Aš išgyvenau teroristo ataką. Štai ko išmokau.

Gill Hicks istorija yra kupina gailestingumo ir žmogiškumo, kylanti iš chaoso ir neapykantos pelenų. Išgyvenusi teroristo sprogdinimus 2005 m. liepos 7-ąją Londone ji dalinasi savo istorija apie tos dienos įvykius – taip pat ir giliomis pamokomis, kurias patyrė mokydamasi gyventi toliau.

Niekada neįsivaizdavau,

kad 19-metis savižudis sprogdintojas

suteiks man vertingą pamoką.

Bet jis tą padarė.

Jis išmokė mane niekada nespręsti
iš anksto

apie bet kurį man nepažįstamą žmogų.

Vieną 2005 m. liepos ketvirtadienį

sprogdintojas ir aš, to nežinodami

įlipome į tą patį traukinio vagoną
tuo pačiu metu,

ir stovėjome praktiškai šalia vienas kito.

Aš jo nemačiau.

Iš tiesų, nemačiau nė vieno žmogaus.

Žinote, kad nedera žiūrėti į kitus metro,

bet, manau, jis matė mane.

Spėju, jis pažiūrėjo į mus visus,

kai jo ranka pakibo virš
detonatoriaus jungiklio.

Aš dažnai svarsčiau: ką jis mąstė?

Ypač tomis paskutinėmis sekundėmis.

Žinau, tai nebuvo asmeniška.

Jis nesiekė nužudyti ar suluošinti mane,
Gill Hicks.

Tai yra – jis nepažinojo manęs.

Ne.

Užtat jis man uždėjo

nepagrįstą ir nenorimą etiketę.

Tapau priešu.

Jam aš buvau „kita“,

„jie“ kaip priešingybė „mes“.

Etiketė „priešas“ leido jam
mus nužmoginti.

Tai leido jam paspausti mygtuką.

Ir jis nebuvo išrankus.

Vien mano vagone buvo atimtos
26 brangios gyvybės,

ir aš buvau beveik viena jų.

Per akimirką, kiek trunka įkvėpti,

mes atsidūrėme tokioje begalinėje tamsoje,

kad ji buvo beveik apčiuopiama;

tarsi bristum per degutą.

Mes nežinojome, kad buvome priešai.

Tebuvome grupelė keliaujančių į darbą,
kurie prieš minutę

laikėsi metro etiketo:

jokio akių kontakto,

jokio kalbėjimo

ir visiškai jokių pokalbių.

Bet kai tamsa ėmė sklaidytis

mes atsigręžėme vieni į kitus.

Mes vieni kitus gelbėjome.

Mes šaukėme savo vardus,

truputį kaip per pamokos pradžią,

laukdami atsakymų.

„Aš Gill. Aš čia.

Aš gyva.

Gerai.“

„Aš Gill.

Čia.

Gyva.

Gerai.“

Aš nepažinojau Alison.

Bet klausiausi jos šūksnių
kas kelias minutes.

Aš nepažinojau Richard.

Bet man buvo svarbu, kad jis išgyveno.

Jiems visiems aš pasakiau

savo vardą.

Jie nežinojo,

kad buvau „Design Council“ skyriaus
vadovė.

O čia yra mano mėgiamas portfelis,

taip pat išgelbėtas tą rytą.

Jie nežinojo, kad aš leidau
architektūros ir dizaino žurnalus,

kad buvau Karališkosios menų draugijos
narė,

kad rengiausi juodai –

iki šiol tą darau –

kad rūkiau cigariles.

Aš daugiau jų neberūkau.

Aš gėriau džiną ir žiūrėjau TED Talks,

žinoma, niekada nesvajodama,
kad vieną dieną stovėsiu,

balansuodama ant protezinių kojų,

sakydama kalbą.

Buvau jauna australė, daranti nepaprastus
dalykus Londone.

Ir aš nenorėjau, kad tai pasibaigtų.

Aš taip norėjau išgyventi,

kad savo šaliku padariau turniketus
savo kojų galams

ir nuo visko užsidariau,

kad susitelkčiau, klausyčiau savęs,

vadovaučiausi vien instinktu.

Aš sulėtinau savo kvėpavimą.

Iškėliau šlaunis.

Nugarą laikiau tiesiai

ir kovojau su noru užmerkti akis.

Laikiausi beveik valandą,

per kurią apmąsčiau visą savo gyvenimą

iki tos akimirkos.

Galbūt man reikėjo daugiau nuveikti.

Galbūt galėjau labiau gyventi,
daugiau pamatyti.

Galbūt man reikėjo pradėti bėgioti, šokti,
užsiimti joga.

Bet man svarbiausia buvo darbas.

Gyvenau dėl darbo.

Man rūpėjo, kuo aš buvau

savo vizitinėje kortelėje.

Bet tai nebuvo svarbu tame tunelyje.

Kai pajutau pirmą prisilietimą

vieno iš savo gelbėtojų,

negalėjau kalbėti,

netgi pasakyti trumpo žodžio,
kaip Gill.

Aš atidaviau savo kūną jiems.

Padariau viską, ką galėjau,

ir dabar buvau jų rankose.

Supratau,

kas iš tikro yra žmogiškumas,

kai pirma pamačiau tapatybės kortelę,

man duotą mane pristačius į ligoninę.

Joje parašyta:

„Viena nenustatytos tapatybės
manoma moteris.“

Viena nenustatytos tapatybės
manoma moteris.

Tie žodžiai man buvo dovana.

Jie man aiškiai sakė,

kad buvau išgelbėta,

grynai dėl to, kad esu žmogiška būtybė.

Jokie skirtumai tarp mūsų neturėjo įtakos

gelbėtojų ryžtui

išgelbėti mane,

išgelbėti kuo daugiau nepažįstamųjų

ir rizikuoti patiems savo gyvybe.

Jiems nerūpėjo, ar aš buvau
turtinga ar vargšė,

mano odos spalva,

buvau aš vyras ar moteris,

mano seksualinė orientacija,

už ką balsavau,

ar buvau išsilavinusi,

ar kuo tikėjau, ar ne.

Visa tai buvo nesvarbu,

o svarbu tik tai, kad buvau
neįkainojama žmogaus gyvybė.

Save matau kaip gyvą faktą.

Esu įrodymas,

kad besąlyginė meilė ir pagarba gali
ne tik išgelbėti,

bet ir keisti gyvenimus.

Štai čia nuostabi vieno mano
gelbėtojo ir mano nuotrauka,

daryta praėjusiais metais.

Dešimt metų po įvykio,

ir štai mes, petys į petį.

Per visą chaosą

mane stipriai laikė už rankos.

Mano veidą švelniai glostė.

Ką aš jutau?

Jaučiausi mylima.

Kas apsaugojo mane nuo neapykantos
ir noro keršyti,

kas man suteikė drąsos ištarti:

kas baigiasi su manimi –

tai meilė.

Buvau mylima.

Tikiu, kad potencialas
pokyčiams į gera

yra absoliučiai milžiniškas,

nes žinau, ką mes galime.

Aš žinau žmogiškumo spindesį.

Taigi tai verčia mane apmąstyti
gana svarbius dalykus

ir kelia mums visiems klausimų:

Ar tai, kas sieja mums, nėra
svarbiau nei tai, kas skiria?

Ar mums reikia tragedijos ar nelaimės,

kad pasijustume itin susiję,
kaip žmonės?

Ir kada mes pasinaudosime savo
eros išmintimi,

kad pakiltume virš paprastos tolerancijos

ir pereitume prie pripažinimo visų,

kurie mums tėra etiketės, kol jų
nepažįstame?

Dėkoju.

(Plojimai.)