Susan Cain: Intravertų galia

Visuomenėje, kurioje socializacija vaidina svarbiausią vaidmenį, gali būti sunku, gal netgi gėdinga, būti intravertu. Vis dėlto, kaip savo uždegančioje kalboje teigia Susan Cain, pasauliui intavertai yra ypatingų gabumų ir talentų šaltinis, tad jų gebėjimai turėtų būti skatinami ir sveikintini.

Kai man buvo devyneri,

aš pirmą kartą išvykau į vasaros stovyklą.

Ir mano mama supakavo man lagaminą

pilną knygų,

kas man atrodė labai normalu.

Mano šeimoje

skaitymas buvo pagrindinė bendra mūsų veikla.

Jums gali pasirodyti, kad mes mažai bendravome,

tačiau mums tai buvo tiesiog kitoks bendravimo būdas.

Galima jaukiai šeimyniškai susėsti

vieni šalia kitų

ir tuo pačiu mintyse keliauti

į nuotykių šalį.

Taigi, aš įsivaizdavau,

kad stovykloje viskas bus taip pat, tik dar geriau.

(Juokas)

Įsivaizdavau 10 mergaičių, sėdinčias namelyje

vilkinčias pižamomis ir jaukiai skaitančias knygas.

(Juokas)

Stovykla buvo panašesnė į vakarėlį be alkoholio.

Pačią pirmą dieną

mūsų vadovė sukvietė mus

ir išmokė mus šūkio, kurį po to kartojo

kiekvieną dieną visą likusią vasarą,

tam kad palaikytų stovyklos dvasią.

Šūkis skambėjo taip:

"T-R-I-U-K-Š-M-I-N-G-A-I,

taip mes paraidžiui sakome "triukšmingai".

"Triukšmingai, triukšmingai, patriukšmaukime"

Taip.

Iki šiol negaliu suprasti,

kodėl turėjome triukšmauti,

arba kodėl šį žodį paraidžiui sakėme neteisingai.

(Juokas)

Bet aš deklamavau šūkį. Deklamavau šūkį kartu su visais.

Dariau, ką galėjau.

Ir tik laukiau meto,

kai galėsiu eiti ir skaityti savo knygas.

Tačiau kai pirmą kartą išsitraukiau knygą iš lagamino,

populiariausia namelio mergaitė priėjo prie manęs

ir paklausė: "Kodėl tu tokia rami?" --

rami, be abejo, reiškė visišką priešingybę

T-R-I-U-K-Š-M-I-N-G-A-I

Tada, kai bandžiau skaityti antrą sykį,

vadovė susirūpinusi priėjo prie manęs

ir ji pakartojo mintį apie stovyklos dvasią

ir pasakė, kad visi turim labai stengtis

bendrauti.

Taigi padėjau knygas į šalį,

atgal į lagaminą

po lova

ir ten jos išbuvo likusią vasaros dalį.

Aš jaučiausi dėl to kalta.

Jaučiau tarsi knygoms manęs reiktų,

jos šaukėsi manęs, o aš jų išsižadėjau.

Bet aš palikau jas ir nebeatvėriau lagamino,

kol negrįžau namo pas savo šeimą

vasaros pabaigoje.

Pasakoju jums istoriją apie vasaros stovyklą.

Galėčiau papasakoti dar 50 tokių istorijų --

man visad buvo diegiama mintis,

kad mano tyli ir intravertiška prigimtis

nebūtinai buvo teisinga,

kad aš turėčiau būti ektravertiškesnė.

Giliai viduje aš visada maniau, kad tai neteisinga

ir kad intravertai yra puikūs, tokie kokie yra.

Bet metų metais aš neigiau šią nuojautą,

taigi, iš visų profesijų, tapau Wall Street advokate

vietoj rašytojos, kuria visada norėjau tapti --

iš dalies norėjau sau įrodyti,

kad ir aš galiu būti drąsi ir atkakli.

Visada eidavau į sausakimšus barus,

nors iš tiesų, mieliau rinkčiausi ramią vakarienę su draugais.

Aš sau prieštaravau

taip natūraliai,

jog net nejaučiau, kad tai dariau.

Taip elgiasi intravertai

ir tai, žinoma, yra mūsų praradimas,

taip pat tai yra ir mūsų kolegų praradimas

ir mūsų visuomenės praradimas.

Nors rizikuoju skambėti pretenzingai, tai yra ir pasaulio praradimas.

Bet kai prireikia kūrybiškumo ir lyderystės savybių,

mums reikia, kad intravertai darytų, ką gali.

Nuo trečdalio iki pusės visos žmonijos yra intravertai --

nuo trečdalio iki pusės.

Vadinas, tai yra kas antras arba kas trečias jūsų pažįstamas.

Taigi, net jeigu ir esate ekstravertas,

aš kalbu apie jūsų bendradarbius

ir jūsų sutuoktinius, ir jūsų vaikus

ir žmogų, kuris sėdi šalia jūsų dabar --

tai liečia juos visus,

tai - mūsų visuomenės tikrovė.

Mes visi tai suvokėme nuo mažų dienų

netgi negalėdami to įvardinti.

Kad aiškiai suprastumėte tendenciją,

jums reiktų suprasti, kas yra intraversija.

Tai ne tas pats kas drovumas.

Drovumas yra visuomenės nuomonės baimė.

Intraversija labiau yra tai,

kaip jūs reaguojate į dirginimą,

įskaitant ir socialinį dirginimą.

Taigi ektravertams dirgiklių reikia labai daug,

tuo tarpu intravertai geriausiai jaučiasi

ir geba daugiausiai padaryti,

kai yra tylesnėje, ramesnėje aplinkoje.

Ne visada - negalima apibendrinti -

bet dažniausiai.

Taigi, pagrindinis būdas

maksimaliai išnaudoti mūsų talentus

yra susikurti sau

aplinką, kurioje jaustumėmės geriausiai.

Bet čia atsiranda diskriminacija.

Mūsų svarbiausios institucijos,

mūsų mokyklos ir mūsų darbovietės

yra daugiausiai pritaikytos ekstravertams

ir ekstavertų poreikiui būti apsuptiems dirgiklių.

Taip pat esame įsitikinę,

vadinu tai grupiniu mąstymu,

kad visas kūrybiškumas ir produktyvumas

kyla iš labai keistai bendruomeninės vietos.

Taigi, įsivaizduokite tipinę šių dienų klasę:

kai aš lankiau mokyklą,

mes sėdėjome eilėmis.

Mes sėdėjome eilėmis suoluose, štai taip,

ir atliktavom daugelį užduočių atlikdavom savarankiškai.

Tačiau šiandien, įprastoje klasėje

stalai yra sujungti

ir keturi, penki, šeši ar septyni vaikai sėdi vieni prieš kitus.

Ir vaikai atlieka begalę grupinių užduočių.

Netgi tokius dalykus kaip matematika ar rašinėlio rašymas,

kuriems, manytum, reikia sąvarankiško mąstymo.

Tikimasi, kad vaikai elgsis kaip komiteto nariai.

O vaikai, kurie mieliau

eitų dirbti savarankiškai,

tie vaikai dažnai laikomi atsiskyrėliais

arba dar blogiau - probleminiais.

Ir daugelis mokytojų teigia manantys,

kad idealus mokinys yra ekstravertas,

tai yra intraverto priešingybė,

net jei išties intravertai gauna geresnius pažymius

ir yra sumanesni,

pasak tyrimų.

(Juokas)

Tas pats vyksta ir mūsų darbovietėse.

Daugelis iš mūsų dirba atvirose biurų erdvėse,

be sienų

kur mes nuolat

esame triukšme ir esame stebimi bendradarbių.

Jei kalbėtume apie vadovaujančias pozicijas,

intravertai dažniausiai negauna vadovo pareigų

nors jie linkę būti labai atidūs,

rečiau linkę imtis nepamatuotos rizikos --

ką visi šiomis dienomis turėtume vertinti.

Adam Grant iš Wharton mokyklos atliko įdomų tyrimą,

kuris parodė, kad vadovai intravertai

dažnai pasiekia geresnių rezultatų nei ekstravertai,

nes kai jie vadovauja iniciatyviems darbuotojams,

yra didesnė tikimybė, kad darbuotojams bus leista įgyvendinti jų pačių idėjas,

tuo tarpu ekstravertai gali, visai nesąmoningai,

susidomėti dalykais

už kuriuos jie yra atsakingi

ir kitų idėjoms daug sunkiau

bus prasiveržti.

Tiesa, kai kurie mūsų visuomenę įtakoję lyderiai buvo intravertai.

Duosiu kelis pavyzdžius.

Eleonora Ruzvelt, Roza Parks, Gandis --

visi jie save apibūdino

kaip ramius ir tylius, netgi drovius.

Visi jie buvo dėmesio centre

nors ir kiekvienas kaulas jų kūnuose

tam prieštaravo.

Tai turėjo ypatingai didelę įtaką,

nes visuomenė jautė, kad šie lyderiai atėjo į valdžią

ne todėl, kad jiems patiko vadovauti

ir ne iš malonumo būti matomiems,

jie buvo ten, nes jie neturėjo kito pasirinkimo,

nes jie darė tai, kas, jų manymu, buvo teisinga.

Manau, šioje vietoje svarbu pabrėžti,

kad man labai patinka ekstravertai.

Visad mėgau pripažinti, kad kai kurie mano geriausi draugai - ekstravertai,

tarp jų ir mano mylimas vyras.

Mes visi esame skirtinguose

ekstravertų/intravertų skalės taškuose.

Net Karlas Jungas, psichologas, kuris pirmasis išpopuliarino šias sąvokas, sakė

kad nėra tokio dalyko, kaip visiškas intravertas

ar visiškas ekstravertas.

Jis sakė, kad toks grynuolis būtų išprotėjęs lunatikas,

jei jis apskritai egzistuotų.

Kai kurie žmonės yra per viduriuką

intravertų/ekstravertų spektre.

Mes juos vadiname dvilypiais.

Aš dažnai manau, kad jiems pasisekė labiausiai.

Bet dauguma mūsų priskiria save vienam iš dviejų tipų.

Aš noriu pasakyti, kad kultūros atžvilgiu mums reikia didesnio balanso.

Mums reikia daugiau jin ir jang

tarp šių dviejų tipų.

Tai itin svarbu,

kai kalbame apie kūrybingumą ir produktyvumą,

nes kai psichologai analizuoja

kūrybingų žmonių gyvenimus,

jie supranta, kad

tai yra žmonės, kuriems sekasi dalintis idėjomis

ir jas tobulinti,

ir jie taip pat yra itin linkę į intraversiją.

Štai kodėl nuošalumas dažnai labai svarbus

kūrybingumui.

Pavyzdžiui, Darvinas

vienas ilgai vaikščiodavo miške

ir kategoriškai atsisakydavo kvietimų į vakarėlius.

Teodoras Geiselis, geriau žinomas Dr. Seusso vardu,

sugalvojo daugelį savo nuostabių kūrinių

nuošaliame varpinės bokšto biure, kurį

buvo įsirengęs savo savo namuose La Jolla miestelyje, Kalifornijoje.

Jis bijojo susitikti

su vaikais, kurie skaitė jo knygas

iš baimės, kad jie norės, jog jis būtų

panašus į Kalėdų Senelį.

Ir jis būtų juos nuvylęs dėl savo uždaro būdo.

Steve Wozniak sukūrė pirmąjį Apple kompiuterį

būdamas vienas savo kambariuke

kai dar dirbo Hewlett-Packard.

Jis sako, kad pirmiausia, niekada nebūtų tapęs profesionalu,

jei jis nebūtų buvęs pernelyg uždaras

nuo pat vaikystės.

Žinoma,

tai nereiškia, kad mums reikia nustoti bendrauti.

Pavyzdžiui, garsusis Steve Wozniak dirbo kartu su Steve Jobs,

kad pradėtų Apple kompiuterių verslą,

ir vis dėlto vienatvė svarbi

ir kai kuriems žmonėms

tai tarsi oras, kuriuo jie kvėpuoja.

Tiesą sakant, seniai žinome

apie nepaprastą vienatvės galią.

Tik visai neseniai pradėjome ją pamiršti.

Ir jei pažvelgtume į didžiąsias pasaulio religijas,

pamatytume ieškotojus -

Mozę, Jėzų, Budą, Mohamedą,

ieškotojus, kurie buvo vieni

vieni tyrlaukiuose,

kur jie patyrė apreiškimus

ir žinią jie paskleidė likusiai visuomenei.

Taigi, jokių tyrlaukių - jokių apreiškimų.

Tai visai ne naujiena,

jei patyrinėtume šiuolaikinės psichologijos įžvalgas.

Paaiškėja, kad mes net negalime būti grupėje žmonių

instinktyviai jų nemėgdžiodami, neprisiimdami jų nuomonės.

Net dėl tariamai asmeninių ir intuityvių dalykų,

kad ir dėl žmonių kuriais žavitės,

jūs pradėsite mėgdžioti kitų jus supančių žmonių nuomones

net sąmoningai nesuvokdami, kad tai darote.

Grupės ypatingai lengvai perima

charizmatiškiausios arba labiausiai dominuojančios asmenybės nuomonę,

net jei nėra jokių sąsajų

tarp buvimo geriausiu kalbėtoju ir geriausių idėjų turėjimo --

Turiu omenyje jokių.

Taigi ...

(Juokas)

Galbūt jūs pritarsite žmogui, su geriausiomis idėjomis,

bet galbūt taip neatsitiks.

Ar iš tikro norėtumėte patikėti tai atsitiktinumui?

Daug geriau kai kiekvienas pats

generuoja savas idėjas

išsilaisvinęs nuo grupės įtakos,

ir tik po to, susirenka komandoje

aptarti tų idėjų moderuojamoje aplinkoje

ir jas išsineša kartu su savimi.

Jei visa tai tiesa,

tada kodėl mūsų suvokimas yra toks neteisingas?

Kodėl mes kuriame savo mokyklas ir darbo vietas pagal šį modelį?

Ir kodėl mes priverčiame intravertus jaustis kaltais

jei jie nori tik šiek tiek pabūti vieni su savimi?

Vienas atsakymas slypi giliai mūsų visuomenės istorijoje.

Vakarų visuomenė,

ir ypatingai JAV,

buvo visad labiau palankios veikiančiam žmogui

nei stebinčiam žmogui

ir stebinčiam "žmogui".

Ankstyvaisiais laikais Amerikoje

mes gyvenome, kaip tai istorikai vadina, charakterių visuomenėje,

kur mes visgi vertinome žmones

dėl jų vidinių įsitikinimų ir jų moralinio dorumo.

Ir jei atsiverstumėte to laikotarpio saviugdos knygas,

jų visų pavadinimuose rastumėte tokius žodžius kaip

"Charakteris, didingiausias dalykas pasaulyje"

Ir jose aprašomi tokie amplua, kaip kad Abraomas Linkolnas,

kuris buvo aukštinamas už tai jog buvo kuklus ir nepretenzginas.

Ralfas Waldo Emersonas vadino jį

"Žmogumi kuris nieko neįžeis dėl savo pranašumo".

Bet kai persiritome į 20 amžių,

įžengėme į naują kultūrinį laikotarpį,

kurį istorikai vadina asmenybės laikotarpiu.

Atsitiko tai, kad mes išplėtojome žemdirbystės ekonomiką

į didįjį verslą.

Ir staiga žmonės keliasi

iš mažų miestelių į miestus.

Ir vietoje to, kad dirbtų šalia žmonių, kuriuos pažinojo visą savo gyvenimą,

dabar jie turi pateisinti save

nepažįstamųjų minioje.

Taigi, suprantama,

savybės kaip patrauklumas ir charizma

staiga pradėjo atrodyti esą ypatingai svarbios.

Be abejonės, saviugdos knygos keičiasi atitinkmai, kad patenkintų šį poreikį

ir jų pavadinimuose atsiranda žodžiai

"Kaip susirasti draugų ir daryti įtaką žmonėms".

Ir aprašo tokius vaidmenis

kaip kad puikus pardavėjas.

Taigi, tai yra pasaulis, kuriame gyvename šiandien.

Tai mūsų kultūrinis palikimas.

Niekas nesako,

kad bendravimo įgūdžiai yra nesvarbūs,

aš visai neagituoju

panaikinti darbą komandoje.

Net religijos, kurios išsiunčia savo išminčius į vienišas viršukalnes

taip pat mus moko ir meilės ir pasitikėjimo.

Problemos, su kuriomis šiandien susiduriame

tokiose sferose kaip mokslas ir ekonomika

yra tokios didžiulės ir sudėtingos,

jog mums prireiks daugybės žmonių

dirbančių kartu.

Aš tik sakau, kad kuo daugiau laisvės duodame intravertams būti pačiais savimi,

tuo labiau jie

sugebės rasti jų pačių unikalius sprendimus šioms problemoms spręsti.

Dabar norėčiau jums papasakoti

kas yra mano lagaminėlyje.

Atspėkite kas?

Knygos.

Aš turiu lagaminą pilna knygų.

Štai Margaret Atwood "Katės akis".

Štai Milan Kundera romanas.

O štai "Suglumusių gidas",

parašytas Maimonides.

Tačiau tai yra ne mano knygos.

Aš atsinešiau šias knygas,

nes jas parašė mylimiausi mano senelio autoriai.

Mano senelis buvo rabinas

ir jis buvo našlys

gyvenęs vienas mažame bute Brukline.

Kai augau, tai buvo mano mėgiamiausia vieta pasaulyje,

iš dalies dėl to, kad čia jaučiau labai švelnų, labai rafinuotą senelio buvimą

iš dalies dėl to, kad ši vieta buvo pilna knygų.

Tiesiogine prasme, kiekvienas stalas, kiekviena kėdė šiame bute

atliko ne savo tiesioginę paskirtį

o tarnavo kaip atrama siūbuojančioms knygų stirtoms.

Visai kaip visi likę mano šeimos nariai,

iš visų pasaulio dalykų, mylimiausia mano senelio veikla buvo skaitymas.

Be to jis labai mylėjo savo parapijiečius,

ir šią meilę galima buvo pajusti iš jo pamokslų, kuriuos jis sakė

kiekvieną savaitę, visus 62 savo buvimo rabinu metus.

Jis panaudodavo savo savaitiniuose pamoksluose mintis iš perskaitytų knygų

ir jis apipindavo savo klausytojus senovine ir humanistine išmintimi.

Ir žmonės ateidavo iš visur

jo paklausyti.

Bet vienas dalykas apie mano senelį,

nepaisant jo formalių pareigų,

jis buvo labai kuklus ir labai užsidaręs --

tiek užsidaręs, kad kai jis pamokslaudavo,

jam būdavo sunku išlaikyti akių kontaktą

su tais pačiais parapijiečiais,

kuriems jis kalbėdavo visus tuos 62 metus.

Ir net kai jis nulipdavo nuo sakyklos,

kai norėdavai su juo pasilabinti,

jis dažnai per anksti nutraukdavo pokalbį

iš baimės, kad jis atima iš pašnekovo per daug laiko.

Bet kai jis mirė būdamas 94 metų,

policija turėjo uždaryti jo gyvenamojo rajono gatves

kad sutalpintų minią žmonių,

kurie susirinko jo gedėti.

Taigi, aš stengiuosi sekti savo senelio pavyzdžiu

savo pačios būdais.

Aš ką tik išleidau knygą apie intraversiją,

ją rašiau apytiksliai septynis metus.

Ir man šie septyni metai buvo visiška palaima

todėl, kad aš skaičiau, rašiau,

galvojau, tyrinėjau.

Tai buvo mano asmeninė versija

tų valandų, kurias senelis praleido vienas savo bibliotekoje.

Bet staiga, mano darbas tapo visai kitoks.

Mano darbas yra eiti ir kalbėti apie tai,

kalbėti apie intraversiją.

(Juokas)

Ir man tai daryti daug sudėtingiau,

todėl kad ir kiek esu pagerbta

būdama čia su jumis šiandien,

tai nėra mano natūralus pašaukimas.

Taigi, aš ruošiuosi tokiems momentams

taip gerai, kaip tik sugebu.

Paskutiniuosius metus praleidau treniruodamasi viešai kalbėti

kai tik gaudavau tam progą.

Vadinu tai "metai erzinančio kalbėjimo",

(Juokas)

Išties tai man labai padėjo.

Bet pasakysiu jums kas padeda dar labiau.

Tai mano jutimai, mano tikėjimas, mano viltis

kad kai kalbama apie mūsų požiūrį

į intraversiją, į tylą, į vienatvę,

mes išties balansuojame ties ryškių pokyčių riba.

Iš tiesų.

Taigi, atsisveikindama duosiu jums

tris iššūkius,

kuriuos skiriu tiems, kas šia vizija dalinsis.

Pirmasis:

Nustokite kaip pamišę nuolat dirbti grupėsė.

Tiesiog nustokite.

(Juokas)

Ačiū.

(Plojimai)

Noriu, kad mane teisingai suprastumėte,

nes esu įsitikinusi, kad mūsų biurai

turėtų skatinti

nerūpestingą, plepų kavinės stiliaus bendravimą --

žinot, tokio tipo kur žmonės susirenka

ir dalinasi įdomiomis idėjomis.

Tai yra nuostabu.

Tai tiek pat puiku intravertams kiek ir ekstravertams.

Bet mums reikia daug daugiau privatumo ir daug daugiau laisvės

ir daug daugiau autonomijos darbe.

Tas pat ir mokyklose.

Mes turime išmokyti mūsų vaikus dirbti drauge, be abejonės,

tačiau mes turime juos mokyti dirbti ir savarankiškai

Tai yra ypatingai svarbu ir vaikams ekstravertams.

Jie turi dirbti patys,

nes iš to kyla gilesnis suvokimas.

Gerai, numeris du: Išeikite į tyrus.

Būkite kaip Buda, patirkite asmeninius apreiškimus.

Nesakau,

kad turime išeiti ir statytis sau trobeles giriose

ir niekad nebesikalbėti vieni su kitais,

noriu pasakyti, kad visi galėtume pasistengti atsiriboti nuo išorės

ir pažvelgti į tai kas yra mūsų galvose

šiek tiek dažniau.

Numeris trys:

Gerai įsižiūrėkite kas yra jūsų lagamine

ir kodėl tai ten padėjote.

Taigi, ekstravertai,

galbūt jūsų lagaminai taip pat yra pilni knygų.

O galbūt jie pilni šampano taurių

arba sklandymo įrangos.

Kas tai bebūtų, aš tikiuosi kad jūs ištrauksite siuos daiktus, kai tik pasitaikys galimybė

ir pamaloninsite mus savo energija ir savo džiaugsmu.

Tačiau intravertai, būdami savimi,

jūs greičiausiai, jaučiate poreikį rūpestingai saugoti

viską kas yra jūsų lagaminuose.

Ir tai yra gerai.

Bet kartais, tik kartais,

tikiuosi, kad jūs atversite lagaminus kitiems žmonėms,

todėl, kad pasauliui jūsų reikia ir reikia dalykų, kuriuos nešiojatės.

Taigi linkiu jums pačios geriausios kelionės iš visų

ir drąsos kalbėti švelniai.

Labai jums ačiū.

(Plojimai)

Ačiū. Ačiū.

(Plojimai)