Daphne Koller: Ko mus moko mokymasis internetu

Daphne Koller skatina universitetus savo geriausių kursų medžiagą publikuoti internetu nemokamai -- ne tik kaip paslaugą, bet ir kaip būdą pačiam mokymuisi tirti. Kiekvienas klavišo paspaudimas, medžiagos suvokimo testas, studentų tarpusavio diskusija forume ar paties studento įsivertinta užduotis sukuria beprecendentę duomenų bazę apie tai, kaip žinios apdorojamos, ir kaip jos, svarbiausia, įsisavinamos.

Kaip ir daugelis jūsų, esu viena iš laimingųjų.

Gimiau šeimoje, kur mokymasis buvo įaugęs į kraują.

Esu trečios kartos mokslų daktarė, dviejų akademikų dukra.

Vaikystėje žaisdavau tėčio universitetinėje laboratorijoje.

Taigi savaime suprantama, kad mokiausi geriausiuose universitetuose,

kurie atvėrė kelią į galimybių pilną pasaulį.

Deja, daugumai pasaulio žmonių taip gerai nepasiseka.

Kai kuriose pasaulio vietose, tarkim, Pietų Afrikoje,

švietimas tiesiog nėra gerai prieinamas.

Pietų Afrikoje švietimo sistema buvo sukurta

baltųjų mažumai apartheido laikais.

To pasekmė yra tai, kad šiandien tiesiog nepakanka vietų

didelei daliai žmonių, kurie nori ir nusipelno aukštos kokybės švietimo.

Šis stygius privedė iki krizės šių metų sausį

Johanesburgo universitete.

Buvo likę tik keletas vietų

pagal standartinį priėmimo procesą, ir vakarą prieš

prasidedant registracijai į tas pozicijas,

tūkstančiai žmonių išsirikiavo į mylios ilgumo eilę prie įėjimo,

tikėdamiesi pirmauti pretenduojant į vieną iš vietų.

Kai vartai atsivėrė, minia ėmė veržtis,

ir 20 žmonių buvo sužeisti, o viena moteris mirė.

Ji buvo motina, kuri atidavė savo gyvybę

už galimybę savo sūnui suteikti geresnį gyvenimą.

Bet netgi tokiose pasaulio vietose kaip Jungtinės Valstijos,

kur švietimas yra prieinamas, jis gali būti nepasiekiamas.

Buvo daug diskutuojama per pastaruosius keletą metų

apie kylančius sveikatos apsaugos kaštus.

Kas žmonėms galbūt nėra taip akivazdu

yra tai, kad per tą patį laikotarpį aukštojo mokslo kaina

augo beveik dvigubai,

lygiai 559-čia procentų nuo 1985 metų.

Dėl to daug kam švietimas tiesiog ne jų kišenei.

Galiausiai net ir tie, kurie sugeba įgyti aukštojo mokslo diplomą,

gali nerasti galimybių jo realizuoti.

Tik šiek tiek daugiau nei pusė baigusiųjų koledžą

Jungtinėse Valstijose, kurie įgyjo aukštąjį išsilavinimą,

dirba darbus, kurie išties reikalauja tokio išsimokslinimo.

Tai, aišku, negalioja studentams,

baigusiems prestižinius universitetus,

bet daugelis kitų negauna vertės

už savo laiką ir įdirbį.

Tom Friedman savo pastarojo meto New York Times straipsnyje

kaip niekas kitas gerai užfiksavo mūsų pastangų esmę.

Jis teigė, kad didžiausi proveržiai įvyksta tada,

kai netikėta galimybė susiduria su beviltiška būtinybe.

Aš kalbėjau apie tai, kas yra žūtbūt reikalinga.

Pakalbėkim apie tai, kas staiga tapo pasiekiama.

Netikėta galimybė buvo pademonstruota

per tris populiarius Stanfordo kursus,

kurių kiekvieną lankė po 100 tūkstančių ar daugiau žmonių.

Kad tai suprastume, panagrinėkime vieną iš jų-

Sistemos mokymosi kursą, kurį veda mano kolega

ir vienas įkūrėjų Andrew Ng.

Andrew dėsto vieną iš populiariausių Stanfordo paskaitų ciklą.

Tai Sistemos mokymosi kursas

ir į jį kaskart užsirašo po 400 žmonių.

Kai Andrew dėstė Sistemos mokymąsi plačiajai visuomenei,

užsiregistravo 100 tūkstančių žmonių.

Norėdami suvokti šį skaičių, įsivaizduokite,

jog norint, kad Andrew žinios pasiektų tokį patį žmonių skaičių

jam dėstant Stanforde,

jam prireiktų skaityti paskaitas 250 metų.

Savaime suprantama, jam labai atsibostų.

Taigi, sulaukę tokios reakcijos,

su Andrew nusprendėme, kad reikia pasistengti ir dar padidinti mastą,

kad galėtume suteikti geriausios kokybės švietimą kuo daugiau žmonių.

Taigi mes sukūrėme Coursera,

kurios tikslas yra pasirinkti geriausius kursus

pas geriausius dėstytojus geriausiuose universitetuose

ir padaryti juos prieinamus bet kam pasaulyje už dyką.

Šiuo metu platformoje siūlome 43 kursus

iš keturių universitetų, apimančius įvairias akademines disciplinas.

Leiskite pademonstruoti nedidelę apžvalgą,

kaip tai atrodo.

(Video) Robert Ghrist: Sveiki prisijungę prie Integralinių ir diferencialinį skaičavimo!

Ezekiel Emanuel: 50 milijonų žmonių yra neapdrausti.

Scott Page: Modeliai padeda mums kurti efektyvesnes organizacijas ir strategijas.

Mes matome neįtikėtiną segregaciją.

Scott Klemmer: Taigi Bush'as įsivaizdavo, kad ateityje

kiekvienas ties kaktos viduriu bus prisitaisęs po kamerą.

Mitchell Duneier: Mills'as siekia, kad sociologijos studentai ugdytų mąstymo kokybę...

RG: Kabantys laidai yra hiperbolinio kosinuso formos.

Nick Parlante: Kiekvieno pikselio raudonos spalvos reikšmę paveikslėlyje nustatykite lygią nuliui.

Paul Offit: ... Vakcina padėjo mums išnaikinti poliomielito virusą.

Dan Jurafsky: Ar Lufthansa patiekia pusryčius ir San Chosė? Na, tai skamba juokingai.

Daphne Koller: Taigi čia yra kurią monetą pasirenkate, o štai čia du jos metimai.

Andrew Ng: Taigi esant didelės apimties sistemos mokymuisi, norėtume atrasti skaičiuojamąjį ...

(Aplodismentai)

Pasirodo, tikriausiai ne visai nelauktai,

kad studentams patinka gauti geriausią mokomąją medžiagą

iš geriausių universitetų už dyką.

Nuo tada, kai vasarį įkūrėme interneto svetainę,

sulaukėme 640 tūkstančių studentų iš 190 šalių.

Turime 1,5 milijono registracijų,

6 milijonus užpildytų apklausų iš 15-os iki dabar inicijuotų kursų,

ir 14 milijonų video peržiūrų.

Bet visa tai ne vien apie skaičius,

tai ir apie žmones.

Ar tai būtų Akash iš mažo Indijos miestelio,

kuris niekada nebūtų turėjęs priėjimo prie

Stanfordo lygio kurso

ir nebūtų galėjęs už jį užsimokėti.

Arba Jenny, kuri yra vieniša dviejų vaikų motina

ir nori patobulinti savo įgūdžius,

kad galėtų grįžti [į universitetą] ir pabaigti magistro studijas.

Arba Ryan'as, kuris negali lankyti studijų,

nes jo dukrai sutrikęs imunitetas

ir jis negali rizikuoti, kad kenksmingi mikrobai patektų vidun,

taigi jis negali išeiti iš namų.

Tikrai džiaugiuosi galėdama pasakyti --

neseniai susisiekėme su Ryan'u --

kad ši istorija turi laimingą pabaigą.

Mažoji Shannon -- matote ją kairėje --

jau daug geriau laikosi,

ir Ryan'as, pasimokęs keletą mūsų kursų, gavo darbą.

Taigi kuo šie kursai taip skiriasi nuo kitų?

Visgi, kursai internetu egzistavo jau kurį laiką.

Šie kursai yra kitokie dėl tikro studijavimo potyrio.

Jie prasideda nustatytą dieną,

ir tada studentai kas savaitę žiūri vaizdo įrašus

ir atlieka namų darbus.

Ir tai tikrų tikriausi namų darbai

tikram pažymiui, su tikru atlikimo terminu.

Čia matote atlikimo terminus ir naudojimo grafiką.

Tie šoktelėjimai parodo, kad

darbo atidėliojimas yra pasaulinio lygio fenomenas.

(Juokas)

Kurso pabaigoje

studentai gavo sertifikatą.

Jie gali parodyti šį sertifikatą

potencialiam darbdaviui ir gauti geresnį darbą,

ir žinome daug studentų, kuriems taip ir padarė.

Kai kurie studentai sertifikatus

pristatė savo mokymo įstaigoms

ir gavo tikrų kreditų.

Taigi šie studentai tikrai gavo kai ką prasmingo

už savo investuotą laiką ir pastangas.

Pakalbėkime apie kai kurias šių kursų

sudedamąsias dalis.

Pirmasis komponentas reiškia, kad išsivadavus iš

fizinės auditorijos ribotumo

ir kuriant mokomąją medžiagą formatu, tinkančiu internetui,

galima išsilaisvinti nuo, tarkim,

monolitinės vienos valandos trukmės paskaitos.

Galima suskaidyti medžiagą į, pavyzdžiui,

šiuos aštuonis trumpus modulinius vienetus po 12 minučių,

kurių kiekvienas pateikia po nuoseklią idėją.

Studentai gali naršyti po kurso medžiagą įvairiais būdais,

priklausomai nuo savo išsilavinimo, įgūdžių ir pomėgių.

Taigi, pavyzdžiui, kai kuriems studentams naudos gali atnešti

dalis paruošiamosios medžiagos,

kurią galbūt jau turi kiti studentai.

Kitiems studentams gabūt įdomi tam tikra

papildoma tema, kurią jie nori nagrinėti individualiai.

Todėl toks formatas leidžia išsilaisvinti iš

visiems vienodo švietimo modelio

ir leidžia turėti daug labiau suasmenintą mokymosi programą.

Savaime suprantama, kaip pedagogai, visi žinome,

kad studentai nesimoko tik sėdėdami ir pasyviai žiūrėdami vaizdo įrašus.

Galbūt viena didžiausių šio projekto dalių

yra tai, kad mums reikia turėti studentų,

kurie praktikuoja su kurso medžiaga,

kad tikrai ją suprastų.

Nemažai mokslinių studijų yra parodžiusios to svarbą.

Pavyzdžiui ši, pernai pasirodžiusi Science žurnale,

parodo, kad net paprastas atkartojimas,

kai studentai tiesiog pakartoja tai,

ką jau yra išmokę,

gerokai pagerina rezultatus

įvairiuose testuose, vertinančiuose pasiekimus,

nei daugelis kitų pedagoninių pastangų.

Mes pabandėme įtraukti išmoktų dalyktų pakartojimą į platformą

kartu su daugeliu kitų mokymosi metodų.

Pavyzdžiui, net mūsų vaizdo įrašai nėra tik vaizdo įrašai.

Kas kelias minutes įrašas sustoja

ir studentas turi atsakyti į klausimą.

(Video) SP: ... Šie keturi dalykai. Ateities perspektyvų teorija, hiperbolinis diskontavimas,

status quo šališkumas, bazinės normos šališkumas. Visi šie dalykai išsamiai aprašyti.

Tad jie yra gerai aprašyti nukrypimai nuo racionalaus elgesio.

DK: Ir čia video sustoja,

ir studentas įrašo atsakymą į langelį.

ir patvirtina. Akivaizdu, kad studentas nebuvo susikaupęs.

(Juokas)

Taigi jis turi galimybę bandyti vėl,

ir šįkart atsako teisingai.

Yra ir galimybė perskaityti klausimo išaiškinimą.

Ir dabar įrašas nuveda į kitą paskaitos dalį.

Tai gana paprastas klausimas,

kurį kaip dėstytoja galiu užduoti per paskaitą,

bet kai jį užduodu paskaitos metu,

80 procentų studentų

vis dar rašalioja paskutinius mano žodžius,

15 procentų įnikę į Facebook,

ir tik tas gudrutis priekinėje eilėje

išpyškina atsakymą

kol niekas net nespėjo pagalvoti,

ir kaip dėstytoja aš esu baisiausiai patenkinta,

bent kas nors žinojo atsakymą.

Ir dėstytojas tęsia daugeliui studentų

išvis net nepastebėjus, kad buvo užduotas kažkoks klausimas.

Čia kiekvienas studentas

privalo dirbti su kurso medžiaga.

Ir, aišku, šie paprasti kartojimo klausimai

dar nėra viskas.

Reikia sukurti daug daugiau svarbių praktikos klausimų

ir taip pat reikia studentų atsakymus įvertinti

ir pakomentuoti.

Taigi, kaip įvertinti 100 tūkstančių studentų darbą,

jei neturi 10 tūkstančių mokymo asistentų?

Atsakymas- reikia naudoti technologijas,

kad jos tai padarytų už tave.

Laimei, technologijos gerokai pažengė

ir mes galime įvertinti daug skirtingų tipų namų darbų.

Be testo su atsakymų variantais

ir klausimų su trumpais atsakymais, kuriuos matėte įraše,

mes taip pat galime vertinti matematiką, matematines išraiškas

ir matematinius išvedimus.

Galime vertinti modelius, nesvarbu, ar tai

būtų finansinis modelis verslo kurse,

ar fizikinis modelis gamtos mokslų ar inžinerijos kurse,

ir galime įvertinti kai kurias gana sudėtingas programavimo užduotis.

Leiskite parodyti vieną, kuri yra gana paprasta,

bet pakankamai vaizdi.

Tai yra iš Stanfordo Kompiuterinių studijų 101 kurso,

ir studentams užduota sutvarkyti to neryškaus

raudono paveikslėlio spalvas.

Jie įveda savo programą į naršyklę,

ir galite matyti, kad jiems nelabai pavyko, ponią Laisvę vis dar kankina jūros liga.

Taigi studentai bando darsyk, ir dabar jiems pavyko; tai jiems pasakoma

ir jie gali pereiti prie kitos užduoties.

Galimybė aktyviai bendrauti su mokymosi medžiaga

ir sužinoti, ar užduotį atlikai teisingai, ar ne,

yra kertinis mokymosi aspektas.

Aišku, mes dar negalime vertinti

dalies užduočių, reikalingų visiems kursams.

Konkrečiau, tai, ko trūksta, yra kritinio mąstymo užduotys,

kurios yra tokios būtinos dalykams kaip

humanitariniai mokslai, socialiniai mokslai, verslo studijos ir kiti.

Taigi mes bandėme įtikinti, pavydžiui,

kai ką iš savo humanitarinių mokslų fakulteto,

kad testas su atsakymų variantais nėra tokia jau bloga strategija.

Tai ne itin pavyko.

Taigi pabandėme rasti kitokį sprendimą.

Ir sprendimas, kuriuo nusprendėme naudotis, yra kitų studentų vertinimas.

Pasirodo, jog, anot ankstesnių studijų,

kaip ši, kurios autoriai Saddler ir Good,

kad strategija, kai vieni studentai vertina kitų darbus,

yra nuostabiai efektyvi atkartojant pažymius.

Ji buvo išbandyta tik mažose grupėse,

bet gauti rezultatai rodo, kad, pavyzdžiui,

šie studentų pateikti pažymiai ant y ašies

išties gerai koreliuoja su

mokytojų suteiktais pažymiais x ašyje.

Kas dar labiau stebina yra tai, kad pačių sau pasirašyti pažymiai,

kai studentai patys kritiškai įvertina savo darbą --

jei tik yra teisingai skatinami,

kad jie sau negalėtų duoti aukščiausių balų --

iš tikrųjų dar labiau koreliuoja su mokytojų pažymiais.

Taigi tai yra efektyvi strategija,

kuri gali būti naudojama vertinant dideliu mastu,

ir taip pat yra efektyvi mokymosi strategija studentams,

nes to pagalba jie iš tikrųjų mokosi.

Taigi dabar turime didžiausią kada nors sukurtą tarpusavio vertinimo sistemą,

kur dešimtys tūkstančių studentų

vertina vieni kitų darbus,

ir gana sėkmingai, turiu pasakyti.

Bet visa tai nėra tik apie studentus,

sėdinčius vienus savo kambariuose ir sprendžiančius uždavinius.

Kartu su kiekvienu mūsų kursu

susikūrė studentų bendruomenė,

globali žmonių bendruomenė,

kurią jungia bendros intelektualinės pastangos.

Čia matote pačių sugeneruotą žemėlapį

su mūsų Prinstono Sociologijos 101 kurso studentais,

kur jie save pažymėjo pasaulio žemėlapyje,

ir jūs aiškiai galite matyti globalų šios veiklos mastą.

Studentai šiuose kursuose bendradarbiavo daugybe būdų.

Visų pirma, klausimų-atsakymų diskusijų forume

studentai galėjo užduoti klausimus,

o kiti studentai į juos atsakydavo.

Ir kas yra tikrai nuostabu,

turint daug studentų,

kad net jei kuris nors uždavė klausimą

trečią valandą ryto

kuriame nors pasaulio gale,

tikrai bus kažkas, kas tuo metu nemiega

ir sprendžia tą patį uždavinį.

Taigi, daugumoje mūsų kursų

laiko trukmės mediana nuo klausimo

iki atsakymo pasirodymo buvo 22 minutės.

Tai pagalbos lygis, kurio pati niekada nepasiekiau su savo Stanfordo studentais.

(Juokas)

Ir iš pačių studentų atsiliepimų matote,

kad studentai,

dėl šios didžiulės bendruomenės internete,

turėjo galimybę pabendrauti su kitais giliau ir įvairiau

nei kada galėjo fizinės auditorijos aplinkoje.

Taip pat studentai patys susibūrė,

be jokio mūsų įsikišimo,

į mažas mokymosi grupeles.

Kai kurios jų buvo fizinės mokymosi grupės,

susiskirsčiusios pagal geografinę vietą

ir kas savaitę rinkdavosi spręsti uždavinių.

Čia yra San Francisko mokymosi grupė,

bet jų buvo visame pasaulyje.

Kitos grupės buvo virtualios,

kartais jungiamos bendros kalbos, kartais kultūros.

Štai apačioje, kairėje,

matote mūsų multikultūriškai universalią mokymosi grupę,

kur žmonės norėjo bendrauti būtent su

kitų kultūrų žmonėmis.

Turint tokią sistemą,

atsiranda nuostabių galimybių.

Visų pirma, tai potencialiai gali leisti mums

taip įsigilinti ir suvokti žmogaus mokymosi procesą,

kaip nebuvo padaryta anksčiau,

nes duomenys, kuriuos galime rinkti, yra unikalūs.

Galima rinkti kiekvieną paspaudimą pele, kiekvieną namų darbo pateikimą,

kiekvieną diskusijų forumo įrašą iš dešimčių tūkstančių studentų.

Taigi galima pakeisti žmogaus mokymosi tyrimus

nuo hipotezėmis paremto būdo

iki duomenimis pagrįsto būdo. Panašus pokytis,

pavyzdžiui, revoliucionizavo biologiją.

Šiuos duomenis galima naudoti bandant suprasti esminius klausimus

pavyzdžiui, kokios yra geros mokymosi strategijos,

efektyvias lyginant su neveiksmingomis.

O kalbant apie konkretų kursą,

galima kelti tokius klausimus, kaip, pavyzdžiui,

ko studentai labiausiai nesuprato,

ir kaip galime jiems padėti tai išspręsti?

Štai vienas to pavyzdys

taip pat iš Andrew vedamo Sisteminio mokymosi kurso.

Štai neteisingų atsakymų į

vieną namų darbo klausimą pasiskirstymas.

Atsakymus sudaro skaičių poros,

taigi galime juos atvaizduoti šioje dvimatėje plokštumoje.

Kiekvienas iš pliusų, kuriuos matote, žymi atskirą klaidingą atsakymą.

Didysis pliusas viršuje kairėje

rodo atvejį, kai 2000 studentų

pasirinko tokį pat klaidingą atsakymą.

Juk niekad nepastebėtum,

jei du studentai iš šimto gauna

tokį patį klaidingą atsakymą.

Bet kai 2000 studentų pasirenka tokį patį neteisingą atsakymą,

pasidaro sunku nepastebėti.

Taigi Andrew kartu su savo studentais

peržvelgė keletą tų užduočių,

išsiaiškino, dėl ko jos buvo neteisingai suprastos,

ir paruošė po personalizuotą žinutę,

kuri buvo išsiųsta kiekvienam studentui,

kurio atsakymas papuolė į tą grupę,

kas reiškia, kad studentai, kurie padarė tą pačią klaidą,

dabar gauna asmeniškai jiems skirtus komentarus,

efektyviau padedančius suprasti ir ištaisyti klaidas.

Taigi tokią personalizaciją įmanoma sukurti

tiesiog pasinaudojant dideliais skaičiais.

Suasmeninta informacija čia turbūt

ir viena didžiausių galimybių,

nes ji atveria mums būdus, kaip

išspręsti 30-ies metų senumo problemas.

Edukologijos tyrinėtojas Benjaminas Bloom'as 1984 metais

iškėlė vadinamąją 2 sigmų problemą,

kurią jis pastebėjo tirdamas tris populiacijas.

Pirmoji grupė mokėsi tradicinių paskaitų principu.

Antroji taip pat mokėsi

paskaitų principu,

bet su paskatinimu gerai išmokti dalyką,

kai studentai negalėjo pereiti prie kitos temos,

neparodę puikaus praeitos temos žinių mokėjimo.

Ir galiausiai, trečios grupės studentai

buvo mokomi individualiai.

Žinių paskatinimo grupė buvo pilnu standartiniu nuokrypiu,

arba sigma, aukščiau pasiekimų skalėje,

nei tradicinė paskaitų principu mokyta grupė,

o individualiai mokytos grupės rezultatuose

pastebėtas 2 sigmų pagerėjimas.

Norint suprasti, ką tai reiškia,

pažvelkime į paskaitų principu mokomą grupę

ir paimkime rezultatų medianą kaip kartelę.

Taigi pusė paskaitų principu mokytų studentų grupės

yra virš šio lygio, ir pusė žemiau.

Individualiai mokytoje grupėje 98 procentai

studentų yra virš šio lygio.

Įsivaizduokike, jei galėtume mokyti taip, kad 98%

mūsų studentų būtų aukščiau vidurkio.

Štai ir 2 sigmų problema.

Nes kaip visuomenė mes neišgalime

parūpinti kiekvienam studentui po mokytoją.

Bet galbūt turime galimybes kiekvienam studentui

suteikti kompiuterį arba išmanųjį telefoną.

Taigi, esminis klausimas yra kaip galima pasinaudoti technologijomis, kad

pasistumtume iš kaiirės diagramos pusės, nuo mėlynosios kreivės,

į dešinę su žaliąja kreive.

Puikiai išmokti nesunku su kompiuteriu,

nes jis nepavargsta penkis kartus

rodydamas tą patį vaizdo įrašą.

Ir jis nepavargsta net vertindamas tą patį darbą daug kartų,

kaip kad matėme daugybėje mano rodytų pavyzdžių.

Ir netgi suasmeninimas

yra tai, ko pradžią jau matome,

ar tai būtų personalizuotas kurso dalykų išdėstymas,

ar asmeniški dėstytojų komentarai, apie kuriuos jau kalbėjome.

Taigi tikslas yra stengtis ir skatinti tai,

ir pamatyti, kiek galime priartėti prie žaliosios kreivės.

Jei visa tai yra taip gerai, ar universitetai tėra atgyvena?

Na, Markas Tvenas tikrai taip manė.

Jis teigė, jog "Koledžas yra vieta, kur dėstytojo užrašai

pereina tiesiai į studentų užrašus,

neužkliudydami nė vieno jų galvos."

(Juokas)

Bet aš nesutikčiau su Marku Tvenu.

Manau, kad jis skundėsi ne pačiais universitetais,

bet būtent paskaitomis paremtu mokymo formatu,

kam universitetai sugaišta tiek daug laiko.

Tad grįžkime dar toliau, iki Plutarcho,

kuris aiškino, kad "Protas- tai ne indas, kurį reikia pripildyti,

o laužas, kurį reikia uždegti."

Ir galbūt reikėtų mažiau laiko leisti universitetuose

pildant studentų galvas informacija,

paskaitomis, bet daugiau laiko skirti įžiebiant jų kūrybiškumą,

jų vaizuotę ir jų problemų sprendimo įgūdžius,

iš tiesų su jais bendraujant.

Kaip galime tai padaryti?

Mes tai galime padaryti aktyvaus mokymosi auditorijoje pagalba.

Yra jau daug tyrimų, įskaitant šį,

kurie parodo, kad, naudojant aktyvų mokymąsi,

bendraujant su studentais auditorijoje,

pasiekimai gerėja kiekvienu aspektu --

lankomumu, įsitraukimu ir mokymosi rezultatais

pagal standartinius testus.

Matote, pavyzdžiui, kad pasiekimai

beveik padvigubėja šiame konkrečiame eksperimente.

Tad gal būtent taip turėtume leisti laiką universitetuose.

Apibendrinant, jei galėtume pasiūlyti aukščiausio lygio švietimą

kiekvienam žmogui pasaulyje už dyką,

kas įvyktų? Trys dalykai.

Pirma, tai įtvirtintų švietimą kaip kertinę žmogaus teisę,

kai bet kuris pasaulio žmogus

su gebėjimais ir motyvacija

galėtų gauti reikiamus įgūdžius

susikurti geresnį gyvenimą sau,

savo šeimoms ir savo bendruomenėms.

Antra, tai įgalintų mokymąsi visam gyvenimui.

Tikrai gaila, kad tokiam daugeliui žmonių

mokymasis pasibaigia su mokykla arba universitetu.

Turint šią nuostabią mokomąją medžiagą

galėtume išmokti kažką naujo

kada tik panorėję,

ar tik siekdami tik praplėsti savo mąstymą,

ar pakeisti savo gyvenimą.

Ir galiausiai, tai įgalintų inovacijų bangą,

nes neįtikėtini talentai gali būti atrasti bet kur.

Galbūt kitas Albertas Einstein'as ar kitas Steve Jobs'as

gyvena kur nors atokiame kaimelyje Afrikoje.

Ir jei mes galėtume suteikti tam žmogui švietimą,

jis išrastų dar vieną dalyką,

kuris pasaulį padarytų geresne vieta mums visiems.

Labai ačiū.

(Plojimai)