Kai man buvo devyneri,
aš pirmą kartą išvykau į vasaros stovyklą.
Ir mano mama supakavo man lagaminą
pilną knygų,
kas man atrodė labai normalu.
Mano šeimoje
skaitymas buvo pagrindinė bendra mūsų veikla.
Jums gali pasirodyti, kad mes mažai bendravome,
tačiau mums tai buvo tiesiog kitoks bendravimo būdas.
Galima jaukiai šeimyniškai susėsti
vieni šalia kitų
ir tuo pačiu mintyse keliauti
į nuotykių šalį.
Taigi, aš įsivaizdavau,
kad stovykloje viskas bus taip pat, tik dar geriau.
(Juokas)
Įsivaizdavau 10 mergaičių, sėdinčias namelyje
vilkinčias pižamomis ir jaukiai skaitančias knygas.
(Juokas)
Stovykla buvo panašesnė į vakarėlį be alkoholio.
Pačią pirmą dieną
mūsų vadovė sukvietė mus
ir išmokė mus šūkio, kurį po to kartojo
kiekvieną dieną visą likusią vasarą,
tam kad palaikytų stovyklos dvasią.
Šūkis skambėjo taip:
"T-R-I-U-K-Š-M-I-N-G-A-I,
taip mes paraidžiui sakome "triukšmingai".
"Triukšmingai, triukšmingai, patriukšmaukime"
Taip.
Iki šiol negaliu suprasti,
kodėl turėjome triukšmauti,
arba kodėl šį žodį paraidžiui sakėme neteisingai.
(Juokas)
Bet aš deklamavau šūkį. Deklamavau šūkį kartu su visais.
Dariau, ką galėjau.
Ir tik laukiau meto,
kai galėsiu eiti ir skaityti savo knygas.
Tačiau kai pirmą kartą išsitraukiau knygą iš lagamino,
populiariausia namelio mergaitė priėjo prie manęs
ir paklausė: "Kodėl tu tokia rami?" --
rami, be abejo, reiškė visišką priešingybę
T-R-I-U-K-Š-M-I-N-G-A-I
Tada, kai bandžiau skaityti antrą sykį,
vadovė susirūpinusi priėjo prie manęs
ir ji pakartojo mintį apie stovyklos dvasią
ir pasakė, kad visi turim labai stengtis
bendrauti.
Taigi padėjau knygas į šalį,
atgal į lagaminą
po lova
ir ten jos išbuvo likusią vasaros dalį.
Aš jaučiausi dėl to kalta.
Jaučiau tarsi knygoms manęs reiktų,
jos šaukėsi manęs, o aš jų išsižadėjau.
Bet aš palikau jas ir nebeatvėriau lagamino,
kol negrįžau namo pas savo šeimą
vasaros pabaigoje.
Pasakoju jums istoriją apie vasaros stovyklą.
Galėčiau papasakoti dar 50 tokių istorijų --
man visad buvo diegiama mintis,
kad mano tyli ir intravertiška prigimtis
nebūtinai buvo teisinga,
kad aš turėčiau būti ektravertiškesnė.
Giliai viduje aš visada maniau, kad tai neteisinga
ir kad intravertai yra puikūs, tokie kokie yra.
Bet metų metais aš neigiau šią nuojautą,
taigi, iš visų profesijų, tapau Wall Street advokate
vietoj rašytojos, kuria visada norėjau tapti --
iš dalies norėjau sau įrodyti,
kad ir aš galiu būti drąsi ir atkakli.
Visada eidavau į sausakimšus barus,
nors iš tiesų, mieliau rinkčiausi ramią vakarienę su draugais.
Aš sau prieštaravau
taip natūraliai,
jog net nejaučiau, kad tai dariau.
Taip elgiasi intravertai
ir tai, žinoma, yra mūsų praradimas,
taip pat tai yra ir mūsų kolegų praradimas
ir mūsų visuomenės praradimas.
Nors rizikuoju skambėti pretenzingai, tai yra ir pasaulio praradimas.
Bet kai prireikia kūrybiškumo ir lyderystės savybių,
mums reikia, kad intravertai darytų, ką gali.
Nuo trečdalio iki pusės visos žmonijos yra intravertai --
nuo trečdalio iki pusės.
Vadinas, tai yra kas antras arba kas trečias jūsų pažįstamas.
Taigi, net jeigu ir esate ekstravertas,
aš kalbu apie jūsų bendradarbius
ir jūsų sutuoktinius, ir jūsų vaikus
ir žmogų, kuris sėdi šalia jūsų dabar --
tai liečia juos visus,
tai - mūsų visuomenės tikrovė.
Mes visi tai suvokėme nuo mažų dienų
netgi negalėdami to įvardinti.
Kad aiškiai suprastumėte tendenciją,
jums reiktų suprasti, kas yra intraversija.
Tai ne tas pats kas drovumas.
Drovumas yra visuomenės nuomonės baimė.
Intraversija labiau yra tai,
kaip jūs reaguojate į dirginimą,
įskaitant ir socialinį dirginimą.
Taigi ektravertams dirgiklių reikia labai daug,
tuo tarpu intravertai geriausiai jaučiasi
ir geba daugiausiai padaryti,
kai yra tylesnėje, ramesnėje aplinkoje.
Ne visada - negalima apibendrinti -
bet dažniausiai.
Taigi, pagrindinis būdas
maksimaliai išnaudoti mūsų talentus
yra susikurti sau
aplinką, kurioje jaustumėmės geriausiai.
Bet čia atsiranda diskriminacija.
Mūsų svarbiausios institucijos,
mūsų mokyklos ir mūsų darbovietės
yra daugiausiai pritaikytos ekstravertams
ir ekstavertų poreikiui būti apsuptiems dirgiklių.
Taip pat esame įsitikinę,
vadinu tai grupiniu mąstymu,
kad visas kūrybiškumas ir produktyvumas
kyla iš labai keistai bendruomeninės vietos.
Taigi, įsivaizduokite tipinę šių dienų klasę:
kai aš lankiau mokyklą,
mes sėdėjome eilėmis.
Mes sėdėjome eilėmis suoluose, štai taip,
ir atliktavom daugelį užduočių atlikdavom savarankiškai.
Tačiau šiandien, įprastoje klasėje
stalai yra sujungti
ir keturi, penki, šeši ar septyni vaikai sėdi vieni prieš kitus.
Ir vaikai atlieka begalę grupinių užduočių.
Netgi tokius dalykus kaip matematika ar rašinėlio rašymas,
kuriems, manytum, reikia sąvarankiško mąstymo.
Tikimasi, kad vaikai elgsis kaip komiteto nariai.
O vaikai, kurie mieliau
eitų dirbti savarankiškai,
tie vaikai dažnai laikomi atsiskyrėliais
arba dar blogiau - probleminiais.
Ir daugelis mokytojų teigia manantys,
kad idealus mokinys yra ekstravertas,
tai yra intraverto priešingybė,
net jei išties intravertai gauna geresnius pažymius
ir yra sumanesni,
pasak tyrimų.
(Juokas)
Tas pats vyksta ir mūsų darbovietėse.
Daugelis iš mūsų dirba atvirose biurų erdvėse,
be sienų
kur mes nuolat
esame triukšme ir esame stebimi bendradarbių.
Jei kalbėtume apie vadovaujančias pozicijas,
intravertai dažniausiai negauna vadovo pareigų
nors jie linkę būti labai atidūs,
rečiau linkę imtis nepamatuotos rizikos --
ką visi šiomis dienomis turėtume vertinti.
Adam Grant iš Wharton mokyklos atliko įdomų tyrimą,
kuris parodė, kad vadovai intravertai
dažnai pasiekia geresnių rezultatų nei ekstravertai,
nes kai jie vadovauja iniciatyviems darbuotojams,
yra didesnė tikimybė, kad darbuotojams bus leista įgyvendinti jų pačių idėjas,
tuo tarpu ekstravertai gali, visai nesąmoningai,
susidomėti dalykais
už kuriuos jie yra atsakingi
ir kitų idėjoms daug sunkiau
bus prasiveržti.
Tiesa, kai kurie mūsų visuomenę įtakoję lyderiai buvo intravertai.
Duosiu kelis pavyzdžius.
Eleonora Ruzvelt, Roza Parks, Gandis --
visi jie save apibūdino
kaip ramius ir tylius, netgi drovius.
Visi jie buvo dėmesio centre
nors ir kiekvienas kaulas jų kūnuose
tam prieštaravo.
Tai turėjo ypatingai didelę įtaką,
nes visuomenė jautė, kad šie lyderiai atėjo į valdžią
ne todėl, kad jiems patiko vadovauti
ir ne iš malonumo būti matomiems,
jie buvo ten, nes jie neturėjo kito pasirinkimo,
nes jie darė tai, kas, jų manymu, buvo teisinga.
Manau, šioje vietoje svarbu pabrėžti,
kad man labai patinka ekstravertai.
Visad mėgau pripažinti, kad kai kurie mano geriausi draugai - ekstravertai,
tarp jų ir mano mylimas vyras.
Mes visi esame skirtinguose
ekstravertų/intravertų skalės taškuose.
Net Karlas Jungas, psichologas, kuris pirmasis išpopuliarino šias sąvokas, sakė
kad nėra tokio dalyko, kaip visiškas intravertas
ar visiškas ekstravertas.
Jis sakė, kad toks grynuolis būtų išprotėjęs lunatikas,
jei jis apskritai egzistuotų.
Kai kurie žmonės yra per viduriuką
intravertų/ekstravertų spektre.
Mes juos vadiname dvilypiais.
Aš dažnai manau, kad jiems pasisekė labiausiai.
Bet dauguma mūsų priskiria save vienam iš dviejų tipų.
Aš noriu pasakyti, kad kultūros atžvilgiu mums reikia didesnio balanso.
Mums reikia daugiau jin ir jang
tarp šių dviejų tipų.
Tai itin svarbu,
kai kalbame apie kūrybingumą ir produktyvumą,
nes kai psichologai analizuoja
kūrybingų žmonių gyvenimus,
jie supranta, kad
tai yra žmonės, kuriems sekasi dalintis idėjomis
ir jas tobulinti,
ir jie taip pat yra itin linkę į intraversiją.
Štai kodėl nuošalumas dažnai labai svarbus
kūrybingumui.
Pavyzdžiui, Darvinas
vienas ilgai vaikščiodavo miške
ir kategoriškai atsisakydavo kvietimų į vakarėlius.
Teodoras Geiselis, geriau žinomas Dr. Seusso vardu,
sugalvojo daugelį savo nuostabių kūrinių
nuošaliame varpinės bokšto biure, kurį
buvo įsirengęs savo savo namuose La Jolla miestelyje, Kalifornijoje.
Jis bijojo susitikti
su vaikais, kurie skaitė jo knygas
iš baimės, kad jie norės, jog jis būtų
panašus į Kalėdų Senelį.
Ir jis būtų juos nuvylęs dėl savo uždaro būdo.
Steve Wozniak sukūrė pirmąjį Apple kompiuterį
būdamas vienas savo kambariuke
kai dar dirbo Hewlett-Packard.
Jis sako, kad pirmiausia, niekada nebūtų tapęs profesionalu,
jei jis nebūtų buvęs pernelyg uždaras
nuo pat vaikystės.
Žinoma,
tai nereiškia, kad mums reikia nustoti bendrauti.
Pavyzdžiui, garsusis Steve Wozniak dirbo kartu su Steve Jobs,
kad pradėtų Apple kompiuterių verslą,
ir vis dėlto vienatvė svarbi
ir kai kuriems žmonėms
tai tarsi oras, kuriuo jie kvėpuoja.
Tiesą sakant, seniai žinome
apie nepaprastą vienatvės galią.
Tik visai neseniai pradėjome ją pamiršti.
Ir jei pažvelgtume į didžiąsias pasaulio religijas,
pamatytume ieškotojus -
Mozę, Jėzų, Budą, Mohamedą,
ieškotojus, kurie buvo vieni
vieni tyrlaukiuose,
kur jie patyrė apreiškimus
ir žinią jie paskleidė likusiai visuomenei.
Taigi, jokių tyrlaukių - jokių apreiškimų.
Tai visai ne naujiena,
jei patyrinėtume šiuolaikinės psichologijos įžvalgas.
Paaiškėja, kad mes net negalime būti grupėje žmonių
instinktyviai jų nemėgdžiodami, neprisiimdami jų nuomonės.
Net dėl tariamai asmeninių ir intuityvių dalykų,
kad ir dėl žmonių kuriais žavitės,
jūs pradėsite mėgdžioti kitų jus supančių žmonių nuomones
net sąmoningai nesuvokdami, kad tai darote.
Grupės ypatingai lengvai perima
charizmatiškiausios arba labiausiai dominuojančios asmenybės nuomonę,
net jei nėra jokių sąsajų
tarp buvimo geriausiu kalbėtoju ir geriausių idėjų turėjimo --
Turiu omenyje jokių.
Taigi ...
(Juokas)
Galbūt jūs pritarsite žmogui, su geriausiomis idėjomis,
bet galbūt taip neatsitiks.
Ar iš tikro norėtumėte patikėti tai atsitiktinumui?
Daug geriau kai kiekvienas pats
generuoja savas idėjas
išsilaisvinęs nuo grupės įtakos,
ir tik po to, susirenka komandoje
aptarti tų idėjų moderuojamoje aplinkoje
ir jas išsineša kartu su savimi.
Jei visa tai tiesa,
tada kodėl mūsų suvokimas yra toks neteisingas?
Kodėl mes kuriame savo mokyklas ir darbo vietas pagal šį modelį?
Ir kodėl mes priverčiame intravertus jaustis kaltais
jei jie nori tik šiek tiek pabūti vieni su savimi?
Vienas atsakymas slypi giliai mūsų visuomenės istorijoje.
Vakarų visuomenė,
ir ypatingai JAV,
buvo visad labiau palankios veikiančiam žmogui
nei stebinčiam žmogui
ir stebinčiam "žmogui".
Ankstyvaisiais laikais Amerikoje
mes gyvenome, kaip tai istorikai vadina, charakterių visuomenėje,
kur mes visgi vertinome žmones
dėl jų vidinių įsitikinimų ir jų moralinio dorumo.
Ir jei atsiverstumėte to laikotarpio saviugdos knygas,
jų visų pavadinimuose rastumėte tokius žodžius kaip
"Charakteris, didingiausias dalykas pasaulyje"
Ir jose aprašomi tokie amplua, kaip kad Abraomas Linkolnas,
kuris buvo aukštinamas už tai jog buvo kuklus ir nepretenzginas.
Ralfas Waldo Emersonas vadino jį
"Žmogumi kuris nieko neįžeis dėl savo pranašumo".
Bet kai persiritome į 20 amžių,
įžengėme į naują kultūrinį laikotarpį,
kurį istorikai vadina asmenybės laikotarpiu.
Atsitiko tai, kad mes išplėtojome žemdirbystės ekonomiką
į didįjį verslą.
Ir staiga žmonės keliasi
iš mažų miestelių į miestus.
Ir vietoje to, kad dirbtų šalia žmonių, kuriuos pažinojo visą savo gyvenimą,
dabar jie turi pateisinti save
nepažįstamųjų minioje.
Taigi, suprantama,
savybės kaip patrauklumas ir charizma
staiga pradėjo atrodyti esą ypatingai svarbios.
Be abejonės, saviugdos knygos keičiasi atitinkmai, kad patenkintų šį poreikį
ir jų pavadinimuose atsiranda žodžiai
"Kaip susirasti draugų ir daryti įtaką žmonėms".
Ir aprašo tokius vaidmenis
kaip kad puikus pardavėjas.
Taigi, tai yra pasaulis, kuriame gyvename šiandien.
Tai mūsų kultūrinis palikimas.
Niekas nesako,
kad bendravimo įgūdžiai yra nesvarbūs,
aš visai neagituoju
panaikinti darbą komandoje.
Net religijos, kurios išsiunčia savo išminčius į vienišas viršukalnes
taip pat mus moko ir meilės ir pasitikėjimo.
Problemos, su kuriomis šiandien susiduriame
tokiose sferose kaip mokslas ir ekonomika
yra tokios didžiulės ir sudėtingos,
jog mums prireiks daugybės žmonių
dirbančių kartu.
Aš tik sakau, kad kuo daugiau laisvės duodame intravertams būti pačiais savimi,
tuo labiau jie
sugebės rasti jų pačių unikalius sprendimus šioms problemoms spręsti.
Dabar norėčiau jums papasakoti
kas yra mano lagaminėlyje.
Atspėkite kas?
Knygos.
Aš turiu lagaminą pilna knygų.
Štai Margaret Atwood "Katės akis".
Štai Milan Kundera romanas.
O štai "Suglumusių gidas",
parašytas Maimonides.
Tačiau tai yra ne mano knygos.
Aš atsinešiau šias knygas,
nes jas parašė mylimiausi mano senelio autoriai.
Mano senelis buvo rabinas
ir jis buvo našlys
gyvenęs vienas mažame bute Brukline.
Kai augau, tai buvo mano mėgiamiausia vieta pasaulyje,
iš dalies dėl to, kad čia jaučiau labai švelnų, labai rafinuotą senelio buvimą
iš dalies dėl to, kad ši vieta buvo pilna knygų.
Tiesiogine prasme, kiekvienas stalas, kiekviena kėdė šiame bute
atliko ne savo tiesioginę paskirtį
o tarnavo kaip atrama siūbuojančioms knygų stirtoms.
Visai kaip visi likę mano šeimos nariai,
iš visų pasaulio dalykų, mylimiausia mano senelio veikla buvo skaitymas.
Be to jis labai mylėjo savo parapijiečius,
ir šią meilę galima buvo pajusti iš jo pamokslų, kuriuos jis sakė
kiekvieną savaitę, visus 62 savo buvimo rabinu metus.
Jis panaudodavo savo savaitiniuose pamoksluose mintis iš perskaitytų knygų
ir jis apipindavo savo klausytojus senovine ir humanistine išmintimi.
Ir žmonės ateidavo iš visur
jo paklausyti.
Bet vienas dalykas apie mano senelį,
nepaisant jo formalių pareigų,
jis buvo labai kuklus ir labai užsidaręs --
tiek užsidaręs, kad kai jis pamokslaudavo,
jam būdavo sunku išlaikyti akių kontaktą
su tais pačiais parapijiečiais,
kuriems jis kalbėdavo visus tuos 62 metus.
Ir net kai jis nulipdavo nuo sakyklos,
kai norėdavai su juo pasilabinti,
jis dažnai per anksti nutraukdavo pokalbį
iš baimės, kad jis atima iš pašnekovo per daug laiko.
Bet kai jis mirė būdamas 94 metų,
policija turėjo uždaryti jo gyvenamojo rajono gatves
kad sutalpintų minią žmonių,
kurie susirinko jo gedėti.
Taigi, aš stengiuosi sekti savo senelio pavyzdžiu
savo pačios būdais.
Aš ką tik išleidau knygą apie intraversiją,
ją rašiau apytiksliai septynis metus.
Ir man šie septyni metai buvo visiška palaima
todėl, kad aš skaičiau, rašiau,
galvojau, tyrinėjau.
Tai buvo mano asmeninė versija
tų valandų, kurias senelis praleido vienas savo bibliotekoje.
Bet staiga, mano darbas tapo visai kitoks.
Mano darbas yra eiti ir kalbėti apie tai,
kalbėti apie intraversiją.
(Juokas)
Ir man tai daryti daug sudėtingiau,
todėl kad ir kiek esu pagerbta
būdama čia su jumis šiandien,
tai nėra mano natūralus pašaukimas.
Taigi, aš ruošiuosi tokiems momentams
taip gerai, kaip tik sugebu.
Paskutiniuosius metus praleidau treniruodamasi viešai kalbėti
kai tik gaudavau tam progą.
Vadinu tai "metai erzinančio kalbėjimo",
(Juokas)
Išties tai man labai padėjo.
Bet pasakysiu jums kas padeda dar labiau.
Tai mano jutimai, mano tikėjimas, mano viltis
kad kai kalbama apie mūsų požiūrį
į intraversiją, į tylą, į vienatvę,
mes išties balansuojame ties ryškių pokyčių riba.
Iš tiesų.
Taigi, atsisveikindama duosiu jums
tris iššūkius,
kuriuos skiriu tiems, kas šia vizija dalinsis.
Pirmasis:
Nustokite kaip pamišę nuolat dirbti grupėsė.
Tiesiog nustokite.
(Juokas)
Ačiū.
(Plojimai)
Noriu, kad mane teisingai suprastumėte,
nes esu įsitikinusi, kad mūsų biurai
turėtų skatinti
nerūpestingą, plepų kavinės stiliaus bendravimą --
žinot, tokio tipo kur žmonės susirenka
ir dalinasi įdomiomis idėjomis.
Tai yra nuostabu.
Tai tiek pat puiku intravertams kiek ir ekstravertams.
Bet mums reikia daug daugiau privatumo ir daug daugiau laisvės
ir daug daugiau autonomijos darbe.
Tas pat ir mokyklose.
Mes turime išmokyti mūsų vaikus dirbti drauge, be abejonės,
tačiau mes turime juos mokyti dirbti ir savarankiškai
Tai yra ypatingai svarbu ir vaikams ekstravertams.
Jie turi dirbti patys,
nes iš to kyla gilesnis suvokimas.
Gerai, numeris du: Išeikite į tyrus.
Būkite kaip Buda, patirkite asmeninius apreiškimus.
Nesakau,
kad turime išeiti ir statytis sau trobeles giriose
ir niekad nebesikalbėti vieni su kitais,
noriu pasakyti, kad visi galėtume pasistengti atsiriboti nuo išorės
ir pažvelgti į tai kas yra mūsų galvose
šiek tiek dažniau.
Numeris trys:
Gerai įsižiūrėkite kas yra jūsų lagamine
ir kodėl tai ten padėjote.
Taigi, ekstravertai,
galbūt jūsų lagaminai taip pat yra pilni knygų.
O galbūt jie pilni šampano taurių
arba sklandymo įrangos.
Kas tai bebūtų, aš tikiuosi kad jūs ištrauksite siuos daiktus, kai tik pasitaikys galimybė
ir pamaloninsite mus savo energija ir savo džiaugsmu.
Tačiau intravertai, būdami savimi,
jūs greičiausiai, jaučiate poreikį rūpestingai saugoti
viską kas yra jūsų lagaminuose.
Ir tai yra gerai.
Bet kartais, tik kartais,
tikiuosi, kad jūs atversite lagaminus kitiems žmonėms,
todėl, kad pasauliui jūsų reikia ir reikia dalykų, kuriuos nešiojatės.
Taigi linkiu jums pačios geriausios kelionės iš visų
ir drąsos kalbėti švelniai.
Labai jums ačiū.
(Plojimai)
Ačiū. Ačiū.
(Plojimai)