Nancy Lublin: gyvybes gelbstinčios trumposios žinutės

Kai Nancy Lublin, norėdama įtraukti paauglius į savo organizacijos socialinę veiklą, ėmė jiems siuntinėti trumpąsias žinutes, rezultatas šokiravo - jie ėmė atrašinėti ir pasakoti savo problemas: apie užgauliojimus mokykloje, depresiją ir net prievartavimą. Tad ji nusprendė sukurti trumpųjų žinučių pagalbos liniją, kurios duodami rezultatai gali būti daug svarbesni nei ji tikėjosi.

Daugelis jūsų šiuo prietaisu perkate,

parduodate, žaidžiate, žiūrite vaizdo įrašus, o aš manau,

kad jis gali tapti gyvybės linija.

Manau, šis prietaisas gali išgelbėti

daugiau gyvybių

nei penicilinas.

Susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis.

Žinoma, iškart prisimenate seksualinio turinio žinutes

arba gašlias nuotraukas, kurias tenka matyti -

tikėkimės, kad jūsų vaikai tokių niekam nesiunčia.

Arba mėginate išversti santrumpas:

„lol“, „lmol“, „hmu“.

Vėliau galėsiu padėti jums tai padaryti.

Tačiau salėje sėdintys tėvai žino,

kad susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis

yra geriausias būdas bendrauti su savo vaikais.

Gal net vienintelis.

(Juokas)

Vidutinis paauglys išsiunčia 3339 žinučių per mėnesį.

Jei tai mergaitė, skaičius gali siekti 4000.

O svarbiausia tai, kad jie perskaito kiekvieną žinutę.

Žmonės perskaito 100% gautų žinučių.

Dabar tėvai tikrai sukluso.

Žinutės yra visada perskaitomos.

Net jei negaunate atsakymo.

Jei rašėte ir klausėte, kada dukra grįš vakarienės,

patikėkite manimi - ji tą žinutę tikrai perskaitė.

Ir tai nėra populiariu tik tarp priemiesčio paauglių su „iPhone“.

Susirašinėjimo rodikliai yra tikrai aukšti

tarp mažumų ir miesto jaunimo.

Žinau tai, nes priklausau DoSomething.org -

didžiausiai paauglių socialinį aktyvumą skatinančiai

organizacijai Amerikoje.

Tačiau prieš pusę metų pakeitėme kryptį

ir ėmėmės trumpųjų žinučių.

Dabar kas savaitę vaikams išsiunčiame daugiau nei 200 tūkst. žinučių

apie tai, kaip paversti mokyklas ekologiškesnėmis

arba kaip padėti benamiams ir pan.

Ir tai, pasirodo, yra 11 kartų efektyviau nei elektroniniai laiškai.

Be to, teko susidurti su netikėtomis pasekmėmis.

Ėmėme gauti tokius atsakymus, kaip šie:

„Nenoriu šiandien eiti į mokyklą.

Berniukai vadina mane pediku“.

„Pjausčiausi, sužinojo tėvai,

tad lioviausi,

tačiau prieš valandą ir vėl pradėjau“.

Arba: „Jis nesiliauja manęs prievartavęs.

Liepė niekam nesakyti.

Tai mano tėtis. Ar jūs čia?“

Tikrai gavome tokią žinutę.

Ir, taip, mes čia.

Nepamiršiu dienos, kai gavome tą žinutę.

Tądien ir nusprendėme - turime įkurti

trumpųjų žinučių pagalbos liniją.

Anksčiau darėme ką kita.

Siekėme tik paauglių socialinio aktyvumo.

O vaikai mums ėmė siųsti žinutes,

nes tai jiems tai įprasta ir patogu.

Kai jie neturi kur kreiptis,

rašo mums.

Tik pagalvokite: kiek daug gali trumpųjų žinučių pagalbos linija.

Ji greita, privati,

niekas jūsų negirdi, jūs patyliukais sau rašote.

Viskas vyksta realiuoju laiku.

Taip galėtume padėti milijonams paauglių patardami ir nukreipdami pas specialistus.

Tai puiku. Tačiau pagrindinė priežastis,

kodėl tai išties nuostabu - tai duomenys.

Nenoriu tai mergaitei padėti tik patardama

ar nukreipdama kur kitur.

Noriu, kad ši bjaurastis liautųsi.

Pagalvokite apie tokios statistikos panaudojimą.

Kaip Niujorko policijos atveju.

Anksčiau jie tik spėliojo,

tačiau vėliau ėmė fiksuoti nusikaltimų vietas,

sekti ir stebėti smulkias vagystes,

iškvietimus ir visa kita -

ėmė sudarinėti būsimų įvykių diagramą.

Ir jie suprato,

kad jei gatvėje pastebima prekyba metamfetaminu,

padidinus toje vietoje policijos pajėgas

galima išvengti kitu atveju neišvengiamų

užpuolimų ir apiplėšimų.

Ir iš tiesų, prabėgus metams

po „CompStat“ įdiegimo,

nužudymų skaičius krito 60%. Pagalvokite,

kokius duomenis gautume iš trumpųjų žinučių pagalbos linijos.

Juk nėra jokios oficialios statistikos apie užgauliojimus,

smurtą, valgymo sutrikimus, pjaustymasi ir prievartavimus.

Jokių duomenų.

Gal ir buvo atlikti kokie tyrimai,

kurie buvo labai brangūs ir kuriems prireikė daug laiko.

O gal yra neoficialių duomenų.

Tačiau įsivaizduokite realiu metu gaunamą informaciją

apie kiekvieną iš tų problemų.

Galėtumėte informuoti teisėsaugą,

mokyklų vadovybes,

galėtumėte pasakyti direktoriui:

„Kiekvieną ketvirtadienį, 15 val., pas jus kyla neramumai.

Kas dedasi jūsų mokykloje?“

Galėtumėte iškart pastebėti įstatymų daromą įtaką

arba sužinoti neapykantos kupinos kalbos,

pasakytos mokyklos susirinkimo metu, pasekmes.

Tai man ir yra tikroji

trumpųjų žinučių ir duomenų galia.

Nes kol žmonės kalba apie informaciją,

kuri leidžia „Facebook“

iškapstyti mano 3 klasės draugus

ar „Target“ žinoti, kada vėl metas pirkti sauskelnes,

informaciją, padedančią betkokiam vyrukui suburti geresnę krepšinio komandą,

aš labiau sujaudinta esu to, kokią galią turi tokia informacija ir trumposios žinutės:

padėti tam vaikui išdrįsti nueiti į mokyklą,

mergaitei liautis save žaloti

ir būtinai apsaugoti tėčio prievartaujamą mergaitę.

Ačiū.

(Plojimai)