Benjamin Zander apie muziką ir aistrą

Benjamin Zander turi dvi užkrečiančias aistras: klasikinę muziką ir norą padėti mums suprasti nepatirtą meilę jai -- ir prie viso to - mūsų neišnaudotą meilę naujoms galimybėms, naujoms patirtims, naujiems ryšiams.

Tikriausiai dauguma jūsų esate girdėję istoriją apie du prekybininkus,

kurie nukeliavo į Afriką 1900-aisiais.

Jų kelionės tikslas buvo sužinoti, ar egzistuoja kokia nors galimybė

prekiauti batais.

Jie abu nusiuntė telegramas į Mančesterį.

Vienas iš jų parašė: "Situacija beviltiška. Baigta.

Jie nedėvi batų."

O kitas parašė: "Puiki galimybė.

Jie kol kas dar neturi batų."

(Juokas)

Panašią situaciją galime rasti ir klasikinės muzikos pasaulyje,

nes yra žmonių, kurie galvoja,

kad klasikinė muzika miršta.

Taip pat yra dalis, kuri galvoja, kad tu dar nieko nepamatei.

Ir vietoje to, kad gilintumėmės į statistiką ar tendencijas

ir pasakočiau apie visus išsiskirstančius orkestrus

ir įrašų kompanijas, kurios bankrutuoja,

aš pagalvojau, kad šį vakarą turėtume atlikti eksperimentą.

Iš tikrųjų tai ne visai eksperimentas, nes baigtį aš žinau.

Bet tai panašu į eksperimentą. Taigi, prieš mums

(Juokas)

prieš mums pradedant man reikia padaryti du dalykus.

Pirmiausia, noriu jums priminti, kaip skamba, kai septynmetis vaikas

groja pianinu.

Galbūt jūs turite tokį vaiką.

Tai skamba maždaug taip.

(Pianinas)

Matau, kad kai kurie iš jūsų atpažįstate šį vaiką.

Jei jis praktikuojasi metus ir lanko pamokas, jam aštuoneri

ir skamba maždaug šitaip.

(Pianinas)

Tuomet jis praktikuojasi dar metus ir lanko pamokas; dabar jis devynerių.

(Pianinas)

Tada jis mokosi dar vienerius ir lanko pamokas; dabar jis dešimties.

(Pianinas)

Šiame taške jie dažniausiai meta grojimą.

(Juokas)

(Plojimai)

Jei jūs būtumėte laukę, jei jūs būtumėte laukę dar vienerius metus,

jūs būtumėte išgirdę štai ką:

(Pianinas)

Tai, kas nutiko, tikriausiai nebuvo apie ką jūs galvojote,

tai yra, jis staiga tapo aistringu, susidomėjusiu,

įsitraukusiu, pakeitė mokytoją, pradėjo bręsti, ar kas tai bebūtų.

Kas iš tiesų įvyko, buvo impulsų sumažinimas.

Matote, pirmą kartą jis grojo

pabrėždamas kiekvieną natą.

(Pianinas)

Antrą - pabrėždamas kas antrą natą.

(Pianinas)

Jūs galite tai matyti žiūrėdami į mano galvą.

(Juokas)

Devynmetis, devynmetis

pabrėžia kas ketvirtą natą.

(Pianinas)

O dešimtmetis - kas aštuntą natą.

(Pianinas)

Vienuolikametis - vienas impulsas visai frazei.

(Pianinas)

Žinau - nežinau, kaip mes atsidūrėme šitoje padėtyje.

(Juokas)

Aš nesakiau, kad judinsiu savo pečius, judinsiu savo kūną.

Ne, muzika pastūmėjo mane,

todėl aš tai vadinu "vieno sėdmens" grojimu.

(Pianinas)

Tai gali būti kitas sėdmuo.

(Pianinas)

Žinote, kartą vienas ponas stebėjo mano prezentaciją,

kur aš dirbau su jaunu pianistu.

Jis buvo korporacijos Ohajuje prezidentas.

Dirbau aš su tuo jaunuoju pianistu

ir sakau: "Tavo problema yra ta, kad esi "abiejų sėdmenų" atlikėjas.

Turėtum būti "vieno sėdmens" atlikėjas."

Ir pajudinau jo kūną lygiai taip pat, kaip kad aš grojau.

Ir staiga muzika pakilo. Ji pradėjo skristi.

Žiūrovai net aiktelėjo išgirdę skirtumą.

Tuomet aš gavau laišką iš to pono.

Jis sakė, "Aš buvau sužavėtas.

Aš grįžau ir transformavau visą savo kompaniją

į "vieno sėdmens" kompaniją."

(Juokas)

Kitas dalykas, kurį norėčiau padaryti, tai papasakoti jums apie jus.

Manau, kad čia yra apie 1600 žmonių.

Mano skaičiavimais tikriausiai 45 iš jūsų

yra visiškai pamišę dėl klasikinės muzikos.

Jūs dievinate klasikinę muziką. Jūsų FM bangos nustatytos groti klasikinės muzikos stotį.

Jūs turite kompaktinių diskų mašinoje, lankotės koncertų salėse.

Jūsų vaikai groja instrumentais.

Jūs negalite įsivaizduoti gyvenimo be klasikinės muzikos.

Tai pirmoji grupė. Ganėtinai maža grupė.

Tuomet yra kita grupė, didesnė.

Yra žmonių, kuriems klasikinė muzika visai nieko.

(Juokas)

Žinote, grįžtate namo po ilgos dienos,

pasiimate taurę vyno, ištiesiate kojas.

Šiek tiek Vivaldžio fone niekam nemaišo.

(Juokas)

Tai antroji grupė.

Dabar eilė trečiajai grupei.

Tai žmonės, kurie niekuomet neklauso klasikinės muzikos.

Tai tiesiog ne jų gyvenimo dalis.

Jūs galbūt girdite ją kaip foną oro uoste, bet -

(Juokas)

- ir galbūt šiek tiek maršo iš Aidos,

kai įeinate į salę. Bet kitais atvejais niekada.

Tai tikriausiai didžiausia iš visų grupių.

Tuomet yra labai maža grupelė.

Tai žmonės, kurie galvoja, kad jie visiškai be klausos.

Įspūdingas skaičius žmonių galvoja, kad jie neturi klausos.

Išties, aš dažnai girdžiu, "Mano vyras neturi klausos."

(Juokas)

Iš tikrųjų jūs negalite neturėti klausos. Visi turi klausą.

Jei neturėtumėte klausos, jūs negalėtumėte kaitalioti pavarų

savo mašinoje su mechanine pavarų dėže.

Negalėtumėte atskirti

žmogaus iš Teksaso ir žmogaus iš Romos.

Ir telefonas. Telefonas. Jei jūsų mama skambina

prastai veikiančiu telefonu, ji skambina ir sako "Labas,"

jūs ne tik žinote, kas ji, jūs žinote, kokia jos nuotaika.

Jūs turite nuostabią ausį. Visi turi nuostabias ausis.

Taigi visi turi klausą.

Bet aš jums štai ką pasakysiu. Man neverta toliau tęsti to,

kai tokia praraja tarp tų, kurie supranta,

myli ir yra pakvaišę dėl klasikinės muzikos,

ir tų, kurie su ja neturi jokio santykio.

Žmonės be klausos, jie jau išėjo.

Bet netgi tarp šitų trijų kategorijų praraja yra per plati.

Taigi, aš netęsiu kol kiekvienas asmuo šioje auditorijoje,

pirmajame aukšte ir Aspene, ir kiekvienas kitas, kuris žiūri,

pamils ir supras klasikinę muziką.

Štai, ką mes darysime.

Taigi, jūs pastebėjote, kad neturiu nė menkiausios abejonės,

kad tai pasiteisins, jei žiūrėsite man į veidą, taip?

Viena iš lyderio savybių, kuria jis negali abejoti,

yra ta, kad žmonės, kuriems jis vadovauja,

turi suprasti viską, apie ką lyderis svajoja.

Įsivaizduokite, jei Martinas Liuteris Kingas būtų pasakęs, "Aš svajoju.

Žinoma, nesu tikras, kad jiems tai patiks."

(Juokas)

Gerai. Taigi, aš pagrosiu Šopeno kūrinį.

Tai labai gražus Šopeno preliudas. Kai kurie iš jūsų tikriausiai jį žinote.

(Muzika)

Žinote, kas tikriausiai nutiko šiame kambaryje?

Kai pradėjau, jūs galvojote "Kaip gražiai tai skamba."

(Muzika)

"Aš nemanau, kad turėtume keliauti ten pat

vasaros atostogoms kitais metais."

(Juokas)

Juokinga, ar ne? Juokinga, kaip tos mintys

tiesiog šauna į galvą.

Ir žinoma --

(Plojimai)

-- ir žinoma, jei kūrinys ilgas, o jūsų diena buvo ilga,

jūs netgi galėtumėte užsnūsti.

Tuomet jūsų kompanionas kumšteltų jums į šoną

ir sakytų, "Kelkis! Tai juk kultūra!" O tuomet jūs jaustumėtės dar blogiau.

Bet ar kada pagalvojote, kad priežastis, kodėl jūs jaučiatės mieguistas

klausydamasis klasikinės muzikos, yra ne jūsų kaltė, o mūsų?

Ar kas nors pagalvojote, kol aš grojau,

"Kodėl jis naudoja tiek daug impulsų?"

Jei aš taip linguočiau galva, būtumėte taip pagalvoję.

(Muzika)

Ir visą likusį gyvenimą, kai išgirsite klasikinę muziką,

visuomet žinosite, ar girdite šiuos impulsus.

Taigi pažiūrėkime, kas iš tikrųjų čia vyksta.

Mes turime si. Čia yra si. Kita nata yra do.

Do darbas yra parodyti, kad si yra liūdna. Ir parodo, ar ne?

(Juokas)

Kompozitoriai tai žino. Jei jie nori liūdnos muzikos,

tiesiog groja šitas dvi natas.

(Muzika)

Bet čia tiesiog yra si su keturiais liūdesiais.

(Juokas)

Dabar ji keliauja į la. Dabar į sol ir galiausiai į fa.

Tagi mes turime si, la, sol, fa. Ir jei turime si, la, sol, fa,

ko toliau galime tikėtis? O, tai galėjo būti atsitiktinumas.

Pabandykime dar kartą. O, TED choras.

(Juokas)

Pastebite, kad visi turi klausą, tiesa? Visi.

Žinote, kiekvienas kaimas Bangladeše

ir kiekvienas kaimelis Kinijoje. Kiekvienas žino:

da, da, da, da -- da. Kiekvienas, kuris tikisi mi, žino.

Bet Šopenas nenorėjo mi natos šioje vietoje,

nes kas būtų nutikę? Kūrinys būtų pasibaigęs, kaip Hamletas.

Ar prisimenate Hamletą? Pirmas veiksmas, trečia scena:

jis sužino, kad jo dėdė nužudė jo tėvą.

Prisimenate, jis užsipuola dėdę

ir beveik jį nužudo. Bet tuomet atsitraukia

ir vėl užsipuola ir beveik nužudo.

Ir kritikai, kurie visi sėdi paskutinėje eilėje,

jie turi savo nuomonę, todėl jie sako "Hamletas yra vilkintojas."

(Juokas)

Arba "Hamletas turi Edipo kompleksą."

Ne, kitu atveju pjesė būtų pabaigta, kvailiai.

Todėl Šekspyras sudėjo visus šiuos dalykus į Hamletą.

Žinote, Ofelija išprotėja, ir pjesė pjesėje,

ir Joriko kaukolė, ir duobkasiai.

Tai naudojama atidėjimui -- kol penktame veiksme jis gali nužudyti dėdę.

Taip pat ir su Šopenu. Jis jau beveik pasiekia mi,

ir sako, "Oi, geriau grįžti aukštyn ir pakartoti."

Taigi, jis pakartoja.

Dabar jis susijaudina -- tai susijaudinimas,

jums nereikia dėl to rūpintis.

Dabar jis groja fa diez ir galiausiai nusileidžia į mi,

bet čia neteisingas akordas. Todėl, kad akordas, kurio jis ieško,

yra šitas, o vietoj to jis groja ...

mes tai vadiname klaidinančia kadencija, nes ji mus apgauna.

Aš visuomet sakau savo studentams, "Jei jūs naudojate klaidinančią kadenciją,

būtinai pakelkite antakius, kad visi tai žinotų."

(Juokas)

(Plojimai)

Taip. Taigi, jis pasiekia mi, bet neteisingu akordu.

Dabar jis vėl bando mi. Šitas akordas netinka.

Dar kartą bando mi. Akordas netinka.

Dar kartą bando mi, ir vėl netinka.

Ir galiausiai...

Ponas, sėdintis pirmoje eilėje ištarė "Mmm."

Tai toks pats gestas, kurį jis padaro grįžęs namo

po ilgos dienos, užgesina mašiną ir sako,

"Ach, aš namie." Todėl, kad mes visi žinome, kur yra namai.

Taigi, šis kūrinys yra tas, kur eina namo iš toli.

Aš pagrosiu visą jo kelią,

o jūs juo seksite. Si, do, si, do, si, do, si--

žemyn į la, žemyn į sol, žemyn į fa.

Beveik eina į mi, bet kitaip kūrinys pasibaigtų.

Jis grįžta į si. Labai susijaudina. Eina į fa diez. Eina į mi.

Neteisingas akordas. Neteisingas akordas. Neteisingas akordas.

Ir galiausiai pasiekia mi, o tai yra namai.

Tai, ką jūs pamatysite yra "vieno sėdmens" grojimas.

(Juokas)

Nes tam, kad aš sujungčiau si su mi,

turiu nustoti galvoti apie kiekvieną natą tarp jų

ir pradėti galvoti apie ilgą, ilgą liniją nuo si iki mi.

Žinote, mes ką tik buvome Pietų Afrikoje, ten neįmanoma vykti

negalvojant apie 27-erius Mandelos metus kalėjime.

Apie ką jis galvojo? Pietus?

Ne, jis mąstė apie Pietų Afrikos

ir žmonių viziją. Štai kas palaikė --

esmė yra vizija; esmė yra ilga linija.

Kaip paukštis, kuris skrenda virš lauko

ir nesirūpina apie tvoras ten žemai, ar ne?

Taip jūs dabar seksite linija nuo si iki mi.

Turiu tik vieną paskutinį prašymą prieš pagrojant visą šį kūrinį.

Ar galėtumėte galvoti apie ką nors, ką jūs dievinate, bet nebeturite šalia?

Mylimą močiutę, mylimąjį,

kažką jūsų gyvenime, ką mylite visa širdimi,

bet nebeturite to žmogaus šalia.

Pasikvieskite tą žmogų į mintis ir tuo pačiu metu

sekite liniją nuo si iki mi,

ir išgirsite viską, ką Šopenas norėjo pasakyti.

(Muzika)

(Plojimai)

Dabar jūs tikriausiai galvojate,

jūs tikriausiai galvojate, kodėl aš ploju.

Na, aš tai padariau mokykloje Bostone

su maždaug 70 septintokų -- dvylikamečių.

Aš padariau lygiai tą patį, ką dariau su jumis, papasakojau

ir paaiškinau jiems viską.

Ir pabaigoje jie plojo kaip išprotėję. Jie plojo.

Aš plojau. Jie plojo.

Galiausiai aš pasakiau "Kodėl aš ploju?"

Ir vienas mažylis pasakė "Todėl, kad mes klausėmės."

(Juokas)

Pagalvokite apie tai. 1600 žmonių, užimtų žmonių,

dirbančių skirtingose sferose.

Besiklausančius, suprantančius ir įkvėptus Šopeno kūrinio.

Tai kažkas.

Taigi, ar aš esu įsitikinęs, kad kiekvienas klausęs žmogus,

kuris suprato tai, buvo įkvėptas. Žinoma, negaliu būti tikras.

Bet papasakosiu, kas man nutiko.

Buvau Airijoje per neramumus prieš dešimt metų,

dirbau su keletu katalikų ir protestantų vaikų

prie konflikto rezoliucijos. Ir tai padariau su jais.

Tai buvo rizikinga, kadangi jie buvo gatvės vaikai.

Vienas iš jų atėjo pas mane kitą rytą ir pasakė,

"Žinote, aš niekada savo gyvenime neklausiau klasikinės muzikos,

bet kai jūs grojote tą apsipirkinėjimo kūrinį... (angliškai Šopenas ir apsipirkinėjimas skamba panašiai)"

(Juokas)

Jis sakė: "Mano brolis buvo nušautas praėjusiais metais, bet aš neverkiau.

Tačiau, kai vakar jūs grojote tą kūrinį,

jis buvo tas, apie kurį aš galvojau.

Ir pajutau ašaras, riedančias veidu.

Ir žinote ką, aš jaučiausi gerai verkdamas dėl savo brolio."

Taigi, tada aš suvokiau,

kad klasikinė muzika yra visiems. Visiems.

Kaip jūs dabar vaikščiotumėte, jei žinotumėte,

kad mano profesija, muziko profesija tai mato kitaip.

Sakoma, kad 3 procentai žmonijos mėgsta klasikinę muziką.

Jei mes pakeltume skaičių iki 4 procentų, mūsų problemos išsispręstų.

Aš sakau "Kaip jūs vaikščiotumėte? Kaip jūs kalbėtumėte? Kokie jūs būtumėte",

jei manytumėte, kad 3 procentai žmonijos mėgsta klasikinę muziką?

Jei tik padidintume šį skaičių iki 4 procentų. Kaip jūs vaikščiotumėte?

Kaip jūs kalbėtumėte? Kokie jūs būtumėte,

jei žinotumėte, kad visi myli klasikinę muziką --

jie tiesiog dar jos nesurado."

(Juokas)

Matote, tai visiškai skirtingi pasauliai.

Aš patyriau kai ką nuostabaus. Man buvo 45-eri,

jau dirigavau 20 metų ir staiga aš supratau.

Orkestro dirigentas neišleidžia jokio garso.

Mano nuotrauka atsiranda ant CD viršelio --

(Juokas)

-- bet dirigentas neišleidžia jokio garso.

Jis priklauso nuo savo paties sugebėjimo padaryti kitus žmones galingais.

Ir tai man viską pakeitė. Tai apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom.

Žmonės iš mano orkestro atėjo pas mane ir paklausė:

"Benai, kas nutiko?" Štai kas nutiko.

Aš supratau, kad mano darbas buvo pažadinti galimybes kituose žmonėse.

Ir, žinoma, aš norėjau žinoti, ar aš tai dariau.

Žinote, kaip tai sužinoti? Pasižiūrėkite į jų akis.

Jei jų akys švyti, jūs žinote, kad jūs tai darote.

Jūs galite apšviesti kaimą su šio žmogaus akimis.

(Juokas)

Taip. Taigi, jei akys švyti, žinote, kad darote savo darbą.

Jei akys nešvyti, jums reikia paklausti klausimo.

O klausimas yra:

Kas aš toks, kad mano atlikėjų akys nešvyti?

Mes tą patį galime padaryti su savo vaikais.

Kas aš toks, kad mano vaiko akys nešvyti?

Tai visiškai kitoks pasaulis.

Dabar mes artėjame prie šios stebuklingos, svaiginančios savaitės pabaigos

ir grįžtame į žemę.

Ir aš sakau, svarbu klausti šio klausimo:

Kas tokie mes būsime grįžę į šį pasaulį?

Žinote, aš turiu sėkmės apibrėžimą.

Man ji labai paprasta. Sėkmė - tai ne turtas, garbė ar galia.

Tai švytinčių akių aplink mane skaičius.

Taigi, mano paskutinė mintis yra --

svarbu tai, ką sakome.

Žodžiai, kurie eina iš mano lūpų.

Aš išmokau to iš moters, kuri išgyveno Aušvicą,

vienos iš tų retų išgyvenusiųjų.

Ji išvyko į Aušvicą, kai jai buvo penkiolika,

jos broliui buvo aštuoneri, o tėvų jie neturėjo.

Ir ji štai ką man papasakojo, ji sakė,

"Mes važiavome traukiniu į Aušvicą, aš pažvelgiau žemyn

ir pamačiau, kad mano brolio batai dingę.

Aš pasakiau, "Kodėl tu toks kvailas, negi negali laikyti savo daiktų vietose,

dėl Dievo meilės?" - taip, kaip vyresnė sesuo

tai sako jaunesniam broliui.

Deja, tai buvo paskutiniai jos žodžiai ištarti jam,

nes niekuomet daugiau jo nematė. Jis neišgyveno.

Tad ištrūkusi iš Aušvico ji davė priesaiką.

Štai, ką ji man pasakė. Ji sakė, "Aš grįžau iš Aušvico į gyvenimą

ir daviau priesaiką. Priesaika buvo - aš niekuomet nesakysiu to,

kas negalėtų būti paskutiniai mano žodžiai."

Taigi, ar galime tai padaryti? Ne. Ir mes skaudinsime save

ir kitus. Bet galima bandyti gyvenime to siekti. Ačiū.

(Plojimai)

Švytinčios akys, švytinčios akys.

Ačiū, ačiū.

(Muzika)