Nuginkluojantis raginimas nedelsiant veikti dėl klimato atšilimo

Šis aistringas raginimas veikti iš 16-os metų klimato aktyvistės Greta Thunberg paaiškina kodėl 2018 rugpjūtį ji išėjo iš mokyklos ir suorganizavo streiką, kad sužadintų pasaulio ussirūpinimą klimato atšilimu. „Klimato krizė jau yra išspręsta. Mes jau žinome visus faktus ir sprendimus“ – sako Thumberg. „Viskas ką reikia padaryti – atsibusti ir pradėti keistis.“

Kai man buvo apie aštuonis metus,

aš pirmą kartą išgirdau apie kažką
vadinamu globaliniu atšilimu.

Pasirodo, tai yra kažkas
ką sukelia žmonės dėl savo gyvenimo būdo.

Man sakė išjungti šviesą,
kad taupyčiau energiją

ir rūšiuoti popierių,
kad saugočiau išteklius.

Atsimenu galvojau, kad tai
labai keista

kad žmonės, būdami
viena iš gyvūnų rūšių,

gali pakeisti žemės klimatą.

Nes jei mes galime
ir tai tikrai vyksta,

mes nekalbėtumėme
apie nieką kita.

Vos įjungus TV viskas būtu apie tai.

Antraštės, radijas, laikraščiai,

neperskaitytumėm ir negirdėtumėm
apie nieką kita,

tarsi vyktų pasaulinis karas.

Bet niekas apie tai nekalbėjo.

Jei iškastinio kuro deginimas
kelia grėsmę mūsų išlikimui,

kaip mes galime gyventi
taip kaip anksčiau?

Kodėl nėra jokių apribojimų?

Kodėl tai netapo nelegalu?

Man tai buvo nesuprantama.

Tai per daug nerealu.

Todėl 11-kos metų susirgau.

Man prasidėjo depresija,

Aš nebekalbėjau

ir nebevalgiau.

Per du mėnesius netekau
apie 10 kg.

Vėliau man buvo diagnozuotas
Aspergerio sindromas,

Obsesinis kompulsinis sutrikimas
ir selektyvus mutizmas.

Tai reiškia, kad aš kalbu tik tada
kai būtina –

dabar vienas iš tokių momentų.

(Plojimai)

Tiems iš mūsų, kurie yra
[autizmo] spektre,

beveik viskas yra juoda arba balta.

Jie nelabai moka meluoti,

ir mes paprastai nemėgstame
socialinių žaidimų

kuriuos daugelis iš jūsų taip mėgstate.

(Juokas)

Man dažniausiai atrodo,
kad autistai yra normalūs,

o visi likę žmonės gana keisti,

(Juokas)

ypač kai susiduriame
su tvarumo krize,

kur visi kartoja, kad klimato kaita
yra egzistencinė grėsmė

ir pati aktualiausia problema iš visų,

ir jie gyvena taip kaip anksčiau.

Aš šito nesuprantu,

nes jei emisijos turi būti sustabdytos,

tai mes turime sustabdyti emisijas.

Man tai juoda ir balta.

Kai kalbame apie išlikimą
negali būtu pilkų atspalvių.

Arba mes išliekame kaip civilizacija,
arba ne.

Mums reikia pasikeisti.

Turtingos šalys kaip Švedija
turi pradėti mažinti emisijas

mažiausiai 15% kiekvienus metus.

Tai tik tam, kad liktumėme
mažesniame nei 2 laipsnių atšilime.

Kaip nesenai pademonstravo IPCC

taikantis į 1,5 laipsnių atšilimą

būtu kardinaliai sumažinta klimato
kaitos poveikis.

Bet mes galime tik įsivaizduoti ką
reiškia emisijų mažinimas.

Ar galite įsivaizduoti, kad medijos
ir visi mūsų lyderiai

nekalbėtų apie nieką kita,

bet jie apie tai net neužsimena.

Taip pat niekas neužsimena, kad

šiltnamio dujos jau įsitvirtino sistemoje.

Oro tarša taip pat nemažina atšilimo,

net nustojus deginti iškastinį kurą,

mes vis tiek turėsime atšilimą

galbūt nuo 0,5 iki 1,1 laipsnių.

Be to beveik niekas neužsimena
apie faktą,

kad mes esame viduryje
šešto masinio išnykimo,

išnyksta iki 200 rūšių
kiekvieną dieną,

kad nykimo tempas šiandien

yra nuo 1000 iki 10 000 kartų spartesnis

nei paprastai stebima.

Taip pat vargiai kas užsimena apie
klimato teisingumo ir lygybės aspektus,

aiškiai nurodytus
Paryžiaus susitarime,

kuris yra būtinas notint pasiekti
globalinių pokyčių.

Tai reiškia, kad turtingos šalys

turi sumažinti emisijas iki nulio
per 6-12 metų,

su dabartiniais emisijos tempais.

Taip pat, kad žmonės vargingesnėse šalyse

turėtų galimybę pagerinti savo
gyvenimo standartus

sukurdami infrastruktūrą,
kurią mes jau turime,

tokią kaip keliai, mokyklos, ligoninės,

švarų geriamą vandenį,
elektrą ir panašiai.

Nes kaip mes galime tikėtis, kad šalims
tokios kaip Indija ir Nigerija

rūpės klimato krizė,

jei mes, kurie viską jau turime
nesijaudiname dėl to nei sekundę

arba dėl mūsų įsipareigojimų
Paryžiaus susitarime?

Tai kodėl mes nemažiname emisijų?

Kodėl jos vis dar didėja?

Ar mes tyčia keliame masinį išnykimą?

Ar mes blogis?

Ne, žinome ne.

Žmonės toliau daro ką darė

nes dauguma neturi supratimo

kokios bus mūsų kasdienio gyvenimo
pasekmės,

ir jie nežino, kad reikalingas
esminis pasikeitimas.

Visi mes galvojame, kad žinome,
ir galvojame, kad visi žino,

bet taip nėra.

Nes kaip mes galėtumėme?

Jei tikrai būtų krizė,

ir ji būtų sukelta mūsų emisijų,

mes matytumėme bent kokius nors ženklus.

Ne tik patvinusius miestus,
dešimtis tūkstančių mirusių žmonių,

ir ištisas šalis sulygintas su žeme.

Mes matytumėme kokius nors apribojimus.

Bet ne.

Ir niekas apie tai nekalba.

Nėra skubių susitikimų,
nėra antraščių, naujienų.

Niekas nesiima veiksmų
lyg nebūtų jokios krizės.

Net daugelis klimato mokslininkų
ar žaliųjų politikų

skraido aplink pasaulį,
valgo mėsą ir pieno produktus.

Jei aš gyvensiu iki 100,
aš dar būsiu gyva 2103 metais.

Kai galvojame apie ateitį dabar,
negalvojame toliau nei 2050.

Bet tada, geriausiu atveju ar
nebūsiu pragyvenusi nei pusės gyvenimo.

Kas bus toliau?

2078 metais, švęsiu 75 gimtadienį.

Jei turėsiu vaikų ar anūkų,
gal jie praleis tą dieną su manim.

Gal jie paklaus manęs apie jus,

žmones, kurie buvo čia 2018'ais.

Galbūt jie paklaus
kodėl jūs nieko nedarėte,

kai dar buvo nevėlu veikti.

Ką mes darysime ar nedarysime dabar,
paveiks visą mano gyvenimą

taip pat ir mano vaikų bei anūkų
gyvenimus.

Ką mes darysime ar nedarysime dabar,

aš ir mano karta
nebegalėsime sutvarkyti ateityje.

Taigi, kai šiais metais prasidėjo
mokykla,

aš nusprendžiau, kad gana.

Aš įsikūriau prie Švedijos parlamento.

Aš streikavau dėl klimato kaitos.

Kai kurie sako, kad vietoj to
turėčiau būti mokykloje.

Kiti sako, kad turėčiau studijuoti
ir tapti klimato mokslininke

kad galėčiau „išspręsti“ klimato krizę.

Bet klimato krizė jau išspręsta.

Mes jau turime visus faktus
ir sprendimus.

Viskas ką reikia daryti
atsibusti ir pasikeisti.

Ir kodėl aš turėčiau studijuoti ateičiai
kurios nebebus

kai niekas nieko nedaro,
kad išsaugotume tą ateitį?

Ir kokia prasmė mokinti faktus
mokykloje,

kai svarbiausi faktai,

pateikti tos pačios mokyklų sistemos
mokslo,

aiškiai nieko nereiškia
mūsų politikams ir visuomenei.

Kai kurie sako, kad Švedija –
tik maža šalis,

ir tai ką mes darysime neturi reikšmės,

bet aš manau, kad jei keli vaikai
paklius į antraštes visame pasaulyje

tik nepasirodydami mokykloje
kelias savaites,

įsivaizduokite ką mes galime kartu
jei norėtumėme.

(Plojimai)

Dabar aš jau beveik baigiu savo kalbą,

šioje vietoje daugelis
pradeda kalbėti apie viltį,

saulės elementus, vėjo jėgaines,
cirkuliacinę energetiką ir pan.,

bet aš to nedarysiu.

Mes jau turėjome 30 metų kalbėjimo
ir pozityvių idėjų siūlymo.

Aš atsiprašau,
bet tai neveikia.

Nes jei veiktų,

emisijos būtų dingusios.

Jos nedingo.

Ir taip, mums reikia vilties,

žinoma reikia.

Bet vieno dalyko reikia labiau
nei vilties, tai veiksmo.

Kai pradėsime veikti,
viltis bus visur.

Taigi, vietoj to, kad ieškotume vilties,

ieškokime veiksmo.

Tada ir tik tada ateis viltis.

Šiandien mes suvartojame 100 milijonų
barelių naftos kiekvieną dieną.

Ir nėra jokios politikos tam pakeisti.

Nėra jokių taisyklių, kad
naftą išlaikytume po žeme.

Todėl neišsaugosime pasaulio
žaisdami pagal šias taisykles,

nes taisyklės turi būti pakeistos.

Viskas turi pasikeisti,

ir tai turi prasidėti šiandien.

Ačiū.

(Plojimai)