Kathryn Schultz: Apie buvimą neteisiu

Dauguma mūsų padarys bet ką, kad tik neklystų. O ką, jeigu apsirinkame dėl to? "Klaidologė" Kathryn Schulz pateikia dėmesį pritraukiantį atvejį apie tai, kad reiktų ne tik kad pripažinti, bet ir priimti mūsų klaidingumą.

Taigi buvo 1995,

aš studijuoju koledže,

kartu su drauge esam kelyje

nuo Providenso, Rod Ailande,

iki Portlando Oregono valstijoje.

Žinote, mes jaunos ir neturinčios darbo,

tad keliaujame šalutiniais keliais

per valstijų parkus

ir nacionalinius miškus -

praktiškai ilgiausiu keliu, kokio tik galėjome imtis.

Ir kažkur viduryje Pietų Dakotos,

atsisukau į savo draugę

ir uždaviau klausimą,

kuris kamavo mane

pastaruosius 3000 kilometrų.

"Ką reiškia tas kinų hieroglifas, kurį vis matau šalia kelio?"

Mano draugė pažiūrėjo į mane visiškai abejingai.

Tiesą sakant, džentelmenas iš pirmos eilės

idealiai perteikia jos veido imitaciją.

(Juokas)

Toliau tęsiu: "Žinai,

visi šitie ženklai, ant kurių mes matome

kinų hieroglifą."

Ji tik spokso į mane kelias akimirkas

ir tada praplyšta juoktis,

nes supranta, apie ką aš kalbu.

Ir štai apie ką aš kalbu.

(Juokas)

Teisingai, žymusis kinų hieroglifas pikniko vietai.

(Juokas)

Praleidau penkerius savo gyvenimo metus

galvodama apie situacijas,

tokias kaip ši -

kodėl mes kartais neteisingai suprantame

ženklus aplink mus,

ir kaip mes elgiamės, kai taip nutinka,

ir ką iš viso to galima pasakyti apie žmogaus prigimtį.

Kitaip tariant, kaip jau girdėjote iš Kriso,

praleidau penkerius metus

galvodama apie klydimą.

Tai gali atrodyti kaip keistas karjeros žingsnis,

tačiau, iš tikrųjų, turi vieną puikų privalumą:

jokios konkurencijos dėl darbo.

(Juokas)

Tiesą sakant, dauguma mūsų daro viską, ką galime,

kad išvengtume galvojimo apie klydimą,

ar bent išvengtume galvojimo apie galimybę,

kad mes patys klystame.

Suprantame tai abstrakčiai.

Visi žinome, kad kiekvienas šioje salėje daro klaidas.

Žmonių rūšis, bendrai, yra klystanti - gerai.

Bet kuomet tai nusileidžia iki manęs būtent dabar,

iki visų mano turimų įsitikinimų

čia, esamuoju laiku,

staiga visas šis abstraktus klaidingumo pripažinimas

išmetamas pro langą -

ir negaliu sugalvoti nieko, dėl ko klystu.

Reikalas tame, kad esamasis laikas yra tai, kur gyvename.

Esamuoju laiku einame į susirinkimus;

esamuoju laiku vykstame atostogauti su šeima;

einame į rinkimus ir balsuojame esamuoju laiku.

Taip realybėje mes visi lyg įsisukę į kelionę per gyvenimą,

įstrigusį šiame mažame jausmo,

kad esame labai teisūs dėl visko, burbule.

Aš manau, kad tai yra problema.

Manau, tai problema kiekvienam iš mūsų, kaip individams

mūsų asmeniniame ir profesiniame gyvenime,

ir, manau, tai problema visiems mums drauge, kaip kultūrai.

Taigi tai, ką aš noriu padaryti šiandien

yra, pirmiausia, kalbėti apie tai, kodėl mes užstringame

šiame teisingumo jausme.

Ir antra, kodėl tai yra problema.

Ir galiausiai, aš noriu įtikinti jus,

kad yra įmanoma

išeiti iš tokio jausmo,

ir kad, jeigu jūs galėtumėt tai padaryti,

tai būtų vienintelis puikiausias

moralinis, intelektualinis ir kūrybinis šuolis kokį galima padaryti.

Taigi, kodėl mes užstringame

šiame teisume?

Viena priežastis, iš tikrųjų, susijusi su jausmu, kuomet klystame.

Taigi, leiskite man jūsų šio to paklausti -

arba tiesiog, leiskite jūsų paklausti, nes esate čia šalia:

Koks jausmas, - emociškai, -

kaip jaučiasi klysti?

Bjauru. Nykštys žemyn.

Nesmagu. OK, puiku, gerai.

Bjauru, nykštys žemyn, nesmagu -

ačiū jums, tai labai geri atsakymai,

tačiau tai atsakymai į kitokį klausimą.

Jūs, žmonės, atsakote į klausimą:

Koks yra jausmas suvokti, kad klysti?

(Juokas)

Suvokimas, kad klysti, gali būti panašus į tai ir dar į kitus dalykus, tiesa?

Turiu omeny, jis gali būti sukrečiantis, gali būti demaskuojantis,

iš tikrųjų, gali būti juokingas,

kaip kad mano kvaila klaida dėl kinų simbolio.

Bet tiesiog buvimas neteisiam,

jis niekaip nejaučiamas.

Pateiksiu jums analogiją.

Ar atsimenate Loony Tunes animaciją,

kurioje buvo beviltiškas kojotas,

nuolat besivaikantis ir niekad nepagaunantis paukščio bėgiko?

Beveik kiekvienoje šio filmuko serijoje

būdavo momentas, kuomet kojotas vejasi paukštį,

ir paukštis nušoka nuo skardžio,

tai yra gerai, jis paukštis ir gali skristi.

Bet reikalas tas, kad kojotas bėga paskui jį nuo skardžio.

Ir kas juokinga, -

bent jau, jei esi šešerių metų amžiaus, -

kad kojotui viskas taip pat visiškai gerai.

Jis tiesiog tęsia bėgti -

iki pat momento, kuomet pažiūri žemyn

ir suvokia, kad yra ore.

Štai tada jis krenta.

Kuomet dėl kažko klystame -

ne tada kai tai suvokiame, bet iki to -

mes esame kaip tas kojotas

po to, kai jis nušoka nuo skardžio, ir prieš tai, kai jis pažiūri žemyn.

Žinote, mes jau klystame,

jau esame bėdoje,

bet jaučiamės tarsi būtume ant kieto pagrindo.

Taigi, iš tikrųjų, turėčiau pasitaisyti dėl to, ką pasakiau akimirką prieš tai.

Jaučiamės kažkaip, kai klystame;

jaučiamės esantys teisūs.

(Juokas)

Taigi tai viena priežastis, struktūrinė priežastis,

kodėl mes įstringame šiame pojūtyje, kad esame teisūs.

Aš vadinu tai klaidingu aklumu.

Daugumą laiko

mes neturime jokio vidinio signalo,

leidžiančio mums sužinoti, kad dėl kažko klystame,

iki kol būna per vėlu.

Bet yra ir antra priežastis, kodėl įstringame šiame įsitikinime -

ir ji yra kultūrinė.

Grižkite mintimis trumpam į pradinę mokykla.

Sėdite ten klasėje,

ir jūsų mokytojas grąžina testo lapus,

ir vienas jų atrodo štai taip.

Beje, tai ne maniškis.

(Juokas)

Taigi esate pradinėje mokykloje,

ir tiksliai žinote, ką galvoti

apie vaiką, kuris gavo šį lapą.

Kvailas vaikas, tvarkos drumstėjas,

tas, kuris niekada nepadaro namų darbų.

Taigi, iki sulaukę devynerių,

jūs jau esate išmokę, kad, pirmiausia,

tie žmonės, kurie atlieka užduotis klaidingai,

yra tingūs, neatsakingi bukagalviai -

ir, antra,

kad norint pasisekimo gyvenime,

reikia niekad nedaryti klaidų.

Mes išmokstame šias iš tikrųjų blogas pamokas pabai puikiai.

Ir daugelis mūsų -

ir, spėju, ypač daug iš mūsų šioje salėje -

tvarkosi su tuo tiesiog tapdami

idealiais mažais dešimtukininkais,

perfekcionistais, maksimalistais.

Tiesa,

pone finansų direktoriau, astrofizike, ultra-maratonų dalyvi?

(Juokas)

Panašu, kad jūs visi esat finansų direktoriai, astrofizikai, ultra-maratonų dalyviai.

OK, tai puiku.

Išskyrus tai, kad tuomet mes baisiai bijome

galimybės, kad kažką padarėme klaidingai.

Nes pasak to,

kažką padaryti klaidingai

reiškia, kad yra kažkas negerai su mumis.

Taigi, mes tiesiog atkakliai laikomės, jog esame teisūs,

nes dėl to jaučiamės protingi, atsakingi,

dori ir saugūs.

Taigi leiskite man papasakoti istoriją.

Prieš pora metų

moteris atvyko į Beth Israel Deaconess medicinos centrą operacijai.

Beth Israel yra Bostone.

Tai universitetinė Harvardo ligoninė -

viena geriausių ligoninių šalyje.

Taigi ši moteris atvyksta ir yra paguldoma į operacinę.

Ji nuskausminta, chirurgas padaro savo darbą -

susiūna ir nusiunčia ją į pooperacinę palatą.

Panašu, kad viskas pavyko puikiai.

Ji pabunda, pažiūri žemyn į save

ir sako: "Kodėl yra sutvarstyta ne ta mano kūno pusė?"

Taigi ne ta jos kūno pusė tvarsčiuose,

nes chirurgas atliko rimtą operaciją

jos kairiajai kojai vietoj dešiniosios.

Kuomet Beth Israel sveikatos priežiūros kokybės viceprezidentas

kalbėjo apie šį incidentą,

jis pasakė kai ką įdomaus.

Jis pasakė: "Dėl kažkokios priežasties

chirurgas paprasčiausiai pajautė,

kad jis buvo teisingoje paciento pusėje."

(Juokas)

Šios istorijos esmė,

kad per didelis tikėjimas jausmu,

kad esi teisingoje viso ko pusėje

gali būti labai pavojingas.

Vidinis teisumo jausmas,

kurį mes visi patiriame taip dažnai

nėra patikimas gidas

tam, kas iš tikrųjų vyksta išoriniame pasaulyje.

Ir kuomet mes veikiame pagal tai,

ir nustojame analizuoti galimybę, kad klystame,

taigi tuomet mes galiausiai pridarome tokių dalykų,

kaip kad 757 milijonų litrų naftos išliejimas į Meksikos įlanką,

arba visuotinės ekonomikos sužlugdymas.

Taigi tai yra didžiulė praktinė problema.

Bet kartu tai yra ir didžiulė socialinė problema.

Pagalvokite akimirką apie tai, ką reiškia jaustis teisiam.

Tai reiškia, kad jūs manote, jog jūsų įsitikinimai

tiesiog tobulai atspindi realybę.

Ir kuomet jūs taip jaučiatės,

turite išspręsti problemą,

kaip jūs ketinate paaiškinti savo realybę

visiems tiems žmonėms, kurie nesutinka su jumis?

Taip išeina, kad dauguma iš mūsų žmonėms realybę aiškina panašiu būdu -

griebiantis kelių nesėkmingų prielaidų.

Pirmas dalykas, kurį mes paprastai darome, kai kas nors nesutinka su mumis,

mes tiesiog manome, kad jie neišprusę.

Jie neturi priėjimo prie tos pačios informacijos, kaip mes,

ir kuomet mes dosniai pasidalinsime ta informacija su jais,

jie išvys šviesą ir prisijungs prie mūsų komandos.

Kai tai nesuveikia,

kai paaiškėja, kad tie žmonės žino tuos pačius faktus kaip ir mes,

ir jie vis tiek nesutinka su mumis,

mes pereiname prie antros prielaidos,

kuri yra - jie idiotai.

(Juokas)

Jie turi visas teisingas dėlionės dalis,

tačiau per daug kvaili, kad sudėtų jas teisingai.

Ir kuomet ir tai nesuveikia,

kai paaiškėja, kad tie žmonės, kurie nesutinka su mumis,

žino tuos pačius faktus

ir yra ganėtinai protingi,

mes pereiname prie trečios prielaidos:

jie žino tiesą,

ir tyčia ją iškraipo

dėl asmeninių piktavališkų tikslų.

Taigi, tai katastrofa.

Šis prisirišimas prie savo teisumo

trukdo mums išvengti klaidų,

kuomet mums to visapusiškai reikia

ir priverčia mus elgtis siaubingai vieniems su kitais.

Bet tai, kas mane labiausiai glumina

ir yra tragiškiausia, tai,

kad tai prasilenkia su buvimo žmogumi esme.

Tai tarsi mes norime įsivaizduoti,

kad mūsų protai yra permatomi langai

ir mes tiesiog žiūrime pro juos

ir apibūdiname atsiveriantį pasaulį.

Ir norime, kad visi kiti žiūrėtų pro tą patį langą

ir matytų tą patį dalyką.

Tai netiesa,

ir jeigu taip būtų, gyvenimas būtų neįtikėtinai nuobodus.

Jūsų proto stebuklas

nėra tame, kad jūs matote pasaulį tokį, koks jis yra.

Stebuklas tame, kad jūs matote pasaulį tokį, koks jis nėra.

Galime prisiminti praeitį,

ir galime galvoti apie ateitį,

ir galime įsivaizduoti, ką reiškia

būti kitu žmogumi kitoje vietoje.

Ir mes visi tai darome šiek tiek skirtingai,

štai dėl ko mes galime pažiūrėti į tą patį nakties dangų

ir matyti tai,

taip pat tai

ir tai.

Ir taip, taip pat dėl to mes klystame.

1200 metų iki Dekartas pasakė žymią frazę:

"Mąstau, vadinasi, esu",

Šv. Augustinas atsisėdo

ir užrašė "Fallor ergo sum" -

"Klystu, vadinasi, esu".

Augustinas suprato

kad mūsų gebėjimas susimauti,

nėra kažkoks gėdingas

žmogaus trūkumas,

kažkas, ką galime pašalinti arba nugalėti.

Tai yra visiškas pagrindas to, kas esame.

Nes skirtingai nuo Dievo,

mes iš tikrųjų nežinome kas ten vyksta.

Ir skirtingai nuo visų kitų gyvūnų,

mes esame apsėsti bandymo tai išsiaiškinti.

Mano nuomone, ši manija

yra viso mūsų produktyvumo ir

kūrybos šaltinis ir šaknis.

Pastaraisiais metais, dėl kelių priežasčių,

užklupau save besiklausančią daugelio

viešosios radijo šou "Šis Amerikietiškas gyvenimas" serijų.

Ir taigi aš klausau ir klausau,

ir kažkuriuo momentu pradėjau jaustis,

tarsi visos tos istorijos butų apie klaidas.

Ir mano pirma mintis buvo:

"Pralaimėjau.

Tapau išprotėjusia klaidų dama.

Tiesiog įsivaizdavau jas visur",

kas ir įvyko ne kartą.

Bet po poros mėnesių,

aš iš tikrųjų turėjau progą apklausti šou vedėją Ira Glass.

Ir užsiminiau jam apie tai,

ir jis pasakė kažką tokio: "Ne, iš tiesų, tai tiesa.

Tarp kitko," - jis pasakė,

"kaip laidos kūrėjai, mes juokaujame,

kad kiekviena mūsų šou serija

turi tą pačią užslėptą temą.

Ir ta užslėpta tema yra:

"Maniau atsitiks viena,

o atsitiko visai kas kita".

Ir reikalas tame", sako Ira Glass, "mums to reikia.

Mums reikia visų šių

nuostabos, nesėkmių ir klaidų akimirkų,

kad šios istorijos atrodytų įtikinamos".

Ir likusieji iš mūsų, žiūrovai,

klausytojai, skaitytojai,

praryjame tai.

Mums patinka dalykai tokie kaip staigūs scenarijų vingiai,

klaidingos užuominos ir netikėtos pabaigos.

Mūsų istorijose

mums patinka klysti.

Bet, žinote, mūsų istorijos yra tokios,

nes mūsų gyvenimai yra tokie.

Mes manome, kad nutiks viena,

ir vietoj to atsitinka visai kas kita.

Džordžas Bušas galvojo, kad užgrobs Iraką,

suras daugybę masinio naikinimo ginklų,

išlaisvins žmones ir įves demokratiją Viduriniuosiuose Rytuose.

Ir kai kas kita nutiko vietoj to.

Hosnis Mubarakas

pagalvojo, kad bus Egipto diktatoriumi likusį savo gyvenimą,

iki kol bus per senas ir per ligotas

ir galės perleisti savo valdžią sūnui.

Ir kai kas kita nutiko vietoj to.

Ir galbūt jūs manėte,

kad ketinate užaugti ir ištekėti už vidurinės mokyklos mylimojo,

sugrįžti į savo miestą ir auginti grupelę vaikų.

Ir kai kas kita nutiko vietoj to.

Ir aš turiu papasakoti jums,

kad maniau, jog rašau neįtikėtai nuobodžią knygą

apie dalyką, kurio visi nekenčia,

auditorijai, kuri niekada neatsiras.

Ir kai kas kita nutiko vietoj to.

(Juokas)

Turiu omeny, tai yra gyvenimas.

Laimei ir nelaimei,

mes kuriame neįtikėtinas istorijas

apie pasaulį, supantį mus,

ir tuomet pasaulis apsisuka aplink ir mus apstulbina.

Neįsižeiskit, bet visa ši konferencija

yra neįtikėtinas paminklas

mūsų gebėjimui klysti.

Mes tiesiog praleidžiame ištisą savaitę

kalbėdami apie inovacijas ir pažangą,

ir patobulinimus,

bet, žinote, kodėl mums reikia visų šių inovacijų

ir pažangos ir patobulinimų?

Todėl, kad pusė tų dalykų,

kurie buvo labiausiai verčiantys susimąstyti ir keičiantys pasaulį -

TED 1998 -

et.

(Juokas)

Iš tikrųjų nelabai suveikė tokiu būdu, ar ne?

(Juokas)

Kur mano raketinė kuprinė, Krisai?

(Juokas)

(Plojimai)

Taigi, mes vėl čia.

Ir štai kaip tai vyksta.

Mes sugalvojame kitą idėją.

Pasakojame kitą istoriją.

Surengiame kitą konferenciją.

Šiosios tema,

kaip kad esate girdėję septynis milijonus kartų, -

nuostabos atradimas iš naujo.

Ir man,

jeigu iš tikrųjų nori atrasti nuostabą,

tau reikia žengti žingsnį į išorę

iš šios mažytės, siaubingos teisumo erdvės

ir pažvelgti vieniems į kitus

ir pažvelgti į platybę

ir visatos sudėtingumą

bei paslaptingumą,

ir sugebėti pasakyti:

"Vau, aš nežinau.

Galbūt aš klystu".

Ačiū.

(Plojimai)

Ačiū jums, žmonės.

(Plojimai)