Melas, kuris išrado rasizmą

Jei norime suprasti ir panaikinti rasistinį mąstyma, reikia pradėti nuo pradžių. Tą ir padarė žurnalistas ir dokumentinių filmų autorius John Biewen ir atrado daugybę nuostabą keliančios ir susimąstyti verčiančios informacijos apie rasės „kilmę“. Jis dalijasi savo atradimais, atsakydamas į pagrindinius klausimus apie rasizmą bei duoda puikų pavyzdį, kaip galima formuoti efektyvias sąjungas kovai prieš rasizmą.

Kas gi ne taip su mumis, baltaodžiais?

(Juokas)

Jau kelis metus apie tai galvoju

ir žinau, esu ne vienas toks.

Žiūrėkit, aš suprantu –

kitų rasių žmonės uždavinėjo
šį klausimą šimtus metų.

Bet jį uždavinėja vis daugiau
baltosios rasės atstovų,

ypač jei pažvelgsime, kas gi dedasi

mūsų šalyje.

Ir dėmesio – aš pasakiau:
„Kas gi ne taip su mumis, baltaodžiais?“

nes dabar nekalbu apie
tuos kitus baltaodžius,

tuos su svastikomis ir gobtuvais,
ir deglais.

Jie – problema. Jie – grėsmė.

Jie yra didžiausi teroristai mūsų šalyje.

Jūs, Šarlotsvilio gyventojai,
žinote tai geriau nei bet kas.

Bet aš kalbu apie kažką didesnio
ir vis labiau plintančio.

Kalbu apie mus visus,

apie baltaodžius kaip visumą.

Ir galbūt ypač apie žmones kaip aš,

kurie save vadina progresyviais,

nenori būti rasistai.

Geruosius baltuosius žmones.

(Juokas)

Ar yra čia gerų baltaodžių?

(Juokas)

Mane nuo vaikystės auklėjo,
kad būčiau būtent toks.

Užaugau tarp septintojo ir
aštuntojo dešimtmečių

ir noriu, kad suprastumėte,
kokie buvo mano tėvai:

viešosios apklausos tuomet rodė,

kad tik mažytė dalis,
apie 20 procentų baltaodžių amerikiečių

pritarė Martino Liuterio Kingo

judėjimui už civilines teises
ir jį palaikė,

kol daktaras Kingas dar buvo gyvas.

Mano tėvai buvo tarp tų 20%.

Namuose kalbėjome apie rasizmą

Ir kai per televiziją rodė
laidas apie rasizmą,

mus, vaikus, sodindavo,
kad mes žiūrėtume jas:

Sidney Poitier filmus, serialą „Roots“...

Pagrindinė mintis buvo aiški

ir aš ją supratau:

rasizmas – blogai, rasistai – blogi.

Tuo pat metu

gyvenome Minesotoje,
mieste pilname baltaodžių.

Kalbėsiu tik už save.

Turbūt dėl to maniau,

jog tie baltaodžiai rasistai iš TV ekranų
buvo atgabenti čia iš kažkur kitur.

Tai tikrai buvo ne apie mus.

Aš nesijaučiau esąs viso to dalis.

Dabar pasakyčiau, kad nuo to
pradinio įspūdžio iki šiol gydausi.

Tapau žurnalistu iš dalies todėl,

kad man rūpi lygybė ir teisingumas.

Labai ilgai rasizmas man buvo
didžiulė mįslė.

Kodėl jis vis dar egzistuoja,
jeigu aišku, kad būti rasistu yra blogai.

Kodėl jis nuolat toks stiprus?

Galbūt buvau sumišęs,
nes ieškojau atsakymo ne ten

arba uždavinėjau ne tuos klausimus.

Ar pastebėjote, kad dirbantieji
žiniasklaidoje,

kurie dažniausiai yra baltaodžiai,

rodo laidas apie, kaip jie mano,
rasizmo problemas

kas mums atrodo kaip rasizmo problemos,

tai paprastai reiškia, kad mes
nutaikom kameras

ir mikrofonus bei žvilgsnius

į kitų rasių atstovus,

užduodami tokius klausimus:

„O kaipgi sekasi juodaodžiams,
ar indėnams,

ar amerikiečiams, kilusiems
iš Pietų Amerikos ar Azijos?“

tam tikroje bendruomenėje,
arba apie tam tikrą problemą –

ekonomiką, švietimą.

Aš pats užsiiminėjau tokia žurnalistika

daugelį metų.

Bet tada George Zimmerman
nužudė Trayvon Martin,

o po to sekė garsūs įvykiai,
policininkai nušaudavo

beginklius juodaodžius,

iškilo Black Lives Matter judėjimas,

Dylann Roof ir Čarlstono žudynės,

#OscarsSoWhite –

kasdieniai incidentai Amerikoje,

atvirai rasistiški incidentai,

kuriuos dabar matome,
nufilmuotus telefonu

ir paviešintus internete.

O po tais matomais įvykiais,

užsispyrę faktai,

tyrimai, rodantys sisteminį rasizmą
kiekvienoje institucijoje:

namų ir butų segregacija,
diskriminacija darbe

rasių nelygybė mūsų mokyklose

bei teisėsaugos sistemoje.

Ir kas mane tikrai paveikė,

ir žinau, kad esu toks ne vienas,

buvo Donaldo Trumpo išrinkimas

ir supratimas, kad baltaodžių
amerikiečių dauguma

noriai pritartų ar bent priimtų

tokią primityvią, aitrią,
baltaodę politiką.

Kaip žmogui, tai man kelia nerimą.

Kaip žurnalistas, atsukau objektyvą
į patį save,

galvodamas:

„Tai bent, baltaodžiai –
taip pat medžiaga straipsniui.

Buvimas baltuoju –
tai medžiaga straipsniui.“

Taip pat pagalvojau: „Ar galima taip?“

„Kaip skambėtų tinklalaidės
apie baltąją rasę?“

(Juokas)

„Aha, ir beje –
tai gali būti nesmagu.“

Beveik nemačiau žurnalizmo,
kuris giliai pažvelgtų į „baltumą“,

bet žinoma, juodaodžiai
ir ypač jų inteligentija,

aštriai kritikuoja baltosios rasės
viršenybės kultūrą

jau ne vieną šimtmetį

Ir žinau, kad per pastaruosius
20-30 metų

atsirado įdomių mokslinių tyrimų

apie rasių santykius,
analizuojančių „baltaodiškumą“.

Kas tai yra? Kaip atsirado?
Kaip sąveikauja su pasauliu?

Pradėjau skaityti

ir susirašinėti su rasizmo ir
rasių santykių istorijos ekspertais.

Vienas mano pirmųjų klausimų buvo:

„Iš kurgi atsirado ši idėja

apie baltaodę rasę?“

Mokslas sako aiškiai:

Mes visi žmonės, viena žmonija.

Visi esame giminaičiai,

visi esame kilę
iš vieno protėvio Afrikoje.

Žmonės išėjo iš Afrikos į šaltesnius,
tamsesnius kraštus

ir neteko daug melanino,

vieni neteko daugiau, kiti mažiau.

(Juokas)

Bet genetiškai 99,9 proc.
esame tokie patys.

Yra daugiau genetinių skirtumų
rasių grupių viduje,

nei tarp rasių grupių.

Nėra jokių „baltaodiškumo“,
„juodaodiškumo“ ir „azijiškumo“ genų.

Arba kokių kitų rasių.

Tai kaipgi tai įvyko?

Iš kur gavome šią idėją?

Kaipgi prasidėjo rasizmas?

Manau, kad jei manęs
apie tai būtumėt paklausę

prieš kelis metus, kai buvau neišprusęs,

Turbūt būčiau atsakęs:

„Na, galbūt kažkada, senų senovėje,

žmonės susitiko ir kiekvienas pamanė

kad kitas yra keistas.“

„Tavo odos spalva kitokia,
tavo plaukai kitokie,

tavo keisti drabužiai.

Manau, kad tiesiog prieisiu išvados,

kad kadangi esi skirtingas,

esi kažkuo prastesnis už mane,

ir todėl turiu teisę
su tavim blogai elgtis.“

Ar ne taip?

Ar tai panašu į kažką,
ką visi manome?

Ir tokioms aplinkybėmis

visa tai tėra didžiulis,
tragiškas nesusipratimas.

Bet atrodo, kad tai netiesa.

Visų pirma, rasės sąvoka nėra sena.

Jai tėra keli šimtai metų.

Iki tol žmonės, žinoma,
skirstė save į grupes

pagal religiją, gentis, kalbas,

pagal tokius bruožus.

Bet per beveik visą žmonijos istoriją

žmonės neturėjo rasės sampratos.

Pavyzdžiui, Senovės Graikijoje –

šito išmokau iš istoriko
Nell Irvin Painter –

graikai manė esantys geresni
už kitas jiems žinomas tautas

ne todėl, kad turėjo kažkokią
įgimtos viršenybės idėją.

Jiems tiesiog atrodė, kad jų kultūra
buvo labiausiai išsivysčiusi.

Jie žiūrėjo į Etiopijos,

taip pat į Persijos gyventojus, į keltus

ir sakė: „Palyginus su mumis,
jie kažkokie barbarai.

Kultūros atžvilgiu,
jie tiesiog nėra graikai.“

Ir taip, senovės pasaulyje
buvo daug vergijos,

bet žmonės vergais versdavo
ir tuos, kas atrodė skirtingai,

ir tuos, kas atrodė taip pat.

Ar žinote, kad anglų kalboje žodis
„slave“ (vergas) kilęs iš žodžio „slavas“?

Nes slavų tautas pavergdavo
įvairių tautų žmonės,

taip pat ir ir vakarų europiečiai,

šimtmečių šimtmečius.

Vergija buvo ne dėl rasių skirtumo,

nes tada niekas apie rases
dar negalvojo.

Tai kas pagalvojo?

To paklausiau dar vieno eksperto istoriko,

Ibram Kendi.

Nesitikėjau, kad jo atsakyme bus

žmogaus vardas ir data,

nes kalbėjom ne apie tai,
kas išrado lemputę.

(Juokas)

Bet vardas ir data buvo.

(Juokas)

Jis man pasakė, kad jo nuodugnūs tyrimai

parodė, kas pirmas pradėjo skleisti
idėjas apie rasizmą.

Jis rado kaltąjį.

Jis turėtų būti žymesnis,

dėl blogų priežasčių.

Jo vardas – Gomes de Zurara.

Portugalas.

Jis parašė knygą apie 1450 m.,

Kurioje padarė tai,
ko niekas anksčiau nedarė.

Dr Kendi rašo,

kad jis paėmė visas Afrikos tautas –

didžiulio, margo kontinento –

ir apibūdino jas visas kaip atskirą grupę,

pavadino nepilnaverčiais ir gyvuliškais.

Nepaisant to, kad iki kolonijų laikotarpio

vienos rafinuočiausių
kultūrų pasaulyje buvo Afrikoje.

Kodėl šis vyrukas taip teigė?

Pasirodo, reikia sekti paskui pinigus.

Pirma, Zurara parašė šią knygą,
nes jį pasamdė

Portugalijos karalius,

o vos prieš kelis metus

vergų prekeiviai –

štai ir jie –

vergų prekeiviai,
Portugalijos karūnos sąjungininkai,

pradėjo prekybą vergais
per Atlanto vandenyną.

Jie buvo pirmieji europiečiai,
nuplaukę į pietus nuo Sacharos

tam, kad pagrobtų ir pavergtų afrikiečius.

Taigi, staiga buvo labai patogu

turėti pasakėlę apie tai, kad
afrikiečiai yra prastesni,

kad galima būtų pateisinti
šį naująjį verslą,

prieš žmones, prieš bažnyčią,

prieš pačius save.

Ir keliais plunksnos brūkšniais

Zurara išrado „baltaodiškumą“
ir „juodaodiškumą“,

nes jis tiesiog sukūrė
„juodaodiškumo“ sąvoką

per tokį afrikiečių aprašymą.

Pasak daktaro Kendi,

„juodaodiškumas“ neturi prasmės
be „baltaodiškumo“.

Kiti europiečiai sekė portugalų pavyzdžiu,

ieškodami Afrikoje vergų,
nemokamos darbo jėgos,

ir priimdami šį išgalvotąjį

afrikos tautų nepilnavertiškumą.

Man tai atvėrė akis.

Rasizmas neprasidėjo dėl nesusipratimo.

Jis prasidėjo nuo melo.

Tuo metu, Amerikos kolonijose

žmonės, vadinę save baltaisiais
uoliai priėme rasistines idėjas

ir pavertė jas įstatymais,

kurie atėmė visas žmogaus teises
iš žmonių, kuriuos vadino juodaodžiais,

ir užrakino juos ypač bjaurioje
paveldimojoje vergysteje.

Tie įstatymai suteikė privilegijų
net skurdžiausiems baltaodžiams,

ne didelių materialinių privilegijų,

bet teisę nebūti
pavergtiems visam gyvenimui,

iš jų rankų negalėjo
išplėšti artimųjų ir juos parduoti,

bei kartais tikrai gerų privilegijų.

Nemokamai dalinti žemę
pvz., Virdžinijos valstijoje

tik baltiesiems

pradėta ilgai iki Amerikos revoliucijos,

ir tai tesėsi daug metų po jos.

Įsivaizduoju, kad kai kurie

manęs klausantys žmonės –
jei jie vis dar klausosi –

dabar turbūt galvoja:

„Nagi, tai jau gūdi praeitis.
Kodėl tai svarbu dabar?

Juk daug kas pasikeitė.

Nejaugi negalime pamiršti
ir tiesiog judėti į priekį?“

Ar ne taip?

Bet aš teigiu, kad bent jau man tikrai

ši istorijos pamoka
išties pakeitė mano požiūrį

į šiandienos rasizmą ir jo sampratą.

Darome dvi greitas išvadas iš to,
ką aš jums papasakojau:

pirma, biologiškai rasė neegzistuoja,

tai pasakėlė,
kurią nusprendė pasekti kai kurie žmonės.

Antra, žmonės sekė šią pasakėlę tam,

kad pateisintų
žiaurų žmonių išnaudojimą dėl pelno.

Šito manęs nemokė mokykloje.

Manau, kad daugelio iš mūsų taip pat.

Jei mokė, tai turėjote
nepaprastai gerą mokytoją.

Ar ne?

Bet kai šiuos dalykus suprasite,

paaiškės viena:

kad rasizmas nėra vien požiūrių problema

ar pavienių žmonių nepakantumas.

Ne, tai yra įrankis.

Įrankis, skirtas mums skaldyti
bei remti sistemas –

ekonomines, politines,
visuomenines sistemas,

suteikiančias privalumų vieniems
bei nepalankumų kitiems.

Tai įrankis, skirtas įtikinti
daugelį baltaodžių,

kurie gauna, ar gal negauna daug naudos
iš mūsų labai nelygios visuomenės,

kad reikia palaikyti esamą padėtį.

„Galėtų būt blogiau.
Aš bent jau baltaodis.“

Kai aš supratau rasizmo kilmę,

nustojau stebėtis,
kodėl jis vis dar egzistuoja.

Manau, kad kadaise galvojau,

kad rasizmas yra
kaip plokščios žemės idėja –

bloga, pasenusi mintis,
kuri savaime išnyks

labai greitai.

Bet ne, šis „baltumo“ įrankis

iki šiol daro tai, ką turi daryti.

Žmonės valdžioje kasdien einą į darbą,

vėl ir vėl naudodami šį seną ginklą

valdžios koridoriuose,

kai kuriose televizijos laidų studijose...

Ir mes neturime jaudintis dėl to,

ar šie žmonės tiki tuo, ką sako,

ar jie tikrai yra rasistai.

Problema yra visai ne tai.

Problema yra pinigai ir valdžia.

Galiausiai, mano manymu,
svarbiausia išvada –

leiskit man minutėlę
pakalbėti su baltaodžiais:

kai tik mes suprasime, kad žmonės,
atrodantys kaip mes,

išrado rasės sąvoką,

tam, kad atneštų sau ir mums naudos,

yra daug lengviau pamatyti,
kad mes ir turime išspręsti šią problemą.

Tai baltųjų problema.

Man gėda pasakyti,
kad ilgą laiką

maniau, kad rasizmas –
tai kitų rasių kova ir jų problema,

kaip žmonės iš mano vaikystės televizijos.

Arba lyg iš nuošalės stebėjau
sporto varžybas,

tarp spalvotųjų žmonių

ir tų tikrųjų rasistų,

pietų valstijų šerifo,

žmonių su gobtuvais.

Ir išties sirgau už spalvotuosius žmones,
kad jie laimėtų.

Bet ne.

Nieks nestebi iš salies.

Visi mes esame

įtraukti į varžybas.

Ir jei neprisijungiu prie kovos,
siekiančios sugriauti sistemą,

kuri man suteikia privalumų,

aš taip pat esu kaltas.

Kalbu ne apie gėdą ar kaltės jausmą.

Baltaodžių kaltės jausmas neveiksmingas,

ir, tiesą sakant, nesijaučiu labai kaltas.

Istorija – tai ne mano ir ne jūsų kaltė.

Aš jaučiu didesnę atsakomybę,

kad turiu kažką padaryti.

Ir visa tai pakeitė
mano požiūrį į mano darbą

kaip dokumentinių filmų autoriaus

taip ir mokytojo.

Bet, be viso šito, ką gi tai reiškia?

Ką tai reiškia bet kuriam iš mūsų?

Ar tai reiškia, kad turime
remti politikus,

kurie nori kalbėti apie reparacijas?

Ar mūsų bendruomenėse

randame žmonių, sieniančių pakeisti
teisingumą minančias institucijas?

Ar remiame tokią veiklą?

Ar savo darbe esu

tas baltaodis, kuris nenoriai eina

į susirinkimus apie lygias teises?

Ar gal bandau suprasti,
kaip išties galiu padėti

savo kitų rasių kolegoms?

Man atrodo, kad kaskart turime parodyti

nuolankuma ir pažeidžiamumą,

turime būti pasiruošę atsisakyti
neužsitarnautos valdžios.

Tikiu, kad irgi gausime naudos

jei sukursime visuomenę,

kurios pamatai nebus
išnaudojimas ir priespauda.

Bet galiausiai turime padaryti štai ką:

turime ateiti,

suprasti, kaip turime padaryti

tai, kas yra teisinga.

Ačiū.

(Plojimai)