Negirdėta Dovydo ir Galijoto istorija

Tai klasikinė pasaka apie nevykėlį: Dovydas, jaunas piemuo apsiginklavęs tik laidyne, nugali Galijotą, galingą karį. Ši istorija peržengė savo biblijines ribas ir tapo neįmanomos pergalės simboliu. Bet Malcolm Gladwell iškelia klausimą ar Dovydo ir Galijoto istorija yra tikrai apie tai?

Taigi, aš norėjau papasakoti istoriją,

kuri mane tiesiog apsėdo,
kai rašiau savo naują knygą,

ir tai istorija apie tai, kas nutiko

prieš 3 000 metų,

kai Izraelio karalystė
buvo ankstyvoje stadijoje.

Ir viskas vyksta vietovėje,
vadinamoje Šefela,

kur dabar yra Izraelis.

Ir priežastis, dėl kurios ši
istorija mane apsėdo yra ta, kad

maniau kad ją supratau,
ir tada dar kartą peržvelgiau,

ir suvokiau, kad visai jos nesupratau.

Senovės Palestinai
palei savo rytinę sieną,

buvo kalnų grandinė.

Kaip ir dabartiniame Izraelyje.

Ir kalnų grandinėje yra
visi senieji to regiono

miestai - Jeruzalė, Betliejus, Hebronas.

Ir pajūryje yra lyguma

palei Viduržemio jūrą,
kur dabar Tel Avivas.

Ir bejungianti kalnų grandinę
su pajūrio lyguma

yra vietovė, vadinama Šefela,

tai eilė slėnių ir kalvagūbrių,
išsidėsčiusių iš rytų į vakarus,

galima keliauti palei Šefelą,
eiti per Šefelą,

kad nuvyktum iš pakrantės į kalnus.

Ir Šefela, jei buvote
Izraelyje, žinosite,

yra ko gero pati
gražiausia Izraelio vieta.

Ji nuostabi, ąžuolų giriomis,

ir kviečių laukais, ir vynuogynais.

Bet daug svarbiau, vis dėlto,
šio regiono istorijoje

yra tai, kad ši vieta atliko,
turėjo išties strateginę funkciją,

tai buvo būdas, kuria
priešiškos kariuomenės

iš pakrantės lygumų patekdavo

į kalnus ir kėlė grėsmę kalnų gyventojams.

Prieš 3 000 metų būtent taip ir atsitiko.

Filistiniečiai, didžiausi
Izraelio karalystės priešai,

gyveno pakrantės lygumose.

Jie kilę iš Kretos, jūrininkų tauta.

Ir jie ėmė skverbtis

per vieną iš Šefelos slėnių

tolyn į kalnus,

nes norėjo okupuoti kalnų regioną

greta Betliejaus ir suskaldyti
Izraelio karalystę į dvi dalis.

Izraelio karalystę, kurią
valdė karalius Saulius,

pasiekė apie tai gandai

ir Saulius atsivedė armiją iš kalnų,

kur pasitiko filistiniečius Elos slėnyje,

viename gražiausių Šefelos slėnių.

Izraelitai įsikūrė palei
šiaurinę kalnų virtinę,

o filistiniečiai - palei
pietinius kalnagūbrius

ir abi kariuomenės ten
tiesiog sėdėjo ištisas savaites

ir spoksojo viena į kitą,
nes tiesiog nematė išeities.

Nei viena, nei kita negalėjo pulti,

nes jiems reikėjo nusileisti
žemyn iš kalnų į slėnį

ir pakilti į kalną kitoje pusėje,

o tai reiškė - būti visiškai
neapsaugotais.

Galų gale, kad pajudėtų
iš to mirties taško,

filistiniečiai nusiuntė
savo stipriausią karį

žemyn į slėnį ir jis riktelėjo

izraelitams

„Atsiųskite žemyn savo stipriausią karį

ir mes abu susirungsime."

Tai - senovinė karo
tradicija, vadinama dvikova.

Vienas iš būdų ginčams spręsti

ir galimybė išvengti kraujo
praliejimo dideliam mūšyje.

Žemyn nusiųstas filistinietis,

jų karys galiūnas, buvo milžinas.

Jis buvo virš dviejų metrų ūgio.

Nuo galvos iki kojų jis buvo
apsišarvavęs švytinčiais bronzos šarvais,

ir turėjo kardą, akstį ir ietį.

Jis atrodė tikrai labai grėsmingai.

Ir buvo toks baisus, kad niekas
iš izraelitų karių nenorėjo su juo kautis.

Panašu į neišvengiamą mirtį, ar ne? Jie tikrai
galvojo, kad jokiu būdu jo nenugalės.

Galų gale vienintelis žmogus,
kuris žengė į priekį

buvo jaunas piemuo,

jis priėjo prie Sauliaus ir sako
„Aš su juo susigrumsiu".

O Saulius sako, „Tu negali su juo kautis.
Tai absurdiška.

Tu dar vaikas. O jis - galingas karys."

Tačiau piemuo nenusiliedžia.
Jis sako „Ne, ne,ne,

Jūs nesuprantat, aš metų
metus gyniau savo kaimenę

nuo liūtų ir vilkų. Aš manau,
kad man pavyks."

Saulius neturėjo kitos išeities.

Nebuvo jokio kito žmogaus,
kuris pasisiūlytų.

Taigi, jis atsako: „Gerai".

Tada jis kreipiasi į vaikiną ir sako:

„Bet būtinai turi apsišarvuoti
šitais šarvais. Negali taip eiti."

Taigi, jis pasiūlė piemeniui savo šarvus,

tačiau piemuo sako „Ne".

Jis sako: „Aš negaliu jų dėvėti".

Biblinis tekstas yra toks:
"Aš negaliu dėvėti to, ko nesu išbandęs"

kas reikštų, „Aš niekada nesu
dėvėjęs šarvų. Tu, turbūt, kuoktelėjai."

Vietoj to, jis pasilenkia prie žemės,

paima penkis akmenis,

įsideda juos į piemens krepšį

ir pradeda leistis žemyn
kalno šlaitu link to milžino.

Milžinas pamato artėjantį kažkokį siluetą

ir sušunka, „Prieik arčiau,
kad galėčiau tavo mėsą sušerti

dausų paukščiams ir laukų žvėrims."

Šią repliką jis meta žmogui,

ateinančiam su juo kautis.

O piemuo eina vis artyn ir artyn,

ir milžinas mato, kad jis nešasi lazdą.

Ir daugiau nieko neturi.

Vietoje ginklo - tik piemens lazda;

ir jis sako, jau įsižeidęs:

„Ar aš koks šuo, kad pas
mane ateini su lazom?"

O piemuo paima vieną akmenuką

iš kišenės, įsideda į laidynę

įsuka ir paleidžia.

Akmuo trenkia milžinui tiesiai į tarpuakį,

būtent į pačią silpniausią vietą.

Jis parkrenta - negyvas arba be sąmonės,

piemuo pribėga, čiumpa jo kardą

ir nukerta jam galvą,

Tai pamatę filistiniečiai
apsisuka ir ima bėgti.

Žinoma, milžinas yra Galijotas,

o piemuo yra Dovydas,

o priežastis, kodėl ši
istorija mane užvaldė

berašant knygą

yra tai, kad viskas, ką aš maniau,
kad žinau apie šią istoriją

pasirodė esą netiesa.

Taigi, šitoj istorijoj Dovydas
turėtų būti silpnesnis, ar ne?

Iš esmės, tai ir pats posakis
„Dovydas ir Galijotas"

įėjo į kalbą kaip metafora

neįmanomoms pergalėms apibūdinti,

kai silpnesnis laimi prieš
gerokai stipresnį.

Tai kodėl gi mes vadinam
Dovydą silpnesniu?

Na, pirmiausia todėl, kad jis vaikas,

visai dar jaunas, o Galijotas
yra didelis ir stiprus milžinas.

Silpnesniu jį vadinam dar ir dėl to,

kad Galijotas yra patyręs karys,

o Dovydas - tik piemuo.

Bet svarbiausia,

kad Galijotas yra apsišarvavęs

pačiais naujausiais ginklais,

švytinčiais šarvais,

kardu, akstim ir ietim,

o Dovydas turi tik laidynę.

Bet stabtelkim ties fraze

„Dovydas turi tik laidynę",

kadangi tai būtų pirmoji mūsų klaida.

Senovės karuose buvo
trys kariuomenės rūšys.

Buvo kavalerija - raiti vyrai
arba su karo vežimėliais.

Dar buvo pėstininkai,
tai yra, pėsti kariai,

apsiginklavę kardais ir skydais

ir kokiais nors šarvais.

Ir dar buvo artilerija,
susidedanti iš lankininkų,

o svarbiausia - laidynininkų.

Laidynininkas yra karys,
turintis odinį kapšelį,

su dviem ilgom virvutėm,

įdeda į tą kapšelį kokį sunkų
daiktą - akmenį ar švino rutulį

ir šitaip išsuka

ir atleidžia vieną iš tų virvučių,

ir taikosi nusviesti tą sunkų daiktą

link taikinio.

Dovydas turėjo kaip tik
tokią laidynę ir įsidėmėtina yra tai,

kad tai ne šiaip sau laidynė.

Ne šitokia. Tai ne vaikiškas žaisliukas.

Iš tikro tai yra neįtikėtinai
pavojingas ginklas.

Kai Dovydas ją šitaip išsuka,

laidynė ko gero sukasi

šešių ar septynių apsisukimų
per sekundę greičiu,

o tai reiškia, kad kai akmuo paleidžiamas,

jis skrieja pirmyn tikrai labai greitai,

gal 35 metrų per sekundę greičiu.

Tai kur kas greičiau, nei
beisbolo kamuoliukas,

kurį sviedžia net pats
geriausias beisbolo metikas.

O be to, Elah slėnio akmenys

buvo ne šiaip paprasti akmenys.
Tai buvo bario sulfatas,

jų tankis dvigubai didesnis už
paprastus akmenis.

Jei darytumėt balistikos apskaičiavimus,

kokia jėga atsitrenkia akmuo,
paleistas iš Dovydo laidynės,

tai ta atsitrenkimo jėga apytikriai lygi

kulkos iš 0,45 mm kalibro šautuvo smūgiui.

Tai tikrai yra neįtikėtinai
pavojingas ginklas.

Taiklumas, kaip žinoma
iš istorinių šaltinių,

kad įgudę laidynininkai, galėjo pataikyti

ir sužeisti ar net užmušti taikinį,
esantį iki 182 metrų atstumu.

Yra žinoma iš viduramžių gobelenų,
kad laidyninikai

sugebėjo pataikyti į skrendantį paukštį.

Jie buvo neįtikėtinai taiklūs.

Kai Dovydas nusitaiko, o jis yra
ne toliau kaip už 182 metrų nuo Galijoto,

jis iš ties gana arti Galijoto,

kai jis nusitaiko ir sviedžia tą
daikčiuką į Galijotą,

jis kuo rimčiausiai ketina ir tikisi

pataikyti Galijotui į patį
jautriausią tašką -

į tarpuakį.

Jei peržvelgtute senovės karų istoriją,

pamatytute, kad ne kartą ir ne du

laidynininkai suvaidino lemiamą
rolę kovoj prieš pėstininkus

vienam ar kitam mūšy.

Taigi, kas yra Galijotas?
Jis - sunkusis pėstininkas

ir kai jis meta iššūkį dvikovai
su izraelitais, jis tikisi

kovosiąs prieš kitą sunkųjį pėstininką.

Jo sakiny „Eikš pas mane, kad aš galėčiau

sušerti tavo kūną dausų
paukščiams ir laukų žvėrims"

svarbi frazė yra „Eikš pas mane".

Eikš pas mane, nes mes susiimsim,

šitaip, ranka į ranką.

Sauliaus lūkesčiai irgi tokie pat.

Dovydas sako: „Aš noriu
kautis su Galijotu",

Saulius bando jam įsiūlyti savo šarvus,

nes galvoja, kad sakydamas
„kautis su Galijotu"

jis turi omeny „susiimti su juo rankom",

kaip kad pėstininkas su pėstininku.

Bet Dovydas neturi jokių lūkesčių.

Jis net nesiruošia šitaip kautis,
jam tai net į galvą neatėjo.

Juk jis - piemuo. Jis visą darbo laiką

gynė bandą nuo liūtų ir vilkų,
šaudydamas iš laidynės.

Būtent tame ir glūdi jo stiprybė.

Tai štai tas piemuo, įgudęs

naudoti niokojantį ginklą,

prieš tą gremėzdišką milžiną,

slegiamą šimto svarų šarvų

ir su tais nežmoniškai sunkiais ginklais,

naudingais mažo nuotolio mūšiuose.

Galijotas čia kaip lengvas
taikinys, neturi jokių šansų.

Tai kodėl gi mes vadinam Dovydą nevykėliu

ir kodėl apibūdinam jo
pergalę kaip neįmanomą?

Čia yra dar vienas labai svarbus dalykas.

Ne tai, kad mes nesuprantam Dovydo

ar jo taktikos.

Svarbu tai, kad mes visiškai
nesuprantam Galijoto.

Galijoto išvaizda klaidinanti.

Biblijos tekste yra pilna
užuominų apie tai,

kad kai kurie dalykai
retrospektyvoj yra gana painūs

ir visai nesutampa su jo -
galingo kariūno - įvaizdžiu.

Visų pirma, Biblijoje sakoma, kad Galijotą

į slėnio papėdę atveda palydovas.

Keista, ar ne?

Jis - galingas kariūnas,

kuris meta iššūkį izraelitams dvikovai.

Kodėl gi jį veda už rankos

greičiausiai kažkos jaunuolis

į kautynių vietą?

O antra - Biblijoje konkrečiai sakoma

kaip lėtai Galijotas juda;

tai dar viena keistenybė, kalbant apie

galingiausią kariūną, koks
iki tol buvo žinomas žmonijai.

Ir dar vienas keistas dalykas -

kiek Galijotui trunka sureaguoti

kai jis pamato Dovydą.

Taigi, Dovydas leidžiasi nuo kalno,

aiškiai nenusiteikęs imtynėms.

Jo laikysena neturi jokių užuominį apie tai, kad

„aš dabar su tavim šitaip susiimsiu".

Jis net kardo neturi.

Kodėl Galijotas į tai visai nereaguoja?

Tarytum jis visai nesusigaudo,
kas čia darosi.

Ir paskui jis sako Dovydui tokį
keistą komentarą:

„Ar aš koks šuo, kad pas mane
ateitum su lazdom?"

Lazdom? Dovydas turi tik vieną lazdą.

Pasirodo, kad yra buvę gana nemažai

spėliojimų tarp medikų ilgus metus

apie tai, ar negalėjo

Galijotas turėti kokių esminių trūkumų,

bandyta išsiaiškinti tas visas
jo ryškias anomalijas.

Buvo parašyta daug straipsnių,

Pirmasis buvo 1960 metais
Indianos Medicinos žurnale,

kuris pradėjo spėlionių virtinę,

prasidedančią paaiškinimu
apie Galijoto ūgį.

Galijotas buvo visa galva
ir pečiais aukštesnis

už savo tuometinius bendraamžius;

o paprastai, jei kas yra tiek
daug nukrypęs nuo normos,

tai yra tam priežasčių.

Labiausiai paplitusi gigantizmo forma

yra vadinama akromegalija.

Akromegaliją sukelia nepiktybinis auglys

ant hipofizės,

kuris sukelia padidintą žmogaus
augimo hormono gamybą.

Per visą žmonijos istoriją daugelis
žymiausių milžinų

sirgo akromegalija.

Visų aukščiausias žmogus

buvo vardu Robertas Vadlovas,

kuris dar tebeaugo, kuomet mirė,
būdamas 24 metų

ir virš 2.72 metų ūgio.

Jis sirgo akromegalija.

O ar pamenate imtynininką Andre Didijį?

Įžymybė. Ir tas sirgo akromegalija.

Net yra spėliojimų, kad ir
Abraomas Linkolnas sirgo akromegalija.

Bet kam, kas yra neįprastai aukšto ūgio

tai pirmiausias paaiškinimas,
koks tik ateina į galvą.

Akromegalija turi labai ryškių
šalutinių poveikių komplektą,

susijusių su ja,

paprastai tai būna regos sutrikimai.

Augdamas hipofizės auglys

dažnai pradeda spausti
regos nervus smegenyse,

ir tada žmonėms, sergantiems akromegalija,

arba dvejinasi akyse, arba
jie yra ryškiai trumparegiai.

Tai, kai žmonės pradėjo spėlioti

kas ten galėjo būti negerai su Galijotu,

jie sakė, „Palaukite,

jo išvaizda ir elgesys labai
panašūs į žmogaus,

sergančio akromegalija".

Būtent tai puikiai paiškina
kodėl jo elgesys

tą dieną buvo toks keistas.

Kodėl jis eina taip lėtai

ir kodėl iki pačios nuokalnės
jį turėjo lydėti

palydovas?

Todėl, kad jis pats vienas
negali ten nueiti.

Kodėl jis taip keistai nekreipia
dėmesio į Dovydą

ir nesupranta, jog Dovydas
nesiruošia su juo grumtis

iki paskutiniųjų?

Todėl, kad jis jo nemato.

Kuomet jis sako: „Prieik arčiau,
kad galėčiau tavo mėsą sušerti

dausų paukščiams ir laukų žvėrims",

frazė „prieik arčiau" yra
užuomina į jo silpnumą.

Prieik arčiau, nes aš tavęs nematau.

Ir dar sako: „Ar aš koks šuo,
kad pas mane ateini su lazdom?"

Jis mato dvi lazdas, kuomet
Dovydas turi tik vieną.

Taigi, izraelitai žiūri nuo kalnagūbrių

į jį žemyn, tarsi jis būtų

koks neišpasakytai galingas priešas

ir nesupranta,

kad pati jo akivaizdžios
stiprybės priežastis

yra tuo pačiu ir jo didžiausia silpnybė.

Ir tame, mano manymu,

yra mums visiems labai svarbi pamoka.

Milžinai nėra tokie stiprūs
ir galingi, kaip atrodo.

Ir kartais piemenukas gali
turėti kišenėje laidynę.

Ačiū.

(Plojimai)