Seras Kenas Robinsonas: Pradėkime mokymosi revoliuciją!

Seras Kenas Robinsonas (Ken Robinson) plėtoja savo legendinio 2006 metų pasisakymo temą; jis aštriai ir gyvai kalba apie radikalių pokyčių būtinumą – perėjimą nuo standartizuotų mokyklų prie personalizuoto mokymosi, sudarant sąlygas atsiskleisti įgimtiems vaikų gabumams.

Kalbėjau čia prieš ketverius metus;

atsimenu, tuomet

pasisakymų neskelbdavo internete.

Man atrodo, kalbų įrašus – DVD rinkinius –

siųsdavo TED dalyviams,

o jie tuos diskus pasidėdavo į lentyną, kur jie guli ir dabar.

(Juokas)

Praėjus savaitei po mano kalbos,

man paskambino Krisas ir pasakė:

„Žadame pasisakymus skelbt internete.

Ar galime skelbti tavo kalbą?" Atsakiau: „Žinoma."

Ir praėjus ketveriems metams po mūsų pokalbio,

šią kalbą perklausė keturi...

tiksliau, keturi milijonai yra kalbos peržiūros skaičius.

Manau, norint suskaičiuoti, kiek žmonių matė šią kalbą,

reikėtų šį skaičių padauginti maždaug iš 20-ties.

Kaip Krisas sako, žmonės ištroškę

mano pasisakymų.

(Juokas)

(Plojimai)

...ar ir jūs tą jaučiate?

(Juokas)

Taigi, visas šis renginys buvo specialiai organizuotas tam,

kad aš galėčiau pasakyti dar vieną kalbą. Tad štai ji.

(Juokas)

Alas Goras prieš ketverius metus

TED konferencijoje kalbėjo

apie klimato krizę.

Ir aš tai paminėjau

savo ankstesnės kalbos pabaigoje.

Tad tęsti norėčiau nuo šitos vietos,

nes tąkart turėjau tik 18 minučių.

Taigi, kaip ir sakiau...

(Juokas)

Žinote, jis teisus.

Turiu omeny, klimato krizė didžiulė, be abejo.

Jeigu žmonės tuo netiki, manau, jiems reikėtų dažniau išeit į lauką.

(Juokas)

Mano nuomone, yra dar viena klimato krizė,

ne mažiau grėsminga,

tos pačios kilmės,

ir ją malšinti reikia lygiai taip pat skubiai.

Tai sakydamas, turiu galvoje...

Beje, jūs galite sakyti: „Klausyk, man gana.

Užteks vienos klimato krizės,

man nereikia dar vienos."

Tačiau kalbu ne apie gamtos išteklių krizę,

nors tikiu, kad tokia yra.

Kalbu apie žmogiškųjų išteklių krizę.

Manau, kad iš esmės,

kaip ir kalbėjo daugelis oratorių pastarosiomis dienomis,

mes per menkai naudojame

savo talentus.

Daugybė žmonių nugyvena visą gyvenimą

nenutuokdami, kokių jie turi sugebėjimų

ir apskritai ar jų turi.

Esu sutikęs įvairių žmonių,

kurie mano, jog jie neturi jokių gabumų.

Faktiškai, galėčiau padalinti pasaulį į dvi grupes.

Džeremis Bentamas (Jeremy Bentham), didis utilitarizmo filosofas,

kažkada taikliai pastebėjo:

„Pasaulyje yra dviejų rūšių žmonės –

tie, kurie dalija pasaulį į dvi dalis,

ir tie, kurie nedalija".

(Juokas)

Aš daliju.

(Juokas)

Sutinku įvairių žmonių,

kuriems nepatinka tai, ką jie daro.

Jie tiesiog leidžia savo dienas

susitaikę su tuo.

Jie nejaučia pasitenkinimo iš to, ką daro.

jie ištveria, bet nesidžiaugia,

ir laukia savaitgalio.

Bet esu sutikęs ir tokių žmonių,

kuriems patinka tai, ką jie daro,

jie negalėtų įsivaizduoti jokio kito užsiėmimo.

Jeigu jiems pasakytumėte: „Daugiau to nebedaryk", jie nesuprastų, ką kalbate.

Nes tai yra ne tai, ką jie daro, o tai, kas jie yra.

Jie sakytų: „Bet juk tai esu aš.

Būtų kvaila viską mesti,

nes tai ir esu tikrasis AŠ."

Tačiau dauguma to negalėtų pasakyti.

Tiesą sakant - atvirkščiai.

Tokių žmonių yra mažuma.

Manau, tam yra nemažai

priežasčių.

Viena iš svarbiausių -

švietimas,

nes tam tikra prasme būtent švietimas

daugelį žmonių nukreipia

nuo jų įgimtų talentų.

Žmogiškieji ištekliai panašūs į gamtos išteklius tuo,

kad dažniausiai jie glūdi giliai.

Jų reikia ieškoti.

Paviršiuje jie nesimėto.

Norint, kad jie pasirodytų, reikia sukurti tam tikras sąlygas.

Galima būtų manyti, kad švietimas

ir sukuria tas sąlygas.

Bet dažniausiai taip nėra.

Šiuo metu visame pasaulyje

vyksta švietimo sistemų reformos.

To negana.

Iš reformų nebus jokios naudos,

nes jos tik tobulina esamą ydingą modelį.

Mums reikia, –

ir tas žodis pastarųjų dienų kalbose buvo pavartotas daug kartų, -

ne evoliucijos,

bet revoliucijos švietime.

Reikia pakeisti tai, kas yra dabar

į kažką visai kita.

(Plojimai)

Tai nemenkas iššūkis -

iš esmės atnaujinti

švietimo sistemą.

Atsinaujinti sunku,

nes tai reiškia, kad reikės kažką daryti,

o tai dažniausiai nėra lengva.

Tai reiškia suabejoti dalykais, kurie iki tol atrodė

savaime suprantami, akivaizdūs.

Reformuojant arba transformuojant

didžiule problema tampa

tariamo sveiko proto despotizmas,

kada žmonės samprotauja maždaug taip:

„Ne, kitaip to nepadarysi, nes tai daroma būtent taip."

Neseniai radau puikią Abraomo Linkolno citatą,

kurią, manau, jums bus malonu dabar išgirsti.

(Juokas)

Tai jis pasakė 1862 metų gruodį,

Antrajame Kongreso susirinkime.

Turiu pridurti, kad neturiu jokio supratimo, kas tuo metu vyko.

Mes Britanijoje nemokome Amerikos istorijos.

(Juokas)

Mes ją užgožiame. Na, tokia mūsų politika.

(Juokas)

Taigi, be abejo kažkas nepaprasta vyko 1862-ųjų gruodį,

ir čia dalyvaujantys amerikiečiai

tikrai žino, kas.

Linkolnas pasakė štai ką:

„Dogmos

iš tykios praeities

nebetinka audringai dabarčiai.

Didžiulėmis pastangomis

iškeltas aukštas tikslas

ir mes turime kilti kartu su juo."

Man tai patinka.

Ne pakilti iki jo, bet kilti kartu su juo.

„Kadangi tai naujas dalykas,

tad turime mąstyti naujai

ir veikti naujai.

Turime patys save išleisti į laisvę,

o tuomet išgelbėsime ir savo šalį".

Man patinka posakis „išleisti į laisvę".

Žinote ką jis reiškia?

Kad esame savo įsitikinimų vergai,

mes juos laikome savaime suprantamais,

kaip natūralų dalyką, yra kaip yra.

Daugelis tų įsitikinimų

susiformavo ne šio amžiaus situacijai,

bet ankstesnių laikotarpių poreikiams.

Tačiau jie vis dar hipnotizuoja mūsų protus.

Todėl mums reikia „paleisti save į laisvę".

Pasakyti lengviau nei padaryti.

Beje, labai sunku atskirti, kuriuos dalykus jūs laikote savaime suprantamais.

todėl, kad juos laikote savaime suprantamais.

Leiskite jūsų paklausti vieno savaime suprantamo dalyko.

Kurie iš jūsų vyresni nei 25 metų?

Nemanau, kad jums tai savaime suprantamas dalykas.

Tai jau tikrai jums gerai pažįstamas dalykas.

Ar čia yra žmonių, kuriems mažiau negu 25 metai?

Puiku. Dabar pakelkite rankas tie, kurie vyresni nei 25-erių

ir kurie nešiojate rankinį laikrodį.

Ką gi, nemažai mūsų, tiesa?

Paklauskite to paties būrį paauglių.

Paaugliai nenešioja rankinių laikrodžių.

Ne todėl, kad negali ar jiems neleidžiama,

dažniausiai toks jų pasirinkimas.

Paaiškinti galima tuo, kad mes, tie kuriems virš 25,

augome priešskaitmeninėje kultūroje,

tad mums įprasta, kad norėdami sužinoti laiką,

turime nešiotis kažką, kas laiką parodys.

Dabar vaikai gyvena skaitmeniniame pasaulyje,

ir laiką jie gali sužinoti bet kur.

Jie nemato prasmės nešioti laikrodį.

Beje, jums irgi nėra reikalo tą daryti;

tai tik įpratimas, kurio ir toliau laikotės.

Mano dukra niekad nenešioja laikrodžio – Keitei 20 metų.

Ji nemato prasmės.

Ji sako: „Tai vienafunkcinis prietaisas".

(Juokas)

Tarsi norėtų pasakyti, koks jis netikęs.

O aš sakau: „Ne ne, jis rodo ir datą".

(Juokas)

„Jis daugiafunkcinis".

Ir švietime yra dalykų, kuriuose mes įkalinti.

Leiskite pateikti kelis pavyzdžius.

Vienas iš jų – linijinis mąstymas –

štai čia pradžia, toliau sekame vėžėmis,

ir jeigu viską teisingai padarysime, tai užbaigę

būsime pasiruošę visam likusiam gyvenimui.

Kiekvienas, kalbėjęs TED konferencijoje, netiesiogiai,

o kartais ir tiesiogiai, pasakojo įvairias istorijas,

kurios patvirtina, kad gyvenimas nėra linijinis, jis yra organiškas.

Savo gyvenimą kuriame simbiotiškai,

tyrinėdami savo sugebėjimus

pagal tai, kokias sąlygas jie padeda susikurt.

Bet žinote, mes per daug kankinamės

su tuo linijiniu išdėstymu.

Ir tikriausiai išsimokslinimo viršūnė yra

įstojimas į aukštąją mokyklą.

Mums būtinai reikia sukišti žmones į aukštąsias mokyklas,

į tam tikras aukštąsias mokyklas.

Aš nesakau, kad nereikia aukštojo mokslo, bet ne kiekvienam jo reikia,

ir ne kiekvienam to reikia būtent dabar.

Galbūt jie studijuos vėliau, o ne tuoj pat.

Neseniai buvau San Franciske,

susitikime su skaitytojais.

Vienas vyriškis, maždaug 30-ties, pirko knygą.

Aš jo paklausiau: „Kokia jūsų profesija?"

Jis atsakė: „Aš ugniagesys".

Paklausiau, ar seniai dirba ugniagesiu.

Atsakė: „Visą gyvenimą. Visada buvau ugniagesys".

Pasiteiravau: „Ir kada jūs apsisprendėte juo būti?"

„Dar būdamas vaikas. Tiesą sakant, mokykloje dėl to turėjau problemų,

nes visi vaikai mokykloje nori būti gaisrininkais.

Bet aš tikrai norėjau juo būti.“

Vyresnėse klasėse

mokytojai į tai nežiūrėjo rimtai.

Vienas iš jų kartą pasakė,

kad savo gyvenimą paleisiu vėjais,

jeigu tik tiek tesiruošiu nuveikt,

kad turėčiau stoti į aukštąją mokyklą, turėčiau įgyti gerą profesiją,

ir tam turiu potencialą,

o dirbdamas ugniagesiu iššvaistysiu savo gabumus."

Jis sako: „Mane žemino tokios kalbos,

nes mokytojas tai pasakė prieš visą klasę, ir aš pasijutai bjauriai.

Bet tai buvo viskas, ko aš norėjau, ir vos tik baigęs mokyklą

nuėjau į ugniagesių-gelbėtųjų tarnybą ir buvau priimtas dirbti."

Jis sako: „Pagalvojau apie tą žmogelį, tą mokytoją,

va dabar, kai klausiausi jūsų kalbos,

nes prieš šešis mėnesius

aš išgelbėjau jam gyvybę".

(Juokas)

„Jis pateko į avariją,

aš jį ištraukiau iš automobilio, suteikiau pirmąją pagalbą,

išgelbėjau gyvybę ir jo žmonai.

Manau, kad dabar jis geriau apie mane galvoja."

(Juokas)

(Plojimai)

Mano požiūriu,

žmonių bendruomenių gyvybingumas priklauso

nuo talentų įvairovės,

o ne nuo suvienodintų gebėjimų.

Ir pats svarbiausias dalykas mums...

(Plojimai)

Pats svarbiausias dalykas yra

atstatyti mūsų tikėjimą, kad galime

ir kad išmanome.

Linijinis mąstymas yra problema.

Kai atvykau į Los Anželą,

maždaug prieš devynerius metus,

išgirdau politinį teiginį,

gimusį iš labai gerų ketinimų;

kuris skambėjo taip: „Aukštoji mokykla prasideda darželyje."

Ne, neprasideda.

(Juokas)

Neprasideda.

Jeigu turėtume laiko, leisčiausi į šią temą, bet laiko neturime.

(Juokas)

Darželyje prasideda darželis.

(Juokas)

Vienas mano draugas kartą pasakė:

„Žinai, trejų metų vaikas nėra pusė šešiamečio".

(Juokas)

(Plojimai)

Jis ir yra trejų metų.

Bet kaip girdėjome paskutinėje sesijoje,

dabar yra tokia konkurencija patekti į darželį,

patekti į teisingą darželį,

kad trejų metų žmonės kviečiami į pokalbius.

Vaikai sėdi priešais nepalenkiamą atrankos komisiją,

nagrinėjančią jų anketinius duomenis...

(Juokas)

jie sklaido lapus ir klausia: „Tik tiek?"

(Juokas)

(Plojimai)

„Gyveni 36 mėnesius ir tik tiek nuveikei?"

(Juokas)

„Nieko nepasiekei, pripažink.

Matau, kad pirmą pusmetį praleidai čiulpdamas krūtį."

(Juokas)

Matote, kokia žiauri koncepcija, bet ji traukia žmones.

Kita svarbi problema yra konformizmas.

Savo švietimo sistemas mes sukūrėme

pagal greito maisto modelį.

Džeimis Oliveris kažką apie tai kalbėjo anądien.

Viešajame maitinime yra du būdai užtikrinti kokybę.

Vienas jų yra greitas maistas,

kur viskas standartizuota.

Antrasis būdas yra tokie restoranai, kaip "Zagat" ir "Michelin",

kur nieko nėra standartizuoto,

kur gaminama individualiai prisitaikant prie poreikio.

Mes parsidavėme greito maisto modelio švietimui.

Jis skurdina mūsų dvasią ir sekina energiją

kaip greitas maistas alina mūsų fizinį kūną.

(Plojimai)

Manau, kad turime pripažinti kelis dalykus.

Pirma, žmogaus gabumai yra be galo įvairūs.

Žmonės turi labai skirtingų polinkių.

Neseniai išsiaiškinau,

kad vaikystėje gavau gitarą būdamas panašaus amžiaus,

kaip ir Erikas Klaptonas, kai gavo savo pirmąją gitarą.

Ką gi, galiu tik pasakyti, kad Erikui pavyko....

(Juokas)

Man kažkodėl – ne.

Nesugebėjau įvaldyti to instrumento,

kad ir kiek jį būčiau brazdinęs...

Tiesog nieko neišėjo.

Bet kalbu ne tik apie tai.

Kalbu apie aistrą.

Dažnai žmonėms visai neblogai sekasi dalykai, kurie jiems iš tikrųjų nė nerūpi.

Kalbu apie užsidegimą,

apie tai, kas pakelia mūsų dvasią ir suteikia energijos.

Kai užsiimame tuo, ką mėgstame, ką gerai išmanome,

tuomet laikas bėga visai kitaip.

Mano žmona neseniai baigė rašyti romaną,

mano nuomone, tai puikus kūrinys;

bet ji prapuldavo valandų valandoms.

Juk žinote kaip būna: kai dirbi mylimą darbą,

valanda pralekia tarsi penkios minutės.

O jei darai ką nors tokio, kas nemiela širdžiai,

tuomet penkios minutės virsta valanda.

Daugelis žmonių meta mokytojo darbą

todėl, kad čia nėra peno jų sielai,

jie čia neturi kur dėti savo energijos, užsidegimo.

Manau, kad turime pakeisti metaforas.

Turime atsitraukti nuo savo esme industrinio švietimo modelio,

gamybinio modelio,

kuris yra grįstas linijiškumo principu,

kuris suvienodina ir surūšiuoja žmones.

Turime pereiti prie modelio,

kuris remiasi žemės ūkio principais.

Turime pripažinti – kai žmogus išsiskleidžia, sužydi,

tai nėra mechaninis procesas,

tai yra organinis procesas.

Negali iš anksto žinoti žmogaus augimo rezultatų;

gali tik viena - tarsi žemdirbys

sudaryti sąlygas, kuriomis

žmogus išsiskleistų.

Taigi, į švietimo reformavimą ir transformavimą turime žiūrėti

ne kaip į klonavimo sistemą.

Yra puikių sistemų, tokių kaip KIPP.

Yra puikių modelių.

Svarbu juos pritaikyti jūsų sąlygoms

ir personalizuoti švietimą -

pritaikyti realiems žmonėms, kuriuos mokote.

Manau, šitoks požiūris

yra ateities sprendimas,

ne tam, kad kuo plačiau taikytume naują modelį,

bet tam, kad sukurtume judėjimą švietime,

kuriame žmonės galėtų kristalizuoti savo pačių sprendimus,

sulaukdami išorinės paramos, personalizuotos programos pagrindu.

Šioje salėje

yra žmonių, kurie

nepaprastai sumanūs versle,

multimedijoje, internete.

Šios technologijos,

drauge su nepaprastai talentingais mokytojais,

suteikia galimybę revoliucionizuoti švietimą.

Ir aš raginu jus dalyvauti šiame procese,

nes jis yra gyvybiškai būtinas ne tik mums,

bet ir mūsų vaikų ateičiai.

Tam turime pakeisti industrinį modelį

žemdirbystės modeliu,

kuriame kiekviena mokykla rytoj gali suvešėti.

Tai vieta, kur vaikai gauna gyvenimo patirties.

Arba namuose, jeigu pasirenkama šitokia mokymosi forma,

su savo šeimos nariais ar draugais.

Per šias kelias dienas

daug kalbėta apie svajones.

Ir aš norėčiau, labai trumpai...

Man didelį įspūdį vakar paliko Natali Merčant (Natalie Merchant)

atgaivindama dainose senas eiles.

Norėčiau jums perskaityti labai trumpą eilėraštį,

parašytą galbūt jums žinomo V. B. Jeitso (W.B. Yeats)

Šį eilėraštį jis parašė savo meilei,

Modei Gon (Maud Gonne).

Jis sielvartavo, kad negali jai suteikti to,

ko, jo manymu, ji iš jo tikėjosi.

Jis rašo: „Turiu kažką, bet tai galbūt ne tau“.

Štai jo eilės:

„Jei turėčiau drobulę dangaus,

siuvinėtą sidabro ir aukso

šviesos spinduliais,

blausiai mėlynų

arba juodų nakties,

dienos ir miglos audinių,

pakločiau po kojomis tau.

Bet aš esu vargšas,

turiu tik svajas,

tau kloju po kojomis jas.

Ženk švelniai –

nes mindai manas svajones."

Kiekvieną dieną, visur,

mūsų vaikai kloja savo svajas po mūsų kojomis.

Ženkime švelniai.

Ačiū.

(Plojimai)

Labai ačiū.