Pakelk akis

„Pakelk akis“ – kalbančio žodžio filmas tinklo kartai.

„Pakelk akis“ yra pamoka, kuri mus mokina per meilės istoriją, pasaulyje kuriame mes ir toliau ieškome būdų su kuriais mums būtų lengviau susisiekti vieni su kitais, tačiau tai visada tampa vis ilgesniu laiko praleidimu būnant vienam.

Parašyta, atlikta ir režisuota Gario Turk'o (Gary Turk).
Vaidina: Louise Ludlam & Stuart Darnley.
Originali muzika: New Desert Blues.
Garso projektavimas: Daniel Cobb.
Filmavimas ir redagavimas: Gary Turk.

www.garyturk.com
www.twitter.com/gary_turk
www.newdesertblues.com

Kontaktai: [e-mail]

Autorystės teisės © 2014 Gary Turk
Visos teisės saugomos

Aš turiu keturis šimtus dvidešimt du draugus,

bet aš esu vienišas.

Aš kasdien kalbuosi su jais visais, bet

nė vienas iš jų manęs tikrai nepažįsta.

PAKELK AKIS

Problema, kurią aš turiu
yra įsitaisiusi vietose tarp

žiūrėjimo į jų akis
ar į pavadinimą ekrane.

Aš atsitraukiau žingsniu atgal ir atsimerkiau.

Apsižvalgiau ir supratau,

kad ši medija, kurią vadiname socialia
yra niekas bet.

Kai mes įjungiame savo kompiuterius,

tai mūsų durys, kurias užsidarome.

Visa ta technologija, kurią mes
turime yra tik iliuzija.

Bendruomenė, draugija,
priklausymo jausmas,

tačiau vos tik nueini toliau
nuo šio apgaulės prietaiso,

tu prabundi, kad pamatytum šį sąmyšio pasaulį.

Pasaulis, kur mes esame vergai
technologijai, kurią mes sukūrėme,

kur informacija yra pardavinėjama
kažkokio turtingo bei godaus vertelgos.

Asmeninės naudos, asmeninio įvaizdžio,
asmeninio aukštinimo pasaulis,

kuriame mes visi dalijamės geriausiais bruožais,
bet užmirštame emociją.

Mes esame didžiausiai laimingi
patirtyje, kuria dalinamės,

bet ar tai tas pats, kai nieko aplink nėra?

Būk ten dėl savo draugų
ir jie taip pat ten bus.

Bet nebus nė vieno,
jeigu už tai bus grupinė žinutė.

Mes redaguojame ir perdedame, geidžiame liaupsinimo.

Mes apsimetame, kad nepastebime
socialinės izoliacijos.

Mes dėliojame žodžius tinkamai,
iki kol mūsų gyvenimas tampa spindintis.

Mes net nežinome ar kas nors klausosi.

Būti vienam nėra problema.
Leiskite man pabrėžti:

jeigu tu skaitai knygą, pieši paveikslą
ar kažką treniruojiesi,

tu esi produktyvus ir dalyvaujantis,

ne užsidaręs ir atsiskyręs.

Tu esi žvalus ir dėmesingas

bei gerai išnaudoji laiką.

Taigi, kai tu esi viešumoje
ir pradedi jaustis vienišu,

užsikišk rankas už galvos,
atsitrauk nuo telefono.

Tau nereikia spoksoti į meniu
ar pravalyti kontaktų sąrašą.

Tiesiog pakalbėk su kažkuo kitu.
Išmok koegzistuoti.

Negaliu pakęsti, kai girdžiu tylą
judriame viešojo transporto traukinyje,

kur niekas nenori kalbėtis
iš baimės atrodyti nesveikai.

Mes tampame nesocialūs.

Mes nebeesame patenkinti galimybe
sudominti vienas kitą

ir žiūrėjimu į kito žmogaus akis.

Mes apsupti vaikų,
kurie nuo pat gimimo

žiūrėjo į mus gyvenančius tarsi būtume robotai
ir galvojantys, kad tai yra norma.

Nelabai tikėtina, kad jūs galite būti
geriausias pasaulio tėtis,

jeigu jūs negalite pralinksminti vaiko
nenaudojant iPad'o.

Kai aš buvau vaikas, niekados nebūčiau buvęs namuose.

Būčiau kieme su draugais, bastytumėmės su dviračiais

Aš turėčiau skyles savo sportbačiuose
ir nusibrozdinčiau savo kelius

Mes pasistatytume savo klubo patalpą aukštai medžiuose.

Dabar parkas yra toks tylus, kad man tai kelią šiurpą.

Nematyti jokio vaiko kieme,
o supynės kaba sustingusios.

Nebėra jokių šokdynių, jokių „klasių“,
jokios bažnyčios ir jokios varpinės.

Mes esame idiotų karta:

Išmanūs telefonai ir kvaili žmonės.

Taigi pakelk akis nuo savo telefono,
išjunk ekraną.

Sugerk savo aplinką,
išgauk geriausia iš šios dienos.

Tik vienas tikras ryšys
yra viskas ko tau reikia,

kad parodytų skirtumą,
kurį buvimas čia gali padaryti.

Būk čia akimirkoje,
kad ji suteikia tau žvilgsnį,

kurį tu prisiminsi amžiams
taip kai meilė pralenkė

Laiką, kai ji pirmą kartą laikė tavo ranką
ar pirmą kartą pabučiavo į lūpas,

Laiką, kai tu pirmą kartą nesutarei,
bet vis tiek ją mylėjai iki gabaliukų.

Laiką, kai tau nebereikia pasakoti daugybę dalykų
apie tai ką tu ką tik padarei,

nes tu nori dalintis šia akimirka
tik su ja.

Laiką, kai tu parduodi kompiuterį,
kad tu galėtum nupirkti žiedą

savo svajonių merginai,
kuri dabar yra realus dalykas.

Laiką, kurį tu nori pradėti šeimą
ir akimirką kai

tu pirmą kartą laikai savo mažąją mergytę
ir vėl iš naujo įsimyli.

Laiką, kai ji neleidžia tau miegoti naktį
ir viskas ko tu nori yra poilsis

Ir laiką, kai tu nubrauki ašaras,
kai tavo mažylė palieka lizdą.

Laiką, kai tavo mažoji mergytė sugrįžta
su berniuku tau palaikyti

Ir laiką, kai jis tave vadina seneliu
ir verčia tave pasijausti tikrai senu.

Laiką, kai tu imi viską ką tu padarei,
kai tu teiki dėmesį gyvenimui

Ir koks tu esi patenkintas, kad tu jo neiššvaistei

spoksodamas į kažkokį išradimą.

Laiką, kai tu laikai savo žmonos raką,

sėdi šalia jos lovos,

Tu sakai jai, kad ją myli,
pabučiuoji jai į veidą.

Ji tada tai tyliai sušnabžda,
kai jos širdis sudaužia paskutinį dūžį,

kad jai pasisekė, kad ji buvo sustabdyta
pasiklydusio berniuko gatvėje.

Tačiau joks iš šių laikų niekada nebūtų įvykęs.

Tu viso to niekada neturėtum,

kai užsiėmęs žiūri žemyn,

tu nematai progų, kurias praleidi.

Taigi, pakelk akis nuo savo telefono,
išjunk tuos ekranus.

Mes turime ribotą gyvenimą,
nustatytą dienų skaičių.

Nešvaistyk savo gyvenimo
įstringant tinkle,

Nes kai ateis pabaiga,
nieko nėra blogiau nei apgailestavimas.

Aš taip pat kaltas, kad esu dalis šios mašinos,

šio skaitmeninio pasaulio,
kuriame mes esame girdimi, tačiau nematomi,

kur mes spausdiname, kai kalbame
ir skaitome kai šnekame,

kur mes praleidžiame valandas kartu
nepadarant jokio akių kontakto.

Taigi, nepasiduok gyvenimui,
kur tu seki triukšmingą reklamą.

Duok žmonėms savo meilę

neduok jiems savo „mėgstu“.

Atsijunk nuo poreikio
būti išgirstu ir apibrėžtu.

Išeik į pasaulį
ir palik kas tave blaško už savęs.

Pakelk akis nuo savo telefono,
išjunk tą ekraną.

Nustok žiūrėti šį vaizdo įrašą,
gyvenk gyvenimą realiai.