IWOW - Part 3 - The Serpent and the Lotus

Iki iškylant Vakarų civilizacijai
ir atsirandant raštui

mokslas nebuvo atskirtas nuo dvasingumo.

Didžiųjų senovės kultūrų mokymuose

išorinis žinių ir faktų siekimas
derėjo su vidiniu laikinumo jausmu

ir intuityviu spiralinio kitimo suvokimu.

Įsigalėjus moksliniam mąstymui
ir augant informacijos kiekiui

mūsų žinių sistemos ėmė fragmentuotis.

Didėjant specializacijai
vis mažiau žmonių gebėjo suvokti visumą,

įžvelgti ir nujausti visos sistemos estetiką.

Niekam nekilo klausimas
"ar tikrai šis mąstymas mums naudingas?"

Senosios žinios yra tarp mūsų,
tiesiai prieš akis.

Bet esame per daug susidomėję savo mintimis,
kad jas pastebėtume.

Pasitelkę pamirštąją išmintį
galime atkurti pusiausvyrą

tarp vidaus ir išorės, in ir jan.

Tarp spirališko kitimo ir
mūsų savasties ramybės.

III dalis: Gyvatė ir Lotosas

Pasak graikų legendos, Asklepijas
buvo Apolono sūnus ir gydymo dievas.

Jo sumanumas ir gydymo įgūdžiai
buvo neprilygstami.

Sakoma, jis žinojęs
net gyvybės ir mirties paslaptį.

Senovės Graikijos Asklepijo šventyklose
žmonės pripažino prigimtinės spiralės galią,

kurią simbolizuoja Asklepijo lazda.

Pasakojama, kad medicinos
mokslo pradininkas Hipokratas,

kurio priesaika iki šiol grindžiamas
gydytojų profesinės etikos kodeksas,

mokėsi Asklepijo šventykloje.

Ir šiandien šis mūsų evoliucinės energijos simbolis

naudojamas kaip Amerikos medicinos asociacijos

ir kitų pasaulio medicinos organizacijų ženklas.

Egiptiečių ikonografijoje

gyvatė ir paukštis simbolizuoja
žmogaus prigimties dualumą.

Gyvatė, leidžiasi žemyn,
- tai spiralė regimuoju pavidalu,

pasaulio evoliucinė energija.

Paukštis kyla į viršų;

tai - kylantis, į saulę nukreiptas srautas

arba prabudusi, sukoncentruota sąmonė;

Akašos tuštuma.

Faraonai ir dievai vaizduojami
su prabudusia sąmone,

kai Kundalini gyvatė
pakyla nugara aukštyn ir perveria

tarpuaky esančią "Adžna čakrą".

Ji dar vadinama Horo akimi.

Induizme raudonas taškas (bindi)
taip pat simbolizuoja trečią akį,

dieviškąją jungtį su dvasia.

Klasikinis gyvatės ir paukščio motyvo
pavyzdys - Tutanchamono kaukė.

Majų ir actekų tradicijoje gyvatės ir
paukščio motyvai sujungti vienoje dievybėje -

Kecalkoatlyje arba Kukulkane.

Plunksnuotosios gyvatės dievas simbolizuoja
nubudusią evoliucionuojančią sąmonę, Kundalini.

Žmogus, pažadinęs savyje Kecalkoatlį

- tai gyvas dieviškumo įsikūnijimas.

Sakoma, kad Kecalkoatlis
arba gyvatės energija

sugrįš laikų pabaigoje.

Gyvatės ir paukščio simbolius
matome ir krikščionybėje.

Galbūt tikroji jų prasmė paslėpta giliau,

bet ji tokia pat, kaip kitose senosiose tradicijose.

Krikščionybėje dažnai virš Kristaus galvos
vaizduojamas paukštis (balandis)

simbolizuoja Šventąją Dvasią,
t.y. - Kundalini Šakti,

pakilusią iki šeštosios čakros ar dar aukščiau.

Krikščionių mistikai Kundalini vadino
kitu vardu - Šventąja Dvasia.

Jono Evangelijos 3:14 rašoma:
"kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį,

taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus."

Jėzus ir Mozė pažadino
savo Kundalini energiją ir

pabudusi sąmonė persmelkė
žmogaus geismą valdančias gyvuliškas jėgas.

Pasakojama, kad Jėzus
40 dienų ir naktų praleido dykumoje,

gundomas Šėtono.

Panašiai Buda buvo gundomas "Maros",

kai siekdamas nušvitimo
sėdėjo po bodi (išminties) medžiu.

Ir Kristus, ir Buda

nusigrežė nuo juslinių malonumų
bei žemiškų vilionių.

Abejuose pasakojimuose demonas
įkūnija paties žmogaus prisirišimus.

Jei į Adomo ir Ievos istoriją
žvelgsime Vedų ar Egipto tradicijų kontekste,

suprasime, kad gyvenimo medį
saugantis žaltys yra Kundalini.

Obuolys reiškia juslėmis patiriamo
išorės pasaulio viliones ir pagundas,

kliudančias pažinti vidinį pasaulį,

sutelkti dėmesį į vidinio pažinimo medį.

Šis medis - tai nadžių,
mumyse esančių energijos kanalų tinklas,

kurį sudaro po visą kūną išsišakojusios
medžio pavidalo struktūros.

Egoistiškai siekdami
išorės pasaulio teikiamo pasitenkinimo,

atkertame save nuo suvokimo
apie vidinį pasaulį,

nukertame jungtį su Akaša, išminties šaltiniu.

Daugelį istorinių pasaulio mitų
apie drakonus galima suvokti

kaip kultūrų, iš kurių jie kilę,
vidinių energijų metaforas.

Kinijoje ir dabar drakonas laikomas
šventu simboliu, nešančiu laimę.

Kaip ir Egipto faraonai,

savo evoliucinę energiją pažadinę
senovės Kinijos imperatoriai

buvo ženklinami sparnuota gyvate - drakonu.

Nefritinio valdovo ar
Dangiškojo valdovo karališkajame toteme

vaizduojama pusiausvyra primena Idą ir Pingalą.

Daosizme In ir Jan ženklas,
reiškia kankorėžinės liaukos

Dao vadinamos Viršutiniu dan tijen'u,
pažadinimą.

Gamtoje egzistuoja daugybė įvairiausių
šviesai jautrių ar ją sugeriančių organų.

Pavyzdžiui,
jūros ežys regi visu savo spygliuotu kūnu,

kuris veikia tarsi viena didelė akis.

Ežiai jaučia jų spyglius pasiekiančią šviesą

ir lygindami jos intensyvumą
orientuojasi savo aplinkoje.

Žalioji iguana, kaip ir daugelis driežų,
viršugalvyje turi parietalinę akį

arba kankorėžinę liauką, kurios pagalba

pajunta virš savęs esantį plėšrūną.

Žmogaus kankorėžinė liauka - tai
nedidelė endokrininė liauka,

kuri reguliuoja miego ir būdravimo ritmus.

Nors slypi giliai galvoje,
ji yra jautri šviesai.

Filosofas Dekartas manė, kad
kankorėžinės liaukos ar trečiosios akies sritis

skirta sąmonės ir materijos ryšiui palaikyti.

Žmogaus kūnas - beveik tobulai simetriškas.

Dvi akys, dvi ausys, dvi nosies šnervės,
netgi smegenys sudarytos iš dviejų dalių.

Tačiau viena smegenų dalis nėra simetriška.

Tai kankorėžinė liauka
ir ją supantis energetinis centras.

Fiziniu lygmeniu

kanorėžinėje liaukoje susidaro
ypatingos dimetiltriptamino (DMT) molekulės.

DMT naturaliai susidaro gimimo
bei mirties metu,

viekdamos tarsi tiltas
tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.

Taip pat DMT naturaliai susidaro
gilios meditacijos, Samadhi būsenos

ir religinių potyrių metu.

Pavyzdžiui, per Pietų Amerikos šamanų apeigas
naudojamas ajavaska (ajahuaska) gėrimas,

padedantis sujungti vidinį ir išorinį pasaulius.

Liauka vadinama kankorėžine,
nes yra panaši į pušies kankorėžį.

Jam būdingas filotaksinis
augančios spiralės raštas,

vadinamas gyvenimo žiedo raštu.

Šis dažnas senovinėje puošyboje,
kur vaizduojamos nušvitusios ar pabudusios būtybės.

Šventuose paveiksluose
kankorėžio simbolis reiškia

atsivėrusią trečiąją akį, sutelktą sąmonę

teikiančią kryptį gyvybinės energijos tėkmei.

Pušies kankorėžis simbolizuoja
aukštesniųjų čakrų atsivėrimą

kuris įvyksta, kai Sušumnos energija
pakyla iki Adžna čakros ir aukščiau.

Graikų mitologijoje Dioniso
garbintojai nešiodavosi tirsą

- didžiulę, vynmedžiu apsivijusią lazdą,
su pušies kankorėžiu viršūnėje.

Ji taip pat simbolizuoja
Dioniso energiją arba Kundalini Šakti,

kylančią nugara aukštyn,
į sulig 6 čakra esančią kankorėžinę liauką.

Pačioje Vatikano širdyje
tikėtumės Jėzaus ar Marijos statulos,

tačiau matome didžiulę pušies kankorėžio statulą,

rodančią, kad Krikščionybėje
žinota apie čakras bei Kundalini,

tačiau kažkodėl
jos nebuvo skelbtos žmonėms.

Oficialiai bažnyčia teigia,
kad pušies kankorėžis - atgimimo

ir Kristaus prisikėlimo simbolis.

XIII a. filosofas ir mistikas
Mokytojas Ekhartas rašė:

"Akis, kuria aš regiu Dievą
ir akis, kuria Dievas žvelgia į mane

yra viena ir ta pati."

Karaliaus Jokūbo biblijoje Jėzus sako:
"kūno žiburys yra tavoji akis.

Todėl, jeigu tavo akis sveika,
visas tavo kūnas švytės."

Buda sakė: "kūnas - tai akis."

Samadhi būsenoje esantis žmogus
yra ir stebėtojas ir stebimasis.

Mes esame Visata, suvokianti save.

Sužadintas Kundalini
maitina 6 čakrą bei kankorėžinę liauką,

ir ši sritis ima atgauti
evoliucines savo funkcijas.

Jau tūkstančius metų
Tamsos meditacija naudojama

6-ai čakrai atverti
ir kankorėžinės liaukos sričiai sužadinti.

Sužadinęs šią sritį, žmogus
gali išvysti vidinę šviesą.

Nesvarbu, ar į urvo tamsą
leidžiasi jogas, ar šamanas,

ar inicijuojamas majų jaunuolis,
ar daosistas, ar tibeto vienuolis,

visose dvasinėse tradicijose
yra laikotarpis

kuriuo einama į tamsą.

Kankorėžinė liauka mums teikia galimybę
tiesiogiai patirti subtiliąją savo energiją.

Pasak filosofo Nyčės,
"pakankamai ilgai žiūrėjęs į prarają,

galų gale pajusi, kad praraja žvelgia į tave."

Dolmenai - senoviniai megalitiniai antkapiai,

vieni seniausių Žemėje išlikusių statinų.

Dauguma priskiriami Neolito
laikotarpiui, 3000-4000 pr. m. e.

Vakarų Europoje yra dolmenų, kurių
amžius siekia 7000 metų.

Dolmenuose žmonės pasinerdavo
į amžiną meditaciją, siekdami

peržengti ribą tarp
vidinio ir išorinio pasaulio.

Ilgesnį laiką medituojant visiškoje tamsoje

pamažu aktyvėja trečioji akis

ir žmogus ima regėti
vidinę energiją ar šviesą.

Saulės ir mėnulio kanalų
valdomas miego ir būdravimo ritmas

nebeturi įtakos kūno funkcijoms,
todėl nusistovi naujas ritmas.

Tūkstančius metų 7-oji čakra
žymima "OM" simboliu.

Šis simbolis sudarytas iš
keturias stichijas reiškiančių Sanskrito ženklų.

Pakilęs virš 6-osios čakros,

Kundalini ima skleisti švytinčią aureolę.

Aureolės vaizduojamos įvairių religijų
piešiniuose visame pasaulyje.

Aureolė, nubudusios būtybės
energinio pėdsako atvaizdas,

būdinga iš esmės visų pasaulio kraštų religijoms.

Čakrų atsivėrimo negalima priskirti

vienai religijai ar žmonių grupei.

Tai kiekvieno mūsų planetos žmogaus
prigimtinė savybė.

Viršutinė čakra - tai jungtis su dieviškumu,

esančiu anapus dualumo.

Anapus vardų ir formų.

Achnatonas - faraonas, vedęs Nefertitę.

Jis buvo vadinamas saulės sūnumi.

Jis vėl atrado "Atoną"
- Dievo žodį savo paties viduje,

susiejęs Kundalini su sąmone.

Egipto ikonografijoje

Atonas vaizduojamas kaip saulės diskas

kabantis viršum dievų
ar prabudusių būtybių galvų.

Induizmo ir jogos tradicijose
šis nimbas vadinamas "Sahasrara",

tūkstančio žiedlapių lotosu.

Su lotoso simboliu siejamas ir Buda.

Lotoso žiedo struktūra YRA filotaksinė.

Tai gyvybės žiedo struktūra.

Gyvybės sėkla.

Struktūra, kuri apima visas gyvybės formas.

Tai pačios erdvės forma,

savybė, būdinga Akašai.

Kadaise gyvybės žiedo simbolis
buvo paplitęs visoje Žemėje.

Kinijos ir kitų Azijos kraštų šventovėse

gyvybės žiedą saugo liūtai.

64-ios "Permainų knygos" heksagramos,
išdėstytos aplink in-jan ženklą, -

tai dar vienas būdas
gyvybės žiedui pavaizduoti.

Gyvybės žiede matyti
visų Platono geometrinių kūnų pagrindai;

iš esmės - visos įmanomos formos.

Senovinis gyvybės žiedas
prasideda nuo Dovydo žvaigždės,

t.y. persidengusių, aukštyn ir žemyn nukreiptų
lygiakraščių trikampių.

Trimatėje erdvėje tai - persikirtę tetraedrai.

Šis ženklas - tai jantra,

tam tikra visatoje veikianti programa;

mechanizmas, kuriantis mūsų fraktalinį pasaulį.

Jau tūkstančius metų jantros laikomos
priemone sąmonei pažadinti.

Vizualiai Jantra -

vidinio dvasios skleidimosi išraiška
išoriniame pasaulyje.

Tai slaptosios visatos muzikos
regimasis pavidalas

sudarytas iš susikertančių geometrinių figūrų
ir persipinančių raštų.

Kiekviena čakra - tai lotoso žiedas,

jantra, psichofizinis centras,
per kurį galime patirti pasaulį.

Tradicinės, pavyzdžiui - tibetietiškos, jantros,

turi daug įvairių prasmės lygmenų,

kartais perteikiančių visą kosmologiją ir pasaulėžiūrą.

Jantros struktūra nuolat kinta

veikiama cikliškų pasikartojimų
ir iteracijų jėgos.

Šiais laikais jantros jėga visiškai pamiršta,

nes prasmės ieškome tik tarp išorės formų

ir sąmoningai nesiekiame jų susieti
su vidinėmis savo galiomis.

Kunigai, vienuoliai ir jogai
celibato laikosi ne šiaip sau.

Šiandien nedaugelis supranta, kodėl jie taip elgiasi,

nes tikroji priežastis - pamiršta.

Sėklos ar kiaušinėlių gamybai
sunaudojama daug vidinių jėgų,

todėl mažiau jų lieka Kudalini energijai kelti

ir aukštesniosioms čakroms atverti.

Kudalini - tai gyvybinė, o kartu
ir seksualinė energija.

Kai žmogus mažiau reaguoja į
gyvuliškus impulsus

ir sutelkia dėmesį
į aukštesniųjų čakrų taškus,

ši energija pakyla nugara
į aukštesniąsias čakras.

Daugumoje tantros tradicijų mokoma
suvaldyti seksualinę energiją

ir panaudoti ją dvasiniam augimui.

Sąmoningumo būsena sukuria sąlygas,
tinkamas energijai augti.

Sąmoningumo būseną galima pasiekti akimirksniu.

Pasak Eckharto Tolle,
"sąmoningumas ir esatis visada yra čia ir dabar."

Siekdami, kad kas nors įvyktų
sukuriame pasirpiešinimą tam, kas yra.

Pašalinus pasipriešinimą

kaip tik ir išlaisvinama gyvybinė energija.

Senojoje jogos tradicijoje

jogos pozos buvo priemonė
paruošti kūną meditacijai.

Hatha joga buvo sukurta
ne kaip mankštos pratimų sistema,

o kaip būdas sujungti
vidinį ir išorinį pasaulius.

Sanskrito žodis "hatha" reiškia
saulę ("ha") ir mėnulį ("tha").

Patandžalio veikale "Joga sutra"

aštuonių jogos pakopų paskirtis tokia pati,
kaip aštuonlypio Budos kelio:

išsilaisvinti iš kančios.

Esant dvilypio pasaulio priešybių pusiausvyrai,
gimsta trečiasis.

Mes surandame paslaptingąjį Aukso raktą
ir išlaisviname gamtos galią evoliucionuoti.

Ši saulės ir mėnulio kanalų sintezė
teikia mums jėgų evoliucionuoti.

Žmonės dabar dažniausia tapatinasi
su savo mintimis ir išoriniu pasauliu,

todėl retai kam pavyksta pasiekti
vidinių ir išorinių jėgų pusiausvyrą

ir taip savaime pažadinti Kundalini.

Tiems, kurie tapatinasi tik su iliuzija,

Kundalini amžinai bus tik metafora,

idėja,

o ne tiesioginis
savosios energijos ir sąmonės patyrimas.