Georgette Mulheir: Vaikų namų tragedija

Vaikų namai yra daug kainuojantys ir žalingi ten augančių vaikų fizinei ir protinei raidai – tad kodėl jie vis dar taip paplitę? Georgette Mulheir vaizdžiai nupasakoja vaikų namų tragediją ir ragina liautis investuoti į vaikų namus bei ieškoti kitų būdų padėti vaikams, kuriems reikia pagalbos.

Visoje Europoje ir Centrinėje Azijoje

apie vieną milijoną vaikų gyvena didelėse

institucijose, paprastai žinomose kaip vaikų namai.

Dauguma žmonių vaikų namus įsivaizduoja kaip tinkamą aplinką

vaikams globoti.

Kiti žino daugiau apie tenykštes gyvenimo sąlygas,

bet vis tiek mano, kad jie yra neišvengiama blogybė.

Šiaip ar taip, kur daugiau mes padėsime tuos vaikus,

kurie neturi tėvų?

Bet 60 metų trunkantys tyrimai parodė,

kad atskiriant vaikus nuo šeimų

ir patalpinant juos į dideles institucijas

rimtai sutrikdoma jų sveikata ir raida,

ir ypatingai kūdikių.

Kaip žinome, kūdikiams gimus

nei jų raumenys,

nei smegenys nebūna pilnai išsivysčiusios.

Per pirmuosius trejus gyvenimo metus, smegenys išauga

iki viso savo dydžio, o didžioji dalis augimo vyksta

pirmuosius šešis mėnesius. Smegenys vystosi

patirčių ir stimuliacijos pagalba.

Kiekvieną kartą kūdikiui išmokus kažką naujo –

sutelkti žvilgsnį,

pakartoti judesį ar veido išraišką,

kažką pakelti, suformuluoti žodį ar atsisėsti -

smegenyse kuriasi naujos neuronų jungtys.

Pirmąkart tapusius tėvais pribloškia šio mokymosi greitis.

Jie ne veltui stebisi ir žavisi savo vaikų sumanumu.

Jie išreiškia savo pasitenkinimą vaikams,

vaikai atsako šypsenomis

ir troškimu pasiekti daugiau ir išmokti daugiau.

Šio stipraus vaiko ir tėvų ryšio susiformavimas

padeda pagrindą fizinei, socialinei,

kalbinei, kognityvinei ir psichomotorinei raidai.

Tai pagrindas visiems ateities santykiams su draugais,

partneriais ir savo pačių vaikais.

Daugumoje šeimų tai atsitinka taip natūraliai,

kad mes to net nepastebime. Dauguma mūsų nesuvokia

to reikšmės žmogaus ir tuo pačiu

sveikos visuomenės raidai.

Ir tik tada, kai nutinka kažkas negero, mes pradedame suvokti

šeimų svarbą vaikams.

1993 metų rugpjūtį turėjau pirmą galimybę

didžiuliu mastu pamatyti, kokį poveikį vaikams

turi institucionalizacija ir tėvų nebuvimas.

Tie iš mūsų, kurie prisimena žiniasklaidos pranešimus

iš Rumunijos po 1989 metų revoliucijos

prisimins siaubingas sąlygas kai kuriose iš tų institucijų.

Buvau paprašyta padėti didelės institucijos direktorei

užkirsti kelią vaikų atskyrimui nuo šeimų.

Talpinę 550 kūdikių, tai buvo Čeučesku parodiniai kūdikių namai

ir man buvo pasakyta, jog sąlygos čia daug geresnės.

Buvau dirbusi su daugybe mažų vaikų ir tikėjausi,

kad institucijoje mane pasitiks triukšmo banga,

bet įstaigoje buvo tylu lyg vienuolyne.

Buvo sunku patikėti, kad ten apskritai buvo vaikų,

tačiau direktorė lydėjo mane į vieną kambarį po kito,

ir kiekviename jų stovėjo eilė po eilės mažų lovelių,

ir kiekvienoje iš jų gulėjo po vaiką, žiūrintį tuščiu žvilgsniu.

Kambaryje su 40 naujagimių nė vienas iš jų neverkė.

Visgi aš mačiau nešvarias sauskelnes ir mačiau,

kad kai kurie vaikai buvo neramūs,

bet vienintelis garsas buvo žemas, nepertraukiamas dejavimas.

Vyriausioji seselė išdidžiai man tarė,

„Matote, mūsų vaikai labai gerai elgiasi“.

Po kelių dienų pradėjau suvokti,

kad ši tyla nebuvo išskirtinė.

Naujai patalpinti kūdikiai verkdavo pirmas kelias valandas,

bet jų poreikiai nebūdavo patenkinami, ir galiausiai

jie išmoko nebesivarginti. Po kelių dienų

jie būdavo apatiški, letargiški ir žiūrėjo beprasmiu žvilgsniu

kaip ir visi kiti.

Ne vienerius metus daugelis žmonių ir žiniasklaida

kaltino įstaigų darbuotojus

dėl vaikams padarytos žalos, tačiau neretai vienas darbuotojas

rūpinasi 10, 20 ar net 40 vaikų.

Taigi jie neturi pasirinkimo kaip tik pritaikyti griežtą režimą.

Vaikai turi būti pažadinti 7 ir pamaitinti 7:30.

8:00 jiems turi būti pakeistos sauskelnės, todėl darbuotojai

gali turėti tik 30 minučių pamaitinti 10 ar 20 vaikų.

Jeigu vaikas pasituština 8:30, jam teks laukti

kelias valandas, kol vėl bus pakeistos sauskelnės.

Vaiko kasdienis kontaktas su kitu žmogumi

apsiriboja keliomis skubotomis minutėmis, kol jis pamaitinamas ir jam pakeičiamos sauskelnės,

be šio kontakto jų vienintele stimuliacija lieka lubos,

sienos ir lovyčių virbai.

Nuo pirmojo mano apsilankymo Čeučesku institucijoje

mačiau šimtus tokių vietų 18 šalių

nuo Čekijos Respublikos iki Sudano.

Visose šiose skirtingose šalyse ir kultūrose

tiek institucijos, tiek vaiko kelionė po jas

yra beviltiškai panašios.

Stimuliacijos stoka dažnai lemia save stimuliuojantį elgesį, tokį kaip

plojimas rankomis, lingavimas pirmyn atgal

ar agresija, ir kai kuriose institucijose naudojami psichiatriniai vaistai

šių vaikų elgesiui kontroliuoti,

tuo tarpu kitose vaikai surišami, kad

nežalotų savęs ir kitų vaikų.

Šiems vaikams greitai priklijuojama „negalios“ etiketė,

ir jie perkeliami į kitą įstaigą, skirtą vaikams su negalia.

Dauguma šių vaikų iš institucijų niekada nebeišeis.

Vaikai be negalios, sulaukę trejų,

perkeliami į kitą instituciją, o sulaukę septynerių -

dar į kitą. Išskirstyti pagal amžių ir lytį,

jie savavališkai atskiriami nuo savo brolių ir seserų,

dažnai net be galimybės atsisveikinti.

Retai būna pakankamai maisto. Jie dažnai alkani.

Vyresni vaikai tyčiojasi iš mažųjų. Jie išmoksta

išgyventi. Jie išmoksta apsiginti, arba „nuskęsta“.

Kai jie išeina iš institucijų, jiems būna tikrai sunku

susitvarkyti ir integruotis į visuomenę.

Moldovoje merginos, užaugusios institucijose,

10 kartų labiau rizikuoja tapti prekybos žmonėmis aukomis nei jų bendraamžės,

o Rusijoje atliktas tyrimas nustatė, kad praėjus dvejiems metams nuo išėjimo iš institucijos,

20 procentų jaunuolių būna nusikaltę,

14 procentų įtraukti į prostituciją,

ir 10 procentų nusižudę.

Bet kodėl Europoje tiek daug našlaičių,

jeigu pastaraisiais metais nebuvo didelių karų ar nelaimių?

Tiesą sakant, daugiau nei 95 procentų šių vaikų turi tėvus,

o visuomenės linkusios smerkti šiuos tėvus dėl to, kad

šie paliko savo vaikus, tačiau tyrimai rodo, kad

dauguma tėvų nori savo vaikų, ir kad pagrindinės

institucionalizacijos priežastys

yra skurdas, negalia ir etninė kilmė.

Dauguma šalių nesukūrė visiems vaikams pritaikytų mokyklų,

todėl net vaikai su labai lengva negalia

išsiunčiami į specialiuosius internatus,

sulaukę šešerių ar septynerių.

Institucijos gali būti šimtus mylių nutolusios nuo namų.

Jeigu šeima skurdi, jai sudėtinga lankyti vaiką,

ir palaipsniui ryšiai nutrūksta.

Už kiekvieno iš milijono institucijose esančių vaikų

paprastai yra neviltyje atsidūrusių

ir išeities neradusių tėvų istorija, kaip Natalijos iš Moldovos,

kuriai užteko pinigų tik pamaitinti savo naujagimį,

todėl vyresnį sūnų teko išsiųsti į instituciją;

arba Desi iš Bulgarijos, kuri namuose rūpinosi keturiais savo vaikais,

kol mirus vyrui jai

teko eiti dirbti pilnu etatu,

ir negaudama jokios pagalbos ji nebeturėjo kitos išeities

kaip tik išsiųsti vaiką su negalia į instituciją;

arba daugybė jaunų merginų, bijančių pranešti tėvams

apie nėštumą, kurios palieka savo kūdikius ligoninėje;

ar jauna pora, pirmą kartą tapusi tėvais, kurie

tik ką sužinojo, kad jų pirmagimis turi negalią,

ir vietoje pozityvių žinučių

apie savo vaiko galimybes iš gydytojų girdi

„Pamirškite ją, palikite ją institucijoje,

eikite namo ir susilaukite sveiko vaiko“.

Tokia situacija nėra nei būtina, nei neišvengiama.

Kiekvienas vaikas turi teisę į šeimą, nusipelno

šeimos, ir jam reikia šeimos. Ir vaikai stebėtinai greitai geba atsigauti.

Pastebėjome, jog pavykus vaikus greitai ištraukti iš institucijos ir perduoti

mylinčioms šeimoms, sutrikusi vaikų raida atsistato,

ir jie toliau gyvena normalų, laimingą gyvenimą.

Teikti pagalbą šeimoms taip pat yra daug pigiau,

nei išlaikyti institucijas.

Remiantis vienu tyrimu, paramos šeimai paslaugos

sudaro 10 procentų vienam vaikui institucijoje išlaikyti skiriamų lėšų,

tuo tarpu kokybiška globa šeimose

paprastai sudaro apie 30 procentų.

Jeigu mes šiems vaikams išleistume mažiau, bet tinkamoms paslaugoms,

sutaupytas lėšas galėtume investuoti į aukštos kokybės

institucinę globą tiems keliems vaikams su ypatingai kompleksiniais poreikiais.

Visoje Europoje kyla judėjimas, siekiantis nukreipti dėmesį

ir resursus nuo institucijų,

teikiančių prastos kokybės globos paslaugas, į bendruomenines paslaugas,

kurios apsaugo vaikus nuo žalos ir leidžia jiems

pilnavertiškai vystytis. Kai pradėjau dirbti Rumunijoje

beveik prieš 20 metų, ten buvo 200 000 vaikų, gyvenančių

institucijose, ir kiekvieną dieną atvykdavo naujų.

Šiuo metu jų yra mažiau nei 10 000 ir

pagalbos šeimoms paslaugos teikiamos visoje šalyje.

Moldovoje, nepaisant didžiulio skurdo ir sunkių

pasaulinės finansų krizės pasekmių, vaikų skaičius

institucijose sumažėjo daugiau nei 50 procentų

per paskutinius penkerius metus, o resursai perskirstomi

pagalbos šeimai paslaugoms ir visiems vaikams pritaikytoms mokykloms.

Dauguma šalių parengė nacionalinius veiksmų planus pokyčiams įgyvendinti.

Europos Komisija ir kiti didieji donorai

randa būdų nukreipti lėšas nuo institucijų

į paramą šeimai, įgalinant bendruomenes

rūpintis savo vaikais.

Tačiau dar reikia labai daug ką nuveikti, kad sisteminė

vaikų institucionalizacija liautųsi.

Švietimo reikia visai visuomenei.

Žmonės turi žinoti, kokią žalą institucijos daro vaikams,

ir apie geresnes alternatyvas, kurios egzistuoja.

Jeigu žinome žmones, planuojančius paremti vaikų namus,

mes turime juos įtikinti geriau paremti paslaugas šeimoms.

Tuo pačiu, tai ta prievartos prieš vaikus forma,

kurią mes savo laikmečiu galime išnaikinti.

Ačiū. (Plojimai)

(Plojimai)