IWOW - Part 4 - Beyond Thinking

Gyvenimas, laisvė ir laimės siekimas.

Gyvename laimės ieškodami išorėje,

tarsi laimė būtų koks daiktas.

Tapome savo toškimų ir geismų vergais.

Laimės neįmanoma rasti
ar nusipirkti kaip pigaus kostiumo.

Tai Maja,

iliuzija,

begalinis formų žaismas.

Budizmo mokyme
Samsara, t.y. nesibaigintis kančios ratas,

išlieka dėl to, kad trokštame malonumo
ir vengiame skausmo.

Froidas tai vadino "malonumo principu".

Viską darome dėl malonumo,

kad gautume tai, ko norime,

arba pašalintume tai,
ko nenorime, nepageidaujame.

Taip elgiasi net patys paprasčiausi organizmai,
pvz. klumpelė.

Tai vadinama atsaku į dirgiklį.

Kitaip negu klumpelės,
žmogus turi daugiau galimybių.

Mes galime galvoti,
o tai ir yra problemos esmė.

Būtent galvojimas apie tai, ko trokštame
tapo nevaldomas.

Šiuolaikinės visuomenės dilema yra ta,

kad bandome suvokti pasaulį
vadovaudamiesi ne pirmaprade vidine sąmone,

o moksliškai, protu matuodami ir rūšiuodami tai,
ką suvokiame kaip išorinį pasaulį.

O mąstant kyla dar daugiau
minčių ir klausimų.

Siekiame pažinti esmines pasaulį kuriančias
ir jo raidos kryptį lemiančias jėgas.

Tačiau jų ieškome išorėje,

užuot suvokę jas kaip gyvastį,
slypinčią pačių mūsų prigimtyje.

Grasus psichiatras Karlas Jungas sakė:

"kas žiūri išorėn - sapnuoja,
kas žvelgia vidun - pabunda."

Norėti pabusti, būti laimingam - nieko bloga.

Bet klaidinga ieškoti laimės išorėje,

nes ją galima rasti tik viduje.

IV dalis: Kitapus mąstymo

2010 m. rugpjūčio 4 d. Kalifornijoje
šalia Taho ežero vykusioje Techonomijos konferencijoje

Google generalinis direktorius Erikas Šmitas
paminėjo stulbinantį faktą.

Pasak jo, per dvi dienas žmonės sukuria
tiek informacijos,

kiek buvo sukurta nuo civilizacijos aušros
iki 2003-iųjų.

Tai maždaug 5 eksabaitai duomenų.

Per visą žmonijos istoriją
dar niekad nebuvo šitiek mąstoma

ir niekad nebuvo tokios sumaišties visoje planetoje.

Nejaugi spręsdami vieną problemą,

kas kartą sukuriame dvi naujas?

Kas iš viso šio mąstymo,

jeigu jis nepadaro mūsų laimingesnių?

Ar dėl to, kad mastome, esame laimingesni?
Ramesni? Džiaugsmingesni?

Ar mąstymas kaip tik mus apriboja,

atitolina nuo gilesnės ir prasmingesnės
gyvenimo patirties?

Mąstymas, veiksmas ir darbas
turėtų derėti su būtimi.

Juk esame žmogiškosios būtybės,
ne žmogiškieji veikėjai.

Norime pokyčių, bet kartu ir stabilumo.

Širdimi atitrūkome nuo gyvenimo spiralės,
kitimo dėsningumų,

o mūsų mąstantis protas
ragina siekti stabilumo, saugumo.

Jutimai prislopsta.

Apimti liguisto žavesio, stebime žudynes,

cunamius, žemės drebėjimus ir karus.

Nuolatos stengiamės įdarbinti savo protą,
užpildyti jį informacija.

TV programos transliuojamos
per kiekvieną galimą įrenginį.

Žaidimai ir galvosūkiai.

Informacinės žinutės.
Ir visokiausi menkniekiai.

Leidomės užburiami
nesibaigiančio naujų vaizdų,

naujos informacijos srauto,

naujų būdų dirginti
ir slopinti mūsų jusles.

Nurimę ir sutelkę dėmesį į savo vidų,
kartais išgirstame širdį sakant,

kad gyvenimas - šis tas daugiau
negu dabartinė mūsų tikrovė

ir kad gyvename godžių šmėklų pasaulyje -

nuolat trokšdami ir vis nepatenkinti.

Sukūrėme
per planetą lekiantį informacijos viesulą,

kad vieni kitus skatintume dar daugiau mąstyti,

kurti daugiau idėjų, kaip padėti pasauliui,

kaip spręsti problemas,
kurias ir sukūrė mūsų pačių protas.

Tai mąstymas sukūrė visą šitą sumaištį,
kurioje gyvename.

Skelbiame karus ligoms,
priešams ir problemoms.

Čia ir paradoksas:
tai, kam priešinamės - išlieka.

Kuo smarkiau kam nors priešinamės,
tuo labiau tai stiprėja.

Tarsi treniruotume raumenį,

iš tikrųjų tik stipriname tai,
ko norime atsikratyti.

Taigi, kuo pakeisti mąstymą?

Ar yra kita priemonė,
galinti padėti žmonėms gyvuoti šioje planetoje?

Jau kelis šimtmečius Vakarų pasaulio žmonės
tyrinėja išorės pasaulį

apie jį mąstydami ir analizuodami.

O senosiose kultūrose sukurta
ne mažiau įmantrių būdų

vidinei erdvei pažinti.

Ryšio su vidiniu pasauliu praradimas

kaip tik ir pažeidė
mūsų planetos pusiausvyrą.

Senovinį priesaką "pažink save"

pakeitė troškimas
patirti išorinį formų pasaulį.

Tačiau norint atsakyti į klausimą
"kas aš esu?"

nepakanka persakyti,
kas parašyta ant vizitinės kortelės.

Budizme žmogus nėra savo sąmonės turinys.

Jis nėra vien minčių rinkinys,

nes už minčių yra tas,
kuris tas mintis stebi.

Priesakas "pažink save" - tai Dzeno koanas,
neišsprendžiamas klausimas.

Bandydamas rasti atsakymą,
protas galų gale pavargsta.

Lyg šuo besivaikantis savo uodegą,

tai ego tapatybė siekia rasti atsakymą,

tikslą.

Tam, kas iš tikrųjų esame,
atsakymas nereikalingas,

nes visus klausimus kelia ego, protas.

O mes nesame protas.

Tiesai pažinti reikia ne daugiau atsakymų,
o mažiau klausimų.

Josephas Campbellas sakė:

"Manau, žmonės ieško ne gyvenimo prasmės,

o jausmo, kad yra gyvi."

Kai Budos paklausė, "kas tu esi?",
jis atsakė paprastai:

"Aš esu pabudęs."

Ką reiškia būti pabudusiam?

To Buda aiškiai nepasako,

nes kiekvieno žmogaus gyvenimas
pražysta savitai.

Tačiau vieną dalyką jis atskleidžia:
tai - kančios pabaiga.

Kiekviena didžioji religija
pabudimo būseną vadina savaip:

Dangus, Nirvana, Mokša.

Tėkmės prigimčiai pažinti
tereikia nuraminti protą.

Kai tik jis nutils, viskas nutiks savaime.

Toje ramybėje vidinės energijos pabunda

ir ima veikti be jokių valios pastangų.

Pasak daoistų, "Či seka paskui sąmonę."

Nurimęs, žmogus ima jausti
augalų ir gyvūnų išmintį.

Ramybė šnabžda sapnuose,

o žmogus išmoksta subtilių būdų
tuos sapnus paversti tikrove.

Dao De Čing
toks gyvenimo būdas vadinamas "vei vu vei"

- "Darymas, nedarymas."

Buda kalbėjo apie "vidurinįjį kelią":
kelią, vedantį į nušvitimą.

Aristotelis kalbėjo apie aukso vidurį -

pusiausvyrą tarp dviejų kraštutinumų,
grožio sąlygą.

Kai stengiamasi nei per daug,
nei per mažai.

Tobula in ir jan pusiausvyra.

Vedantos mokyme
apie Mają arba iliuziją teigiama,

kad mes patiriame ne pačią aplinką,
o minčių sukurtą jos atspindį.

Žinoma, mintys teikia galimybę
savaip patirti vibruojantį pasaulį,

bet išoriniai veiksniai
neturėtų trikdyti vidinės mūsų ramybės.

Nuomonė, kad išorinis pasaulis
nepriklauso nuo stebėtojo

yra mokslo pagrindas.

Bet juslės mums teikia
tik netiesioginę informaciją.

Mūsų įsivaizdavimas apie šį
proto kuriamą fizinį pasaulį

paremtas juslių perfiltruota informacija,
todėl visada netobulas.

Už visų juslių slypi
vienas vibruojantis laukas.

Kartais žmonės,
kuriems pasireiškia "sinestezija",

šį vibruojantį lauką patiria visai kitaip.

Sinestetikai gali regėti garsus
kaip spalvas ar formas,

vienas pojūtis
jiems sukelia papildomų pojūčių.

Sinestezija vadinama pojūčių sintezė,
jų susiliejimas.

Čakros ir juslės - tarsi prizmė,

filtruojanti vibruojančią visumą.

Visi daiktai Visatoje vibruoja,

tik jų vibracijų dažnis skiriasi.

Horo akį sudaro šeši simboliai,

kiekvienas jų reiškia vieną iš pojūčių.

Kaip ir senajame Vedų mokyme,

mintis laikoma pojūčiu.

Mintys kyla kartu
su kūno patiriamasis pojūčiais.

Visi jie kyla iš to paties virpančio šaltinio.

Mąstymas tėra įrankis.

Vienas šešių pojūčių.

Tačiau mes jį taip išaukštinome,

kad ėmėme tapatintis su savo mintimis.

Tai, kad mąstymo
nelaikome vienu iš pojūčių,

labai reikšminga.

Mes tiek pasinėrę į mąstymą,
kad kalbėti apie jį kaip apie pojūtį

būtų tas pats,
kaip žuviai aiškinti apie vandenį.

Vadenį? Kokį vandenį?

Upanišadose parašyta:

Ne tai, ką akys regi,
o tai, dėka ko akys regi.

Pažink tai, kad būtum Brahma amžinuoju,
o ne tuo, kurį garbina žmonės.

Ne tai, ką ausys girdi,
o tai, dėka ko ausys girdi.

Pažink tai, kad būtum Brahma amžinuoju,
o ne tuo, kurį garbina žmonės.

Ne tai, kas žodžiais apsakoma,
o tai, dėka ko žodžiais apsakoma.

Pažink tai, kad būtum Brahma amžinuoju,
o ne tuo, kurį garbina žmonės.

Ne tai, ką protas sugalvoja,
o tai, dėka ko protas sugalvoja.

Pažink tai, kad būtum Brahma amžinuoju,
o ne tuo, kurį garbina žmonės.

Pastarąjį dešimtmetį įvyko didžiulė
smegenų tyrimų pažanga.

Mokslininkai atrado neuroplastiškumą.

Šis terminas susijęs su idėja, kad,
keičiantis mąstymui,

kinta ir fizinės jungtys smegenyse.

Kanadiečių psichologo Donaldo Hebbo žodžiais,

"drauge suaktyvinti neuronai
tarpusavyje susijungia."

Daugiausia neuronų jungtys susidaro tada,
kai žmogus į ką nors sutelkęs dėmesį.

Tai reiškia, kad turime galimybę
dėmesiu valdyti subjektyvų tikrovės patyrimą.

Kitaip tariant,
jei mūsų mintys persmelktos baimės,

rūpesčio, nerimo ir negatyvumo,

tai smegenyse susikuria
tokioms mintims tinkamas neuronų tinklas.

O jei mintis pripildome meilės,

užuojautos, dėkingumo ir džiaugsmo,

susikuria neuronų tinklas,
kuris padeda atitinkamai patirčiai kartotis.

Bet kaip tai pasiekti,
kai aplinkui mus tiek smurto ir kančios?

Ar tai nėra saviapgaulė,
tikėjimas tuo, ko trokštame?

Neuroplastiškumas - ne tas pat,
kas "naujojo amžiaus" nuostata,

kad savo tikrovę
galime kurti pozityviu mąstymu.

Iš tikrųjų jis panašesnis į tai,
ko prieš 2500 metų mokė Buda.

Vipasanos meditacija gali būti pavadinta
sąmoningu neuroplastiškumu.

Per meditaciją tikrovė priimama tokia,
kokia ji yra IŠ TIKRŲJŲ.

Tačiau tai suvokiama
pamatiniu jutimų lygmeniu,

vibracijų ar energijų lygmeniu,

be jokio išankstinio nusistatymo
ar minčių įtakos.

Ilgą laiką sutelkus dėmesį
į patį sąmonės pagrindą,

sukuriamas visai kitokiam tikrovės
suvokimui tinkamas neuronų tinklas.

Mūsų gyvenime
šis procesas dažniausiai vyksta atbulai.

Mūsų neuronų tinklas nuolatos priklauso
nuo to, kaip suvokiame išorinį pasaulį,

nors mūsų dvasinė pusiausvyra
neturėtų priklausyti nuo to, kas vyksta išorėje.

Aplinkybės neturi reikšmės.

Svarbi tik mūsų sąmonės būsena.

Meditacija sanskrito kalba reiškia
išsilaisvinimą nuo vertinimo.

Laisvę nuo bet kokio lyginimo(si).

Laisvę nuo bet kokio prisitaikymo.

Kai nebandome tapti kuo nors kitu,
nebandome keisti to, kas yra.

Pakilti virš fizinio pasaulio kančios
galima tik visiškai ją priėmus.

Su ja susitaikius.

Kad ji taptų mūsų dalimi,

o ne mes būtume jos dalimi.

Kaip gi gyventi,
kad sąmonė nebesipriešintų savo turiniui?

Kad širdyje nebeliktų smulkmeniškų troškimų?

Sąmonė turi visiškai pasikeisti.

Žmogus, įpratęs žiūrėti į išorės pasaulį,
turi atsigręžti į vidinį.

Šiam pasikeitimui
tik valios ir pastangų neužtenka.

Dar reikia nuolankumo.

Priimti tikrovę tokią, kokia ji yra.

Kristaus, atvėrusio savo širdį, paveikslas

gyvai perteikia
atsivėrimo pasaulio skausmui idėją.

Turime būti atviri VISKAM,

jeigu norime išlikti atviri gyvybės šaltiniui.

Nereiškia, kad turime tapti mazochistais,

siekti kančios.

Bet kai anksčiau ar vėliau ji ateina,

galime priimti tikrovę tokią, KOKIA JI YRA,

užuot siekę kitokios tikrovės.

Havajiečiai nuo seno tiki,
jog tiesą pažįstame širdimi.

Širdis irgi savaip nuovoki -
ne mažiau už smegenis.

Egiptiečiai tikėjo, kad žmogaus išmintis
glūdi ne smegenyse, o širdyje.

Manyta, jog širdis yra sielos
ir asmenybės ašis.

Būtent per širdį sklido dieviškoji žinia,

rodžiusi senovės egiptiečiams jų tikrąjį kelią.

Šiame papiruse vaizduojamas
"šidies svėrimas".

Tikėta, kad į pomirtinį gyvenimą
dera žengti lengva širdimi,

nes tai - doro gyvenimo įrodymas.

Visuotinė archetipinė būsena,

kurią žmonės patiria veriantis širdžiai,

- tai asmeninės ir
Visatos energijos susiliejimo pojūtis.

Kai leidžiame sau justi šią meilę,
ja tapti,

kai vidinį savo pasaulį
sujungiame su išoriniu,

viskas tampa viena.

Kaip išgirsti sferų skambesį?

Kaip atsiveria širdis?

Šri Ramana Maharšis sakė:

"Dievas gyvena tavyje, tavo vardu,

ir nereikia nieko daryti, kad patirtum
Dievo realizaciją ar savirealizaciją.

Tai tikroji, prigimtinė tavo būsena.

Tiesiog nustok ieškoti,
sutelk dėmesį į vidų

ir atiduok savo protą savasčiai,

šviečiančiai iš tavo esybės gelmių.

Tiesiausias ir tiesioginis kelias į šią patirtį,
yra savistaba."

Kai medituodami stebime vidinius pojūčius,
vidinę savo gyvastį,

iš tikrųjų stebime kaitą.

Ši pokyčių jėga sukyla ir atslūgsta
energijai keičiant pavidalą.

Asmens išsivystimo ar nušvitimo lygį parodo

jo gebėjimas prisitaikyti
prie kiekvienos akimirkos,

kitaip sakant,
nuolat kintantį žmogiškųjų aplinkybių,

skausmo ir malonumų srautą
versti į palaimą.

"Karo ir taikos" autorius
Levas Tolstojus rašė:

"visi norėtų pakeisti pasaulį,

tačiau niekas nenori pasikeisti pats."

Pasak Darvino, svarbiausia savybė,
kurios reikia rūšiai išlikti, -

ne jėga ir ne intelektas,
o sugebėjimas prisitaikyti prie pokyčių.

Turime tapti pristaikymo meistrais.

Panašiai budizmo tradicijoje
mokoma apie "aniką":

viskas sukyla ir atslūgsta, keičiasi.

Nuolatos kinta.

Kančia egiztuoja tik dėl to,
kad prisirišame prie tam tikros formos.

Kai žmogus susivienija
su savo stebinčiaja esybe

ir ima suvokti aniką,

širdį užlieja palaima.

Įvairių laikų šventieji,
išminčiai ir jogai

vienodai nusako šventąją sąjungą,
sudaromą širdyje.

Ir Šv. Kryžiaus Tomo raštuose,

ir Rumio eilėse,

ir indiškame tantros mokyme

skirtingais būdais bandoma išreikšti
sunkiai apčiuopiamą širdies slėpinį.

Širdyje susijungia Šiva ir Šakti.

Vyriškumas skerbiasi į gyvybės sukūrį,

o moteriškumas atsiduoda pokyčiams.

Suvokdami ir besąlygiškai priimdami
visa, kas yra.

Kad atvertume širdį,
turime atsiverti pokyčiams.

Gyventi iš pažiūros tvirtų formų pasaulyje,

suktis jo šokyje, pasinerti į jį,

gyventi visa esybe,
mylėti visa širdimi,

ir kartu žinoti, kad tai laikina

ir galų gale visos formos išnyksta ir kinta.

Palaima yra energija, sklindanti iš ramybės.

Ji atsiranda pašalinus visą sąmonės turinį.

Iš ramybės gimstančios
palaimos energijos turinys ir YRA sąmonė.

Naujoji širdies sąmonė.

Sąmonė,
susivienijusi su VISKUO, kas YRA.