Kas iš tikro svarbu gyvenimo pabaigoje

Ko labiausiai trokšime savo gyvenimo pabaigoje? Daugumai tai paprasčiausiai komfortas, pagarba, meilė. BJ Miller yra ligoninės gydytojas, giliai mąstantis apie tai, kaip sukurti orią, gracingą gyvenimo pabaigą savo pacientams. Skirkite laiko pasimėgauti šia jaudinančia kalba, kuri kelia didelius klausimus, kaip mes galvojame apie mirtį ir gerbiame gyvenimą.

Ką gi, mums visiems reikia priežasties
pabusti.

Man prireikė tik 11 000 voltų.

Jūs per daug mandagūs paklausti,

taigi papasakosiu jums.

Vieną naktį antrame koledžo kurse,

tik ką grįžęs po Padėkos dienos atostogų,

šlaisčiausi kartu su keliais savo
draugais,

ir nusprendėme užlipti ant stovinčio
priemiestinio traukinio.

Jis tiesiog ten stovėjo su laidais
viršuje.

Kažkodėl tuo metu tai atrodė puiki idėja.

Mes tikrai esame darę kvailesnių dalykų.

Aš užlėkiau kopėčiomis gale

ir kai atsistojau,

elektros srovė įtekėjo į mano ranką,

nuėjo žemyn ir išėjo pro mano koją,
ir viskas.

Ar patikėsite, kad laikrodis vis dar
veikia?

Pakanka palaižyti!

(Juokas.)

Mano tėvas dabar jį nešioja iš solidarumo.

Tąnakt prasidėjo mano oficialūs santykiai
su mirtimi – mano mirtimi –

ir kartu prasidėjo mano ilgas,
kaip paciento, kelias.

Tai geras žodis.

Jis reiškia tą, kuris kenčia.

Manau, mes visi pacientai.

Amerikos sveikatos priežiūros sistema

turi daugiau nei pakankamai didelę
disfunkciją –

išties, tai atitinka jos spindesį.

Dabar esu gydytojas, slaugos ligoninės
ir paliatyvios medicinos gydytojas,

taigi susidūriau su priežiūra iš abiejų
pusių.

Patikėkite manimi, beveik visi,
kas eina į sveikatos priežiūrą

iš tikrųjų nori gero – nejuokauju.

Bet mes, kurie dirbame joje,
taip pat esame atsitiktiniai agentai

sistemoje, kuri per dažnai neveikia.

Kodėl?

Na, yra gana lengvas atsakymas
į šį klausimą,

ir jis daug ką paaiškina:

nes sveikatos priežiūra buvo sukurta
koncentruojantis į ligas, ne žmones.

Ir tai, žinoma, buvo blogai suprojektuota.

Ir niekur blogo dizaino efektai nėra
labiau veriantys širdį

ar galimybė, labiau prispirianti
geresniam dizainui,

nei pačioje gyvenimo pabaigoje,

kur dalykai tokie distiliuoti
ir koncentruoti.

Nėra jokių antrų kartų.

Mano tikslas per disciplinas užmegzti
ryšius

ir pakviesti dizaino mąstymą
į šį didelį pokalbį.

Tai yra, pritraukti intenciją ir
kūrybingumą

į mirimo patirtį.

Mes turime nuostabią galimybę
prieš save,

prieš vieną iš kelių pasaulio problemų,

kaip individai ir kaip pilietinė
visuomenė:

permąstyti ir perkurti, kaip mes mirštame.

Pradėkime nuo pabaigos.

Daugumai žmonių baisiausias dalykas
apie mirtį nėra būti mirusiam,

o mirti, kentėti.

Tai svarbus skirtumas.

Nepaisant to, jis gali būti labai
naudingas

atskiriant kentėjimą, kuris yra
reikalingas,

nuo kentėjimo, kurį galime pakeisti.

Pirmasis yra natūralus, esminė gyvenimo
dalis, dalis sandorio,

ir todėl esame pašaukti sukurti
erdvę, prisitaikyti, augti.

Išties gali būti gera suprasti
jėgas, didesnes už mus.

Jos įneša proporcingumo,

kaip kosminis tinkamas dydžio
nustatymas.

Pašalinus mano galūnes,

šis praradimas, pavyzdžiui,
tapo pastoviu faktu –

reikalinga mano gyvenimo dalimi,

ir supratau, kad negaliu daugiau atmesti
šio fakto, nei atmesti savęs.

Šiek tiek užtruko, kol supratau,
bet galiausiai išmokau.

Kitas puikus dalykas apie būtiną
kentėjimą

yra, kad jis yra būtent tas dalykas,

kuris sujungia priežiūros davėją su jos
gavėju –

žmones.

Galiausiai suprantame, kad čia nutinka
gijimas.

Taip, užuojauta – pažodžiui, kaip
sužinojome vakar –

kentėjimas kartu.

Sistemos atžvilgiu, kita vertus,

labai daug kentėjimo yra nereikalingo,
pramanyto.

Jis egzistuoja be jokios
geros priežasties.

Bet gera žinia ta, kad, kol šis kentėjimo
prekės ženklas yra sukuriamas,

ką gi, mes galime tai pakeisti.

Kaip mes mirštame išties yra tai,
ką galime paveikti.

Kuriant jautrią sistemą šitam
esminiam skirtumui

tarp būtino ir nereikalingo kentėjimo,

šiai dienai suteikia mums pirmą iš trijų
dizaino užuominų.

Galiausiai mūsų rolė, kaip priežiūros
davėjų, kaip žmonių, kurie rūpinasi,

yra palengvinti kentėjimą –
o ne jo padauginti.

Pagal paliatyvios priežiūros principus

aš funkcionuoju kaip atspindintis
šalininkas,

visai kaip receptą rašantis gydytojas.

Trumpai: paliatyvi priežiūra – labai
svarbi, bet mažai suprantama sritis –

nors ją įtraukia, ji neapsiriboja
gyvenimo pabaigos priežiūra.

Ji neapsiriboja slaugos ligonine.

Tai tiesiog apie komfortą ir gerą gyvenimą
bet kuriame etape.

Žinokite, jums nereikia netrukus
mirti, kad pasinaudotumėte

paliatyvia priežiūra.

Leiskite jums pristatyti Frank.

Jis yra puikus pavyzdys.

Aš matydavau Frank metų metus.

Jis gyvena su progresuojančiu prostatos
vėžiu ir ilgą laiką jį kamuojančiu ŽIV.

Dirbame su jo kaulų skausmu ir nuovargiu,

bet daugiausia laiko praleidžiame garsiai
mąstydami apie jo gyvenimą –

išties, apie mūsų gyvenimus.

Tokiu būdu Frank gedi.

Tokiu būdu jis išgyvena savo
praradimus, kurie ateina,

taip pasiruošdamas kitam momentui.

Praradimas yra viena, bet gailestis
yra visai kas kita.

Frank visada buvo nuotykių ieškotojas –

jis atrodo kaip iš Norman Rockwell
paveikslų –

ne gailesčio mėgėjas.

Taigi nebuvo keista, kai kartą jis atėjo
į kliniką

sakydamas, kad nori plaukti žemyn
Kolorado upe.

Ar tai buvo gera idėja?

Atsižvelgiant į grėsmes jo saugumui
ir jo sveikatai, kai kas pasakytų, kad ne.

Daug kas sakė, bet jis ryžosi tam,
kol dar galėjo.

Tai buvo puiki, žavinga kelionė:

ledinis vanduo, deginantis karštis,
skorpionai, gyvatės,

laukinis gyvenimas, kaukiantis nuo
liepsnojančių Didžiojo kanjono sienų –

puikioji gyvenimo pusė anapus mūsų
kontrolės.

Frank sprendimas gal dramatiškas,

yra būtent toks, kurį priimtų
dauguma mūsų,

jei mums kas padėtų išsiaiškinti, kas
mums yra geriausia laikui bėgant.

Šiandien tiek daug kalbame apie
požiūrio pakeitimą.

Po mano nelaimės,
kai grįžau į koledžą,

pakeičiau savo specializaciją
į dailės istoriją.

Studijuodamas dailę, maniau
išmoksiąs, kaip matyti –

išties stipri pamoka vaikui,
kuris negalėjo pakeisti

daug ko, ką jis matė.

Perspektyva, tam tikra alchemija,
su kuria mes, žmonės, žaidžiame,

paverčia kančią į gėlę.

Keliaukime pirmyn: dabar aš dirbu
nuostabioje vietoje San Fransiske,

vadinamoje Zen Slaugos ligoninės projektu,

kur turime mažą ritualą, padedantį
pakeisti požiūrį.

Kai vienas iš mūsų gyventojų miršta,

ateina morgo vyrai, ir kai mes vežame kūną
ant ratukų per sodą

link vartų, mes sustojame.

Kas nori –

kolegos gyventojai, šeima,
slaugės, savanoriai,

taip pat katafalko vairuotojai –

pasakoja istoriją arba dainuoja,
arba tyli,

kol mes barstome kūną
gėlių žiedlapiais.

Tai užtrunka kelias minutes;

tai maloni, paprasta idėja pareikšti
sielvartą su šiluma,

nei su pasibjaurėjimu.

Sugretinkite tai su įprasta patirtimi
ligoninės sąlygomis,

daugmaž taip: apšviestas kambarys,
pilnas vamzdelių ir pypsinčių aparatų,

ir mirksinčios šviesos, kurios neužgęsta,
nors paciento gyvenimas jau užgeso.

Valymo komanda įlekia,
kūnas išvežamas atokiau,

ir atrodo, tarsi to žmogaus niekada
ir nebuvo.

Gerai sumanytos, žinoma, vardan sterilumo,

bet ligoninės linksta išniekinti mūsų
jausmus,

ir daugiausia, ko galime tikėtis tarp
šių sienų, yra apmirimas –

anestetikai, pažodžiui priešingybė
estetikai.

Aš garbinu ligonines už tai, ką jos gali;
esu gyvas jų dėka.

Bet mes prašome per daug iš mūsų
ligoninių.

Jos yra vietos ūmioms traumoms
ir išgydomoms ligoms.

Jos nėra vieta gyventi ir mirti;
jos ne tam buvo sukurtos.

Atminkite – aš neatsisakau idėjos,

kad mūsų institucijos gali tapti
labiau humaniškos.

Grožį galima rasti visur.

Praleidau kelis mėnesius nudegimų skyriuje

St. Barnabas ligoninėje Livingstone,
Niudžersyje,

kur sulaukiau tikrai puikios priežiūros
kiekviename žingsnyje,

įskaitant paliatyvią priežiūrą
mano skausmui.

Vieną naktį pradėjo lauke snigti.

Prisimenu savo slauges, besiskundžiančias
dėl vairavimo per sniegą.

Ir mano kambaryje nebuvo lango,

bet buvo gera tiesiog įsivaizduoti
sningant jį kibų.

Kitą dieną viena iš mano slaugių
vogčia atnešė man sniego gniūžtę.

Ji įnešė ją į mano skyrių.

Negaliu nupasakoti, kokią ekstazę patyriau
laikydamas ją savo rankoje,

ir koks šaltis varvėjo ant mano
nudegusios odos;

viso to stebuklas,

susižavėjimas, kaip žiūrėjau į ją
tirpstant ir virstant į vandenį.

Tuo momentu

tiesiog buvimas šios planetos, šios
visatos dalimi buvo man svarbiau,

nei ar esu gyvas, ar miręs.

Ši maža sniego gniūžtė talpino
visą įkvėpimą, reikalingą man

pabandyti gyventi ir būti sveikam,
jei toks nebūčiau.

Ligoninėje tai pavogta akimirka.

Per ilgą laiką savo darbe teko pažinoti
daug žmonių,

kurie buvo pasiruošę išeiti, mirti.

Ne todėl, kad jie buvo radę galutinį
susitaikymą ar transcendenciją,

bet todėl, kad jie buvo nublokšti to,
kuo tapo jų gyvenimai –

vienu žodžiu, nupjauti, ar bjaurūs.

Jau yra rekordiškai daug sergančių
chroniškomis ir mirtinomis ligomis,

ir vis vyresnio amžiaus.

Ir mes nesame beveik ar visai
pasirengę šiam sidabriniam cunamiui.

Mums reikia pakankamai veiklios
infrastruktūros, galinčios valdyti

visus šiuos seisminius poslinkius
mūsų populiacijoje.

Dabar laikas sukurti kažką naujo,
kažką gyvybiškai svarbaus.

Žinau, kad galime, nes privalome.

Alternatyva tiesiog nepriimtina.

Ir svarbiausi faktoriai yra žinomi:

strategija, ugdymas ir mokymai,

sistemos, plytos ir skiedinys.

Mes turime daugybę resursų
visų tipų dizainerių darbui.

Pavyzdžiui, mes žinome iš tyrimo,

kas yra svarbiausia žmonėms,
priartėjus prie mirties:

komfortas; jaustis neapsunkintais
ir neapsunkinti tų, kuriuos jie myli;

egzistencinė ramybė; ir nuostabos bei
dvasingumo jausmas.

Per beveik 30 Zen ligoninės metų

mes sužinojome gerokai daugiau
detalių iš savo gyventojų.

Maži dalykai nėra tokie maži.

Paimkime Janette.

Jai kasdien darosi vis sunkiau kvėpuoti
dėl ILS.

Na, spėkite ką?

Ji nori vėl pradėti rūkyti –

prancūziškas cigaretes, jei malonėtumėte.

Ne dėl savidestrukcijos,

bet kad pajustų pilnus plaučius,
kol juos dar turi.

Prioritetai pasikeičia.

Arba Kate – ji tiesiog nori žinoti,

kad jos šuo Austin guli jos lovos
kojūgalyje,

jo šalta nosis prie jos sausos odos,

vietoj daugiau chemoterapijos,
plūstančios jos venomis –

ji tai padarė.

Jausmingas, estetinis pasitenkinimas,
kur akimirkai

esame apdovanojami už tiesiog buvimą.

Tiek daug jo ateina mylint savo laiką
pojūčių keliu,

kūno keliu – tai, ką reiškia gyventi ir
mirti.

Ko gero skaudžiausias kambarys

Zen ligoninės svečių namuose
yra mūsų virtuvė,

kuri gana neįprasta, kai supranti,

kad daug mūsų gyventojų gali visai
nedaug valgyti, jei išvis gali.

Bet mes suprantame, kad tiekiame
maistą keliais lygiais:

kvapas, simbolinė plotmė.

Rimtai, kartu su visais ypatingais
dalykais po mūsų stogu,

vienas labiausiai išbandytų ir tikrų
mums žinomų intervencijų

yra sausainių kepimas.

Kol turime savo pojūčius –

net jei tik vieną –

mes turime bent jau galimybę pasiekti

tai, kas leidžia pasijusti žmonėmis,
susijusiais.

Įsivaizduokite šios sąvokos raibuliavimą

milijonui žmonių, gyvenančių ir mirštančių
su demencija.

Pirminių pojūčių malonumai, kurie nusako
dalykus, kuriems nerandame žodžių,

impulsai, leidžiantys mums būti
dabartyje –

nereikia nei praeities ar ateities.

Taigi pašalinti nereikalingą kentėjimą
iš sistemos buvo pirma dizaino užuomina,

tada polinkis į orumą
pojūčių keliu,

kūno keliu –
estetinė sritis –

yra dizaino antra užuomina.

Tai mus priveda prie trečio ir paskutinio
šios dienos lašo;

būtent, turime pakelti savo žvilgsnius,
nukreipti žvilgsnius į gerovę,

kad gyvenimas ir sveikata, ir sveikatos
priežiūra

galėtų daryti gyvenimą nuostabesniu,

užuot tiesiog mažiau siaubingu.

Geradarybė.

Šičia ji atskiria

į ligą orientuotą priežiūros modelį nuo
modelio, orientuoto į pacientus ar žmones,

ir būtent čia rūpinimasis tampa
kūrybingu, savaiminiu,

netgi žaismingu veiksmu.

„Žaisti“ gal skamba kaip juokingas
žodis.

Bet tuo pačiu jis vienas iš aukščiausių
prisitaikymo formų.

Apsvarstykite, kiekviena svarbi privaloma
pastanga verčia būti žmogumi.

Maisto poreikis pagimdė kulinariją.

Poreikis pastogei leido atsirasti
architektūrai.

Poreikis prisidengti – madai.

Ir būdami veikiami laikrodžio,

ką gi, mes išradome muziką.

Kadangi mirtis yra būtina gyvenimo dalis,

ką galėtume sukurti su šiuo faktu?

Sakydamas „žaisti“ nesiūlau imtis
lengvo požiūrio į mirtį

ar kad įgaliojame kurį nors
konkretų mirimo būdą.

Tai yra sielvarto kalnai, kurie
negali judėti

ir vienu ar kitu būdu mes visi
ten atsiklaupsime.

Greičiau prašau, kad padarytume erdvės –

fizinės, fizinio kambario, leisti
gyvenimui pačiam išsikvėpti –

kad greičiau, nei tik pasitraukti iš
kelio,

senatvė ir mirtis galėtų tapti
„crescendo“ iki pabaigos.

Mes negalime įminti mirties.

Žinau, kai kurie jūsų dirba ties tuo.

(Juokas.)

Tuo tarpu mes galime –

(Juokas.)

Mes galime link jos kurti.

Dalis manęs numirė anksčiau,

ir tai yra, ką mes visi galime pasakyti
vienu ar kitu būdu.

Man teko perkurti savo gyvenimą
dėl šio fakto,

ir sakau jums, tai buvo išsivadavimas

suprasti, kad visada gali surasti
grožio ar reikšmės sukrėtimą,

tau likusiame gyvenime,

kaip ta sniego gniūžtė, trunkanti
puikią akimirką,

tuo tarpu ištirpdama amžiams.

Jei mes nuožmiai mylime tokius momentus,

galbūt galime išmokti gerai gyventi –

ne nepaisant mirties,

bet dėl jos.

Tegu mirtis pasiima mus,

ne vaizduotės trūkumą.

Dėkoju.

(Plojimai.)