,

kiek drąsesni būtume savimi,

jei mūsų neslėgtų
su lytimi susiję lūkesčiai.

Nenuginčijama: berniukai ir mergaitės
skiriasi biologiškai,

bet socializacija išpučia tuos skirtumus

ir galiausiai jie pasiteisina.

Pavyzdžiui, virimas.

Bendrai paėmus, didesnė tikimybė,
kad moterys, ne vyrai, namuose tvarkys,

virs ir valys.

Kodėl gi?

Negi moterys gimsta su virimo genu?

(Juokas)

O gal bėgant metams jas įkalbėjo į tai,
kad virimas – jų pareiga?

Jau buvau besakanti, kad moterys
gimusios su virėjos genu,

ir tada prisiminiau,
kad dauguma žymių pasaulio virėjų,

kuriuos prašmatniai vadina „šefais“,

yra vyrai.

Visad lyginaus į savo prosenelę,

kuri buvo nuostabi moteris.

Mąstau, kas su ja būtų buvę,

jei augdama būtų turėjus
tokias pačias galimybes kaip vyrai.

Šiandien moterys turi
daug daugiau galimybių

nei mano prosenelės laikais.

Tai dėka pokyčių politikoje,
teisėje,

visa tai labai svarbu.

Bet svarbiau už tai yra
mūsų požiūris, mąstysena,

kuo tikime ir ką vertiname,
kai kalbam apie lytis.

Kas būtų, jei augindami vaikus,

pabrėžtume pajėgumą, ne lytį?

Kas būtų, jei augindami vaikus

pabrėžtume suinteresuotumą, ne lytį?

Pažįstu šeimą,
auginančią sūnų ir dukrą.

Abiems puikiai sekasi mokykloje.

Jie nuostabūs, mieli vaikai.

Kai berniukas išalksta,
tėvai paliepia mergaitei:

„Bėk, išvirk Indomie lakštinių
savo broliui.“

Mergaitė ne itin mėgsta tai daryti,

bet ji mergaitė, todėl privalo.

O jei tėvai

iš pat pradžių

būtų juos abu išmokę ruošti lakštinius?

Tarp kitko, virimas – labai naudingas
gebėjimas berniukui.

Kažkaip niekad nesupratau,
kaip galima tokį svarbų dalyką,

mokėjimą maitintis,

palikti kitų rankose.

(Plojimai)

Pažįstu moterį, kuri turi tokį patį
išsilavinimą ir darbą kaip jos vyras.

Kai jie grįžta namo,
namų ruoša daugiausiai užsiima ji.

Tai galioja daugumai santuokų.

Štai kas jų santykiuose
mane itin sukrėtė:

kaskart, kai jos vyras
pakeisdavo kūdikio vystyklus,

ji jam padėkodavo.

O jei jai atrodytų visiškai
normalu ir natūralu,

kad vyrui rūpi jo vaikas?

Stengiuosi pamiršti daugelį
pamokų apie lytis,

kurias išmokau augdama.

Kartais visgi jaučiuosi
labai pažeidžiama,

kai susiduriu su lūkesčiais,
primetamais mano lyties.

Pirmą kartą dėstydama
rašymo paskaitą universitete,

jaudinausi.

Nesirūpinau dėl dėstomos medžiagos,
nes gerai pasiruošiau

ir turėjau kalbėti apie
mėgstamą temą.

Vietoje to jaudinausi,
nes nežinojau, ką apsirengti.

Norėjau atrodyti rimtai.

Žinojau, kad dėl to,
kad aš moteris,

automatiškai turėsiu parodyt,
ko esu verta.

Nerimavau, kad itin
moteriška apranga

reikš, kad esu nerimta.

Tikrai troškau užsitepti blizgio
ir užsidėti mergaitišką sijoną,

bet nusprendžiau to nedaryti.

Vilkėjau labai rimtą,

labai vyrišką ir labai šlykštų kostiumėlį.

Liūdna, bet kai kalbam apie išvaizdą,

vyrai nustato standartą,

kas normalu.

Vyras, ruošdamasis verslo susitikimui,

nesijaudina, kad atrodys per vyriškai,

o to pasekoje – jį nurašys.

Moteris, ruošdamasi verslo susitikimui,

turi jaudintis, kad gali pasirodyti
per moteriška ir ką tai reikš;

jaudintis, ar su ja skaitysis ar ne.

Norėčiau, kad nebūčiau vilkėjus
to šlykštaus kostiumėlio.

Tarp kitko - aš jį išgrūdau iš spintos.

Jei tada būčiau turėjus tą pasitikėjimą,
kurį turiu dabar,

studentai iš mano paskaitos
būtų laimėję dar daugiau,

nes jausčiaus patogiau,

būčiau ištikimesnė sau.

Nusprendžiau, kad neatsiprašinėsiu už tai,
kad esu moteriška

ir moteris.

(Plojimai)

Noriu, kad gerbtų mane
ir mano moteriškumą,

nes to nusipelnau.

Apie lytis kalbėti nelengva.

Ir vyrams, ir moterims,

užvesti kalbą apie lytį kartais reiškia
susidurti su momentaliu priešiškumu.

Įsivaizduoju, yra tokių,
kurie nuoširdžiai klausa savęs:

„Moterys? Ištikimos sau?“

Gal kiti vyrai galvoja:

„Aha, įdomu.

Bet aš manau kitaip.“

Tai problemos dalis.

Tai, kad dauguma vyrų negalvoja

ar nepastebi lyčių skirtumų,

yra lyčių klausimo problema.

Kad daug vyrų, kaip ir mano draugas Louis,

tvirtina, kad šiais laikais
viskas susitvarkė.

Ir kad daug vyrų nedaro nieko,
kad situacija pasikeistų.

Jei esi vyras ir
įžengi į restoraną su moterimi,

o padavėjas pasisveikina tik su tavimi,

ar bent pagalvoji, kad derėtų paklausti:

„Kodėl nepasisveikinot su ja?“

Nes lytis – dalykas toks...

(Juokas)

Galim ir praleist dalį
ilgesnio pokalbio varianto.

Nes lytis – toks dalykas,
apie kurį kalbėtis nelengva.

Yra lengvų būdų pokalbiui pabaigti.

Vieni prašneks apie evoliucinę biologiją

ir beždžiones,

žinot, kad patelės nusilenkia patinams

ir panašiai,

bet esmė tame, kad mes – ne beždžionės.

(Juokas)
(Plojimai)

Beždžionės gyvena medžiuose,
pusryčiams kremta vikšrus,

o mes – ne.

Kiti sakys:

„Nagi, vyrams irgi nelengva.“

Ir tai tiesa!

Bet juk...
(Juokas)

Bet juk kalbam ne apie tai.

Lytis ir klasė –
skirtingos priespaudos formos.

Gan nemažai išmokau
apie priespaudos sistemas

ir kaip jos dangsto viena kitą,

kalbėdama su juodaodžiais.

Kartą šnekėjausi su juodaodžiu apie lytis

ir jis man pasakė:

„Kodėl kartoji

'iš savo, kaip moters, patirties?'

Kodėl nesakai

'iš savo, kaip žmogaus, patirties'?“

Ir jis dažnai kalbėdavo apie savo,

kaip juodaodžio, patyrimus.

Lytis daug reiškia.
Vyrai ir moterys patiria pasaulį kitaip.

Lytis filtruoja mūsų patirtis.

Bet galim tai pakeisti.

Atsiras sakančių:

„Bet juk tikroji galia –
moterų rankose,

užpakalinė galia.“

Ne nigeriečiams aiškinu:
užpakalinė galia –

na, greičiausiai – tai moteris,

kuri naudojasi savo seksualumu,
prašydama paslaugų iš vyrų.

Bet užpakalinė galia – ne galia.

Ji reiškia, kad moteris turi,

kuo pasinaudoti, kartais,

kažkieno kito galia.

Tuomet kyla klausimas:

kas nutinka, kai tas kažkas

blogai nusiteikęs,

serga

ar yra impotentas.

(Juokas)

Bus tokių, kurie tvirtins,
kad moters paklusnumas vyrui –

mūsų kultūra.
Bet kultūra vis kinta.

Turiu dvi dukterėčias, dvynes,
penkiolikmetes,

kurios gyvena Lagose.

Jei jos būtų gimę prieš šimtmetį
ar daugiau,

jas būtų išvežę ir nužudę.

Nes tai buvo mūsų kultūra –
žudyti dvynius.

Tai kokia kultūros prasmė?

Na, yra dekoratyvumas,

šokiai,

bet prie to – kultūra yra
ir tautos išsaugojimas ir tęstinumas.

Mano šeimoje

esu tas vaikas, kuris labiausiai domisi
mūsų praeitimi,

tradicijomis,

žiniomis apie protėvių žemes.

Mano brolių tai taip nedomina.

Bet aš negaliu tame dalyvauti,

lankyti jų susitikimų,

negaliu išreikšti savo nuomonės.

Nes aš moteris.

Kultūra nesukuria žmonių;

žmonės kuria kultūrą.

(Plojimai)

Taigi jei tame, kad moterų žmogiškumas

nėra kultūros dalis, yra tiesos,
turime pakeisti kultūrą.

Labai dažnai prisimenu
brangų draugą Okuloma.

Lai jis ir kiti žuvę Sosoliso katastrofoje

ilsisi ramybėje.

Tie, kurie jį mylėjo,
jo niekad nepamirš.

Prieš daug metų tą dieną,
kai pavadino mane feministe,

jis neklydo.

Aš esu feministė.

Kai tądien atsiverčiau žodyną,

perskaičiau:

feministas –

žmogus, tikintis socialine, politine

ir ekonomine lyčių lygybe.

Mano prosenelė,

sprendžiant iš pasakojimų,

buvo feministė.

Ji pabėgo iš vyro,
už kurio nenorėjo tekėti, namų

ir ištekėjo už savo išrinktojo.

Ji prieštaravo, protestavo, netylėjo

kaskart, kai jai rodėsi, kad iš jos
atėmė prieigą, žemę ir panašiai.

Mano prosenelė nežinojo
tokio žodžio – feministė,

bet tai nereiškia, kad ja nebuvo.

Daugiau mūsų turėtų vartoti šį žodį.

Mano feministo apibrėžimas:

feministas – tai vyras ar moteris,

sakantis,

(Juokas)
(Plojimai)

feministas – tai vyras ar moteris,
sakantis:

„Taip, egzistuoja lyčių problema

ir turime ją išspręsti.

Turim pataisyti padėtį.“

Geriausias feministo pavyzdys,

kurį žinau –
mano brolis Kenny.

Jis kilnus, išvaizdus, mielas vyras,

o be to – labai vyriškas.

Dėkui!

(Plojimai)