Imam Faisal Abdul Rauf: Atsikratyk savo ego, atrask savyje užuojautą

Imam Faisal Abdul Rauf derina Korano mokymus, Rumi'o istorijas ir Muhamedo bei Jėzaus pavyzdžius tam, kad pademonstruotų, jog vienintelė kliūtis tarp kiekvieno iš mūsų ir absoliučios užuojautos - mes patys.

Aš kalbu apie užuojautą iš islamo pusės,

ir galbūt mano tikėjimas nelabai gerai suprantamas

kaip tas, kuris pagrįstas užuojauta.

Tiesa yra priešinga.

Mūsų šventą knygą, Koraną, sudaro 114 skyriai,

ir kiekvienas skyrius prasideda tuo, ką mes vadiname "basmala",

kur sakoma: Dievo vardu, kuris yra labiausiai užjaučiantis ir pats gailestingiausias,

arba, kaip Seras Richard Burton,

ne tas Richard Burton, kuris vedė Elizabeth Taylor,

bet Seras Richard Burton, kuris gyveno vienu amžiumi anksčiau

ir kuris buvo pasaulio keliautoju

ir daugybės literatūros kūrinių vertėju,

verčia tai kaip, "Dievo vardu, kuris yra gailestingas ir užjaučiantis."

Ir Korane, kuris musulmonams yra Dievo kalba žmonijai, parašyta,

Dievas sako savo pranašui Muhamedui,

kuriuo mes tikime būnant paskutiniu iš pranašų eilės,

pradedant Adomu, įskaitant Nojų, įskaitant Mozę, įskaitant Abraomą,

įskaitant Jėzų Kristų, ir baigiant Muhamedu

pasakė: "Mes tave siuntėme, Muhamedai,

tik kaip "rahamą", tik kaip užuojautos šaltinį žmonijai."

Ir mums, žmogiškosioms būtybėms, ir be abejo mums kaip musulmonams,

kurių misija ir kurių tikslas, sekant pranašo keliu,

yra padaryti mus pačius kuo labiau panašesnius į pranašą,

ir pranašas, viename savo pasakymų, teigė,

"Papuoškite save Dievo savybėmis."

Ir todėl, kad pats Dievas pasakė, kad jo pagrindinė savybė yra jo užuojauta,

be to, Koranas teigia, kad "Dievas paskelbė jo paties užuojautą,"

arba "leidosi valdomas užuojautos."

Todėl mūsų siekis ir mūsų misija turi būti tapti užuojautos šaltiniais,

užuojautos aktyvatoriais, užuojautos veikėjais

ir užuojautos pranešėjais, ir užuojautos vykdytojais.

Visa tai yra gerai,

bet kur mes klystame,

ir kas yra užuojautos trūkumo pasaulyje priežastis?

Tam, kad gautume atsakymą, mes atsiverčiame į savo dvasinį kelią.

Kiekvienoje religinėje tradicijoje yra tai, kas vadinama išoriniu keliu ir vidiniu keliu,

arba egzoteriniu keliu ir ezoteriniu keliu.

Ezoterinis islamo kelias yra plačiau žinomas kaip sufizmas arba "tasawwuf" arabiškai.

Ir šitie gydytojai arba šitie meistrai,

šitie sufi tradicijos meistrai,

vadovaujasi pranašo mokymais ir jo pavyzdžiu,

kuris moko mus, kur yra problemos priežastis.

Vienoje iš kovų, kurias vykdė pranašas,

jis pasakė savo pasekėjams, "Mes grįžtame iš mažesnio karo

į didesnį karą, į didingesnią kovą."

Ir jie pasakė, "Dievo pasiuntini, mes pavargę po mūšio.

Kaip mes galime eiti į didingesnę kovą?"

Jis atsakė, "Tai kova su savuoju aš, kova su ego."

Žmogiškųjų problemų priežastys susijusios su egoizmu, vadinamuoju Aš.

Žinomas sufi meistras Rumi, kuris yra gerai žinomas daugeliui iš jūsų,

žino istoriją, kurioje jis kalba apie žmogų, kuris eina pas draugą į namus

ir pabeldžia į duris,

o balsas atsako, "Kas ten?"

"Tai aš," arba gramatiškai taisyklingiau, "Tai esu aš,"

kaip mes galime pasakyti angliškai.

Balsas sako, "Eik šalin."

Po daugelio metų mokymosi, disciplinos, paieškų ir kovojimo,

jis grįžta,

ir su žymiai didesniu kuklumu jis vėl pasibeldžia į duris.

Balsas klausia, "Kas ten?"

Jis atsako, "Tai tu, o širdžių daužytojau."

Dūrys atsidaro, ir balsas sako,

"Užeik, nes šiuose namuose nėra vietos dviems "Aš",

dviems ego.

Ir Rumi istorijos yra metaforos dvasingajam keliui.

Dievo akivaizdoje nėra vietos daugiau nei vienam Aš,

tik dieviškumo Aš.

Viename mokyme, kuris mūsų tadicijoje vadinasi "hadith qudsi",

Dievas sako, kad "Mano tarnaujojas" arba "mano būtybė, mano žmogiškoji būtybė

pasiekia mane niekuo kitu, bet tuo kas yra man brangiausia,

tuo, ką aš paprašiau juos padaryti."

Ir tie iš jūsų, kurie yra darbdaviai, tiksliai žino, ką aš turiu omenyje.

Jūs norite, kad jūsų darbuotojai darytų tai, ką jūs paprašote,

ir jeigu jie tą padarė, jie gali padaryti daugiau,

bet kad tik neignoruotų to, ko jūs paprašėte jų padaryti.

Ir Dievas sako, "Mano tarnautojas suartėja su manimi

darydamas daugiau, negu aš paprašiau,"

mes galime tai pavadinti ekstra kreditu,

"tol, kol aš myliu jį ar myliu ją.

Ir kai aš myliu savo tarnautoją," sako Dievas,

aš tampu akimis, kuriomis jis ar ji mato,

ausimis, kuriomis jis ar ji klausosi,

ranka, kuria jis ar ji kabinasi,

ir koja, kuria jis ar ji vaikšto,

ir širdimi, kuria jis ar ji suvokia."

Tas mūsų su dievybe susiliejimas

ir yra mūsų dvasinio kelio bei visų mūsų tikejimo tradicijų pamoka ir tikslas.

Musulmonai mato Jėzų kaip sufizmo meistrą,

didingiausią pranašą ir pasiuntinį, kuris atėjo tam, kad pabrėžtų dvasinio kelio svarbą.

Kai jis sako, "Aš esu dvasia ir aš esu kelias,"

kai pranašas Muhamedas pasakė, "Kiekvienas, kuris matė mane, matė Dievą,"

taip yra todėl, kad jie tapo tokiu Dievo įrankiu,

jie tapo tokia Dievo dalimi,

kad Dievo valia galėtų apsireikšti per juos

bet ne per jų pačių Aš ar jų ego.

Užuojauta žemėje yra duota, ji yra mumyse.

Viskas, ką mes turime padaryti, yra atsikratyti savo ego,

atsikratyti savo egoizmo.

Aš esu tikras, kad turbūt kiekvienas iš jūsų čia, arba tikrai dauguma jūsų

turėjo taip vadinamą dvasinę patirtį,

momentą jūsų gyvenime, kada kelioms sekundėms arba minutei

jūsų ego ribos ištirpo.

Tą minutę jūs jautėtės viena su visata,

viena su tuo vandens ąsočiu, viena su kiekviena žmogiškąja būtybe,

viena su kūrėju,

ir jūs jautėte toje galios, baimės

ir didžiausios meilės akivaizdoje giliausią užuojautos ir gailestingumo pojūtį,

kokį tik jūs kada nors patyrėte.

Toks momentas yra Dievo dovana mums,

tokia dovana, kai vienam momentui jis ištrina tą ribą,

kuri verčia mus teigti "Aš, aš, aš, aš, aš, aš,"

o priešingai, kaip tas žmogus iš Rumi'o istorijos,

mes sakome, "Ah, visa tai tu."

Visa tai tu. Ir visa tai mes.

Ir mes, ir aš, ir mes esame tavo dalis.

Viso kūrėjas, viso tikslas, mūsų egzistavimo šaltinis

ir mūsų kelionės pabaiga.

Tu taip pat esi mūsų širdžių daužytojas.

Tu esi tas, paskui kurį visi mes turime eiti, vardan kurio mes gyvename,

ir vardan kurio mes mirsime,

ir vardan kurio vėl atgimsime,

tam, kad atsiskaitytumėme prieš Dievą, kokie užjaučiantys buvome.

Mūsų pranešimas ir mūsų tikslas šiandien,

visų tų, kurie yra šiandien čia,

ir šio užuojautos įstato tikslas yra priminti.

Koranas visada skatina mus prisiminti ir priminti vienas kitam,

nes tiesos žinojimas yra kiekviename iš mūsų.

Mes visa tai žinome.

Mes turime tam priėjimą.

Jungas tai vadino pasąmone.

Per mūsų pasąmone, mūsų sapnuose,

kuriuos Koranas vadina miego būsena, mažesne mirtimi,

laikina mirtimi.

Miego būsenoje mes sapnuojame, mes vizuolizuojame,

daugelis netgi iškeliauja iš savo kūnų,

ir mes matome nuostabius dalykus.

Mes keliaujame už mums pažįstamos erdvės ribų

ir už mums pažįstamo laiko ribų.

Bet visa tai yra tam, kad garbintume kūrėjo vardą,

kurio pirminis vardas užjaučiantysis ir gailestingasis.

Dievas, Boch, nesvarbu kaip jį vadintumėte, Allah, Ram, Om,

nesvarbu kokiu vardu jį vadintumėte

arba prieitumėte prie dievybės esybės,

tai yra absoliutaus buvimo vieta,

absoliuti meilė, gailestingumas ir užuojauta,

ir absoliutus žinojimas bei išmintis,

tai, ką Hindus vadino "satchidananda".

Kalba skiriasi,

bet tikslas toks pat.

Rumi turi kitą istoriją

apie tris žmones: turką, arabą

ir aš pamiršau trečią asmenį, bet tegu jis būna malajietis.

Vienas prašo "angouro", vienas, sakykim anglas,

vienas prašo "enebo", ir vienas prašo vynuogių.

Ir jie barasi ir diskutuoja todėl, kad

"Aš noriu vynuogių", "Aš noriu "enebo", "Aš noriu "angouro",

jie nežino, jog žodis, kurį jie vartoja

reiškia tą patį skirtingose kalbose.

Yra tik viena absoliuti realybė pagal apibrėžimą,

viena absoliuti esybė pagal apibrėžimą,

todėl, kad absoliutas yra pagal apibrėžimą vienas,

absoliutus ir vienaskaitos formos.

Egzistuoja šis absoliutus esybės susitelkimas,

absoliutus sąmonės susitelkimas,

sąmoningumas, absoliuti užuojautos ir meilės vieta,

kuri apibrėžia pagrindines dievybės savybes.

Ir tai taipogi turi būti

pagrindiniai bruožai, kurie nusako, ką reiškia būti žmogumi.

Tai, kas apibūdina mūsų žmoniją biologiškai

yra mūsų fiziologija,

bet Dievas apibūdina žmoniją pagal mūsų dvasiškumą, mūsų prigimtį.

Ir Koranas sako, jis kalbasi su angelais ir taria,

"Kai aš užbaigiau Adomo lipdymą iš molio

ir įpūčiau į jį savo dvasią,

nukritau išsekęs prieš jį."

Angelai išsenka ne prieš žmogiškąjį kūną,

o prieš žmogiškąją sielą.

Kodėl? Todėl, kad siela - žmogaus siela -

įkūnija dieviškojo dvelksmo dalį,

dieviškokios sielos dalį.

Taip teigia ir biblijinis žodynas,

kai mus moko, kad mes buvome sukurti pagal Dieviškojo atvaizdo pavyzdį.

Koks yra Dievo atvaizdas?

Dievo atvaizdas yra absoliuti esybė,

absoliutus sąmoningumas, žinojimas ir išmintis,

ir absoliuti užuojauta ir meilė.

Taigi, būti žmogumi

didžiausia prasme kuria galima būti žmogumi,

džiaugsmingiausia prasme kuria galima būti žmogumi,

reiškia, kad mes irgi turime būti tinkami

dieviškumo dvelksmo mumyse tvarkdariai,

ir turime siekti mumyse esybės,

gyvenimo,

išminties, sąmonės ir sąmoningumo atributo,

ir atributo būti gailestingomis and mylinčiomis būtybėmis.

Štai ką aš suprantu iš savo tikėjimo tradicijos,

ir štai ką aš suprantu iš kitų tikėjimo tradicijų nagrinėjimo,

ir tai yra bendra platforma, ant kurios mes visi turime stovėti,

ir kai mes stovime ant šios platformos,

Aš esu įsitikinęs, kad mes galime sukurti nuostabų pasaulį.

Ir aš asmeniškai tikiu, kad mes esame ties riba,

ir kad su tokių žmonių pagalba kaip jūs,

mes galime atkreipti dėmesį į Izaoko pranašystę.

Jis išpranašavo laikotarpį,

kai žmonės pakeis savo kardus į plūgus

ir daugiau nežinos karo ir nekariaus.

Mes pasiekėme tokią stadiją žmonių istorijoje, kai mes neturime kitos išeities.

Mes turime, mes privalome sumažinti savo ego,

kontroliuoti savo ego, ar tai būtų individualus ar asmeninis ego,

ar šeimos, ar nacijos ego,

ir tegul visi šlovina tik vieną.

Dėkoju ir telaimina jus Dievas.

(Aplodismentai)