Kodėl ateities pastatai bus formuojami... jūsų

„Architektūra nėra vien tik matematika ir zonavimas – ji yra apie viskeralines emocijas“, sako Marc Kushner. Šioje išsamioje, dažnai juokingoje, kalboje, jis priartina praeitų 30 architektūros metus ir parodo kaip visuomenė, kartą nutolusi, dabar tapo esminė dizaino proceso dalis. Socialinių medijų pagalba, grįžtamasis ryšys pasiekia architektus metai prieš pastatas yra sukurtas. Koks to rezultatas? Architektūra mums suteiks daug daugiau nei bet kada iki šiol.

Šiandien su jumis kalbėsiu

apie paskutinių 30 metų
architektūros istoriją.

Tai labai daug informacijos
18-ai minučių.

Tai sudėtinga tema,

todėl iškart nersime
sudėtingoje vietoje

Naujajame Džersyje.

Nes prieš 30 metų,
aš iš Džersio,

man buvo šešeri, ir aš gyvenau
savo tėvų namuose

miestelyje vardu Livingstonas,

ir tai buvo mano vaikystės miegamasis.

Šalia miegamojo buvo tualetas

kurį dalinomės su seserim.

Ir tarp mano miegamojo ir tualeto

buvo balkonas į svetainę.

Ir ten visi leisdavo laiką kartu
ir žiūrėdavo TV,

todėl man kaskart einant iš miegamojo
į tualetą

visi mane matydavo,

ir kai eidavau į dušą
ar grįždavau su rankšluosčiu,

visi mane matydavo.

O aš atrodžiau taip.

Tai buvo nejauku,

kiek baisu ir labai to nemėgdavau.

Nekenčiau to perėjimo, to balkono,

nekenčiau to kambario ir to namo.

Ir tai yra architektūra.

(Juokas)

Viskas.

Tas jausmas, tos emocijos,
kurias jaučiau,

tai architektūros galia,

nes architektūra ne matematika
ir ne zonų atitvėrimas,

tai tas gilus emocinis prisirišimas

kurį jaučiame vietoms, kuriose gyvename.

Ir visai nekeista, kad taip jaučiamės,

nes pasak EPA,

amerikiečiai preleidžia 90% savo laiko
pastatų viduje.

90% laiko mes supami architektūros.

Tai milžiniškas laiko kiekis.

Tai reiškia, kad architektūra mus veikia,
kaip mes net neįsivaizduojame.

Ir tai mus verčia tapti lengvatikiais
ir labai labai lengvai prognozuojamais.

Tai reiškia, kad kai parodau jums
tokį pastatą,

žinau, ką galvojate.

Galvojate „galia“, ir „stabilumas“,
ir „demokratija“.

Ir žinau, kad taip galvojate,
nes jis sukurtas pagal pastatą,

graikų pastatytą prieš 2 500 metų.

Tai triukas.

Tai triukas, kurį architektai naudoja

norėdami sukurti emocinį ryšį

formoms iš kurių statome savo pastatus.

Tai nuspėjamas emocinis ryšys

ir mes šį triuką naudojame
jau labai ilgai.

Prieš 200 metų jį naudojome
statydami bankus.

19-ame amžiuje naudojome
statydami meno muziejus.

Ir 20-ame amžiuje Amerikoje

jį naudojome statydami namus.

Ir pažvelkite į šiuos tvirtus,
stabilius mažuosius karius

žiūrinčius į vandenyną ir sulaikančius
stichiją.

Tai tikrai labai naudinga,

nes statyti yra neįtikėtinai baisu.

Tai brangu, užtrunka daug laiko
ir yra labai sudėtinga.

Ir žmonės, kurie stato –

statybų bendrovės ir valstybių valdžios –

jos iš esmės bijo inovacijų

ir tiesiog naudoja tas pačias formas,
į kurias mes, kaip žinia, reaguojame.

Taip mes imame is pastatome štai tai.

Tai gražus pastatas.

Tai Livingstono viešoji biblioteka,

kurią baigė statyti 2004-ais,

ir kaip matote, ji turi kupolą

ir apvalią dalį, ir kolonas,
raudonas plytas,

ir galite numanyti, ką Livingstonas
siekia šiuo pastatu pasakyti:

vaikai, nekilnojamasis turtas
ir istorija.

Bet tai nelabai susiję su tuo,
ką šiuolaikinė biblioteka atlieka.

Tais pačiais 2004-aisiais
kitoje šalies pusėje

baigta kita biblioteka

ir ji atrodo taip.

Ji Sietle.

Ši biblioteka atspindi kaip
skaitmeniniame amžiuje vartojame medijas.

Tai naujo tipo vieša įstaiga miestui,

vieta rinktis, skaityti ir dalintis.

Tai kaipgi gali būti,

kad tais pat metais, toje pačioje šalyje

du pastatai, abu vadinami bibliotekomis,

atrodo taip skirtingai?

O atsakymas yra toks, kad architektūra
veikia svyruoklės principu.

Vienoje pusėje inovacijos

ir architektai pastoviai siekiantys
naujų technologijų,

naujų tipologijų, naujų sprendimų
mūsų gyvenimui šiandien.

Ir to siekte siekiame,

tol kol visiškai jus atgrasome.

Imame nešioti juodus rūbus,
tampame depresyvūs,

manote, mes mieli,

viduje mes žlugę, nes neturime
pasirinkimo.

Turime svirti į kitą pusę

ir prisiminti tuos simbolius,
kuriuos mes žinome, kad mėgstate.

Mes taip padarome
ir jūs jau laimingi,

o mes jaučiamės lyg parsidavėliai,

todėl vėl imame eksperimentuoti

ir stumti svyruoklę atgal,
pirmyn atgal

kaip per paskutinius 300 metų,

tikrų tikriausiais per paskutinius
30 metų.

Gerai, prieš 30 metų
baiginėjosi 7-as dešimtmetis.

Architektai eksperimentavo su kai kuo
vadinamu brutalizmu.

Viskas tik betonas.

(Juokas)

Galite atspėti.

Maži langai, nužmoginantys dydžiai.

Tai tikrai grubu.

Artėjant prie 8-ojo dešimtmečio

pradėdame prisiminti tuos simbolius.

Stumiame svyruoklę į kitą pusę.

Paimame jūsų taip mėgiamas formas

ir jas atnaujiname.

Pridedame neono

ir pastelių,

ir naujų medžiagų.

Ir jūs tai dievinate.

Negalite atsigrožėti.

Paimame senovines spintas

ir paverčiame dangoraižiais,

ir dangoraižiai gali būti
viduramžių pilys iš stiklo.

Formos tapo didelės,

tapo drąsios ir spalvingos.

Nykštukai pavirto kolonomis.

(Juokas)

Gulbės išaugo iki pastatų dydžio.

Tai buvo beprotybė.

Bet tai 80-ieji, viskas gerai.

(Juokas)

Visi tasomės prekybos centruose,

keliamės gyventi į rajonus už miesto,

ir ten, rajonuose

galime kurti savo
architektūrines fantazijas.

Ir tos fantazijos

gali būti iš Viduržemio jūros,

ar Prancūzijos,

ar Italijos.

(Juokas)

Galbūt su nesibaigiančiais
duonos pagaliukais.

Taip yra su postmodernizmu.

Taip yra su simboliais.

Jie paprasti, jie pigūs,

nes vietoje to, kad kurtume vietas,

kuriame vietų atsiminimus.

Nes žinau, ir žinau, kad jūs žinote,

tai nėra Toskana.

Tai Ohajas.

(Juokas)

Todėl architektai susierzina,

ir mes imame stumti svyruoklę
į tą kitą pusę.

Vėlyvais 80-aisiais ir 90-aisiais

pradėjome eksperimentuoti
su dekonstruktyvizmu.

Išmetame architektūrinius simbolius,

kliaujamės naujais, kompiuterizuotais
kūrimo metodais

ir sukuriame naujas kompozicijas,

formas besirėžiančias į formas.

Tai akademiška ir sunku,

tai baisiai nepopuliaru,

mes jus visiškai atstumiame.

Paprastai švytuoklė tiesiog svirtų atgal.

Ir tada nutiko kai kas neįtikėtino.

1997-ais atsidaromas šis pastatas.

Tai Frank Gehry sukurtas
Guggenheim Bilbao.

Ir šis pastatas

iš esmės pakeičia pasaulio santykį
su architektūra.

Paul Goldberger sakė, kad Bilbao
buvo vienas tų retų momentų,

kada kritikai, akademikai ir visuomenė

visiškai sutarė dėl pastato.

New York Times laikraštis jį pavadino
stebuklu.

Turizmas į Bilbao padidėjo 2 500%

pastačius šį pastatą.

Staiga visi panoro tokių pastatų:

Los Andželas,

Sietlas,

Čikaga,

Niujorkas,

Klivlendas,

Springfildas.

(Juokas)

Visi tokio nori ir Gehry yra visur.

Jis mūsų pirmasis architektas-žvaigždė.

Kaip įmanoma, kad šios formos –

ir jos pašėlusiai radikalios –

kaip įmanoma, kad jos tapo
tokios dažnos visame pasaulyje?

Ir tai įvyko, nes žiniasklaida sėkmingai
mums jas pristatė,

ir greitai išmokė šias formas sieti
su kultūra ir turizmu.

Mes šioms formoms sukūrėme
emocinę reakciją.

Taip pat ir kiekvienas meras
visame pasaulyje.

Kiekvienas meras žinojo, kad jei turės
šias formas,

jų mieste bus kultūros ir turizmo.

Šis tūkstantmečių sandūros fenomenas

nutiko ir keletui kitų
architektų-žvaigždžių.

Taip atsitiko architektams Zaha

ir Libeskind,

ir kas nutiko tam keletui
elitinių architektų

šio tūkstantmečio pradžioje

iš tikro gali atsitikti ištisai
architektūros sričiai,

nes skaitmeninės medijos didina

informacijos vartojimo greitį.

Nes pagalvokite kaip jūs vartojate
architektūrą.

Prieš tūkstantį metų

ar būtumėt ėję į kitą kaimą
paspoksoti į pastatą.

Transportas greitėja:

galite plaukti laivu, skristi lėktuvu,
būti turistas.

Technologijos greitėja:
galite pamatyti laikraštyje, TV,

kai galų gale visi esame
architektūros fotografai,

ir pastatas tapo atskirtas
nuo savo vietos.

Architektūra dabar yra visur,

ir tai reiškia, kad komunikacijos greitis

pagaliau pasivijo architektūros greitį.

Nes architektūra išties juda gana greitai.

Nereikia daug laiko
pagalvoti apie pastatą.

Užtrunka ilgai pastatyti,

tris keturis metus,

ir per tą laiką architektas sukurs
du arba aštuonis,

arba šimtą kitų pastatų,

ir kol nebus baigtas pirmasis,

jie nežinos, ar jis buvo sėkmingas
ar ne.

Taip yra todėl, kad architektūroje
niekad nebuvo gero atsakomojo ryšio.

Taip apsistatome pastatais kaip šis.

Brutalizmas nebuvo dvejų metų judėjimas,

tai buvo 20-ies metų judėjimas.

20 metų statėme pastatus kaip šis,

nes nenutuokėme, kaip jūs
jų nekenčiate.

Tai nebeįvyks,

mano nuomone,

nes dabar išgyvename didžiausią
perversmą architektūroje

nuo tada kai sukūrėme betoną

ar plieną, ar liftus,

ir tai yra medijų perversmas.

Mano teorija yra tai, kad kai pritaikote
medijas šiai svyruoklei,

ji ima svyruoti vis greičiau,

kol jis atsiduria abiejose pusėse
beveik vienu metu,

ir tai iš esmės panaikina skirtumą tarp
inovatyvumo ir simbolikos,

tarp mūsų, architektų,
ir jūsų, visuomenės.

Dabar galime beveik staiga sukurti
emociškai stiprius simbolius

iš kažko visiškai naujo.

Leiskite parodyti kaip tai vyksta

mano firmos neseniai baigtame projekte.

Buvome pasamdyti pakeisti
šį sudegusį pastatą.

Tai Painso miesto centre,

Ugnies saloje Niujorko valstijoje.

Tai atostogų miestelis.

Pasiūlėme didingą pastatą,

kuris forma skyrėsi nuo visko,
prie ko buvo pripratusi bendruomenė,

ir mes bijojome, ir mūsų klientas bijojo,

ir bendruomenė bijojo,

tad mes paruošėme seriją
fotorealistiškų vaizdų,

kuriuos sukėlėme į Facebook

ir Instagram

ir leidome žmonės daryti, ką jie mėgsta:

dalintis, komentuoti, mėgti, nemėgti.

Bet tai reiškė, kad du metus prieš pastato
statybų pabaigą

jis jau buvo bendruomenės dalis,

ir dėl to, kad sukurti vaizdai
pilnai atitiko galutinį statinį,

nebuvo jokių siurprizų.

Pastatas jau buvo bendruomenės dalis,

ir tą pirmąją vasarą,

kai žmonės pradėjo važiuoti
ir dalintis pastatu socialinėse medijose,

pastatas nustojo būti vien tik išorė
ir pavirto medija,

nes tai, tai nėra tik pastato nuotraukos,

tai jūsų nuotraukos.

Jūs jas naudojate pasakodami
savo istoriją

ir tas pastatas tampa
asmeninio naratyvo dalimi,

ir tai darydami jūs užtrumpinate

visų mūsų kolektyvinę atmintį

ir sukuriate šiuos stiprius simbolius,
kuriuos mes galime suprasti.

Tai reiškia, kad mums nebereikia graikų,

kad mums pasakytų
kaip suprasti architektūrą.

Galime vienas kitam pasakyti
kaip architektūrą suprasti,

nes socialinės medijos pakeitė
ne tik mūsų visų santykius,

tai pakeitė ir santykį
tarp mūsų ir pastatų.

Akimirką pagalvokite apie
Livingstono bibliotekininkus.

Jei tą pastatą statytų šiandien,

jie pirmiausia internete ieškotų
„naujos bibliotekos“.

Juos griūte užgriūtų
eksperimentavimo ir inovacijų pavyzdžiai,

kokia galėtų būti moderni biblioteka.

Tai amunicija.

Tai amunicija, kurią jie galima pasiimti

pas Livingstono merą,
pas Livingstono žmones,

ir pasakyti, kad nėra vieno atsakymo,
kas šiandien yra biblioteka.

Būkime to dalis.

Eksperimentų gausa

suteikia jiems laisvę
eksperimentuoti patiems.

Viskas pasikeitė.

Architektai nebėra tos
paslaptingos būtybės,

besimėtančios stambiais žodžiais
ir sudėtingais piešiniais,

ir jūs nebesate nesusipratusi publika,

nebesate vartotojai, kurie nepriims nieko,
ko nėra anksčiau matę.

Architektai gali jus girdėti

ir jūsų architektūra nebegąsdina.

Tai reiškia, kad švytuoklė,
kuri svyra pirmyn ir atgal,

nuo stiliaus prie stiliaus,
nuo vieno meno judėjimo prie kito

yra nebesvarbi.

Galime judėti į priekį

ir rasti aktualius sprendimus problemoms,
su kuriomis susiduria visuomenė.

Tai architektūrinės istorijos pabaiga

ir tai reiškia, kad rytojaus pastatai

labai skirsis nuo pastatų šiandien.

Tai reiškia, kad vieša aikštė
senoviniame Sevilijos mieste

gali būti unikali ir sukurta pagal tai,
kaip tuomet veikė miestas.

Tai reiškia, kad stadionas Brukline
gali būti tiesiog stadionas Brukline,

o ne kažkoks raudonų plytų
istorinis skolinys,

kaip mes galvojam,
kad turėtų atrodyti stadionas.

Tai reiškia, kad robotai statys
mūsų pastatus,

nes pagaliau esame pasiruošę formoms,
kurias jie gamins.

Ir tai reiškia, kad pastatai prisitaikys
prie gamtos išdaigų,

o ne priešingai.

Tai reiškia, kad mašinų stovėjimo aikštelė
Majami Biče

gali būti naudojama ir kaip vieta sportui

ir jogai,

ir netgi galite vėlai vakare
ten susituokti.

(Juokas)

Tai reiškia, kad trys architektai
gali svajoti apie plaukimą

Rytų upėje Niujorke

ir surinkti
beveik pusę milijono dolerių labdaros

iš juos parėmusios bendruomenės,

kur niekas nebėra klientas.

Tai reiškia, kad joks pastatas
nėra per mažas inovacijoms,

kaip šis mažas elnių paviljonas,

kuris toks pat raumeningas
kaip gyvūnai, kuriuos jis turi stebėti.

Ir tai reiškia, kad pastatas
neprivalo būti gražus,

kad būtų mėgiamas,

kaip šis mažas negražus pastatas
Ispanijoje,

kurio atveju architektai iškasė duobę,

prikrovė šieno

ir užpylė betono,

ir kai sudžiūvo betonas

jie kažko paprašė išvalyti tą šieną,

ir štai kas liko, kai tai buvo baigta,

šis mažas kraupus kambarys,

kupinas įspaudų ir žymių to proceso,
kurio metu pastatas buvo sukurtas,

ir tai tampa neįtikėtina vieta
stebėti ispanišką saulėlydį.

Nes nesvarbu, ar karvė stato
mūsų pastatus,

ar robotas.

Nesvarbu kaip statome, svarbu ką.

Architektai jau žino
kaip pastatus padaryti žalesnius,

išmanesnius ir draugiškesnius.

Mes tiesiog laukėme,
kol jūs juos pamilsite.

Ir pabaigai, mes nebe skirtingose pusėse.

Suraskite architektų, pasamdykite,

dirbkit kartu kuriant geresnius pastatus,
miestus ir geresnį pasaulį,

nes kitu atveju yra daug ką prarasti.

Pastatai ne tik atspindi mūsų visuomenę,
jie ir kuria ją,

iki pačių mažiausių vietų:

vietinių bibliotekų,

namų, kur auginame vaikus,

ir perėjimų nuo miegamojo iki tualeto.

Ačiū.

(Plojimai)