< Return to Video

Aš išgyvenau teroristo ataką. Štai ko išmokau.

  • 0:01 - 0:04
    Niekada neįsivaizdavau,
  • 0:04 - 0:07
    kad 19-metis savižudis sprogdintojas
  • 0:08 - 0:11
    suteiks man vertingą pamoką.
  • 0:13 - 0:14
    Bet jis tą padarė.
  • 0:15 - 0:19
    Jis išmokė mane niekada nespręsti
    iš anksto
  • 0:19 - 0:22
    apie bet kurį man nepažįstamą žmogų.
  • 0:24 - 0:29
    Vieną 2005 m. liepos ketvirtadienį
  • 0:29 - 0:32
    sprogdintojas ir aš, to nežinodami
  • 0:32 - 0:36
    įlipome į tą patį traukinio vagoną
    tuo pačiu metu,
  • 0:36 - 0:41
    ir stovėjome praktiškai šalia vienas kito.
  • 0:42 - 0:43
    Aš jo nemačiau.
  • 0:44 - 0:46
    Iš tiesų, nemačiau nė vieno žmogaus.
  • 0:46 - 0:49
    Žinote, kad nedera žiūrėti į kitus metro,
  • 0:49 - 0:52
    bet, manau, jis matė mane.
  • 0:53 - 0:56
    Spėju, jis pažiūrėjo į mus visus,
  • 0:57 - 1:01
    kai jo ranka pakibo virš
    detonatoriaus jungiklio.
  • 1:02 - 1:07
    Aš dažnai svarsčiau: ką jis mąstė?
  • 1:07 - 1:10
    Ypač tomis paskutinėmis sekundėmis.
  • 1:13 - 1:14
    Žinau, tai nebuvo asmeniška.
  • 1:15 - 1:19
    Jis nesiekė nužudyti ar suluošinti mane,
    Gill Hicks.
  • 1:19 - 1:21
    Tai yra – jis nepažinojo manęs.
  • 1:22 - 1:23
    Ne.
  • 1:24 - 1:27
    Užtat jis man uždėjo
  • 1:27 - 1:31
    nepagrįstą ir nenorimą etiketę.
  • 1:32 - 1:36
    Tapau priešu.
  • 1:37 - 1:41
    Jam aš buvau „kita“,
  • 1:41 - 1:44
    „jie“ kaip priešingybė „mes“.
  • 1:46 - 1:51
    Etiketė „priešas“ leido jam
    mus nužmoginti.
  • 1:52 - 1:54
    Tai leido jam paspausti mygtuką.
  • 1:55 - 1:58
    Ir jis nebuvo išrankus.
  • 1:59 - 2:04
    Vien mano vagone buvo atimtos
    26 brangios gyvybės,
  • 2:05 - 2:07
    ir aš buvau beveik viena jų.
  • 2:09 - 2:12
    Per akimirką, kiek trunka įkvėpti,
  • 2:12 - 2:15
    mes atsidūrėme tokioje begalinėje tamsoje,
  • 2:15 - 2:18
    kad ji buvo beveik apčiuopiama;
  • 2:18 - 2:22
    tarsi bristum per degutą.
  • 2:23 - 2:25
    Mes nežinojome, kad buvome priešai.
  • 2:26 - 2:30
    Tebuvome grupelė keliaujančių į darbą,
    kurie prieš minutę
  • 2:30 - 2:33
    laikėsi metro etiketo:
  • 2:33 - 2:35
    jokio akių kontakto,
  • 2:35 - 2:36
    jokio kalbėjimo
  • 2:37 - 2:40
    ir visiškai jokių pokalbių.
  • 2:42 - 2:45
    Bet kai tamsa ėmė sklaidytis
  • 2:46 - 2:48
    mes atsigręžėme vieni į kitus.
  • 2:48 - 2:50
    Mes vieni kitus gelbėjome.
  • 2:51 - 2:53
    Mes šaukėme savo vardus,
  • 2:53 - 2:55
    truputį kaip per pamokos pradžią,
  • 2:56 - 2:59
    laukdami atsakymų.
  • 3:01 - 3:03
    „Aš Gill. Aš čia.
  • 3:05 - 3:06
    Aš gyva.
  • 3:08 - 3:09
    Gerai.“
  • 3:12 - 3:13
    „Aš Gill.
  • 3:14 - 3:15
    Čia.
  • 3:16 - 3:18
    Gyva.
  • 3:19 - 3:21
    Gerai.“
  • 3:23 - 3:26
    Aš nepažinojau Alison.
  • 3:26 - 3:31
    Bet klausiausi jos šūksnių
    kas kelias minutes.
  • 3:31 - 3:33
    Aš nepažinojau Richard.
  • 3:34 - 3:37
    Bet man buvo svarbu, kad jis išgyveno.
  • 3:39 - 3:41
    Jiems visiems aš pasakiau
  • 3:41 - 3:42
    savo vardą.
  • 3:43 - 3:44
    Jie nežinojo,
  • 3:44 - 3:48
    kad buvau „Design Council“ skyriaus
    vadovė.
  • 3:49 - 3:53
    O čia yra mano mėgiamas portfelis,
  • 3:53 - 3:55
    taip pat išgelbėtas tą rytą.
  • 3:56 - 4:00
    Jie nežinojo, kad aš leidau
    architektūros ir dizaino žurnalus,
  • 4:00 - 4:04
    kad buvau Karališkosios menų draugijos
    narė,
  • 4:04 - 4:05
    kad rengiausi juodai –
  • 4:07 - 4:08
    iki šiol tą darau –
  • 4:09 - 4:11
    kad rūkiau cigariles.
  • 4:12 - 4:14
    Aš daugiau jų neberūkau.
  • 4:14 - 4:18
    Aš gėriau džiną ir žiūrėjau TED Talks,
  • 4:18 - 4:25
    žinoma, niekada nesvajodama,
    kad vieną dieną stovėsiu,
  • 4:26 - 4:28
    balansuodama ant protezinių kojų,
  • 4:29 - 4:30
    sakydama kalbą.
  • 4:31 - 4:36
    Buvau jauna australė, daranti nepaprastus
    dalykus Londone.
  • 4:36 - 4:39
    Ir aš nenorėjau, kad tai pasibaigtų.
  • 4:41 - 4:44
    Aš taip norėjau išgyventi,
  • 4:44 - 4:49
    kad savo šaliku padariau turniketus
    savo kojų galams
  • 4:49 - 4:55
    ir nuo visko užsidariau,
  • 4:55 - 4:59
    kad susitelkčiau, klausyčiau savęs,
  • 4:59 - 5:02
    vadovaučiausi vien instinktu.
  • 5:03 - 5:05
    Aš sulėtinau savo kvėpavimą.
  • 5:06 - 5:08
    Iškėliau šlaunis.
  • 5:08 - 5:09
    Nugarą laikiau tiesiai
  • 5:09 - 5:13
    ir kovojau su noru užmerkti akis.
  • 5:15 - 5:18
    Laikiausi beveik valandą,
  • 5:19 - 5:23
    per kurią apmąsčiau visą savo gyvenimą
  • 5:23 - 5:25
    iki tos akimirkos.
  • 5:27 - 5:30
    Galbūt man reikėjo daugiau nuveikti.
  • 5:31 - 5:34
    Galbūt galėjau labiau gyventi,
    daugiau pamatyti.
  • 5:34 - 5:39
    Galbūt man reikėjo pradėti bėgioti, šokti,
    užsiimti joga.
  • 5:40 - 5:45
    Bet man svarbiausia buvo darbas.
  • 5:45 - 5:47
    Gyvenau dėl darbo.
  • 5:48 - 5:51
    Man rūpėjo, kuo aš buvau
  • 5:51 - 5:52
    savo vizitinėje kortelėje.
  • 5:54 - 5:57
    Bet tai nebuvo svarbu tame tunelyje.
  • 5:59 - 6:04
    Kai pajutau pirmą prisilietimą
  • 6:04 - 6:06
    vieno iš savo gelbėtojų,
  • 6:06 - 6:09
    negalėjau kalbėti,
  • 6:09 - 6:14
    netgi pasakyti trumpo žodžio,
    kaip Gill.
  • 6:15 - 6:18
    Aš atidaviau savo kūną jiems.
  • 6:18 - 6:21
    Padariau viską, ką galėjau,
  • 6:21 - 6:25
    ir dabar buvau jų rankose.
  • 6:27 - 6:28
    Supratau,
  • 6:29 - 6:35
    kas iš tikro yra žmogiškumas,
  • 6:36 - 6:39
    kai pirma pamačiau tapatybės kortelę,
  • 6:39 - 6:42
    man duotą mane pristačius į ligoninę.
  • 6:42 - 6:44
    Joje parašyta:
  • 6:44 - 6:49
    „Viena nenustatytos tapatybės
    manoma moteris.“
  • 6:51 - 6:55
    Viena nenustatytos tapatybės
    manoma moteris.
  • 6:57 - 7:00
    Tie žodžiai man buvo dovana.
  • 7:01 - 7:04
    Jie man aiškiai sakė,
  • 7:04 - 7:07
    kad buvau išgelbėta,
  • 7:07 - 7:10
    grynai dėl to, kad esu žmogiška būtybė.
  • 7:11 - 7:15
    Jokie skirtumai tarp mūsų neturėjo įtakos
  • 7:15 - 7:19
    gelbėtojų ryžtui
  • 7:20 - 7:22
    išgelbėti mane,
  • 7:22 - 7:25
    išgelbėti kuo daugiau nepažįstamųjų
  • 7:25 - 7:28
    ir rizikuoti patiems savo gyvybe.
  • 7:28 - 7:33
    Jiems nerūpėjo, ar aš buvau
    turtinga ar vargšė,
  • 7:33 - 7:35
    mano odos spalva,
  • 7:35 - 7:37
    buvau aš vyras ar moteris,
  • 7:37 - 7:39
    mano seksualinė orientacija,
  • 7:40 - 7:41
    už ką balsavau,
  • 7:41 - 7:43
    ar buvau išsilavinusi,
  • 7:43 - 7:46
    ar kuo tikėjau, ar ne.
  • 7:47 - 7:49
    Visa tai buvo nesvarbu,
  • 7:49 - 7:54
    o svarbu tik tai, kad buvau
    neįkainojama žmogaus gyvybė.
  • 7:56 - 7:59
    Save matau kaip gyvą faktą.
  • 8:00 - 8:02
    Esu įrodymas,
  • 8:02 - 8:09
    kad besąlyginė meilė ir pagarba gali
    ne tik išgelbėti,
  • 8:09 - 8:12
    bet ir keisti gyvenimus.
  • 8:13 - 8:18
    Štai čia nuostabi vieno mano
    gelbėtojo ir mano nuotrauka,
  • 8:18 - 8:20
    daryta praėjusiais metais.
  • 8:20 - 8:23
    Dešimt metų po įvykio,
  • 8:23 - 8:25
    ir štai mes, petys į petį.
  • 8:28 - 8:30
    Per visą chaosą
  • 8:30 - 8:33
    mane stipriai laikė už rankos.
  • 8:33 - 8:36
    Mano veidą švelniai glostė.
  • 8:37 - 8:39
    Ką aš jutau?
  • 8:40 - 8:41
    Jaučiausi mylima.
  • 8:42 - 8:47
    Kas apsaugojo mane nuo neapykantos
    ir noro keršyti,
  • 8:47 - 8:50
    kas man suteikė drąsos ištarti:
  • 8:50 - 8:52
    kas baigiasi su manimi –
  • 8:54 - 8:55
    tai meilė.
  • 8:57 - 8:59
    Buvau mylima.
  • 9:01 - 9:07
    Tikiu, kad potencialas
    pokyčiams į gera
  • 9:08 - 9:09
    yra absoliučiai milžiniškas,
  • 9:09 - 9:12
    nes žinau, ką mes galime.
  • 9:12 - 9:15
    Aš žinau žmogiškumo spindesį.
  • 9:16 - 9:20
    Taigi tai verčia mane apmąstyti
    gana svarbius dalykus
  • 9:20 - 9:23
    ir kelia mums visiems klausimų:
  • 9:25 - 9:30
    Ar tai, kas sieja mums, nėra
    svarbiau nei tai, kas skiria?
  • 9:32 - 9:35
    Ar mums reikia tragedijos ar nelaimės,
  • 9:35 - 9:40
    kad pasijustume itin susiję,
    kaip žmonės?
  • 9:44 - 9:49
    Ir kada mes pasinaudosime savo
    eros išmintimi,
  • 9:50 - 9:53
    kad pakiltume virš paprastos tolerancijos
  • 9:54 - 9:57
    ir pereitume prie pripažinimo visų,
  • 9:57 - 10:02
    kurie mums tėra etiketės, kol jų
    nepažįstame?
  • 10:04 - 10:05
    Dėkoju.
  • 10:05 - 10:12
    (Plojimai.)
Title:
Aš išgyvenau teroristo ataką. Štai ko išmokau.
Speaker:
Gill Hicks
Description:

Gill Hicks istorija yra kupina gailestingumo ir žmogiškumo, kylanti iš chaoso ir neapykantos pelenų. Išgyvenusi teroristo sprogdinimus 2005 m. liepos 7-ąją Londone ji dalinasi savo istorija apie tos dienos įvykius – taip pat ir giliomis pamokomis, kurias patyrė mokydamasi gyventi toliau.
more » « less
Video Language:
English
Team:
closed TED
Project:
TEDTalks
Duration:
10:37

Lithuanian subtitles

Revisions

Our website uses cookies for analysis purposes.