Vaizdinė žmonijos žinių istorija

Kaip žinios auga? Kartais užtenka vienos įžvalgos ir viskas išsišakoja į didį medį. Infografijos ekspertas Manuel Lima tyrinėja tūkstantmetę duomenų žymėjimo istoriją nuo kalbų iki dinastijų, naudodamasis žinių medžiais. Tai žavinga vaizdavimo istorija ir žvilgsnis į žmonijos troškimą užfiksuoti viską, ką žinome.

Pastaruosius 10 metų

aš tyrinėju būdus, kuriais žmonės
sistemina ir vaizduoja informaciją.

Ir pastebėjau įdomią kaitą.

Ilgą laiką

mes kliovėmės įprastu pasaulio
kategorizavimu,

taip pat vadinamu didžiąja būties
grandine arba lotyniškai „Scala naturae“,

hierarchine struktūra
su Dievu pačiame viršuje,

žemiau rikiuojant angelus, didikus,

paprastus žmones, gyvūnus ir t.t.

Šis modelis paremtas
Aristotelio ontologija,

kurioje visa, kas žinoma žmogui, buvo
pateikiama priešpriešinėse kategorijose,

kaip kad matomose
man už nugaros.

Bet įdomiausia, jog bėgant laikui

šiam modeliui buvo pritaikyta
šakinė medžio schema,

vėliau pavadinta Porfirijaus medžiu

ir dabar laikoma seniausia medžio tipo
schema.

Šakinė medžio schema, tiesą sakant, buvo

tokia įtaigi metafora
perteikti informacijai,

kad ilgainiui ji tapo svarbiu
komunikacijos įrankiu

įvairioms žinių sistemoms žymėti.

Randame medžių, kuriais buvo žymimos
moralės normos,

kaip antai žymus dorybių ir
ydų medis,

kuriuos matote šiose dailiose Viduramžių
Europos iliustracijose.

Medžiai taip pat naudojami
giminystei žymėti,

įvairiems kraujo ryšiams tarp žmonių.

Matome medžius pasitelkiamus
geneologijai užrašyti, tai,

matyt, geriausiai pažįstamas
medžio diagramos archetipas.

Manau, daugelis jūsų veikiausiai esate
matę šeimų medžius.

Daugelis, matyt, netgi turite savo šeimos
medį, pavaizduotą tokiu būdu.

Randame medžių, kuriais buvo
užrašomos net istatymų sistemos,

įvairūs karalių ir valdytojų
paskelbti įsakai ir taisyklės.

Ir, žinoma, galiausiai,
taipogi itin populiari mokslinė metafora –

medžiai naudojami kategorizuoti
visoms žmogui žinomoms rūšims.

Galiausiai medžiai tapo tokia
įtakinga vaizdine metafora,

nes daugeliu atveju jie iš tiesų
įkūnija žmogaus troškimą

tvarkai, balansui, vienybei ir simetrijai.

Kaip bebūtų, šiandien susiduriame
su naujais sudėtingais iššūkiais,

kurių neįmanoma suprasti pasitelkiant
paprastą medžio diagramą.

Šiuo metu formuojasi nauja metafora,

po truputį išstumianti medį

vaizduojant įvairias žinių sistemas.

Ji suteikia galimybę pažvelgti į
mus supantį pasaulį naujomis akimis.

O ši naujoji metafora – tinklo metafora.

Galime stebėti kaitą
nuo medžių link tinklų

daugybėje sričių.

Šį poslinkį galime pastebėti
mėginimuose suprasti smegenis.

Anksčiau smegenys mums buvo

modulinis, centralizuotas organas,

kurio kiekviena sritis buvo atsakinga
už tam tikrus veiksmus ir elgsenas,

kuo daugiau sužinome apie smegenis,

tuo dažniau įsivaizduojame jas tarsi
didelę muzikinę simfoniją,

grojamą šimtų tūkstančių instrumentų.

Tai nuostabus „Blue Brain Project“

sukurtas paveikslas, kuriame regite
10 000 neuronų ir 30 milijonų jungčių.

Jis vaizduoja tik 10 procentų
žinduolio smegenų žievės.

Pokytį taip pat matome žmogaus
žinių suvokimo srityje.

Štai keletas nuostabių
žinių arba mokslo medžių.

sukurtų ispanų mokslininko
Ramon Llull.

O Llull iš tiesų buvo pradininkas,

pirmasis, sukūręs mokslo medžio metaforą.

metaforą, kurią pasitelkiame
kasdien, sakydami:

„Biologija – mokslo šaka“,

sakydami:

„Genetika – mokslo šaka“.

Bet greičiausiai vienas gražiausių
žinių medžių, bent jau man,

buvo sukurtas Dideroto ir d'Alemberto
1751 m. Prancūzų enciklopedijai.

Tai buvo tikra Prancūzijos Švietimo
epochos tvirtovė,

o ši nuostabaus grožio
iliustracija buvo pasitelkta

enciklopedijos turiniui.

Čia iš tiesų nužymima kiekviena
mokslo sritis

skiriant jai atskirą medžio šaką.

Bet mokslas kur kas sudėtingesnis.

Štai dvi Vikipedijos schemos,
kuriose vaizdojamos straipsnių sąsajos:

susijusiųjų istoriškai kairėje,
matematiškai – dešinėje.

Manau, jog žvelgdami į šias

ir kitas Vikipedijos sukurtas schemas,

tikrai vienas didžiausių rizomatinių
žmogaus sukurtų struktūrų,

galime geriausiai suprasti,
kokios sudėtingos ir persipynusios

yra žmonijos sukauptos žinios.

Šį įdomų poslinkį taip pat regime

žymėdami socialinius ryšius tarp žmonių.

Tai tradicinė sąrangos lentelė.

Numanau, jog daugelis esate matę
kažką panašaus

savo ar kitų įmonėse.

Tai hierarchinė sistema,

paprastai prasidedanti nuo
direktoriaus viršūnėje

ir besileidžianti žemyn iki pat
eilinio darbuotojo apačioje.

Bet žmonės kartais, na, tiesą sakant,
visi yra savaip unikalūs,

ir kartais tu tikrai nesijauti gerai
tokioje itin nelanksčioje struktūroje.

Manyčiau, jog internetas gerokai keičia
šią paradigmą.

Tai – nuostabus interaktyvaus
socialinio bendradarbiavimo žemėlapis.

tarp Perl programuotojų.

Perl – gerai žinoma programavimo kalba,

ir štai čia matote,
kaip skirtingi programuotojai

keičiasi bylomis ir drauge dirba ties
viena užduotimi.

O čia galite pastebėti, jog tai visiškai
decentralizuotas procesas –

šioje organizacijoje nėra lyderio,

tai – tinklas.

Šis įdomus pokytis taip pat
stebimas ir terorizme.

Vienas pagrindinių iššūkių siekiant
suprasti nūdienos terorizmą

yra suvokimas, jog kovoti tenka

su decentralizuotomis,
nepriklausomomis ląstelėmis,

kai nėra lyderio,
vadovaujančio visam procesui.

Ir štai, matote, kaip naudojamos
vaizdinės priemonės.

Diagrama, kurią regite už manęs

žymi visus teroristus, susijusius
su išpuoliu Madride 2004 m.

Čia tinklas, iš tiesų, buvo išskaidytas

į trejus metus,

žymimus vertikaliais sluoksniais,
kuriuos matote man už nugaros.

O mėlynos linijos sieja žmones,

veikusius tinkle metai iš metų.

Todėl, nors ir nėra tikro lyderio,

šie žmonės, matyt, yra patys
įtakingiausi organizacijoje,

tie, kurie žino daugiau apie praeitį

ir ateities planus bei tikslus,
aktualius kiekvienai ląstelei.

Taip pat poslinkis nuo
medžių link tinklų regimas

klasifikuojant ir skirstant rūšis.

Paveikslėlis dešinėje –
vienintelė iliustracija

Darvino įtraukta į „Rūšių atsiradimą“,

kurią Darvinas vadino „Gyvenimo medžiu“.

Yra ir Darvino laiškas leidėjui,

kuriame pabrėžiama šios
diagramos svarba.

Ji buvo itin svarbi Darvino
evoliucijos teorijai.

Tačiau neseniai mokslininkai
nustatė, jog šį gyvybės medį dengia

tankus bakterijų tinklas,

ir šios bakterijos, iš tiesų,
sieja rūšis,

kurios lig tol buvo visiškai atskirtos,

ir mokslininkai tai vadina
ne gyvybės medžiu,

bet gyvybės tinklu.

Ir galiausiai, poslinkis taip pat matomas,

tyrinėjant ekosistemas visame pasaulyje.

Daugiau nebenaudojame šių paprastų
„plėšrūno prieš auką“ diagramų,

kurių mus mokė mokykloje.

Tai kur kas tikslesnis
ekosistemos vaizdavimas.

Diagrama sukurta profesoriaus
David Lavigne,

žyminti beveik 100 rūšių
turinčių sąsajų su menke

ties Niufaundlendo pakrante Kanadoje.

Manyčiau, taip mes galime tikrai suvokti
sudėtingą ir persipynusią daugybės

ekosistemų, kurių gausu
mūsų planetoje, prigimtį.

Nors ir jauna, tinklo metafora

įgyja įvairias struktūras ir formas,

ir tampa augančia
vaizdine taksonomija.

Ji tampa tarsi naujos kalbos sintakse.

Ir tai viena nuoširdžiai mane
žavinčių savybių.

Tiesą sakant, egzistuoja 15
skirtingų tipologijų,

kurias surinkau bėgant laikui,

ir jos puikiai atskleidžia begalinę
vaizdinę metaforos įvairovę.

Ir štai pavyzdys.

Viršutinėje skiltyje –
spindulinė konversija,

vaizdinis modelis, išpopuliarėjęs
per pastaruosius penkerius metus.

Viršuje kairėje – pirmasis genų
tinklo projektas,

paskui jį seka IP adresų tinklas
– mašinos, serveriai,

toliau – Facebook draugų tinklas.

Turbūt neįmanoma rasti
labiau nutolusių temų,

kurios būtų aiškinamos ta pačia metafora,
tuo pačiu vaizdiniu modeliu,

žyminčiu begalinį savo paties
dalių sudėtingumą.

Ir štai dar keli iš daugybės
mano surinktų pavyzdžių,

kuriuose atsispindi auganti
vaizdinė tinklų taksonomija.

Tinklai nėra vien mokslinė metafora.

Dizaineriai, tyrėjai ir mokslininkai,
mėgindami

nužymėti galybę sudėtingų sistemų,

daro didelę įtaką tradicinėms
meno formoms:

tapybai, skulptūrai;

ir įkvepia daugybę skirtingų menininkų.

Ir galbūt dėl milžiniškos tinklų
estetinės galios –

jie neįtikėtinai gražūs –

jie tampa kultūrine meme

ir skatina naują meno judėjimą,
kurį aš pavadinau „tinklinimu“.

Įtaka šiam judėjimui pasireiškia
daugybe būdų.

Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių,

kuriame matyti mokslo įtaka menui.

Pavyzdys kairėje pusėje yra IP žymėjimas:

kompiuteriu sugeneruotas IP adresų
žemėlapis: vėlgi – serveriai, mašinos.

O dešinėje

matome Sharon Molloy „Laikinos struktūros
ir nepastovūs tinklai“,

drobė aliejiniais dažais ir emale.

Dar keletas Sharon Molloy paveikslų,

keletas gražių, sudėtingų paveikslų.

Ir štai dar vienas šio ypatingo
mokslo ir meno

kryžminimo pavyzdys.

Kairėje – „Operacija Šypsena“.

Kompiuteriu sugeneruotas
socialinio tinklo žemėlapis.

O dešinėje – Emma McNally „Laukas 4“,

naudojant tik grafitą ir popierių.

Emma McNally – viena šio judėjimo lyderių,

kurianti kerinčius fantastinius peizažus,

kuriuose lengvai pastebima tradicinė
tinklo vaizdavimo įtaka.

Bet tinklinimas neišsitenka
dviejose dimensijose.

Tai bene mano mėgiamiausias

šio judėjimo projektas.

Ir, manyčiau, pavadinimas
iš tiesų pasako viską:

„Galaktikos, besikuriančios apie siūlus,

kaip lašeliai apie voratinklio gijas“.

Man šis projektas atrodo ypač galingas.

Tai Tomás Saraceno kūrinys.

Jis užpildo dideles erdves,

kurdamas milžiniškas instaliacijas
tik iš elastinių virvių.

Judant erdvėje ir atsimušant į
elastines virves,

visas tinklas tarsi pakinta,
tartum tikras organinis tinklas.

Ir štai dar vienas tinklinimo

perkėlimo į kitą lygmenį pavyzdys.

Sukurtas japono menininko Chiharu Shiota,

pavadintas „Tyloje“.

Chiharu, lygiai kaip Tomás Saraceno,
užpildo erdves tankiu tinklu,

tankiu elastinių virvių ir
juodų siūlų tinklu,

į daugelį instaliacijų
įtraukdamas objektus,

kaip matyti čia,
o kartais netgi žmones.

Tačiau tinklai – ne
vien nauja tendencija,

nors juos ir lengva priskirti
šiai kategorijai.

Tinklai išties įkūnija
tarpusavio priklausomybės ir ryšio

sąvokas bei decentralizaciją.

Šis naujas mąstymo būdas yra kritiškai

svarbus, norint išspręsti sudėtingas
nūdienos problemas

nuo žmogaus smegenų iššifravimo

iki siekio suprasti didžiulę visatą.

Kairėje – pelės nervinio tinklo
nuotrauka –

itin artimas mūsiškiam būtent šiuo mastu.

O dešinėje – „Tūkstantmečio simuliacija“.

Tai buvo didžiausia ir
tikroviškiausia kosminių

struktūrų augimo simuliacija.

Buvo atkurta 20 milijonų
galaktikų istorija

maždaug 25 terabaituose duomenų.

Ir atsitiktinai ar ne

man būtent šis palyginimas

tarp mažiausio žinių vieneto – smegenų

ir didžiausios žinių apimties –
pačios visatos –

atrodo gana įspūdingas
ir žavintis.

Kaip Bruce Mau kartą pasakė:

„Kai viskas susiję su visa kita,

viskas daugiau ar mažiau svarbu“.

Ačiū.

(Plojimai.)