Menas sėdėti ramiai

Paklausite apie vietą, į kurią kelionių rašytojas Pico Iyer labiausiai norėtų nukeliauti? Niekur. Lyriškais svarstymais, prieštaraujančiais bendriems įsitikinimams, Iyer kalba apie neįtikėtinas įžvalgas, aplankančias leidžiant sau ramiai pasėdėti. Pasaulyje, kuriame nenutrūksta judėjimas ir išsiblaškymas, jis pastebėjo keletą būdų, kuriais naudodamasis bet kas sugebės atsikovoti keletą minučių kasdien ar keletą dienų kas ketvirtį. Tai paskaita tiems, kuriuos yra užvaldę gyvenimo reikalavimai.

Aš – keliautojas gyvenimui.

Net būdamas vaikas paskaičiavau,

kad internatinė mokykla
Anglijoje atsieis pigiau,

nei geriausia mokykla
Kalifornijoje

už kampo nuo tėvų namų.

Taigi nuo devynerių metų amžiaus

aš keletą kartų per metus

skraidydavau virš Šiaurės ašigalio
į mokyklą.

Aišku, kuo daugiau skraidžiau,

tuo labiau tai pamėgau.

Iškart po mokyklos baigimo
gavau staliukų valytojo darbą,

jog aštuonioliktaisiais gyvenimo metais

skirtingą metų laiką
sutikčiau vis kitam žemyne.

Rašymas apie keliones neišvengiamai
tapo mano profesija,

taip apjungdamas darbą ir pomėgį.

Iš tikrųjų pajaučiau,
kad jei jau tau nuskilo

ir gali vaikščioti žvakėmis apšviestose
Tibeto šventyklose

ar klaidžioti Havanos pajūrio alėjose,
apgaubtose muzika,

tai tuos pačius garsus ir
dangaus mėlynumą

ir vandenyno atšvaitą

gali parvežti draugams namuose,

o tuo pačiu į savo gyvenimą

įnešti magijos ir aiškumo.

Žinoma, vienas pirmų dalykų,

kuriuos išmoksti keliaudamas,

kad magiškų vietų nėra,

jei į ją žiūri ne tomis akimis.

Nusivežk piktą žmogų į Himalajus

ir jis tik skųsis dėl maisto.

Pamačiau, kad geriausias būdas

išvystyti dėmesingesnį ir dėkingesnį
žvilgsnį yra ne keliauti,

o ramiai sėdėti.

Ramiai sėdint mes gaunam tai,
ko labiausiai trūksta ir reikia

greitėjančiam gyvenime – atokvėpį.

Be to, tai buvo vienintelis būdas,

leidęs peržvelgti savo patirtis

ir susivokti ateityje ir praeityje.

Mano nuostabai,

nekeliavimas jaudina tiek pat,

kiek ir Tibetas ar Kuba.

Neturiu omeny nieko bauginančio

o tik kelių minučių pertrauką kasdien,

ar kelių dienų pertrauką
kas tris mėnesius,

ar netgi, kaip dauguma daro,

kelerių metų pertrauką tam,

kad pakankamai ilgai išsėdėtum ramybėje,

idant suprastum,
kas tave labiausiai jaudina,

kame slypi tavo laimė,

ir prisimintum, jog kartais

gyvenimas ir pragyvenimas –

nesuderinami dalykai.

Šitą seną mintį jau
amžiais kartoja

visų mąstymo krypčių išminčiai.

Amžių išmintis.

Daugiau nei prieš
du tūkstantmečius

stoikai tvirtino,
kad gyvenimą sudaro ne patirtis,

bet ką su ja darome.

Įsivaizduokit, kad miestą
nusiaubia uraganas,

suskaldydamas absoliučiai viską.

Kažkas sutraumuotas
visam gyvenimui,

o kitas, gal netgi jo brolis,
jaučiasi išsilaisvinęs

ir nusprendžia, kad tai – puikus šansas
pradėti gyvenimą iš naujo.

Įvykis tas pats,

bet reakcijos skirtingos.

„Hamlete“ Šekspyras rašė,
kad gėrio ir blogio nėra;

tai mąstymas daiktus
paverčia gerais ir blogais.

Ir tą patvirtina mano,
keliautojo, patirtis.

Prieš dvidešimt ketverius metus

leidausi į gyvenimą
keičiančią kelionę per Šiaurės Korėją.

Kelionė tetruko keletą dienų,

tačiau tai, ką ji man davė
vis prie jos grįžtant,

stengiantis ją suprasti,

ieškant jai vietos mano mąstyme,
trunka jau dvidešimt ketverius metus

ir, ko gero, tęsis visą gyvenimą.

Kelionėje mačiau nuostabių dalykų,

bet ilgalaikės įžvalgos

ateina tik ramybės būsenoje.

Kartais atrodo, kad jei jau tiek daug
mūsų gyvenimo telpa galvoje,

atsiminimuose, vaizduotėje,

interpretacijose ir spėjimuose,

tai norint išties pakeist gyvenimą,

reiktų pradedant keisti galvoseną.

Vėlgi, nieko naujo:
Šekspyras ir stoikai

tuo tikina amžiais,

bet Šekspyras neturėjo susidurti
su 200 el. laiškų per dieną.

(Juokas)
Stoikai, kiek žinau,

neturėjo Facebook.

Aišku, kad pasauly,
kuriam viskas prieinama

pagal pareikalavimą,

paklausiausi esam mes patys.

Kur bebūtume, dieną ar naktį,

mus pasiekia viršininkas,
el. šiukšlintojai ir tėvai.

Tiesą sakant, sociologai išsiaiškino,

kad pastaraisiais metais amerikiečiai
dirba mažiau nei prieš 50 metų,

bet įspūdis susidaro priešingas.

Turim vis daugiau
laiką taupančių prietaisų,

bet vis mažiau paties laiko;

vis lengviau susisiekiam

su žmonėmis tolimiausiuose
planetos kampeliuose,

bet to eigoje

prarandame ryšį su savimi.

Viena didžiausių staigmenų keliaujant

buvo patyrimas,
kad dažnai būtent tie žmonės,

kurie neketina niekur nusigauti,

įgalina mus patekti visur.

Kitaip tariant, būtent technologijų,

pralenkiančių senąsias,

kūrėjai yra išmintingiausi,

kai kalba eina apie poreikį

kad ir technologiniams apribojimams.

Kartą patekau į Google centrinę būstinę

ir mačiau visus tuos pastatus,
apie kuriuos esat girdėję:

viduje įrengti nameliai medžiuose,
batutai,

darbuotojai, dalį apmokamo laiko – 20% –

leidžiantys išlaisvinti vaizduotei.

Dar labiau nustebino,

kad belaukiant skaitmeninės
vizituotojo kortelės,

vienas Googler'is pasakojo apie programą,

išmokysiančią daugybę Googler'ių,
praktikuojančių jogą,

tapti instruktoriais;

kitas dalinosi mintimis apie knygą,
kurią nori parašyti.

Jos tema – vidinė naršyklė ir būdai,

kuriais mokslas empiriškai įrodė,

kad ramybės būsena ar meditacija

prisideda ne tik prie pagerėjusios
sveikatos ir aiškesnio mąstymo,

bet ir emocinio intelekto.

Kitas draugas Silikono slėnyje,

vienas iškalbingiausių
technologijų atstovų

ir žurnalo Wired įkūrėjas – Kevin Kelly

jis savo paskutinę knygą apie
naujausias technologijas

parašė namuose, be išmaniojo telefono,

be nešiojomo kompiuterio
ir be televizoriaus.

Jis, kaip ir dauguma Silikono slėnyje,

iš visų jėgų stengiasi laikytis

taip vadinamo internetinio šabo.

Tai reiškia, kad 24-48 val. kas savaitę

jie atsijungia nuo interneto tam,

kad atstatytų erdvės ir mąsto pojūtį

prieš grįždami į
internetinę kasdienybę.

Jei yra kas, ko technologijos
mūsų neišmokė,

tai – kaip prasmingiausiai jomis naudotis.

Kalbant apie šabą,

peržvelkit į 10 Dievo įsakymų.

Žodis „šventas” naudojamas
tik vieną kartą –

šnekant apie šventadienį.

Jam Toroje, šventoje žydų knygoje,

atidėtas ilgiausias skyrius.

Niekas nesiginčija, kad tuščia erdvė –

didžiausia prabanga.

Daugelis muzikos kūrinių
savo grožį ir formą

įgyja pauzės dėka.

Kaip rašytojas,

dažnai puslapiuose palieku
daug tuštumos tam,

kad skaitytojai užbaigtų
mano sakinius ir mintis

ir nedusinčiau jų vaizduotės.

Materialiame pasaulyje dauguma žmonių,

jei turi galimybę,

įsigyja antrus namus, vietelę kaime.

Aš tos galimybės niekada neturėjau,

bet visad žinojau,

kad užsimanęs galiu sau leisti
antrus namus jei ne erdvėje,

tai laike, pasiimdamas laisvą dieną.

Tai nėra lengva, nes didžiąją jos dalį

praleidžiu nervindamasis dėl to,

kas manęs laukia kitą dieną.

Kartais atrodo, kad mieliau atsisakysiu
mėsos, sekso arba vyno,

nei prieigos prie el. pašto dėžutės.

(Juokas)

Porą kartų per metus stengiuosi
keletui dienui atsitraukti į vienumą.

Dalinai jaučiuosi kaltas,
paliekąs žmoną vieną

ir nereaguojąs į tariamai skubius
viršininko laiškus

ar net praleidžiąs draugo gimtadienį.

Bet iškart, kai tik atsiduriu tylumoje,

suvokiu, kad tai man būtina,

jog su žmona, viršininku ir draugais

galėčiau dalintis kuo nauju,
kūrybišku ir džiugiu –

antraip duosiu jiems

tik savo nuovargį ir išsiblaškymą,

kurį vargu ar pavadinsi švente.

Taigi dvidešimt devynerių

nusprendžiau perdirbti savo gyvenimą

nauja kryptimi – niekur.

Vieną vakarą, po vidurnakčio,

grįžinėjau iš biuro su taksi
per Times aikštę.

Man toptelėjo: skubu taip smarkiai,

kad savo gyvenimo taip ir nepasivysiu.

O jis tada buvo lygiai toks,

kokio norėjau būdamas vaikas:

įdomūs draugai ir kolegos,

geras butas prie Park Avenue
ir 20-tosios,

nuostabus darbas –
rašiau apie pasaulio įvykius.

Tačiau, kad išgirsčiau save mąstant
ar suprasčiau,

ar tikrai esu laimingas,

niekad nuo jų pakankamai
neatsiribojau.

Taigi savo svajonių gyvenimą

iškeičiau į kambarį Kioto užkampy.

Tas miestas jau seniai mane stipriai,

mistiškai traukė.

Būdamas vaikas,

žiūrėdavau į Kioto atvaizdą
ir atrodydavo, kad atpažįstu tą vietą –

pažinau, dar prieš pamatydamas.

Tai nuostabus miestas,

apsuptas kalvų,

ten daugiau nei 2 000 šventyklų,

kur žmonės jau 800 metų ar ilgiau
praktikuoja ramų sėdėjimą.

Labai greit po persikraustymo radau vietą,

kurioje esu ir dabar:
dviejų miegamųjų bute

su žmona, prieš tai – ir su vaikais;

neturim dviračio, mašinos,

televizijos nesuprantam.

Man brangius žmones turiu paremti

rašydamas apie keliones ir
dirbdamas žurnalistu.

Akivaizdu, karjeros galimybėmis
čia nekvepia,

kaip ir kultūrinio jauduliu

ar socialinėmis įvairybėmis.

Iš kitos pusės, gaunu tai,
kas brangiausia –

savo dienas

ir savo valandas.

Čia nėkart nenaudojau mobilaus telefono,

beveik niekad nežiūriu į laikrodį,

o kiekvieną rytą prabudus,

diena atsiveria priešais mane

lyg bekraštis slėnis.

Gyvenimui iškrėtus kokį nemalonų pokštą,

kas tikrai nutiks, ir ne kartą

kaip kad pasirodžius daktarui

su liūdna išraiška veide

ar greitkelyje

netikėtai iššokus mašinai,

savo esybe žinau,

kad tik sėdėjimas vietoje, ramybė,

mane sustiprins geriau

nei visas laikas, praleistas
lakstant po Butaną ar Velykų salą.

Visad išliksiu keliautoju

(nuo to priklauso mano gyvybė),

bet keliavimo grožis yra tas,

kad su juo į pasaulio judesį ir chaosą

gali įnešti ir ramybės.

Kartą lėktuve Frankfurte

prie manęs prisėdo jauna vokietė

ir pusvalandį su manim

maloniai šnekučiavosi.

Po to ji nusisuko ir

ramiai išsėdėjo dvylika valandų.

Nėkart neįsijungė ekrano,

neišsitraukė knygos, nemiegojo,

tiesiog sėdėjo;

mane palietė jos aiškumas ir ramybė.

Pastebiu, kad dabar vis daugiau
žmonių sąmoningai imasi priemonių,

kad padarytų vietos savo gyvenimuose.

Vieni vyksta į juodosios
skylės kurortus,

kur registratūroje iš jų atima

mobilų ir kompiuterį,

o jie už tai moka tūkstančius.

Kiti, prieš užmigdami,

ne perskaitinėja žinutes

ar sėdi YouTube,

o užgesinę šviesas pasiklauso muzikos,

miega geriau,

o ryte atsikelia labiau pailsėję.

Kartą man pasisekė

įvažiuoti į aukštus, tamsius kalnus
už Los Andželo,

kur Mount Baldy Zen centre

daugelį metų gyveno ir dirbo poetas,
atlikėjas

ir tarptautinio masto širdžų ėdikas

Leonard Cohen.

Nevisiškai nustebino,

kad jo įrašas „Old Ideas“,
specialiai pavadintas gana lėkštai

kurį išleido būdamas 77,

užėmė pirmą vietą dainų topuose
septyniolikoje valstybių,

o kituose devyniuose atsidūrė
pirmam penketuke.

Kažkas mūsų viduje trokšta
intymumo ir gelmės,

kurį duoda žmonės kaip Cohen,

žmonės, kurie randa laiko ir
skiria pastangas ramiam pasėdėjimui.

Dauguma mūsų, aš tai jau tikrai,

jaučiasi lyg stovėdami

keli centrimetai nuo
milžiniško ekrano.

Jis triukšmingas, perpildytas,

keičiasi kas sekundę –

tai mūsų gyvenimas.

Ir tik atsitraukdami

ir stovėdami prieš jį įžvelgsim,

kas ten pavaizduota,

išvysim visumą.

Kai kurie iš mūsų tai daro
niekur neidami.

Pagreičio amžiuje

niekas nedžiugina taip, kaip lėtumas;

išsiblaškymo amžiuje

nėra didesnės prabangos nei
dėmesio sutelkimas.

Nesiliaujančio judėjimo amžiuje

nėr nieko skubesnio nei ramus sėdėjimas.

Taigi per kitas atostogas

skriskit į Paryžių, Havajus ar
Naująjį Orleaną;

kertu lažybų, nuostabiai praleisit laiką.

Bet jei norit grįžti namo gyvybingi
ir kupini naujos vilties,

įsimylėję pasaulį,

pagalvokit apie keliavimą niekur.

Ačiū!